Baudrillardas tvirtino: Amerika atrodo tikra, nes Disneilendas yra akivaizdžiai netikras. Po 2001 metų rugsėjo 11 teroro aktų New Yorke buvo kalbama: skausmas ir teroras buvo pasirinktas kaip didesnė tikrovė nei Amerika. Filosofai tvirtino, kad per skausmą žmonės siekia grįžtį į gyvenimą ir kad žinoma tai yra iliuzija (Baudrillard, Sl. Žižek ir kiti). Baudrillardas ir juo Lietuvoje sekęs Šliogeris kritikavo Logolatrijos ir Niekio viešpatiją, kurią abu mąstytojai norėjo išstumti, grąžinant mums upelius ir dirvonus.
Tačiau Trumpo/Zelenskio rinkimai rodo priešingą, nei mano minėti autoriai įvardijo, tendenciją. Disneilendas yra tikras, nes Amerika netapo tokia, kokios norėjo; Zelenskis laimėjo, nes P. Porošenka nepakankamai kuria tokią Ukrainą, kokią su televizija balsuotojai vaizduojasi. Zelenskis – idealus autorius post-baudrillardiškai, post-simuliakriškai kritikai. Pamenate, jis vaidino Prezidentą populiariame seriale “Liaudies tarnas”, kuris buvo rodomas ukrainoje prieš rinkimus. Iš vaidmens (Disneilendo prezidentas) į tikrovę – Ukrainos prezidentas. O tai mums leidžia visai kitaip nei Baudrillardas aiškinti žmonių siekinius: jie renkasi ne Ameriką, o Disneilendą, ne Donbaso kraują, o serialą, panašiai kaip Lietuvoje: “Naisių vasara” buvo utopija, kurią norėjo pasirinkti didelė Lietuvos balsuotojų dauguma ir ko R. Karbauskis su S. Skverneliu nesuvokė. Nesuvokė, nes Karbauskis išsigando ir toliau išnaudotį šį vaizduotės mechanizmą, kaip ir A. Valinsko “Tautos prisikėlimo partija” išsigando to, kaip lengvai komediantai, tiksliau – Kūrybinių industrijų atstovai – gali laimėti rinkimus. Netyčia atrado ir pametė. Bet tai veikia ir pakankamai prognozuojamai!
Jau seniai sakau: kūrybinės industrijos ne šiaip mechaniškai reprodukuoja meno vaizdus (W. Benjamin), o kuria gražias vaidybines, linksmas utopijas – įžemintą Rojų, kurias renkasi balsuotojas. Ir jei pretendentas neturi įvaizdintos utopijos – jo šansai gerokai sumenkėja. Šiuolaikinis žmogus, dauguma jų, ne patys įsivaizduoja, o laukia matomo vaizdo prieš save, kurį ir aiškina kaip savo suvokimą. Mąstydamas ne savo, o jam kuriamais vaizdais, balsuotojas sprendžia, kuri tikrovė jam yra patrauklesnė. Todėl laimi labiausiai populiari ir įvaizdinta reklamoje, serialuose ar komedijų šou ar tarsi-komediniuose populiariuose pasirodymuose (D. Trumpas). Tai ne šiaip sau populizmas – atseit pameluosiu ir laimėsiu. Ne, jūs turite sukurti patį patraukliausią vaizdų seriją: o tam reikia scenarijaus, aktorių, filmavimo grupės, montažo ir t.t. T. y. reikia ištisos industrijos, kurios negalite suvokti ir paaiškinti terminu “populizmas”.
Populistas nelaimės, nes jis nesukurs profesionalaus filmo, kam reikia daug kompetencijos, pinigų ir žmonių. Tai reiškia, kad šnekančių ir mąstančių “autentiškų” galvų laikas pasibaigė ir jokių tuštybių pažadai nepadės. Dabar politika jau yra vykdoma manipuliuojant profesionalai kuriamais vaizdais. Laimėjo net ne Disneilendas, o serialas apie Disneilendą, pasaka, kad Disneilendas bus už dyka. Daugelis pasakys: apokalipsė, blogai. O aš teigiu kita: kūrybinių industrijų kuriamas ir kasdieną reprodukuojamas pasaulis patį gyvenamąjį pasaulį suvokia kaip dirbtinai įvaizdintą. Todėl vartotojas renkasi ne kraują ir terorą, ne išmanius ir herojiškus politikus, o į regimą utopiją įtrauktus vaizdus. Tai didelis iššūkis kairiesiems, kurie vis dar masto mėsos, kumščio ir kraujo retorika (“Pūslėtosios rankos, veidai prakaituoti …” J. Janonis).
Sovietų Sąjungoje buvo labai populiari N. Nosovo pasaka apie “Nežiniuką” Saulės mieste (taip pat “Mėnulyje” ir kitur) ir dar labiau susiję animaciniai filmai. Štai čia ir yra kairiosios propagandos kūrybinis prototipas: vaiski svajonė. Tik kūrybinė klasė nėra proletariatas ir kūrybinė klasė pamažu ateina į valdžią išstumdama dabar valdančią biurokratinę.
Taip pat skaitykite: „Tautos tarnas”: Ar tikrai prezidentu gali tapti kiekvienas?