Įspėjimas šis tekstas neskirtas nepilnamečiams ir jautrių nervų žmonėms.
1960-aisiais muzika pradėjo laužyti visas taisykles. Atlikėjai nebenorėjo kurti dainų tik apie meilę ar kasdienybę – jie norėjo perteikti tai, ko nebuvo galima lengvai paaiškinti žodžiais. Taip gimė psichodelinis rokas – muzikos stilius, įkvėptas maišto ir noro pažvelgti į kitą sąmonės pusę. Šio laikotarpio muzikantai kūrė pasaulyje, kuriame LSD ir kitos psichodelinės medžiagos tapo kontrkultūros dalimi. Tačiau dainos nebuvo tik apie narkotikus – jos kalbėjo apie vaizduotę, laisvę, vidinius išgyvenimus ir norą pabėgti nuo įprastos realybės. Muzika tapo tarsi kelione, kurioje kiekvienas garsas turėjo savo spalvą ir prasmę. Iškraipytos gitaros, neįprasti efektai, ilgos improvizacijos ir naujos studijinės technikos pakeitė tai, kaip žmonės suprato muziką. Grupės „The Beatles“, „Pink Floyd“, „The Doors“ ir „Jefferson Airplane“ sukūrė dainas, kurios amžiams pakeitė roko istoriją.
Šiame straipsnyje apžvelgsime 10 legendinių psichodelinio roko dainų, kurios geriausiai atspindi šios epochos dvasią. Nuo tamsių ir hipnotizuojančių melodijų iki novatoriškų studijinių eksperimentų – kiekviena iš jų paliko neišdildomą pėdsaką muzikos pasaulyje ir įrodė, kad kartais viena daina gali pakeisti visą industriją.
10. The Rolling Stones – „Paint It, Black“
1966 metais grupė „The Rolling Stones“ pristatė vieną tamsiausių ir įsimintiniausių savo kūrinių – „Paint It, Black“. Dainos tekstas pasakoja apie netektį, gedulą ir emocinę tuštumą. Pagrindinis herojus trokšta „nudažyti pasaulį juodai“, nes jame nebegali matyti džiaugsmo po skaudaus praradimo. Toks atviras kalbėjimas apie skausmą ir depresiją šeštajame dešimtmetyje buvo gana neįprastas. Vos tik dienos šviesą išvydusi daina greitai pasiekė pirmąją vietą tiek JAV, tiek Jungtinės Karalystės topuose ir iki šiol išliko vienu ryškiausių „The Rolling Stones“ kūrinių.
Nors įrašų sesijų metu grupė sunkiai rado tinkamą skambesį ir net svarstė atsisakyti dainos, netikėtas Billo Wymano pasiūlymas panaudoti Hammond vargonų pedalus padėjo sukurti hipnotizuojantį ritmą, tapusį neatsiejama kūrinio dalimi. Rytietiški motyvai, Briano Joneso atliekama sitara, energingi Charlie Wattso būgnai ir įtaigus Micko Jaggerio vokalas sukūrė atmosferą, kuri tuo metu skambėjo itin novatoriškai ir padėjo formuotis psichodelinio roko skambesiui.
9. The Doors – „Light My Fire“
Kai 1967 metais pasirodė daina „Light My Fire“, „The Doors“ iš nežinomos Los Andželo grupės akimirksniu tapo pasaulinėmis žvaigždėmis. Daina tris savaites išsilaikė pirmoje „Billboard“ topo vietoje ir tapo vienu ryškiausių psichodelinio roko simbolių. Didžiąją kūrinio dalį parašė gitaristas Robby Kriegeris, tačiau tikrąją jo magiją sukūrė visa grupė. Daugiau nei septynias minutes skambančiame kūrinyje klausytojus įtraukia hipnotizuojantys Ray’aus Manzareko vargonai, improvizaciniai intarpai ir įtaigus Jimo Morrisono vokalas. Tuo metu tokia struktūra buvo neįprasta populiariajai muzikai, tačiau būtent ji padėjo dainai išsiskirti iš kitų.
Ne mažiau dėmesio sulaukė ir dainos žodžiai. Eilutė „Girl, we couldn’t get much higher“ buvo interpretuojama kaip užuomina į narkotikus, todėl prieš pasirodymą „The Ed Sullivan Show“ grupei buvo liepta ją pakeisti. Morrisonas nepakluso ir tiesioginiame eteryje sudainavo originalų tekstą, po kurio grupė „The Doors“ daugiau niekada nebuvo pakviesta į laidą. Kūrinys „Light My Fire“ sujungė roką, džiazo elementus ir psichodelinius eksperimentus į vientisą muzikinę kelionę. Šiandien „The Doors“ laikomas ne tik didžiausiu hitu, bet ir vienu svarbiausių kūrinių, padėjusių psichodeliniam rokui pasiekti plačiąją auditoriją.
