Kiekviens gyvenam sava „pasivaikščiojimą“. Tik ne visad suprantam, kas nustata taisykles: a mes patys, a visuomeni, a nematomi „majorai“, laikantys mus ritme. Francia Lawrence’a films „Mirtinas pasivaikščiojimas“ („The Long Walk“, 2025), pastatyts pagal Stephena Kinga romaną, žiauria i kartu jautria forma primen, ka dažnai einam ten, kur liep kiti, nors širdis seniai trokšt sustot.
Nenujaučiau, ka šits films taip užkaitins smegeninę – ne vienoj vietoj susigraudinau i braukiau ašarą nuo sava skruosta. Kai kur net atrodi, ka i pati žygiuoju kartu, su nugarą deginančiu nuovargiu i širdį spaudžiančia baime. Bet a tai tik baimi? O gal i atpažinims to nuolatinia spaudima, su katruo susiduriam kasdien?
Kaip gimi tas films i kodėl ans veik?
„Mirtinas pasivaikščiojimas“ gimi iš viena ankstyviausių Stephena Kinga kūrinių, išleista dar 1979 metais (Richarda Bachmana slapyvaržiu). Tai buva romans, katras ilgą laiką laikyts „neįmanomu“ ekranizuoti – pernelyg monotonišks, žiaurus i nepatogus. Tačiau režisierius Francis Lawrence‘as, turbūt visiems žinoms iš „Bado žaidynių“ serijas, ryžosi šiam iššūkiui. Ir ans, vietoj įprasta Holivuda triukšma, pasirinka kantrią kina kalbą: čia svarbiausia ne kulkas i bėgims, o žingsniai i neišvengiams ritmas. Kamera prilimp prie veidų, roda veikėjų skausma lūžius, nuovargį i neviltį, o blanki spalvų gama įtrauk žiūrovą į niūrų psichologinį maratoną. Šits režisūrinis sprendims ne tik atspindi Kinga teksta esmę, bet i sukur giliai intymią, klaustrofobišką patirtį, katra neleidž atsitraukt nuo ekrana.
Films tamp ne tik distopine siauba istorija, bet i visuomenės diktata metafora. Ans primen, ka dažnai gyvenam užburtam rate – darom tai, ko nor kiti, nes taip „priimta“, nors gal viduje to visai i nenoram. Kaip i kitas populiarias distopijas, tarkim, tos pačias „Bado žaidynės“ a net serials „Kalmaro žaidimas“, šits films vert susimąstyt apie sistemas žiaurumą i žmogaus vietą anoj. Lawrence’as šią idėją perteik be pamokslų: žiūrovs pats psichologiškai pajunt monotonijos svorį, tarsi pats eitų kartu su herojais per tą ilgą, beprasmį kelią, katro pabaigoj lauk tik nežinia.
Nu tai koks čia siužets i ka ans reišk?
Į šį žiaurų pasivaikščiojimą stoj 50 paauglių. Taisyklės paprastas, bet negailestingos: eit be sustojima, i da išlaikant privalomą tempą. Kas pavargst a sulėtin – gaun mirtiną kulką. Publika steb šį reginį kaip sporta varžybas, valstybi jį pavert pramoga, o dalyviai vilias šlovės, pinigų i svajones išpildymą.
Visgi, už kiekviena žingsnia slyp daugiau nei išlikima kova – tai vidinis žmogaus dialogs su savim: a verta eit ten, kur ved svetima valia? Čia films ne tik apie fizinį ištvermingumą, bet i apie moralinius pasirinkimus, apie atsidavimą sistemai arba tylų, vidinį pasipriešinimą. Tai pasakojims apie žmones, katrie žygiuoj ne kiek dėl priza, kiek da i dėl to, ka sistema taip liep. I kartu – apie mus pačius, katrie dažnai einam svetimu ritmu, bijodami sustot i pasipriešint. Tas nesibaigiantis kelias, be jokios apčiuopiamas pabaigos, tamp egzistenciniu klausimu – kiek toli esam pasiryžę eit, ka išliktume, i a išlikims bet kokia kaina yr tikroji pergali?
Aktoriai: gyvi, pažeidžiami, o svarbiausia – tikri
Filma gylį pirmiausia kur aktoriai. Cooperis Hoffmans, vaidinantis Rėjų Geretį, tamp šio filma širdimi – ans ne gražuolis gelbėtojas, o paprasts vaikins, katrą atpažįsti iš sava gatvės. Ano abejones, skausmai i trumpi džiaugsma blyksniai atroda tikresni už bet kokią distopijas dekoraciją. Ans įkūnij tą jaunatvišką maištą i tylų susitaikymą su neišvengiamybe.
Pitas (akt. Davids Jonssons) – draugs, katro ištikimybi i ramybi tamp vienintele šviesa niūriam kely. Pita i Rėjaus santykis privert ne tik žiūrėt, bet i jaust, o kai atein anų skaudžiausias scenas, ašaras tamp neišvengiamas – nu gryns širdies skausmas, ne kitaip. Aktoriai parodi tokį gebėjimą tiksliai perteikt emocijas, ka aš, kaip žiūrovi, jautu ne vien liūdesį a gailestį, bet i tokį gilų, tikrą žmogišką ryšį, katras verč susimąstyt apie bičiulystės svarbą kritinėse situacijose. Žiūrint atroda, jog anie ne vaidin, o iš tikrųjų gyven tuos skausmingus žingsnius.
