Interneto knygynas „Knygų klubas“ kviečia susipažinti su Mariumi Marcinkevičiumi. Marius Marcinkevičius – gydytojas, keliautojas ir rašytojas. Baigęs medicinos studijas Vilniaus universitete, mokėsi akupunktūros Kinijoje ir Uzbekijoje, keliavo po Indiją, Izraelį ir daugybę kitų pasaulio šalių. Rašytojo kuriamos istorijos vaikams yra verčiamos į užsienio kalbas, apdovanotos literatūrinėmis premijomis, tapo spektakliais ir dainomis. „Juodoji Vilniaus saulė“ – pirmasis autoriaus kūrinys suaugusiesiems.
Mariau, Jūs ne tik rašytojas, tačiau taip pat gydytojas bei keliautojas. Kokia Jūsų įdomiausia kelionė?
Ko gero įdomiausia kelionė buvo į Kiniją. Ten vykau ne kaip turistas, o mokytis akupunktūros. Žinoma, pirma pasitryniau Pekine, apžiūrėjau Didžiąją kinų sieną ir Uždraustąjį miestą. Bet Pekinas ir yra Pekinas: didžiulis, kosmopolitiškas ir pilnas turistų. Įdomioji dalis prasidėjo keliaujant į šalies gilumą. Visų pirma, tai buvo lėktuvai, didžiuliai modernūs laineriai su televizoriais ir puikiu maitinimu. Turėjome skristi apie tris valandas, bet nepraėjus nei valandai nusileidome. Visiems liepė išlipti. Pasirodo, tie lėktuvai pakeliui stoja dar keliuose miestuose. Kol tai išsiaiškinau, nubraukiau ne vieną prakaito lašą, bet paskui su dar keliais sustojimais pasiekėme tikslą. Atskridau naktį. Mane paėmė vairuotojas, kuris visiškai nešnekėjo angliškai. Mes važiavome per kalnus ir galų gale patekome į miestą. Miestas kaip miestas – gatvės, namai, skverai, fontanai. Tik kažkas mane neramino. Kažkas buvo jame negerai, tik nesupratau kas. Per atvirus langus aš išgirdau tylią muziką. Iškišau galvą ir pamačiau šalia važiuojantį motociklą su privirintu skėčiu. Ant jo sėdėjo keturi vaikinai ir klausėsi muzikos. Tada aš supratau – tai buvo pirmi žmonės ir pirma transporto priemonė pamatyta tame mieste. Aš pasijutau kaip apokaliptiniame filme. Nei viename lange nedegė šviesa, nei vieno automobilio nebuvo gatvėje. Mane nukrėtė lengvas šiurpuliukas. Kur aš papuoliau? Ko aš čia atsigrūdau? Gal mano pavargę inkstai rytoj ryte iškeliaus pas organų prekeivius į Honkongą be manęs?
Kitą dieną viskas paaiškėjo. Tai buvo taip vadinamas No men City, t.y. miestas be žmonių. Kinijoje valstybė stato ištisus miestus, o po to į juos perkelia gyventojus. Miestas, kuriame aš apsistojau, buvo skirtas keliems milijonams gyventojų.
Prasidėjo mokslai. Įdomiausia dalis būdavo penktadieniais, kai mes su visu ligoninės personalu sėsdavom į mikroautobusus ir važiuodavome į kaimus gydyti vietinių. Kinijoje yra labai daug mažumų. Iš viso Kinijoje gyvena virš 300 tautybių, o mažesnė už 3 milijonus etninė grupė jau laikoma mažuma. Kaimuose balto žmogaus niekas nebuvo matęs. Visi norėjo mane pačiupinėti ir pakalbinti. Labiausiai patiko vietinis restoranas, kuriame nėra meniu. Tiesiog pagamina ko paprašai iš to, ką jie turi. O policininkas po kaimą važinėja ant dviračio pasikabinęs švyturėlius.
Kaip supratote, kad be medicinos, Jus taip pat traukia ir noras kurti bei rašyti?
Kurti ir rašyti traukė nuo vaikystės. Aš nuo mažens labai mėgau eilėraščius. Esu jų perskaitęs didelę galybę. Puikių, vidutinių ir blogų. Taigi ir pats bandžiau eiliuoti. Pradėjau nuo trumpų eilėraštukų apie klasiokus. Jie turėjo labai didelį pasisekimą. Patikdavo visiems, išskyrus tuos, apie ką rašiau. Galop keli mano eilių herojai susivienijo ir davė man į kailį. Visada grubi jėga laimi prieš eiliuotą žodį. Teko poeziją mest. Vėl pradėjau rašyti tarnaudamas kariuomenėje. Mama segė mano laiškus, kurių yra apie keletą šimtų. Dabar, praėjus 30 metų, aš juos su malonumu skaitau ir netgi galvoju išleisti knygą.
Esate parašęs ne vieną knygą, skirtą vaikams, tačiau romanas „Juodoji Vilniaus saulė“ – pirmasis kūrinys suaugusiems skaitytojams. Kas paskatino kūrybą nukreipti visiškai kita linkme?
Aš gimiau ir augau Vilniuje. Mano senelė visą tarpukarį gyveno Vilniuje. Kai mes vaikščiodavome po senamiestį, ji pasakodavo apie savo jaunystės miestą. Rodydavo, kur stovėjo namai, kur buvo parduotuvėlės ir užeigos. Kur gyveno jos draugės žydės. Ji pasakojo apie to meto gangsterius ir dingusias merginas. Savo galvoje kūriau visai kitą miestą. Paslaptingą, suregztą iš painių labirintų ir saugantį savo paslaptis. Paaugęs aš pradėjau domėtis ir supratau, kad daugelis senelės istorijų yra tikros. Tikrai veikė žydų gangsterių grupuotė Bruderferajn, buvo nemažai paslaptingų dingimų ir žmogžudysčių. Netgi madam Kac iš Pohuliankos gatvės, pas kurią senelė pirko keletą suknelių, buvo žymiojo rašytojo Romano Gary mama. Taigi, aš 50 savo gyvenimo metų po kruopelę rinkau duomenis apie tą laikmetį, o po to liko tik visa tai užrašyti.
Knygoje daug įdomių ir negirdėtų faktų apie tarpukario Vilnių. Kaip juos sužinojote, o gal pats sugalvojote?
Tikrai knygoje yra daugybė įdomių faktų apie Vilnių. Nedaug kas žino, kad Vilniaus Užupio gimnazijoje kartu mokėsi J. Pilsudskis, P. Stolypinas ir F. Dzeržinskis. Kad tarpukario kontrabandininkai geriausiai uždirbdavo iš apelsinų, o viena iš žydų gangsterių grupuočių, vadinamoji Brolija (Bruderferajn), buvo apraizgiusi visą Europą ir netgi vadinama Vilniaus „koza nostra“. Kad Lukiškių kalėjimas tuo metu buvo vienas iš moderniausių pasaulyje, o didelė dalis iki šių dienų mėgstamo nusikaltėlių žargono yra kilusi iš žydų kalbos. O kur dar šabo papročiai ir maistas, to meto mados ir feministinio judėjimo atgarsiai Lietuvoje, kinų akupunktūros pradmenys ir Vilniaus požemių magija. Aš turiu draugų istorikų ir jie, žinodami mano pomėgį, visada pasidalindavo įdomybėmis apie miestą. Į romaną sugulė toli gražu ne viskas, bet aš nenorėjau daryti jo visiškai istoriniu, todėl daug ką teko išmesti ar palikti antrai daliai. O kad būtų įdomiau, pats romano siužetas yra detektyvinis, na, ir kaip priklauso tam laikmečiui, šiek tiek mistinis. To meto Vilniuje buvo labai populiarūs spiritizmo seansai ir Taro kortos.
Koks jausmas apėmė, kai pirmą kartą į rankas paėmėte dar spaustuvės dažais kvepiančią naujausią savo knygą „Juodoji Vilniaus saulė“?
Kai tavo mintys, žodžiai ir jausmai sugula į popierių ir įrėminami kietais viršeliais, apima nuostabus, nepakartojamas jausmas. Kol jie gyvena kompiuterio ekrane, jie yra tarsi dar netikri. Nematerialūs. Dar tik žodžiai be gyvenimo. Kai jie atsiduria knygoje, ima plakti knygos širdis ir ji pradeda savo gyvenimą. Ir tikrai ji gimsta tarsi kūdikis. Norėčiau padėkoti mano knygos dūlai, nuostabiai poetei Vitalijai Pylipauskaitei, kurios švelnios rankos priėmė gimdymą ir paleido ją į pasaulį.
Kokiam žmogui skirta Jūsų knyga?
Mano knyga nėra skirta konkrečiam žmogui, nes ji yra daugiasluoksnė. Visų pirma, detektyvinė istorija. Ji prasideda nuo to, kad Vilniuje iš uždaro kambario dingsta Lenkų generolo duktė. Policija bejėgė. Reikalą tirti imasi jaunuolis vardu Jurgis, neseniai atvykęs iš Tibeto ir jaunas žydų psichiatras. Jie patiria daug išbandymų, netekčių ir meilės. Kitas romano sluoksnis yra istorinis. Jame tikrai daug faktų apie tarpukario Vilniaus ir Europos istoriją, apie to meto įvykius, Vilniaus okupaciją ir gangsterių gyvenimą. Trečias sluoksnis yra žydų gyvenimas ir tradicijos. Kai kuriais duomenimis, tarpukario metu Vilniuje gyveno apie 40 proc. žydų. Dabar Vilniuje galima rasti provoslavų kultūrą: tai ir cerkvės, ir sentikių maldos namai, kapinės, restoranai, teatras. Lenkiškos kultūros taip pat apstu. Bet žydų kultūra, kuri sudarė vos ne pusę miesto, tarsi nušluota, ištrinta, sunaikinta. Aš pabandžiau šiek tiek atkurti tą atmosferą, kuri tvyrojo to meto mieste. Čia rasite ir iškilių žydų veikėjų, ir maisto, ir tradicijos aprašymų.
Romanas „Juodoji Vilniaus saulė“ susilaukė didelio skaitytojų susidomėjimo. Kaip manote, kur jūsų knygos sėkmės paslaptis?
Sėkmės paslaptis visada yra nuoširdumas. Tik kai tu esi nuoširdus ir tikras, tave taip ir priima. Kai pradedi maivytis, nori pasirodyti geresnis už kitus, pats protingiausias, tokį tave ir mato. Šis romanas yra tikrai nuoširdus. Aš į jį sudėjau daug savęs. Daug jausmo. Ir manau, kad mano skaitytojai tą pajuto.
Galbūt jau turite minčių dar vienam romanui?
Minčių turiu. Kaip minėjau vis pavartau laiškus iš kariuomenės. Ir draugai vis prašo, kad aš parašyčiau apie tą metą. Bet aš galvoju šiek tiek praplėsti to romano ribas ir papasakoti istoriją apie Vilniaus vaikus. Pilkus miesto žvirblius. Aš praėjau netrumpą kelią. Mokiausi 7 mokyklose, į aukštąją nepriėmė, nes 1984 metais, besimokydamas paskutinėje klasėje, per revoliucijos metines vietoj to, kad kabinčiau raudonas vėliavėles, ant langų, nuo palangės deklamavau:
“Tėvyne dainų ir artojų,
Už ką tu mus šitaip baudi?
Į kokį džiaugsmingą rytojų
Per skausmą ir kraują vedi?”
Nuo palangės mane nukrapštė, patampė po instancijas. Nieko nepripaišė, bet įrašė į bylą kažką tokio, dėl ko manęs niekur nepriėmė. Tada metus dirbau kroviku daržovių bazėje, šakų kirtėju ir t.t. Vėliau paėmė į kariuomenę. Tarnavau Vokietijoje, desante, kartu su Sigitu Parulskiu. Matyt tas trankymasis į žemę ir lemia norą eiliuoti. Grįžęs dar dirbau psichiatrinėje ligoninėje sanitaru, o atėjus perestroikai įstojau į mediciną. Būtent to ir noriu – papasakoti visą to meto vaiko ir jaunuolio kelią. Papasakoti, kaip po to griuvo sistema, kaip kūrėsi gaujos, vyko miesto dalybos. Kaip per blokadą nekūrenamose auditorijose užšaldavo tušinukai, o naujagimius ligoninėse reikdavo plauti vonelėse, kurioms karštą vandenį tempdavom iš valgyklos.
Ko palinkėtumėte skaitytojams?
Skaitytojams noriu palinkėti gero skaitymo. Ir skaityti mano knygą du kartus. Taip parekomendavo vienas iš pirmų mano skaitytojų. Jis skaitė greitai, nes norėjo sužinoti detektyvinę liniją ir kuo viskas baigsis. O po kurio laiko vėl paėmė ją ir tada, kaip pats teigė, jau mėgavosi istorija, detalėmis ir charakteriais.
Ir pabaigai… Kokias 3 perskaitytas knygas rekomenduotumėte skaitytojams?
Mano mylimiausia knyga yra Michailo Bulgakovo „Meistras ir Margarita”. Tai genialus kūrinys apie meilę. Margarita myli meistrą, Jėzus myli žmoniją ir net Volandas, ir tas baudžia tik suskius ir tuos, kurie nusipelno bausmės.
Antra knyga yra Gabrielio Garsijos Markeso „Šimtas metų vienatvės”. Įtraukianti ir užburianti šimto metų istorija.
O trečioji – „Karlsonas, kuris gyvena ant stogo”. Tai tikra budistinė knyga, apie tai, kad „Na ir kas čia tokio, gyvenime visaip nutinka” ir „ramybės, tiktai ramybės”.
Dėkojame už pokalbį!
