Ką tik nuvilnijus FUKSŲ krikštynų bangai ir nuslūgus ĮŠVENTINIMO euforijai, daugelis naujų studentų veidų ima kiek niauktis, kiti, priešingai, jaučiasi „pataikę“ į jiems skirtas vėžes ir visu pajėgumu kimba į studijavimo ir studentavimo platybes. Tačiau neišvengiamai, nesvarbu, kuriai studentų grupei priklausytum, ar „laimingųjų“, ar, deja, „pralošusiųjų“ – abiems pusėms anksčiau ar vėliau iškyla vienas ir tas pats klausimas: o kas bus PO TO?
Ne vienas su ironija yra taręs: džiovinam džiovinam galvas ir veltui. Kodėl veltui? Ar šiais laikais valstybei nereikia jaunos darbo jėgos, jaunų perspektyvių specialistų, jaunų „protų“, generuojančių naujas idėjų upes?
Deja, kiek studentų praktika rodo, ne. Šiais laikais jaunas, mokslus baigęs asmuo vargu ar gali pretenduoti į savo specialybės vietelę. Ir visa tai įrodo prieš akis užsitrenkiančios durys, kuomet studentas (ar jau baigęs universitetą asmuo) jas praveria, atsargiai kyštelėjęs savo drebančią rankelę su ištiestu curriculum vitae. Darbdavio akis greitai perlekia kukliu, o kartais ir visokiausių įmantrybių prirašytu tekstu, ir pasako jau ne pirmą kartą girdėtą verdiktą: „deja, mums reikia darbuotojų su darbo patirtimi“. Čia ir spūdina studentas (ar jau baigęs universitetą asmuo) atgal namo, skandinti savo nusivylimo facebookų platybėse ir lyg tarp kitko „užmesdamas akį“ į tuos tinklalapius, kuriuose siūloma: „darbas užsienyje“. Juk koks skirtumas: Londonas, Paryžius, Amsterdamas, Niujorkas – vis geriau skinti kažkur braškes po atviru dangumi ir jaustis laimingu žmogumi, nei paskyrus pačius gražiausius savo gyvenimo metus „galvos džiovinimui“ ir investavus visas savo tėvų santaupas didmiesčių butų nuomos ir kitiems mokesčiams, gauti darbą ne pagal specialybę, geriausiu atveju – prekybos centruose salės darbuotojo (laimingiesiems dar pasiseka rasti ir įvairių konsultantų darbo vietelių) už minimalų atlyginimą, kuomet tikrai įmanoma „susigraužti“ sau nervus iš depresijos, nuolat galvojant, kaip sudurti „galą su galu“.
Bet iš kitos pusės… juk tėvynė, tėvai, draugai, prisiminimai, taip iki skausmo pažįstami ir brangūs mylimi miestelių ir kaimelių tik mums vieniems žinomi užkampiai ir užkampėliai. Ech, dauguma ryžtųsi ir už tas „katino ašaras“ bandyti pragyventi. Bet kad būtų to darbo! Daugybės profesijų atstovai, jau seniai sulaukę pensinio amžiaus, vis dar neketina „užleisti“ vietos ilgesingai į ją žiūrinčiam jaunuoliui. Dabar Lietuvoje vyrų senatvės pensijos amžius – 62 metai ir 6 mėnesiai, o moterų – 60 metų. Maža to, norima šį pensinį amžių dar ilginti! Tai būtų visiškas jauno žmogaus žlugdymas. Praveri gydytojo duris, o ten pamatai garbingus baltais chalatais žilagalvius, na, o perspektyvūs medicinos studentai jau rezervuojasi bilietus artimiausiems skrydžiams kažkur laimės ieškoti. Įžengi pro mokyklos duris, o ten taip pat nervus sau gadinantys garbaus amžiaus asmenys, kuriems geriau anūkus šiltai namie prižiūrėti ir jais džiaugtis, nei bandyti iš paskutiniųjų tramdyti audringą „naująją kartą“.
Bet, kaip sakoma, pirštu saulės neuždengsi.
Atsidūsta dar likę vargt studentai. Tie, kurie dar turi šiek tiek optimizmo, ir bando kabintis į kitą, į jiems kaip šviesa tunelio gale šviečiančią išeitį – tęsti studijas TOLIAU. Gal tuomet jis arba ji privers darbdavį išsižioti ir nereikalauti atnešti tokio curriculum vitae, kuriame būtų tas nelemtas įrašas, kurį tik gimusiems po laiminga žvaigžde galima gauti. Taigi dalis tokių laimingųjų tęsia studijas Lietuvoje. Kita dalis, kuri negali sau tokios prabangos leisti, susikrauna lagaminus ir bando tęsti studijas užsienyje, kur tikisi iš vienur ar kitur gauti paramos ir PAGALIAU dirbti savo svajonių darbą.
