Ne vieną Lietuvos sceną jau spėjęs apkeliauti Valstybinio Šiaulių dramos teatro spektaklis „Remyga“ pagaliau atvyksta į Kauną. Pagal Rimanto Kmitos pjesę pastatytas spektaklis, kurį režisavo Oskaras Koršunovas (asistentas Jokūbas Brazys) bus rodomas festivalyje „Lietuvos teatrų pavasaris – Kaunas 2022“, balandžio 7 dieną, Girstučio kultūros centre.
Iki šiol sausakimšose salėse Šiauliuose rodomas spektaklis yra neabejotinai vienas reikšmingiausių Valstybinio Šiaulių dramos teatro pastatymų, kuriame sutelktos stipriausios kūrybinės pajėgos, vaidina didžioji dalis trupės aktorių, skamba gyvai atliekama muzika. „Remyga“ yra pirmasis garsaus režisieriaus Oskaro Koršunovo pastatymas Šiauliuose, o taip pat didžiulio populiarumo sulaukusio romanų „Pietinia kronikas“, „Remyga“ autoriaus Rimanto Kmitos dramaturginis debiutas.
Kovo 27 dieną Auksinių scenos kryžių apdovanojimų metu Rimantas Kmita pelnė asociacijos LATGA garbės ženklą „Ad Astra“ kaip geriausiai savo draminę kūrybą įdarbinęs autorius. „Ačiū LATGA už bazinių poreikių patenkinimą, ačiū Šiaulių dramos teatrui už kūrybos įveiklinimą ir įdarbinimą. Keista stovėti scenoje, kai mėnesį šalia vyksta karas, bet man vis ta mintis kyla, kad kuo daugiau vaikščiosime į spektaklius, skaitysime knygų, išlaikysime savo rutiną, tuo būsime stipresni. Linkiu, kad neišsimuštume iš rutinų, dirbtume kaip dirbę ir būtume kuo stipresni“, – kalbėjo R. Kmita.
Remyga – istorija apie tai, kas buvome ir kuo tapome
Spektaklis „Remyga“ grąžina į pirmuosius Nepriklausomybės metus – į tą sudėtingą pokyčių laiką, kai kartu su nepriklausomybės idealizmu grūmėsi tamsiosios senųjų struktūrų jėgos. Tarp šių dviejų jėgų blaškosi pagrindinis pjesės herojus – Remyga, chaotiškoje visuomenėje desperatiškai bandantis išlikti sąžiningu prieš save ir kitus. Tai istorija apie vaikiną, kuris iš Afganistano karo traumuotas grįžta į gimtuosius Šiaulius. Jis bando savyje rasti jėgų sąžiningai gyventi sudėtingais permainų laikais, tačiau visuomenėje tuo metu vyksta didžiuliai tektoniniai lūžiai. Remyga stengiasi laviruoti, bet vienas, be kitų paramos jis nelabai ką gali padaryti: dauguma žmonių bando juo pasinaudoti, o jis, nepaisydamas nieko, nori sužinoti tiesą ir savo gyvenime siekia tikrų dalykų. Namo grįžęs Remyga parsiveža košmarus, gimtajame mieste sutinka meilę, bet meilė tik dar labiau sujaukia jo gyvenimą. Lietuva atkuria nepriklausomybę, bet blogis tarsi Šiaulių karinio aerodromo mazutas lieka įsigėręs žmonėse. Kad išvalytų blogį Remyga rizikuoja meile, sūnum ir savo gyvybe. Spektaklis kelia vieną aktualiausių nūdienos klausimų, kuo mes buvome ir kuo tapome?
Šiaulietiškasis Tvin Pyksas
Pasak. O. Koršunovo, šioje pjesėje atsiveria visiškai netikėtas Šiaulių vaizdas. “Tvin Pyksas, palyginus jį su Kmitos „Remygoje“ atsiveriančiomis to meto Šiaulių keistenybėmis, fantazmais ir realybėmis – atrodytų kaip ramus ir nekeistas miestelis“, – sako režisierius.
Spektaklio kūrėjai pateikia fantasmagorišką to laikmečio istorijos versiją, nuaustą iš tikrų faktų ir fikcijos. Nors rašant pjesę gausiai remtasi dokumentine, archyvine medžiaga, ji sujungta taip, kaip tikrovėje nebuvo ir negalėjo būti. R. Kmita: „Iš esmės „Remyga“ – tai fantazija apie miesto įvykius ir miesto istoriją, kuri galbūt galėtų virsti to laiko metafora. „Pietinia kronikose“ daug atpažįstamų, dokumentiškai atgaivintų detalių, o „Remygoje“ man buvo svarbus žaidimas. Tarkim, pjesėje yra panaudoti autentiški radijo įrašai, tekstai, paimti iš laikraščių, žiniasklaidos, tačiau jie šiek tiek pakeisti. Rėmiausi nuotraukomis iš to laiko, personažams suteikdavau bruožus iš Šiauliuose vykusių istorijų, taigi, didžioji dalis medžiagos yra dokumentinė, bet ji sujungta taip, kaip tikrovėje nebuvo ir negalėjo būti“. Pasak pjesės autoriaus, „Remyga“ – tai fantazija apie miesto įvykius ir miesto istoriją, kuri galbūt galėtų virsti to laiko metafora. Jam antrina ir O. Koršunovas: „Laikmetis, apie kurį pjesėje kalbama, buvo pernelyg produktyvus, o buitis – persmelkta gyvenimo rizikomis ir mistifikavimu, dėl to bandant tą laiką pavaizduoti tiesiog neįmanoma išsiversti be magiškojo realizmo“. Spektaklyje greta pagrindinės siužetinės linijos, skleidžiasi mistiniai, arba pasak teatro kritikos I. Ragelskienės, „paraleliniai Remygos pasauliai“.
