Iš interneto forumų ir „YouTube“ vaizdo įrašų gimusi „Backrooms“ istorija ilgą laiką buvo laikoma tiesiog dar viena internetine siaubo legenda. Tačiau režisierius Kane’as Parsonsas įrodė, kad ši idėja gali tapti visaverčiu kino filmu, kuris žiūrovus gąsdina ne monstrais, o nežinomybės jausmu.
Pastaraisiais metais siaubo kino kūrėjams darosi vis sunkiau nustebinti žiūrovus. Kino teatruose netrūksta filmų, paremtų staigiais išgąsdinimais, kraupiomis būtybėmis ar kruvinomis scenomis. „Backrooms“ renkasi kitą kelią. Čia svarbiausia ne tai, kas pasirodo ekrane, o tai, kas gali slėptis už artimiausio kampo.
Filmo istorija nukelia į paslaptingą erdvę, sudarytą iš nesibaigiančių koridorių, vienodų kambarių ir klaidžių praėjimų. Tai vieta, kurioje įprastos taisyklės nebegalioja, o kiekvienas žingsnis tik dar labiau sustiprina nerimo jausmą. Nors siužetas pateikia ne vieną paslaptį, filmas vengia viską paaiškinti tiesiogiai ir leidžia žiūrovui pačiam sugalvoti savo atsakymus.
Nuo interneto fenomeno iki kino ekranų
„Backrooms“ istorija prasidėjo 2019 metais, kai internete išplito keista tuščių geltonų patalpų nuotrauka. Netrukus aplink ją pradėjo kurtis įvairios istorijos, teorijos ir pasakojimai apie alternatyvią realybę, į kurią žmonės gali patekti netikėtai iškritę iš įprasto pasaulio.
Šią idėją dar labiau išpopuliarino Kane’as Parsonsas, internete geriau žinomas kaip Kane Pixels. Būdamas vos šešiolikos metų jis pradėjo kurti trumpus „Backrooms“ filmus „YouTube“ platformoje. Realistiškai atrodantys vaizdai, įtikinami specialieji efektai ir paslaptinga atmosfera greitai pavertė jo kūrinius interneto sensacija. Milijonus peržiūrų surinkę vaizdo įrašai galiausiai patraukė kino studijų dėmesį ir tapo pagrindu pilnametražiam filmui.
Nuo „YouTube“ iki Holivudo
Vienas įdomiausių faktų apie „Backrooms“ – jo kūrėjo amžius. Kane’ui Parsonsui buvo vos devyniolika metų, kai prasidėjo filmo kūrimo darbai. Tai padarė jį vienu jauniausių režisierių, kuriems buvo patikėtas tokio masto projektas.
Prie filmo prisidėjo ir siaubo žanro gerbėjams puikiai pažįstamas James Wan. Jis sukūrė ir prodiusavo tokius filmus kaip „Saw“, „Insidious“ ir „The Conjuring“. Jo dalyvavimas parodė, kad projektas vertinamas rimtai ne tik tarp interneto bendruomenių, bet ir kino industrijoje.
Siekiant sukurti kuo tikroviškesnę aplinką, buvo pastatytos daugiau nei 30 tūkstančių kvadratinių pėdų užėmusios dekoracijos. Tai leido aktoriams filmuotis tikruose koridoriuose, o ne prieš žalią ekraną.
Nerimas už kiekvieno kampo
Didžiausia filmo stiprybė slypi atmosferoje. „Backrooms“ beveik nuolat palaiko įtampą ir nerimo jausmą. Čia nėra skubama iš karto parodyti pavojų ar pateikti atsakymus. Vietoj to kuriamas nuolatinis nepatogumo ir nerimo jausmas. Tai verčia žiūrovą laukti, kas nutiks toliau.
Prie šio įspūdžio stipriai prisideda ir garsas. Monotoniškas lempų zvimbimas, aidintys žingsniai ir tuštumos pojūtį sustiprinantys garsiniai efektai tampa ne mažiau svarbūs nei vaizdas. Kartais atrodo, kad pati erdvė stebi joje atsidūrusius žmones.
Vizualiai filmas taip pat išsiskiria. Geltonos sienos, pasikartojantys koridoriai ir sąmoningai monotoniška aplinka sudaro įspūdį, kad veikėjai įstrigo vietoje, kuri neturėtų egzistuoti.
Baimė slypi nežinomybėje
Viena iš priežasčių, kodėl „Backrooms“ sulaukė tiek dėmesio, yra jo gebėjimas pasinaudoti universalia baime – pasiklysti nepažįstamoje vietoje. Tušti koridoriai ir nesibaigiantys kambariai atrodo pažįstami, tačiau kartu ir visiškai svetimi. Skirtingai nei daugelyje šiuolaikinių siaubo filmų, čia baimė gimsta ne iš to, kas rodoma ekrane, o iš nežinomybės.
Aktoriai, padedantys išlaikyti įtampą
Nors filmas gimė iš interneto kultūros, jis nėra skirtas vien tiems, kurie jau žino „Backrooms“ istoriją. Režisieriui pavyko sukurti pasakojimą, kuris suprantamas ir pirmą kartą apie šį fenomeną girdintiems žiūrovams.
Prie filmo prisideda ir stiprus aktorių kolektyvas. Jame vaidina Chiwetel Ejiofor, Renate Reinsve bei Mark Duplass. Nors pagrindine filmo žvaigžde galima laikyti pačius „Backrooms“ koridorius, aktoriai padeda išlaikyti emocinį ryšį su istorija ir suteikia jai daugiau žmogiškumo.
Daugiau nei dar vienas siaubo filmas
„Backrooms“ sėkmė parodo, kaip stipriai keičiasi kino industrija. Dar prieš dešimtmetį būtų buvę sunku įsivaizduoti, kad iš interneto forumuose gimusios legendos taps vienas labiausiai aptariamų metų filmų. Tačiau šiandien būtent socialiniuose tinkluose gimsta istorijos, kurios vėliau pasiekia milijonus žiūrovų visame pasaulyje.
Šiuo požiūriu „Backrooms“ yra daugiau nei dar vienas siaubo filmas. Tai pavyzdys, kaip naujoji kūrėjų karta keičia nusistovėjusias kino taisykles. Kane’as Parsonsas savo karjerą pradėjo ne kino mokykloje ar televizijoje, o kurdamas vaizdo įrašus internete. Jo istorija rodo, kad šiandien talentas gali būti pastebėtas bet kur, o kelias į didįjį ekraną nebėra toks uždaras kaip anksčiau.
Vis dėlto didžiausia filmo stiprybė slypi ne jo atsiradimo istorijoje. „Backrooms“ primena, kad siaubo žanras vis dar gali nustebinti. Vietoj kraupių būtybių ar šokiruojančio smurto čia pasirenkama kur kas universalesnė baimė – nežinomybė.
