Knygynų tinklo VAGA nuotr.

Neseniai pasirodžiusioje XX a. britų filosofo Alano Wattso knygoje „NESAUGAUS GYVENIMO IŠMINTIS: ŽINIA NERIMO AMŽIUI“ (VAGA, 2018) rašoma apie tradicinių vertybių žlugimą ir tai, kaip šiuolaikinis žmogus mąsto bei gyvena išskirtinio nesaugumo laikotarpiu.

Autorius, dar žinomas kaip Rytų kultūros ir filosofijos, taip pat religijų tyrinėtojas, vadovaudamasis viena pagrindinių budistinių nuostatų – blaiviai tyrinėti tai, kas esti priešais tave, visas prielaidas paliekant nuošalyje, šiame veikale apmąsto nesaugumo ir nerimo patirtis šių laikų modernybėje. Visapusiškai jas analizuodamas, rašytojas atsiriboja nuo nereikšmingų asociacijų, įpirštų laiko bei tradicijos.

Leidykla VAGA, tęsdama skaitytojų pažintį su reikšmingiausias XX a. filosofais, pristato esmines A. Wattso idėjas – kodėl modernybės žmogus gyvena nerimo amžiuje ir kodėl mūsų sąmoningumas šiandien kaip niekada tampa svarbus.

Pasak A. Wattso, šiandien mes taip gerai nusimanome apie gyvenimo problemas, kad negalime jų supaprastinti, tad jos atrodo kaip niekad sudėtingos ir beformės. Be to, mokslas bei pramonė padarė gyvenimo tempą tokį pašėlusį, kad atrodo, jog mūsų paketai sulig kiekviena diena ỹra vis greičiau.

Todėl neapleidžia jausmas, kad mes gyvename ypatingo nesaugumo laikotarpiu. Per pastarąjį šimtmetį iširo daugybė ilgai gyvavusių tradicijų: šeimos bei socialinio gyvenimo, valdžios, ekonominės santvarkos ir religinių įsitikinimų. Metams bėgant, rodos, lieka vis mažiau uolų, į kurias galėtume įsitverti, mažiau dalykų, kuriuos galėtume laikyti visiškai teisingais ir tikrais bei nekintamais.

Kai kurie žmonės tai priima kaip lauktą išsilaisvinimą iš moralinės, socialinės ir dvasinės dogmos pančių. Kiti tai regi kaip pavojingą ir bauginantį prasilenkimą su sveiku protu, gramzdinantį žmogaus gyvenimą į beviltišką chaosą. Turbūt dauguma, patyrę tiesioginį išsilaisvinimo pojūtį, trumpam pajuto pagyvėjimą, tačiau po jo apėmė pats giliausias nerimas. Mat, jei viskas reliatyvu, jei gyvenimas yra tik beformis ir betikslis srautas, kuriam niekas negali pasipriešinti, atrodo, kad nėra jokių ateities perspektyvų, tad ir vilties.

Regis, žmonės yra laimingi tik tada, kai jie gali tikėtis ko nors ateityje – nesvarbu, ar tai būtų „gera proga“ rytoj, ar amžinasis gyvenimas po mirties. Tikėjimas pastaruoju smarkiai silpsta – taip yra dėl įvairių priežasčių. Kita vertus, ir pirmasis variantas turi trūkumą: kai pagaliau ateina ši „gera proga“, ja sunku iki galo mėgautis, jeigu nieko panašaus nenumatoma ateityje. Jei esame įsitikinę, kad laimė priklauso nuo kažko, kas turi įvykt ateityje, mes vaikomės žaltvykslės, kuri niekada nesileidžia sugaunama. Galiausiai tiek ateitis, tiek mes patys pranykstame mirties bedugnėje.

Tiesą sakant, mūsų laikotarpis nėra nesaugesnis nei bet kuris kitas. Skurdas, ligos, karas, kaita ir mirtis nuolatos lydėjo žmogų. Net ir geriausiais laikais pavyko pasiekti tik laikiną bei tariamą saugumą. Tačiau buvo lengviau pakęsti žmogaus gyvenimo nesaugumą, tikint nekintamais dalykais, kuriems nepavojingos jokios katastrofos: Dievu, nemirtinga žmogaus siela ir tuo, kad visata valdoma, remiantis amžinais teisingais įstatymais.

A. Wats Nesaugaus gyvenimo išmintis / © Godos Malinauskaitės nuotr.
                             A. Watts Nesaugaus gyvenimo išmintis / © Godos Malinauskaitės nuotr.