Hibridiška laiko dvasia
Prieštaravimų kupini pirmieji nepriklausomybės metai tebėra menkai reflektuoti tiek literatūroje, tiek teatre, o šiandienos karo fone jie įgauna naują energetinį užtaisą. O. Koršunovas: „Tai, kas vyko po dainuojančios revoliucijos ir beveik visą pirmąjį dešimtmetį po nepriklausomybės paskelbimo buvo suvokiama kaip laikinas sunkmetis. Tas laikas buvo tiesiog išbrauktas kaip nevisavertis. Jis buvo išstumtas iš mūsų atminties kaip per daug neįtikėtinas, atsidūręs už moralės ribų ir noro suvokti, kas su mumis vyko ir kas mes tuomet buvome. O menas taip iškart – čia ir dabar – negalėjo jo reflektuoti, be to, tuo metu kultūra apskritai buvo nustumta į šoną ir iki šiol vis dar sunkiai atsigauna. Iš tikrųjų tas laikas buvo visiškai persipynęs: griuvo socialinės hierarchijos, profesoriai turguje pardavinėjo kojines, spekuliantai tapo gerbiamais verslininkais, leidžiančiais sau nieko negerbti, buvę komunistai kūrė patriotines mitologemas ir tuo pačiu privatizavo viską, kas tik įmanoma. Žmonės pradėjo remtis į antgamtiškas jėgas. Manau, iš to laikmečio maišaties ir sunkiai suvokiamos realybės gimė magiškojo realizmo poreikis“.
Pagrindinis „Remygo“ – personažas, pasak R. Kmitos, yra išgalvotas. Jis gimė iš uniformų keitimo vaizdinio – milicininkas tampantis policininku. Pjesėje per milicininko ir policininko figūrą aprėpiamos visos pagrindinės temos – nuo aukščiausios politikos iki kasdienių miesto gyventojų rūpesčių ir aistrų. R. Kmita teigia, kad „šis milicininko virsmas policininku labai tiko, siekiant parodyti to laikmečio hibridiškumą“. Iš esmės toks hibridiškas yra ir visas spektaklis, kuriame persipina tradicinės ir šiuolaikinės režisūros bruožai, siužetinis naratyvas ir improvizaciniai intarpai, simbolika ir realizmas, metaforos ir dokumentika, aktorių vaidyba ir performatyvumas, prieš žiūrovo akis tarsi atveriantys visą pastarojo laiko lietuviškojo teatro kvintesenciją.
Spektaklio kūrybinė komanda „Remygoje“ suplaka sunkiai nusakomo žanro kokteilį iš dokumentinės medžiagos, kasdienybės autentikos, psichodelinės mistikos ir gyvo roko muzikos. Muzika „Remygoje“, pasak I. Ragelskienės, yra „gyvybiškai svarbi, ji lyg deguonies kaukė reanimuoja nuo griūvančios epochos tvaiko dūstančius herojus, ji įkrauna, įelektrina personažus, iš esmės scenoje ir salėje kiekvienas tampa gyvas, veiksnus ir grėsmingas būtent dėl muzikos“.
„Remyga“ bus rodomas balandžio 7 dieną Kaune, Girstučio kultūros centre, 18.00 val.
Režisierius – Oskaras Koršunovas, režisieriaus asistentas – Jokūbas Brazys, pjesės autorius – Rimantas Kmita, scenografė – Irina Komissarova, kostiumų dailininkės – Justina Ignatavičienė, Greta Milevičiūtė, šviesų dailininkas – Darius Malinauskas, video menininkas – Ignas Juzokas, muzika – Paulius Ignatavičius, Gintas Gascevičius, Severinas Norgaila, Eligijus Žilinskas, Paulius Trijonis, Lukas Malinauskas.
Pagrindinius vaidmenis kuria: Anicetas Gendvilas, Monika Geštautaitė, Gintarė Ramoškaitė, Vytautas Kaniušonis, Aidas Matutis, Josifas Baliukevič, Severinas Norgaila, Nomeda Bėčiūtė, Rolandas Dovydaitis, Juozas Bindokas, Juozas Žibūda, Mindaugas Jurevičius, Romanas Dudnikas, Vilija Paleckaitė, Vladas Baranauskas, Eduardas Pauliukonis, Silvija Povilaitytė, Irena Liutikaitė, Nijolė Mirončikaitė, Lina Bocytė, Jūratė Budriūnaitė, Akvilė Vitkūnaitė, Danguolė Petraitytė.
VŠDT informacija
Citatos: Spektaklis „Remyga“ grąžina į pirmuosius Nepriklausomybės metus – į tą sudėtingą pokyčių laiką, kai kartu su nepriklausomybės idealizmu grūmėsi tamsiosios senųjų struktūrų jėgos.
Prieštaravimų kupini pirmieji nepriklausomybės metai spektaklyje „Remyga“ šiandieniniame karo fone įgauna naują energetinį užtaisą.
Pasak. O. Koršunovo, šioje pjesėje atsiveria visiškai netikėtas Šiaulių vaizdas. “Tvin Pyksas, palyginus jį su Kmitos „Remygoje“ atsiveriančiomis to meto Šiaulių keistenybėmis, fantazmais ir realybėmis – atrodytų kaip ramus ir nekeistas miestelis“, – sako režisierius.
Pasak pjesės autoriaus Rimanto Kmitos, „Remyga“ – tai fantazija apie miesto įvykius ir miesto istoriją, kuri galbūt galėtų virsti to laiko metafora.
Spektaklio kūrybinė komanda „Remygoje“ suplaka sunkiai nusakomo žanro kokteilį iš dokumentinės medžiagos, kasdienybės autentikos, psichodelinės mistikos ir gyvo roko muzikos.