8. The Jimi Hendrix Experience – „Purple Haze“
Vos tik pasigirsta pirmieji „Purple Haze“ gitaros akordai, tampa aišku, kad tai neeilinis kūrinys. 1967 metais išleista daina tapo Jimi Hendrixo vizitine kortele ir vienu svarbiausių psichodelinio roko himnų. Kūrinys išsiskyrė ne tik agresyviu, iškraipytu gitaros skambesiu, bet ir paslaptingais tekstais. Daugelis klausytojų manė, kad „Purple Haze“ pasakoja apie haliucinogeninių narkotikų sukeltą būseną, tačiau pats Hendrixas tai neigė. Vienuose interviu jis teigė, kad dainą įkvėpė sapnas, kituose kalbėjo apie mistinę istoriją ir merginą, neva užkerėjusią jį vudu burtais. Ši paslaptis tik dar labiau sustiprino kūrinio legendą.
Itin išskirtinis buvo ir muzikinis atlikimas. Hendrixas drąsiai eksperimentavo su gitaros skambesiu ir efektais, atskleisdamas visiškai naujas elektrinės gitaros galimybes. Daina tapo tikru lūžio tašku roko muzikoje ir įkvėpė ištisas gitaristų kartas ieškoti naujų skambesio ribų. Nors JAV topuose „Purple Haze“ nepasiekė aukščiausių pozicijų, jos įtaka buvo milžiniška. Šiandien kūrinys laikomas vienu garsiausių roko istorijoje, o Hendrixas – muzikantu, kuris per kelerius metus iš esmės pakeitė elektrinės gitaros vaidmenį populiariojoje muzikoje.
7. Jefferson Airplane – „White Rabbit“
Dainą „White Rabbit“ parašė grupės vokalistė Grace Slick, įkvėpta Lewiso Carrollo knygų „Alisa stebuklų šalyje“ ir „Veidrodžių karalystėje“. Kūrinyje minimi Baltasis Triušis, vikšras, Raudonoji Karalienė ir kiti pasakų veikėjai, tačiau už šių vaizdinių slypi kur kas gilesnė žinutė apie smalsumą, sąmonės plėtimą ir pasaulio pažinimą. Muzikine prasme daina išsiskyrė neįprasta struktūra – ji nuosekliai didina įtampą nuo pradžios iki pat finalo, primindama Maurice’o Ravelio kūrinį „Boléro“.
Nors daina laikoma aliuzija į psichodelines medžiagas ir LSD kultūrą, pati Slick teigė, kad pagrindinė jos mintis buvo skatinti žmones mąstyti savarankiškai ir „maitinti savo protą“ (feed your head). Vos pustrečios minutės trunkantis kūrinys tapo didžiausiu grupės “Jefferson Airplane” hitu ir iki šiol yra laikomas vienu svarbiausių psichodelinio roko kūrinių, tiksliai perteikusiu laisvės, eksperimentavimo ir permainų dvasią.
6. The Beach Boys – „Good Vibrations“
Dainą „Good Vibrations“ Brianas Wilsonas kūrė kelis mėnesius, įrašydamas atskiras muzikines dalis skirtingose studijose, o vėliau jas sujungė į vientisą kūrinį. Toks metodas tuo metu buvo itin neįprastas ir pelnė dainai pravardę „kišeninė simfonija“ (pocket symphony). Lyrinis pasakojimas gana paprastas – kalbama apie merginą, skleidžiančią „geras vibracijas“, tačiau tikroji kūrinio jėga slypi jo skambesyje.
Wilsonas sujungė sudėtingas vokalines harmonijas, netikėtus tempo ir tonacijų pokyčius bei tuo metu retai popmuzikoje girdėtus instrumentus. Ypač įsimintinas tapo elektroninio teremino garsas, suteikęs dainai futuristinį ir psichodelinį atspalvį. Iš pradžių kai kuriuos kritikus daina glumino, nes ji smarkiai skyrėsi nuo ankstesnių saulėtų „The Beach Boys“ hitų apie banglentes ir Kalifornijos gyvenimo būdą. Tačiau netrukus daina „Good Vibrations“ pakilo į pirmąją JAV topo vietą ir buvo pripažinta vienu svarbiausių popmuzikos eksperimentų. Šis kūrinys parodė, kad popmuzika gali būti kur kas sudėtingesnė ir originalesnė, nei buvo įprasta tuo metu.
5. The Byrds – „Eight Miles High“
Grupės „The Byrds“ daina „Eight Miles High“ laikoma vienu pirmųjų tikrų psichodelinio roko kūrinių. Ji ne tik išpopuliarino naują skambesį, bet ir atvėrė kelią psichodelikos bei indiškos muzikos įtakoms populiariojoje muzikoje. Kūrinio idėja gimė po pirmojo grupės skrydžio į Didžiąją Britaniją 1965 metais. Eilutės apie „pilką lietingą miestą, garsėjantį savo skambesiu“ siejamos su Londonu ir tuo metu ten klestėjusia muzikos scena. Tik išleistas kūrinys iškart sukėlė diskusijų dėl galimų užuominų į narkotikus. Vien žodis „high“ daugeliui klausytojų asocijavosi su apsvaigimu, todėl kai kurios JAV radijo stotys atsisakė groti dainą. Grupės nariai viešai tvirtino, kad kūrinys pasakoja apie kelionę lėktuvu, tačiau vėliau Davidas Crosby pripažino, jog daina buvo susijusi ir su to meto eksperimentais psichodelinėmis medžiagomis. Pats Gene’as Clarkas yra sakęs, kad kūrinys buvo apie „daugelį dalykų vienu metu“ – keliones, naujas patirtis ir besikeičiantį sąmonės suvokimą.
Grupę stipriai įkvėpė džiazo saksofonininkas Johnas Coltrane’as bei sitaros meistras Ravi Shankaras. Rogerio McGuinno 12 stygų gitaros partijos buvo kuriamos mėgdžiojant Coltrane’o improvizacijas, o monotoniškos melodinės linijos ir hipnotizuojantis skambesys priminė indišką ragų muziką. Toks derinys tuo metu buvo itin novatoriškas. Muzikos istorikai šią dainą dažnai mini kaip kūrinį, padėjusį suformuoti naują roko kryptį ir parodžiusį, kad popmuzikoje galima derinti roką, džiazą, indišką muziką ir eksperimentinį skambesį.
4. Cream – „White Room“
„White Room“ yra viena garsiausių britų roko grupės „Cream“ dainų, išleista 1968 m. albume „Wheels of Fire“. Muziką sukūrė grupės bosistas ir vokalistas Jack Bruce, o žodžius parašė poetas Pete Brown, prisidėjęs ir prie kitų žinomų Cream kūrinių. Dainos pavadinimas kilo iš balto kambario, kuriame tuo metu gyveno Brownas. Jis pasakojo, kad tai buvo svarbus gyvenimo etapas, kai bandė susitvarkyti su asmeniniais sunkumais ir atsisakė alkoholio bei narkotikų. Dėl to dainos tekstas yra pilnas simbolių ir paslaptingų vaizdinių, pasakojančių apie vienatvę, pokyčius ir savęs paieškas.
Kūrinys prasideda neįprastu 5/4 ritmu, o Erico Claptono gitara, grojama naudojant „wah-wah“ efektą, suteikia kūriniui išskirtinį skambesį. Šis eksperimentinis požiūris puikiai atspindėjo psichodelinio roko laikotarpį. Išleistas kaip singlas, „White Room“ pasiekė 6-ąją vietą JAV „Billboard Hot 100“ sąraše ir tapo vienu didžiausių „Cream“ hitų. Šiandien ji laikoma psichodelinio roko klasika, parodžiusia, kaip roko muzika gali būti ir techniškai sudėtinga, ir populiari tarp klausytojų.
3. Pink Floyd – „See Emily Play“
„See Emily Play“ yra viena žymiausių grupės „Pink Floyd“ dainų, išleista 1967 m. Ją parašė grupės lyderis Syd Barrett. Daina siejama su psichodeline 7-ojo dešimtmečio kultūra. Barrettas pasakojo istoriją, kad Emily buvo mergina, kurią jis esą matė miegodamas miške po psichodelinės patirties, tačiau vėliau prisipažino, kad ši istorija buvo išgalvota. Nors tikroji dainos prasmė nėra visiškai aiški, tekstas sukuria jaunos, laisvos ir svajingos merginos vaizdą.
„See Emily Play“ išsiskyrė neįprastu skambesiu. Barrettas naudojo eksperimentinius gitaros garsus, o dainoje jaučiama žaisminga, svajinga atmosfera. Įdomu tai, kad originalus kūrinio pavadinimas buvo „Games for May“, o Barrettas gitaros efektui net panaudojo žiebtuvėlį. Daina tapo vienu pirmųjų didelių Pink Floyd hitų ir padėjo grupei pereiti nuo underground psichodelinės scenos į didesnį klausytojų ratą. Šiandien „See Emily Play“ laikoma viena svarbiausių 1960-ųjų psichodelinio roko dainų.
2. Procol Harum – „A Whiter Shade Of Pale“
1967 metais išleista daina „A Whiter Shade Of Pale“ buvo pirmasis grupės „Procol Harum“ singlas, kuris iškart pakilo į pirmąją vietą Jungtinės Karalystės topuose. Dainos žodžius parašė Keithas Reidas, tačiau jų prasmė iki šiol kelia diskusijas. Pats Reidas teigė, kad jis nenorėjo papasakoti aiškios istorijos – jam buvo svarbiau sukurti nuotaiką ir vaizdus. Tokios eilutės kaip „We skipped the light fandango“ ar „a whiter shade of pale“ primena padrikus prisiminimus, sapną ar keistą emocinę būseną. Dažniausiai daina aiškinama kaip istorija apie meilės praradimą, liūdesį ir žmogų, kuris po tam tikro įvykio pasikeičia. Tačiau dėl miglotų metaforų ji taip pat buvo siejama su psichodeline 1960-ųjų kultūra, pakitusia sąmone ir tuo laikmečiu būdingu bandymu pažvelgti giliau į žmogaus vidų.
Dainos išskirtinumą labiausiai lėmė Matthew Fisherio atliekama Hammondo vargonų melodija, įkvėpta klasikinės muzikos kompozitoriaus Johanno Sebastiano Bacho kūrinių. Lėtas tempas, melancholiškas skambesys ir dramatiškas vokalas suteikė dainai svajingą, beveik ne šio pasaulio atmosferą.
1. The Beatles – “Tomorrow Never Knows”
Pirmoje vietoje puikuojasi grupės „The Beatles“ kūrinys „Tomorrow Never Knows“, kuris 1966 metais peržengė visas tuo metu egzistavusias muzikos ribas. Tai buvo ne tik viena drąsiausių grupės dainų, bet ir kūrinys, pakeitęs požiūrį į tai, kokia gali būti roko muzika. Baigiamoji albumo „Revolver“ daina skambėjo taip išskirtinai, kad daugeliui klausytojų atrodė lyg muzika iš ateities – joje susiliejo eksperimentinė studijinė technika, rytietiški garsai, hipnotizuojantis ritmas ir psichodelinė atmosfera. Dainą daugiausia parašė Johnas Lennonas, įkvėptas Timothy Leary knygos „The Psychedelic Experience“, paremtos Tibeto „Mirusiųjų knyga“. Tuo metu LSD ir kitos psichodelinės medžiagos tapo dalimi kontrkultūros, o Lennonas bandė muzikoje perteikti pakitusią sąmonę, dvasinį ieškojimą ir vadinamąjį „ego mirtį“ – jausmą, kai žmogus paleidžia savo baimes ir įprastą suvokimą.
Pirmosios dainos eilutės – „Turn off your mind, relax and float downstream“ („išjunk protą, atsipalaiduok ir plauk pasroviui“) – kviečia atsisakyti kontrolės ir pažvelgti į vidinį pasaulį. Lennonas dainoje kalba ne apie tikrą mirtį, o apie savęs atradimą. Didelę kūrinio magijos dalį sukūrė įrašymo procesas. Prodiuseris George’as Martinas pavertė studiją dar vienu instrumentu: buvo naudojamos garso juostų kilpos, įvairūs efektai ir tam laikui neįprasti įrašymo būdai. Lennonas norėjo, kad jo balsas skambėtų tarsi „Dalai Lama giedantis nuo kalno viršūnės“. „Tomorrow Never Knows“ parodė, kad studija gali būti ne tik vieta įrašyti muziką, bet ir vieta kurti visiškai naujus garsinius pasaulius. Šis kūrinys padėjo pakeisti roko muzikos kryptį ir įkvėpė daugybę atlikėjų eksperimentuoti su garsu, technologijomis ir pačia muzikos samprata.