Šiandien tokiais įsitikinimais retai vadovaujasi net religingi žmonės. Nėra visuomenės sluoksnių, taip pat tikriausiai nedaug individų tiki moderniu švietimu, neturėdami nė lašelio abejonės. Akivaizdu, kad per pastarąjį amžių populiariojoje sąmonėje mokslo autoritetas pakeitė religijos autoritetą, tad – bent jau kalbant apie dvasinius dalykus – skepticizmas tapo populiaresnis už tikėjimą.

Tikėjimas pradėjo dūlėti, mokslininkams ir filosofams ėmus nuoširdžiai abejoti, nuodugniai ir be baimės mąstyti. Akademikai, jausdami aistrą ir pagarbą faktams, stengėsi pamatyti, suprasti ir pasitikti gyvenimą tokį, koks jis yra, nepuoselėdami gražių iliuzijų. Vis dėlto, nors šie žmonės labai pagerino gyvenimo sąlygas, atrodo, kad jų pateiktas visatos vaizdas nesuteikia individui galutinės vilties. Jie turėjo sumokėti už šiame pasaulyje sukurtus stebuklus didelę kainą – atsisakyti anapusinio pasaulio. Norisi užduoti seną klausimą: „Kokia gi žmogui nauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, bet prarastų savo sielą?“ Šiuo atveju patenkinama logika, intelektas ir protas, tačiau širdis lieka alkana. Mat ji išmoko jausti, kad mes gyvename dėl ateities. Mokslas gali lėtai ir neužtikrintai kurti mums geresnę ateitį – tačiau ji truks tik keletą metų. Kiekvienam iš mūsų teks patirti jos baigtį. Viskas pasibaigs. Visa, kas dalu, turi suirti, kad ir kaip ilgai tai būtų atidėliojama.

Neatsižvelgiant į kai kurias priešingas nuomones, tenka pripažinti, kad ši mokslinė pasaulėžiūra vyrauja. Literatūriniuose bei religiniuose sluoksniuose dabar dažnai kalbama, kad konfliktas tarp mokslo ir tikėjimo jau liko praeityje. Pasitaiko netgi tokių viltingų mokslininkų, kurie aiškina, kad, moderniajai fizikai atsisakius primityvaus atomistinio materializmo, buvo pašalintos pagrindinės šio konflikto priežastys. Tačiau taip toli gražu nėra. Pasirinkusieji tyrinėti painias mokslo ir jo metodų implikacijas daugumoje didžiųjų mūsų mokymosi įstaigų labiau nei bet kada anksčiau nutolsta nuo to, ką jie laiko religine pasaulėžiūra.

Branduolinė fizika ir reliatyvumo teorija iš tiesų atsiribojo nuo senojo materializmo. Bet dabar jos mums atveria tokią visatą, kurioje lieka dar mažiau vietos absoliutaus tikslo ar plano idėjoms. Šiuolaikinis mokslininkas nėra toks naivus, kad neigtų Dievą vien todėl, jog negali jo išvysti pro teleskopą, jis taip pat neneigia sielos dėl to, kad ji neperpjaunama skalpeliu. Tyrinėtojas paprasčiausiai pastebi, kad Dievo idėja, logiškai mąstant, nėra būtina. Jis netgi abejoja, ar ši idėja turi kokią nors prasmę. Ji nepadeda mokslininkui atskleisti nieko, ko jis negalėtų paaiškinti kokiu nors kitu, paprastesniu būdu […].

Kad ir kaip atrodytų paradoksalu, mes taip pat gyvenimo prasmę atrandame tik tada, kai pamatome, kad jis neturi tikslo, o visatos slėpinį pažįstame tada, kai esame įsitikinę, jog nieko nežinome apie visatą. Paprastam agnostikui, reliatyvistui ar materialistui nepavyksta prieiti prie šios išvados, nes jis neseka savo minties gijos nuosekliai iki pabaigos – ši pabaiga taptų didžiausia jo gyvenimo staigmena. Toks žmogus per greitai atsisako tikėjimo – atvirumo tikrovei – ir leidžia savo protui sustabarėti. Norint atrasti slėpinį, visų stebuklų stebuklą, nereikalingi jokie įsitikinimai, nes įsitikinti mes galime tik tuo, ką jau anksčiau žinojome, numanėme ir įsivaizdavome. Tačiau tai yra anapus bet kokio įsivaizdavimo. Mums nelieka nieko kita, kaip tik plačiai atverti proto akis – tada „tiesa pasirodys“.

Alan Wilson Watts „Nesaugaus gyvenimo išmintis: žinia nerimo amžiui“, vertė Laurynas Barkauskas, VAGA, 2018 m.

TAIP PAT SKAITYKITE: KNYGOS IŠTRAUKA: Marcel Proust „Kalinė“

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: