Vincentas van Gogas yra vienas garsiausių dailininkų pasaulyje, tačiau jo vardas siejamas ne tik su įspūdingais paveikslais, bet ir su paslaptinga istorija apie nupjautą ausį. Daugelis yra girdėję legendą, kad menininkas, norėdamas įrodyti meilę mylimajai, nusipjovė ausį ir ją išsiuntė moteriai. Vis dėlto ši istorija yra gerokai nutolusi nuo tikrovės. Naujausi istorikų tyrimai rodo, kad tikrieji įvykiai buvo kur kas kraupesni ir atskleidžia visai ne romantišką gestą, o dramatišką žmogaus kovą su psichikos liga.
1888 metais Vincentas van Gogas gyveno Arlyje, Pietų Prancūzijoje. Tai buvo vienas kūrybingiausių jo gyvenimo laikotarpių. Per vos vienerius metus jis sukūrė daugiau nei 300 paveikslų, dirbdamas beveik be poilsio, tapydamas nuo ankstyvo ryto iki nakties. Tačiau kasdienybė buvo sunki, jis gyveno skurdžiai, buvo gyvas tik duona, kava ir tabaku. O jo paveikslų beveik niekas nepirko. Nepaisant finansinių sunkumų ir vienatvės, Van Gogas tikėjo savo kūryba ir svajojo suburti menininkų bendruomenę. Šios idėjos vedamas jis nusprendė pakviesti gyventi kartu savo bičiulį dailininką Polį Gogeną.
Iš pradžių gyventi kartu atrodė teisingas sprendimas, tačiau dėl skirtingų charakterių ir nesutarimų meno klausimais, nuolat kildavo konfliktai. Ginčai darėsi vis dažnesni, o Van Gogą vis labiau slėgė baimė būti paliktam ir nesuprastam. Vieną kartą, po ypač audringo ginčo P. Gogenas išėjo iš namų ir Van Gogas liko vienas. Manoma, kad tuo metu jis patyrė stiprų psichikos sutrikimo epizodą – girdėjo balsus ir prarado ryšį su realybe. Šios krizės metu jis skustuvu nusipjovė savo kairę ausį. Kitą rytą policija rado jį namuose stipriai kraujuojantį ir nugabeno į ligoninę. Pats menininkas vėliau beveik nieko neprisiminė apie tai, kas įvyko.
Ilgą laiką buvo tikima, kad Van Gogas ausį padovanojo prostitutei, vardu Reičelė. Tačiau meno istorikės Bernadette Murphy atlikti tyrimai atskleidė kitokią versiją. Ji mano, kad ausis buvo perduota jaunai merginai Gabrielle, kuri viešnamyje dirbo tiesiog valytoja. Van Gogas jai įteikė popieriuje suvyniotą paketą ir paprašė jį saugoti. Atidariusi paketą mergina pamatė žmogaus ausį ir nualpo iš siaubo.
Po šio įvykio Van Gogo sveikata dar labiau pablogėjo. Jį ir toliau kamavo pasikartojantys priepuoliai, todėl jis pats nusprendė gydytis psichiatrijos ligoninėje. Net ir ten jis nenustojo tapyti, jį įkvėpė ligoninės sodas ir vaizdas pro langą – būtent šiuo laikotarpiu gimė garsusis kūrinys „Žvaigždėta naktis“.
Praėjus daugiau nei šimtmečiui po garsiojo įvykio, Vincento van Gogo ausies istorija sulaukė netikėto tęsinio. 2014 m. Vokietijos Karlsrūhės Meno ir medijų centre buvo pristatyta biologinė menininko ausies kopija. Ausis nebuvo pagaminta iš plastiko – ji suformuota naudojant gyvas ląsteles ir 3D spausdinimo technologiją. Ląstelės buvo išaugintos iš Vincento van Gogo brolio Teo proproanūkio Lieuwe van Gogo DNR mėginių, todėl kopija turi dalį menininko genetinio paveldo. Neįprastas eksponatas sulaukė didelio visuomenės dėmesio ir dar kartą priminė vieną paslaptingiausių meno istorijos įvykių.
1890 m. Vincentas van Gogas mirė nuo šautinės žaizdos. Pasak brolio Teo pasakojimų, paskutiniai jo žodžiai prieš mirtį buvo „Liūdesys truks amžinai“. Kai kurie tyrėjai vis dar kelia klausimų, ar tai galėjo būti nelaimingas atsitikimas, tačiau manoma, kad save jis susižalojo pats. Bet kuriuo atveju, šis įvykis užbaigė jo gyvenimą vos 37-erių metų amžiaus, palikdamas pasauliui milžinišką, tik po mirties pilnai įvertintą kūrybinį palikimą.
Manoma, kad per visą savo gyvenimą Vangogas pardavė tik vieną paveikslą. Po Vincento mirties jo kūrybinis palikimas atsidūrė brolio Teo rankose, tačiau po metų mirus ir jam, šimtai dailininko paveikslų atiteko Teo žmonai Johanai van Gog (Johanna van Gogh-Bonger), dar vadinamai Džo. Jauna našlė suprato, kad vien talento neužtenka, menininkui reikia žinomumo, viešumo ir gero vardo. Todėl ji visą likusį gyvenimą paskyrė Vincento kūrybos sklaidai.
Johana priėmė du labai išmintingus sprendimus. Pirmiausia ji paveikslus parduodavo tik tiems kolekcininkams ir muziejams, kurie juos eksponuodavo viešai, taip didindami Van Gogo žinomumą. Antra, ji paviešino Vincento ir Teo susirašinėjimo laiškus. Juose atsiskleidė ne tik menininko kūrybinės idėjos, bet ir jo asmenybė, išgyvenimai bei sunkumai. Tai išaugino visuomenės susidomėjimą ir „kankinamo genijaus“ istorija dar labiau padidino jo kūrinių vertę. Džo taip pat organizavo Van Gogo darbų parodas Prancūzijoje, Belgijoje ir Nyderlanduose, o vienoje didžiausių parodų Amsterdame buvo eksponuota net apie 500 jo kūrinių.
Ji mokėjo keturias kalbas ir išvertė Vincento laiškus į anglų kalbą, taip jo vardas tapo žinomas visame pasaulyje. Dar paauglystėje savo dienoraštyje Džo buvo parašiusi: „Man būtų baisu gyvenimo pabaigoje pasakyti, kad iš tikrųjų gyvenau veltui.“ Vėlesnis jos gyvenimas parodė, kad šie žodžiai tapo savotišku jos gyvenimo credo – būtent jos pastangomis Vincento Vangogo vardas tapo žinomas visame pasaulyje.