Hanks Olsons, įkūnyts Bena Wanga, man taip pat palika didelį įspūdį. Ano gebėjims perteikt tą ryžtą, tą… nu tokį užsispyrimą, ka net atrodi – tuoj ant scenos užrėks „nėr ko stumdyt, aš da paeisiu!”, mani tikrai sužavėja. I da ta ano gumos metafora – subtiliai, bet jausmingai perteikiama filma kontekste, be didelių paaiškinimų, bet tikrai prided sluoksnį ano personaža kančiai. O ano kritims buva kaip smūgis žiūrovui į paširdžius. Tylėjau i braukiau ašarą. Jautės lyg būčiau ten pat, ant to kelio dulkių.
I, žinoma, Marks Hamills kaip Majoras – ledinis i negailestings. Ans įkūnij ne žmogų, o pačią sistemą, katrai nesvarbu nei jausmai, nei gyvenimai, nei mirtis. Anam rūp tik taisykles. Nu, žodžiu, toks šalts kaip šaldiklia dureles – be jokios empatijas, be jokia žmogiškuma.
Be jau minėtų aktorių, filme puikiai pasiroda i Romans Griffins Davis, Garretts Wareings, Charlis Plummeris, Thamels Mpumlwans i, be abejo, Judy Greer, katra idealiai perteik motinas skausmą – anos akyse gali pamatyt visą nerimą, kiekvieną baimės smūgį, tarsi anos širdis plyštų kartu su vaiko kančia. Nu, o žiūrovs negal likt tam abejings.
Kina kalba: kai kadras i garsas vert nervus įtempt
Ka šits films taip stipriai veik žiūrovą, tai ne tik aktorių nuopelns. Režisierius Lawrence’as labai apgalvotai naudojas visa kina kalba, ka sukurtų tą klaustrofobišką i įtemptą atmosferą. Operatorius dirb meistriškai: dažnai matom ilgus, neskubančius kameras judesius, katrie sek einančius vaikinus iš visų pusių. Matom i labai artimus veidų planus. Tie veidai – prakaituoti, dulkini, išsekę – tamp pagrindiniu peizažu. Nėr ten per daug jokių didelių panoramu a plačių peizažų, katrie leistų akim atsipūst. Viskas siaura, suspausta, ka žiūrovs pats jauties, lyg būtum įspausts tarp tų sienų, katros vis artėj.
O jau garsas! Tas films – tai ne šiaip sau reginys, tai i ausims išbandyms. Čia retai girdim kokią nors fonišką muziką, katra bandytų nurodyt, ką mums jaust. Vietoj to, girdim monotonišką žingsnių garsą, vėjo švilpimą, retus žodžius i… tylą. Tyla čia tamp beveik atskiru veikėju, o kulkos šūviai, katrie nutrauk tą tylą, nuskamb taip galingai, taip netikėtai, ka net šiurps perein per kūną. Montažas irgi prisided prie šita. Nėr ten jokių greitų scenų keitimų, visks lėta, metodiška, o tai i vert žiūrėt į viena kadrą, lyg patį lėtai kankintų, didintų įtampą i leistų susikaupt ties veikėjų vidine būsena. Tokia techninių elementų dermė – tikra meistrystė, katra pavert filmą ne tik istorija, bet i patirtim.
A films tur silpnybių?
„Mirtinas pasivaikščiojimas“ sulauki daug palankių atsiliepimų, bet, žinoma, atsirand i tokių, kam ans pasiroda a tai per lėts, a tai per ilgs a tai net nuobodus. Kritikai gir aktorių pasirodymus, režisūras tikslumą i gebėjimą sukurt įtemptą atmosferą, bet kai kurie recenzentai skundžias dėl žiaurumų a šokiruojančių scenų.
Bet man, žiūrint tan filmą, temps tikrai buva gers, nei per lėts, nei nuobodus, o toks, ka jauti kiekvieną prakaita lašą i kiekvieną jų žingsnį, lyg pats eitum tą kelią be sustojima. Kojas tarsi im svirt‘ nuo nuovargia, o širdies ritms tarsi susivienodin su veikėjų ritmu. Nu, žodžiu, man čia ne tik films – čia kaip gyvenima atspindys. Atspindys, kur kartais ašaras pačias nevaldomai veržias, nes jautiesi taip arti jų, taip gyvai, ka negali niekaip išlikt ramus a abejings. Tiesiog imi jaust viską iškart, kaip, ka pats būtum ten pat. Šios tariamas „silpnybės“ – filma lėtums, monotonija – iš tikrųjų tamp anoo stiprybe, nes būtent per jas režisierius i sugeb perkelt žiūrovą į veikėjų patirtį, priverst pajust bejėgiškumą i nuovargį.
Mana verdikts
Ekranui užtemus, galvoj lika tik viens klausims: a mes einam sava keliu, a tik žingsniuojam dėl kitų akių? Films neduod atsakyma. Ans tik paliek širdy nuovargį i tylą, bet kartu i būtinybę pagalvot. I dėl to ans veik stipriau nei daugelis Kinga ekranizacijų: ne kiek kaip pramoga, bet kiek kaip veidrodis – toks, kuriam pamatai save pavargusį, bet vis da einantį. O a sustosi – jau tavo sprendims.
Nu, žodžiu, jei norat filma, kur pasijunti tarsi pats žygiuoji kartu, verki su veikėjais i pagalvoji apie sava žingsnius gyvenime, „Mirtinas pasivaikščiojimas“ tikrai verts pažiūrėt.
