Po to, kai teroristų išpuolį Paryžiuje, už kurį atsakomybė priskiriama „Daesh“ arba taip vadinamai „Islamo valstybei“, Prancūzijos prezidentas F.Hollande įvardino kaip „karo aktą“, neabejotina, kad ši tragedija turės reikšmingą įtaką Europos šalims.
Kaip jau pastebėjo kolegos Margarita Šešelgytė ir Kęstutis Girnius, tikėtina, kad dar suintensyvės kariniai Prancūzijos ir kitų Vakarų šalių veiksmai, pirmiausia antskrydžiai Sirijoje. Iš tiesų, nuo „Arabų pavasario“ judėjimų iki dabar Vakarų valstybės per menkai palaikė reformas mėginusius įgyvendinti Pietinių kaimyninių šalių judėjimus ir pernelyg pasyviai kovojo su teroristinėmis organizacijomis. Dar labiau sustiprės diskusijos dėl ES ir atskirų jos valstybių politikos pabėgėlių ir imigrantų apskritai atžvilgiu, ypač iš musulmoniškųjų šalių. Valdantieji politikai Prancūzijoje ir kitose ES šalyse bus dar labiau spaudžiami tų opozicijos partijų, kurios pasisako už griežtesnį imigracijos ribojimą ir sienų kontrolės stiprinimą. Vėl svarstoma apie imigrantų integracijos politiką ir jos nesėkmes.
Tuo pačiu dar labiau stiprės poreikis koordinuoti ES ir NATO šalių specialiųjų tarnybų veiklą. Net ir sugriežtinus sienų kontrolę bei saugumo procedūras žmonių susibūrimų vietose pilna kontrolė bus neįmanoma. Tuo labiau neįmanomas atskirų šalių atsiribojimas nuo išorės pasaulio. Žmonių judėjimo kontrolės ties sienomis atkūrimas, mėginant geriau atsirinkti nepageidaujamus asmenis ir jų neįsileisti, turės neigiamų pasekmių ir sukels nepatogumų žmonėms, kurie įpratę darbo, šeimos ar poilsio reikalais judėti tarp valstybių Europoje ir už jos ribų. Kiek saugumo stiprinimui būtini veiksmai yra pagrįsti ir proporcingi, atsižvelgiant į žmonių teisių ir įprasto gyvenimo būdo ribojimus – dilema, kuri dar aštriau kils ir Europos šalių saugumo tarnyboms, ir politikams.
Sprendžiant šią dilemą labai svarbus bendradarbiavimas tarp skirtingų šalių saugumo tarnybų, nes laiku gauta tiksli informacija yra gyvybiškai svarbi. Tam neišvengiamai kyla koordinavimo ir kitų administracinių gebėjimų problemų, prireiks ir daugiau lėšų, kurių rasti bus nelengva. Ne mažiau svarbus politinis bendradarbiavimo elementas. Tokio pobūdžio bendradarbiavimas tarp NATO, ES šalių, kitų demokratinių pasaulio valstybių vyksta ir vyks. Tiesa, ir dėl jo kyla viešos diskusijos, kaip parodė pasiklausymo skandalai, susiję su JAV tarnybų veikla Vokietijoje. Be to, liberaliose demokratijose ypač svarbia laikoma ir žmonių teisė į privatumą, kai kalbama apie saugumo tarnybų veiklą. Tai, beje, iliustruoja ir naujausias filmas apie Jamesą Bondą.
Tačiau kalbant apie pasitikėjimą, komunikaciją ir bendrus tikslus daug sudėtingesnių klausimų kelia bendradarbiavimas tarp Vakarų šalių ir Rusijos, Irano, Saudo Arabijos, Irako ar Sirijos. Kaip tik šį savaitgalį Vienoje vyksta susitikimas tarp daugelio minėtų valstybių, kuriame ieškoma būdų spręsti karinį konfliktą Sirijoje. Apie naują prasmę, kurią terorizmo aktai Paryžiuje suteikė tarptautinėms pastangoms spręsti šią krizę jau pasisakė jame dalyvaujanti ES išorės reikalų vadovė F.Mogherini. Apie poreikį pasauliui koordinuoti kovą su terorizmu šeštadienį taip pat kalbėjo ir Prancūzijos užsienio reikalų ministras L.Fabiusas. Nuošalyje neliko ir Rusijos užsienio reikalų ministras S.Lavrovas, pritaręs JAV valstybės sekretoriui J.Kerry dėl poreikio dar intensyviau kovoti su džihadistais.
Kovoti su terorizmu koordinuojant karinius veiksmus Sirijoje, Irake bei kitose šalyse, kur veikia džihadistų organizacijos, yra ne mažiau svarbu, nei susekti apsimetusius pabėgėliais teroristus ar Europoje gyvenančius jų pasekėjus. Tačiau sustiprėjęs poreikis NATO ir ES šalims labiau bendradarbiauti su Rusija, Iranu, Egiptu ar Turkija, neišvengiamai reikš, jog teks atlaidžiau žiūrėti į tai, kaip šių šalių valdantieji elgiasi su savo šalių piliečiais. Komentatoriai jau pastebėjo sušvelnėjusį ES ir jos valstybių vadovų požiūrį į politinę situaciją Turkijoje, kuri yra labai svarbi partnerė siekiant suvaldyti pabėgėlių iš Sirijos srautus. Kovą su teroristais savo galių stiprinimui vidaus politikoje gali naudoti ir Egipto bei kitų to regiono šalių valdantieji. Ši dilema dabar bus sprendžiama prioritetizuojant saugumą ir poreikį kovoti su teroristais prieš žmonių teises ES kaimynystėje. Žinoma, tai sukels demokratijos vertybes tose šalyse ginančių žmonių nusivylimą.
Kita svarbi ir Lietuvai aktuali dilema – kaip poreikis bendradarbiauti su Rusija gali paveikti požiūrį į situaciją Ukrainoje ar Rytų kaimynystėje apskritai. Neabejotina, kad dabar Vakarų dėmesys Ukrainos reikalams sumažės. Be to, kai Vakarai ir Rusija sunkiai susikalba apie tokius dalykus kaip Malaizijos oro linijų lėktuvo numušimo priežastys ar agresija prieš Ukrainą, ar galima tikėtis konstruktyvaus bendradarbiavimo keičiantis slapta informacija tarp šių šalių tarnybų. Tuo labiau, jog Rusijos ir Vakarų interesai bei tikslai Sirijoje skiriasi. Kaip pavyks atskirti klausimus, kuriais interesai ir vertinimai skiriasi, nuo bendro tikslo kovoti su terorizmu ir jo siekti neatsižadant kitų interesų?
Lietuvos politikams bei saugumo tarnyboms svarbu ne tik stebėti tiesiogines grėsmes saugumui Lietuvoje bei prisidėti prie sąjungininkų veiksmų kare su terorizmu, bet ir aktyviai dalyvauti ES ir NATO vidinėse diskusijose dėl bendradarbiavimo su Rusija, nes įvykiai Paryžiuje neabejotinai keis Vakarų ir Rusijos santykius.
