© Astravo AE archyvo nuotr.

Pastaruoju metu Lietuvos parlamentinės opozicijos partijos vis aktyviau ėmė reikšti susirūpinimą dėl Baltarusijoje jau penkerius metus statomos Astravo atominės elektrinės saugumo. Inicijuojami vieši pareiškimai, diskusijos, dėl neveiklumo šiuo klausimu kritikuojama Lietuvos Vyriausybė.

Svarstomi bent penki galimi Lietuvos politikos Astravo AE klausimu scenarijai nuo Baltijos šalių elektros sistemos perorientavimo darbui su Vakarų Europos tinklais iki elektros importo iš Baltarusijos uždraudimo ar net fizinio jungčių išmontavimo. Atrodo, jog Seimo opozicija vis labiau spaudžia Vyriausybę ir valdančiąją koaliciją, kad ji savo politiką imtų grįsti grasinimu uždrausti elektros importą iš Baltarusijos, pradėjus veikti Astravo AE.

Netoli Lietuvos sienos (apie 50 km nuo Vilniaus) šalia Neries statomos Astravo AE sauga yra neabejotinai svarbus Lietuvos užsienio ir saugumo politikos klausimas. Iki šiol Lietuvos institucijų reikštas susirūpinimas dėl Baltarusijoje vykdomo projekto saugos susilaukė santūraus ES ir kitų tarptautinių institucijų palaikymo, tačiau neatrodo efektyvus Baltarusijos institucijų reagavimo požiūriu. Astravo AE statybos darbai tęsiami, o Lietuvos institucijos teigia negavusios įtikinamų atsakymų į klausimus dėl poveikio aplinkai vertinimo ar saugos testų. Klausimas, ar Lietuvos grasinimas uždrausti Astravo AE pagamintos elektros importą į Lietuvą (tiksliau Baltijos šalių elektros rinką) galėtų įtikinti Baltarusiją sustabdyti šį projektą, perkelti jį į geologiniu požiūriu tinkamesnę vietą ar bent aktyviau reaguoti, imantis AE saugumą didinančių ir tai įrodančių priemonių? Kitaip sakant, ar toks grasinimas būtų efektyvesnis, nei iki šiol vykdyta Lietuvos politika?

Abejotina. Tokio grasinimo įtikinamumu galima rimtai abejoti dėl kelių priežasčių. Pirma, ar Lietuvoje yra tvirtas ir platus politinis valdančiųjų ir opozicijos partijų sutarimas dėl tokios politikos vykdymo? Diskusijos apie galimą politinių partijų susitarimą šiuo klausimu signalizuoja, kad jis yra įmanomas. Tačiau ar jis tikrai bus pasirašytas ir ar jo tikrai bus laikomasi? Ne visų iki šiol pasirašytų susitarimų partijos laikydavosi. Reikia atsižvelgti į ekonomines aplinkybes, kurios neabejotinai apsunkintų tokio susitarimo įgyvendinimą. Lietuvos ekonomika, ir ypač Klaipėdos uoste dirbančios kompanijos, gauna didelę naudą iš tranzito, kuriame dalyvauja Baltarusija. Lietuvos grasinimas uždrausti elektros importą veikiausiai susilauktų atsakomojo Baltarusijos institucijų veiksmo, o tranzito nukreipimas kitais keliais būtų vienas iš galimų reagavimo būdų. Be to, pigesnės elektros importo uždraudimas ateityje reikštų, kad nuostolių patirtų ir potencialūs jos vartotojai Lietuvoje. Ekonominiai Lietuvos nuostoliai mažintų tikimybę nuosekliai įgyvendinti elektros importo draudimą.

Antra, ar Lietuva sugebėtų įtikinti kitas Baltijos šalis (ateityje ir Lenkiją) prisidėti prie siūlomo elektros importo iš Baltarusijos draudimo? Nors Baltijos šalys įgyvendina nemažai bendrų infrastruktūros projektų, tačiau nesugebėjimo susitarti pavyzdžių yra ne vienas, ypač tada, kai kildavo klausimų dėl ekonominio siūlomų sprendimų pagrįstumo ar nesutapdavo vidaus politikos tikslai. Vienašališki projektai gamtinių dujų sektoriuje, įstrigęs Visagino AE projektas, ginčai dėl sinchronizacijos su Vakarų Europos elektros sistema yra tik keletas ryškesnių pavyzdžių. Lietuva galėjo vienašališkai imtis Suskystintųjų gamtinių dujų terminalo, tačiau vienašališkas elektros importo uždraudimas bus visiškai neefektyvus, jei jo nesiims ir kitos bendros elektros rinkos šalys – Latvija ir Estija. Tad ir vienašališkas grasinimas bus neefektyvus.

Tiesa, Baltijos šalims susitarti dėl bendrų veiksmų energetikoje kartais padėdavo Europos Komisija ar Šiaurės šalių institucijos. Tačiau ES institucijų pagalbos šiuo klausimu sunku tikėtis, ir tai yra trečioji priežastis, kodėl Lietuvos politikų grasinimai neatrodo įtikinami. Europos Komisijos pareigūnų nuomone, kurią 2016 m. vasario 19 d. publikuotame interviu „Verslo žinioms“ išsakė Komisijos pirmininko pavaduotojas, už energetiką atsakingas Marošas Šefčovičius, elektros energijos importo iš branduolinių elektrinių uždraudimas nebūtų veiksmingas svertas siekiant įgyvendinti aukštesnio lygio branduolinės saugos standartus branduolinėse elektrinėse už ES ribų. Tokio pobūdžio ribojimai neatitinka ES bendrosios rinkos principų. Nors pastarieji taikomi tik ES narėms, tačiau ES institucijos paprastai siekia Sąjungos viduje taikomų principų, pavyzdžiui, III energetikos paketo, perkėlimo ir į kaimynines šalis. Tokiai ES politikai iki šiol labai pritarė ir Lietuva. Be to, bendradarbiavimas su Europos Komisija Lietuvai bus labai svarbus įgyvendinant sinchronizacijos su Vakarų Europa projektą.

Abejotina, ar elektros importo draudimui pritartų ir Šiaurės šalys, kurios praktikuoja atvirą užsienio prekybos politiką. Dar daugiau – visai neseniai ES pratęsė sprendimą laikinai atšaukti sankcijas Baltarusijos piliečiams ir įmonėms. Galima kritikuoti Lietuvos Vyriausybę, kad jai nepavyko susieti šio sprendimo su Astravo AE saugos klausimu, tačiau akivaizdu, kad Lietuvoje svarstoma idėja uždrausti elektros importą iš Baltarusijos neatitiktų bendros ES politikos šios šalies atžvilgiu. O tai taip pat mažintų tokio grasinimo efektyvumą.

Įvertinant minėtas aplinkybes, galima teigti, kad šiuo metu Lietuvoje svarstoma priemonė, kaip reaguoti į Astravo AE statybą, būtų neveiksminga. Arba tam, kad ji būtų veiksminga, šios priemonės reikalingumu turėtų būti įtikintos kitos Baltijos šalys ir ES institucijos. Tokių pastangų kol kas nematyti.

Iš viso daugelis čia minėtų aplinkybių nėra viešai svarstomos. Diskusija panašesnė į įprastą Lietuvai opozicijos ir pozicijos priešrinkiminį žaidimą, kai svarbūs politikos klausimai tampa rinkimų kampanijos dalimi. Kaip rodo patirtis, tada tikrąjį problemos sprendimą, kuriam būtina koordinuota, tęstinė ir nuosekli valdančiųjų ir opozicijos veikla, užgožia parodomoji politika.

Akivaizdu, kad Lietuvos institucijų galimybės pakeisti Baltarusijoje vykdomus energetikos projektus yra ribotos. Tačiau tai kaip tik turėtų įpareigoti tiek opozicijoje, tiek pozicijoje esančius politikus atsakingai teikti siūlymus ir rimtai žiūrėti į jų praktinio įgyvendinimo galimybes. Būtinas nuolatinis darbas su ES ir kitomis institucijomis, dirbančiomis atominės saugos klausimais, taip pat aktyvesnis šiek tiek pagerėjusių ES ir Baltarusijos santykių išnaudojimas.

Tuo metu kol kas vykstanti politinė diskusija šiuo klausimu panašesnė į žaidimą „va banque“ ar pigų kalbėjimą, siekiant matomumo prieš artėjančius Seimo rinkimus.

———-

Prof. Ramūnas Vilpišauskas yra Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorius

Naujienų agentūros BNS informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto
tinklalapiuose be raštiško UAB “BNS” sutikimo draudžiama.

 

Taip pat skaitykite: