Ar vasara Švedijos salynuose ar Danijos slėniuose, ar Palangoje, taip gera džiaugtis kiekviena saulėta diena! Mažiausiai norisi girdėti apie problemas kažkur ten, namuose, bet neišvengiamai tie patys žmonės, vyrai ir moterys su tais pačiais vaikais savo įtemptų santykių namuose nepalieka. Kaip jais atsikratyti? Kaip gulti ir kilti su šypsena ir tokiais žodžiais „Jau rytas? Taip ilgai buvome išsiskyrę! Visą amžinybę! Myliu tave! Myliu jus visus!”.
Bet štai gatvėje stovi įkaušęs vyras, dar tik rytas… Jo mažytė dukrelė aukštai iškėlusi rankeles verkia, šaukia, kad ją pakeltų… Jos mama, gal iš gėdos, nuėjo šalin palikusi vaiką… Na ir tragiška šeima, tragiški santykiai… Nukreipiu akis. Tapau praeiviu, abejingu viskam, bet dūšioje verda. Nieko čia nepadarysi… Lyg patvirtindami mano mintį, debesys apžiojo saulę ir jau nebežinai žmogau, ar dangus verkia kartu su tavimi, ar tik juokiais iki ašarų….
Ką gi, tenka, kažkaip kapstytis toje ašarų pakalnėje, kuri išties turėtų dviem mėnesiams tapti rojumi. Bet su Dievu nepažaisi. Pastarasis turi savų idėjų.
Praeitą savaitę, pavyzdžiui, savivaldybės „Garsą slopinantis skyrius“ atliko efektyvų savo darbą: aplankė vieną restoraną J. Basanavičiaus gatvėje ir vidury koncerto pakėlė skandalą, esą garsas per stiprus. Pareiškė rašysiantys pastabą. Kaip jie nusprendė, kad garsas viršija leistiną decibelų kiekį, nelabai suprantu. Jie juk nieko nematavo, aparato duomenų nepateikė. Kažkokia landa įstatyme ar savivaldybės tarybos nutarime sudaro akivaizdžiai sąlygas subjektyvumui ir galimam piktnaudžiavimui. Mat, nutraukus koncertą ir pasišalinus Palangos savivaldybės sargams, šalia esantis restoranas plyšojo visa gerklę lyg niekur nieko. Jeigu tai ne savivaldybės politikų terorizmas prieš kai kuriuos pasirinktus verslininkus, tai kas tai? Vienas kuklus stebėtojo patarimas Palangos švietimo ir kultūros skyriui bei merui: koncertas, kuriame dalyvauja tik aukščiausio lygio Lietuvos populiarios ir ne tik muzikos artistai, taip pat yra menas sukeliantis dainininkus mylintiems klausytojams tik geriausius jausmus, prisiminimus, nostalgiją. Todėl koncerto nutraukimas yra barbariškas veiksmas. Būtina padaryti išimti garsui koncerto metu. Jie paprastai vyksta nuo 21.00 iki 23.30, tai yra tik dvi su puse valandos. Per tą laiką restoranas akumuliuoja pakankamai pajamų apmokėti visam personalui ir mokesčiams valstybei. Taigi, kalbantys apie kultūrą nekultūringi politikai nenaujiena. Pagalvokite apie tai.
Atsigaivinimui nusprendžiu pasivaikščioti dienos nutvieksta J. Basanavičiaus gatve. Sustoju prie akyse gimstančio stebuklo. Tai „gatvės“ menininkės rankų ir sielos prisilietimas prie drobės.
Joje gimsta, atgimsta mergaitės veidas. Menininkės Anos veidas taip pat. Koks kontrastas tarp dviejų moterų! Tarp tos, tik pradėsiančios savo jaunos moters epopėją gyvenimu, ir tos, pilnos išminties atsirandančios iš kančios, klaidų ir savęs realizacijos.
Savęs suvokimas, pasitikėjimas savimi kiekviename judesyje, žvilgsnyje. Ana karaliauja drobėje, savo valdose ir į jas patekęs „modelis“ priima nesąmoningai Anos žaidimo taisykles. Tai reiškia ne ką kitą, kaip nuolankiai vykdyti visus Anos nurodymus: kiek pasukti galvą, laikyti žvilgsnį, išsitiesti. Modelio atsidavimas menininkui yra pasitikėjimo tuo menininku manifestacija. Panašiai atsiduodama chirurgui, tik čia kraujo nėra. Nebent nepasitenkinimas savo paties išvaizda drobėje nukreipiamas menininko adresu. Bet čia nelabai ir prikibsi. Ana piešia klasikiniu, tačiau šiandien vadinamu super realistiniu stiliumi, avangardizmui čia vietos tiesiog nėra. Galima ir nusifotografuoti, paprasčiausiai daug daug pigiau. Bet ne, sėda ir – atsiduoda Anos malonei. O ji, Ana, tiesiog akyse gimdo stebuklą!
Apskritai meno galerija Vytauto gatvėje tikra atgaiva sielai. Ten tiesiog bujoja tokios nelietuviškai ryškios spalvos, kad galima pamanyti, jog viskas tapyta kažkur saulėtoje Italijoje. Mūsiškiai dailininkai, matyt, suprato, kad kabinti ant sienos tamsiomis spalvomis spinduliuojantį kūrinį nėra labai malonus reikalas. O ir pirkėjai dažniausiai būna rusų turistai. Lietuviai tuos fantastinius kūrinius perka retai.
Gatvėje, apie ketvirtą valandą po pietų vėl sutinku vaikštinėjančią asmenybę, be kurios J. Basanavičiaus gatvė jau neįsivaizduojama. Tai klounas Misteris Arkadas. Lyg ir niekuo neišsiskiriantis pilku kostiumu apsirėdęs ir skrybėlę užsidėjęs personažas traukia praeivių akį. Didžiulis raudonas lagaminas rankoje vieną akimirką tampa sunkiausiu kroviniu, o kitą – pakimba lyg besvoris ore. Vienas vaikas iš Rusijos, girdžiu, sako mamai: „Mama, koks nuostabus miestas Palanga. Čia net klounai vaikščioja gatvėmis!“
Na, klounas yra gerumo simbolis. Mums tokių reikia. Reikia vaikštinėjančio gerumo, mums pastoviai primenančio, kad ir patys nesame jau labai blogi, nes pamatę klouną, šypsomės.
Ir aš šypsausi, kai vakare į kavinę ateina „mano“ viena iš trijų merginų. Tiesmukai klausiu, kodėl viena ir kur dingo jos žavingos draugės. Klausiu nerodydamas vyriško nusivylimo. Ji atsakė, kad draugės sugrįžo į tikrovę, iš kurios taip norėjo pabėgti. Pasakė, apgailestaudama visu kūnu, kad ir ji atėjo atsisveikinti. Ir padėjo ant stalo gražų tviskantį maišelį pilną prinokusių vyšnių. Pasakė, kad iš jos sodo. Apkabino mane, pabučiavo ir – išėjo. Staiga sustojo, atsisuko ir ilgesingai sušnibždėjo: „Gal dar grįšime… Ačiū už viską…“ . Jo, kas tas viskas? Juk dar net nesusidėję jau išsiskyrėme, taip sakant. Nors Palanga vasara tikra stebuklų šalis, anot mažo vaikelio iš Rusijos.
Ką gi, mano vyriškai – medžiokliški instinktai vėl verčia mano akis ieškoti grobio, kurio apstu kur tik nepasižiūrėsi. Jeigu nesumedžiosiu, tek kreiptis į gydytoją. Mat vienas rusų profesorius paskelbė, kad nuogumas sunaikins krikščionių civilizaciją. Priežastis, – per daug pusnuogių moterų gatvėse. Todėl vyrai, tai matydami ir negalėdami realizuoti savo libido, suserga vėžiu. Visai neblogas argumentas norint paguldyti moterį į lovą. Maždaug „Gelbėk mane nuo vėžio!“. Linksmas tas gyvenimas Palangoje, nieko nepasakysi!
Originalus įrašas tinklaraštyje Arkadijus Vinokuras
