Migracija yra opi tema nuo komunistų valdymo nukentėjusiose šalyse. Jose vyksta kitokios diskusijos negu kitose šalyse, tokiose kaip Britanija ir Prancūzija, kurios dešimtmečius būdavo kelionės tikslas žmonės iš jų buvusių kolonijų. Visos buvusios Sovietų Sąjungos kolonijos patyrė priverstinę emigraciją (dėl trėmimų ir gyventojų pasitraukimo į užsienį), o Baltijos šalys taip pat nukentėjo nuo priverstinės imigracijos.
Dabar tų šalių prašoma priimti saujelę pabėgėlių iš Afrikos ir Artimųjų Rytų vardan Europos solidarumo. Rezultatas – baimingas sąstingis. Buvusi Estijos užsienio reikalų ministrė (gėdingai) pareiškė, jog ant kortos pastatyta „baltosios rasės ateitis“. Latvių nacionalistai atvykstančius migrantus iš Europos pietinių paribių prilygina sovietinės epochos „neteisėtiems imigrantams“, turėdami omenyje Latvijos gyventojus, kurie nėra šalies piliečiai ir neturi Rusijos pasų.
Tokia reakcija – apgailėtina ir labai paranki Putinui. Pirmiausiai reikėtų pabrėžti, kad visų šių trijų buvusių komunistinių šalių gyventojų skaičius mažėja. Joms gresia pasenti dar netapus turtingomis. Migrantai uoliai dirba, kuria pridėtinę vertę, darbo vietas, moka mokesčius ir skatina ekonomikos augimą.
Aišku, egzistuoja trumpojo laikotarpio kaina. Dėl lingvistinių ir kultūrinių priežasčių lengviau integruoti ukrainiečius ir baltarusius negu, tarkime, sirus. Priimti naujus atvykėlius į visuomenę reikia laiko. Viešosios paslaugos (sveikatos apsaugos, švietimo ir aprūpinimo gyvenamuoju būstu) turi būti pritaikytos, kad atlaikytų šią naštą. Vakarų šalių klaidos tvarkantis su imigracija – labai pamokančios. Taip pat tiesa, kad dėl komunistų ir nacių vykdyto mažumų persekiojimo šis regionas tapo mažiau daugiatautis ir multikultūrinis negu buvo kadaise, bet tikriausiai tai nėra palikimas, kurį laisvos šalys dabar norėtų puoselėti?
Atsisakymas prisidėti būtų nesąžiningas ir klaidingas. Trumpalaikė našta, kurią buvusios pavergtosios tautos prašomos prisiimti, yra mažytė lyginant su tuo, ką daro kitos Europos šalys (ir nepalyginamai mažesnė negu šimtai tūkstančių pabėgėlių, užplūdusių kitas mažas šalis, tokias kaip Libanas ir Jordanija).
Net jeigu tos adaptacijos kaina būtų didelė, nors iš tikrųjų ji tokia nėra, ją vertėtų sumokėti dėl grynai praktinių priežasčių. NATO ir ES sąjungininkės prisidėjo prie savo naujųjų narių saugumo. Jos siuntė savo karius į pratybas, prisidėjo prie oro policijos misijos, palaikė sankcijas prieš Rusiją dėl jos karo Ukrainoje, taip pat skyrė pinigų struktūriniams fondams, kurie modernizavo viešąsias paslaugas ir transformavo infrastruktūrą. Dabar tos šalys prašo pagalbos.
Vargu ar valstybės, tokios kaip Italija, bus labiau nusiteikusios rimtai vertinti būsimus Baltijos šalių, Lenkijos ir kitų pageidavimus, jeigu šių šalių viešoji nuomonė maištauja prieš pasiūlymą prisiimti bent nedidelę Europos masto problemos dalį. Pasaulis, kuriame viešpatauja savanaudiškumas, būtų blogas mažoms, silpnoms ir neturtingoms šalims, ypač jeigu jos gyvena blogoje kaimynystėje.
Dar yra istorija. Estai, latviai, lietuviai, lenkai, čekai, slovakai, vengrai ir kiti žino, ką reiškia rizikuoti mirtimi, kad būtų galima išvengti netgi dar blogesnio likimo. Dabar kiti yra atsidūrę tokioje pačioje padėtyje: gelbėdamiesi nuo barbarybės Eritrėjoje, Sirijoje ir kitose šalyse, kuri priverstų krūptelėti netgi Stalino parankinius. Jie nusipelnė solidarumo. Taip, kai kurie migrantai galbūt teieško geresnio gyvenimo. Na, ir kas? Daug žmonių iš regiono, kurį buvome pratę vadinti „Rytų Europa“, ne per seniausiai darė tą patį.
Britaniją, Švediją ir kitas šalis dar ilgai lydės gėda, kad jų vyriausybės siuntė pabėgėlius antikomunistus atgal į pražūtį Stalino rankose po 1945 metų. Tikiuosi, kad ateities kartos nežvelgs atgal su panašiu siaubu į dabartinį arogantišką, savanaudišką ir nesėkmei pasmerktą požiūrį, kurio laikosi mūsų dienų žmonės, nors jie, kas svarbiausia, turėtų būti išmintingesni.
———-
E.Lucasas yra Europos politikos analizės centro viceprezidentas ir britų savaitraščio „The Economist“ vyresnysis redaktorius.
