XIX amžiuje viena pavojingiausių pasaulio ligų netikėtai tapo grožio etalonu. Blyški oda, spindinčios akys ir trapus kūnas buvo laikomi tobulo moteriškumo simboliais, todėl daugelis moterų rizikavo savo sveikata, kad atrodytų lyg sergančios.
Šiandien sunku įsivaizduoti, kad mirtina liga galėtų būti laikoma patrauklia. Tačiau Viktorijos epochoje būtent taip ir buvo. Tuberkuliozė, anuomet dar vadinta „baltuoju maru“ arba „džiova“, nusinešė milijonus gyvybių, tačiau kartu sukūrė vieną keisčiausių grožio standartų istorijoje.
Tuo metu buvo manoma, kad sergantys žmonės atrodo ypatingai gražiai. Dėl ligos kūnas tapdavo lieknas ir trapus. Oda išblykšdavo, skruostai parausdavo, akys atrodydavo didesnės ir ryškesnės. Visa tai idealiai atitiko XIX amžiaus moters grožio idealą.
Liga, kuri tapo madinga
Tuberkuliozė buvo paplitusi visuose visuomenės sluoksniuose – nuo vargšų iki aristokratų. Tačiau jos įvaizdžiui didelę įtaką padarė garsūs menininkai ir poetai, sirgę šia liga. Buvo tikima, kad tuberkuliozė sustiprina žmogaus jautrumą, kūrybiškumą ir intelektą. Dėl šios priežasties liga ilgainiui buvo romantizuojama literatūroje, mene ir teatre.
Istorikai šį reiškinį vadina „consumptive chic“ – grožio tendencija, kai buvo siekiama atrodyti taip, lyg žmogus sirgtų džiova. Nors tikroji ligos realybė buvo kosulys, kraujo atkosėjimas ir lėta mirtis, visuomenė dažnai matė tik estetiškai patrauklią jos pusę.
Tuberkuliozė buvo romantizuojama ne tik dėl išvaizdos. XIX amžiuje buvo paplitęs įsitikinimas, kad ši liga žmogų daro jautresnį, dvasingesnį ir kūrybiškesnį. Kai kurie gydytojai net vartojo terminą „spes phthisica“, apibūdinantį emocinį pakilimą ar kūrybinį proveržį, kuris esą pasireikšdavo sergantiesiems. Dėl šios priežasties tuberkuliozė buvo siejama su poetais, rašytojais ir menininkais, o visuomenėje dar labiau stiprėjo romantizuotas ligos įvaizdis.
Neatsitiktinai XIX amžiaus literatūroje ir teatre dažnai pasirodydavo jaunos, gražios ir nuo tuberkuliozės mirštančios herojės. Tokie kūriniai kaip „Dama su kamelijomis“ ar pagal ją sukurta opera „Traviata“ dar labiau stiprino įsitikinimą, kad liga suteikia žmogui ypatingo žavesio ir paslaptingumo.
Nuodai vietoj kosmetikos
Kadangi susirgti tuberkulioze niekas nenorėjo, moterys ieškojo būdų dirbtinai išgauti trokštamą išvaizdą. Vienas populiariausių metodų buvo arseniko naudojimas. Arseniko tabletės, kremai ir net specialūs „grožio vafliai“ buvo reklamuojami kaip priemonės odai pašviesinti ir suteikti jai porceliano baltumo. Tačiau arsenikas buvo stiprus nuodas, galėjęs sukelti sunkias ligas ar net mirtį.
Kai kuriuose kosmetikos produktuose taip pat buvo gyvsidabrio, švino, amoniako ir kitų pavojingų medžiagų. Tuo metu grožio industrija beveik nebuvo kontroliuojama, todėl daugelis moterų net nežinojo, kuo rizikuoja.
Įdomu tai, kad Viktorijos laikais atviras kosmetikos naudojimas nebuvo visuotinai priimtinas. Karalienė Viktorija ryškų makiažą laikė vulgariu, todėl jis dažnai buvo siejamas su aktorėmis ar prostitutėmis. Dėl šios priežasties kai kurios pasiturinčios moterys kosmetiką pirkdavo slapta, o tam tikrose parduotuvėse net būdavo įrengti atskiri įėjimai klientėms, nenorinčioms būti pastebėtoms.
Belladonna – kelias į grožį ir aklumą
Dar viena populiari priemonė buvo belladonna – nuodingo augalo ekstraktas. Moterims buvo lašinami belladonnos lašai į akis, kad išsiplėstų vyzdžiai. Didesnės akys buvo laikomos paslaptingomis, romantiškomis ir itin patraukliomis.
Tokios akys priminė tuberkulioze sergančių žmonių žvilgsnį, todėl buvo laikomos grožio simboliu. Tačiau ilgalaikis šios medžiagos naudojimas galėjo sukelti regėjimo sutrikimus ir net aklumą. Nepaisant to, daugelis moterų buvo pasirengusios rizikuoti dėl trokštamo įvaizdžio.
Trapumas buvo laikomas moteriškumu
Tuberkuliozės paveiktų žmonių lieknumas taip pat tapo siekiamybe. Buvo dėvimi itin stipriai suveržti korsetai, laikomasi griežtų dietų, o kartais tiesiog badaujama. Moteris turėjo atrodyti trapi, gležna ir priklausoma nuo kitų. Toks įvaizdis atitiko to meto visuomenės lūkesčius moterims.
Siekdamos dar labiau priartėti prie madingo liguisto įvaizdžio, kai kurios moterys griebdavosi itin keistų metodų. Vienas jų buvo acto vartojimas. Buvo tikima, kad actas padeda išlaikyti blyškią odą, mažina apetitą ir padeda sulieknėti. Nors ilgalaikis tokios praktikos poveikis galėjo būti žalingas sveikatai, noras atitikti grožio standartus dažnai buvo stipresnis už atsargumą.
Prie šių metodų prisidėjo ir kraujo nuleidimo procedūros. Kai kurios moterys tikėjo, kad netekus kraujo veidas taps dar blyškesnis ir labiau atitiks madingą išvaizdą. Šiandien tai skamba neįtikėtinai, tačiau tuo metu tokios praktikos nebuvo laikomos neįprastomis.
Grožio standartai, kurie skamba neįtikėtinai
Šiandien arseniko tabletės ar nuodingi akių lašai atrodo sunkiai suvokiami, tačiau Viktorijos epochos moterims tai buvo kasdienybės dalis. Grožio industrija nebuvo reguliuojama, todėl daugelis produktų buvo parduodami be jokių įspėjimų apie galimą žalą.
Nors nuo Viktorijos laikų praėjo daugiau nei šimtas metų, ši istorija primena, kad visuomenės spaudimas atitikti grožio standartus nėra naujas reiškinys. Keičiasi tik metodai. XIX amžiuje moterys valgė arseniką, lašino nuodus į akis, gėrė actą ir veržė korsetus taip stipriai, kad kartais vos galėjo kvėpuoti.
Dabar grožio tendencijos atrodo kitokios, tačiau pagrindinė problema išlieka ta pati – siekis atitikti idealą, kuris neretai būna sunkiai pasiekiamas ar net pavojingas. Viktorijos epochos istorija primena, kad kartais grožio standartai gali būti tokie stiprūs, jog žmonės dėl jų pasiryžta aukoti savo sveikatą, o kartais net gyvybę.
