Filmo "Black Swan" kadras

Įvairių psichikos ligų pasaulyje suskaičiuojama apie 450, ir kiekviena jų pasižymi skirtingais simptomais. Kinematografininkus dažniausiai domina arba kraštutinės beprotystės istorijos, arba trileriuose įtaigiai vaizduojamos paranojos aukos, bet, ko gera, įdomiausios yra įvairiausios šizofrenijos (graikiška šio termino reikšmė verčiama kaip dvasios skilimas) formos, o taip pat psichologiškai bene įdomiausi asmenybės susidvejinimo atvejai.

Dar nebyliajame kine buvo sukurta nemažai filmų, kuriose šis pasiligojusios psichikos sindromas tapdavo įtampos kupinų dramų pagrindu. Ypač tai buvo būdinga XX a. pradžios Vokietijai, pagimdžiusiai vieną ryškiausių pasauliniame kine reiškinių – ekspresionistinį kiną, kuriame keistų ir protu sunkiai suvokiamų istorijų buvo nemažai.

Vienas pirmųjų tokių filmų buvo dar 1913 m. sukurtas filmas „Kitas“ (Der Andere, rež. Maxas Mackas): jame po nelaimingo atsitikimo medžioklėje respektabilus advokatas (jį vaidino tuomet garsus teatro ir kino aktorius Albertas Bassermanas) naktimis vykdydavo nusikaltimus, o dieną lyg niekur nieko eidavo į darbą. O svarbiausia, ilgai net nieko nenutuokė apie savo naktinio gyvenimo metamorfozes.

Dar sudėtingesnį atvejį narpliojo seniai šedevru pavadintas „Daktaro Kaligario kabinetas“ (1919 m., rež. Robertas Wiene).

Fantastiniame kine tokių istorijų taip pat apstu – nuo taip pat klasika tapusios „Kūnų grobikų invazijos“(1956, rež. Donas Siegelas) iki fantastinio trilerio su Bruce‘u Willisu „Svetimas kūnas“ (Surrogates, 2009, rež. Jonathanas Mostow).

Vienas naujausių pavyzdžių – fantastinis trileris „Venomas“ (Venom, 2018, rež. Rubenas Fleischeris), kuriame žurnalistas Edis Brokas (akt. Tomas Hardy) turi susigyventi su jo kūną užėmusiu ateiviu – taip tas pats asmuo staiga tampa ypač stipriu antiherojumi su žmogiškąją morale, bet nežemiška ateivio galia ir agresija.

Primename dešimt žinomų filmų, kuriuose šizofrenijos tema nagrinėjama itin plataus spektro žanriniame diapazone – nuo kino klasikos (Alfredo Hitchcocko „Psichopato“ iki… komedijos su Jimu Carrey. (G.J.)

10. „AŠ, KITAS AŠ IR IRENA (Me, Myself & Irene, 2000, rež. Bobby Farrelly ir Peteris Farrelly)

Kai 1994-aisiais pasirodė brolių Bobby ir Peterio Farrelly komedija „Bukas ir bukesnis“ (Dumb and Dumber), vulgarius pokštus mėgstanti publika liko patenkinta, užtai kino kritikai pašiurpo ir, jau pamiršę piktas atakas prieš „Amerikietišką pyragą“, vėl išsijuosę piktinuosi ir net lenktyniavo tarpusavy, kas sugalvos piktesnį epitetą. Tada vieni rašė apie vulgarumo triumfą, kiti buku ir bukesniu vadino pačius filmo autorius, o treti išrado naują terminą filme skambantiems pokštams, pavadinę juos “klozetiniu humoru”.

Jo komedijoje „Aš, kitas aš ir Irena“ taip pat apstu. Bet čia yra kaip tik tas atvejis, kai galima patarti: „Nepatinka – nevalgyk!“.

Žinoma, tai ne išeitis, nes kaipgi neparagavęs kokio nors patiekalo, suprasi, kad tau jis neskanus. Manau, kad kažkiek pagerinti situaciją galėtų koks nors papildomas sutartinis žymėjimas, kuris perspėtų žiūrovus ne tik apie smurtą ir nuogybes (violence and nudity- taip filmai jau seniai charakterizuojami), bet ir apie vulgarumo (vulgarity) lygį, tik prieš tai, žinoma, reikėtų sudaryti humoro degradavimo skalę. Jei tokia kada nors atsirastų, filmas „Aš, kitas aš ir Irena“ tikrai nusipelnytų nemenko koeficiento.

Vieną iš dviejų pagrindinių personažų filme „Bukas ir bukesnis“ vaidinęs Jimas Carrey komedijoje „Aš, kitas aš ir Irena“ vaidina kvailą policininką ir jo antipodą.

Prieš pasirodant šiai komedijai kurį laiką atrodė, kad populiariam Holivudo komikui Jimui Carrey pabodo būti klounu ir jis pasiryžo visiems įrodyti, kad yra geras aktorius. Kad tai ne tušti žodžiai, liudijo Peterio Weiro „Trumeno šou“ (The Truman Show, 1998) ir Milošo Formano „Žmogus iš mėnulio“ (Man on the Moon,1999). Tačiau gamtos šauksmas, matyt, buvo gerokai stipresnis. Komedija „Aš, kitas aš ir Irena“ taip pat atsidūrė kinematografinės visuomenės dėmesio centre. Tik publika vėl džiūgavo, o kritikai piktinosi.

Šios komedijos pagrindą sudaro vis ta pati „buko ir bukesnio“ schema. Tik šį kartą abu personažus įkūnija vienas Jimas Carrey. Todėl jam tenka nuolat iš naivaus ir kvailo policininko Čarlio Beiligeitso (ko gero, neatsitiktinai jo pavardė įtartinai panaši į “Maikrosofto” prezidento Bilo Geitso pavardę) persikūnyti į jo antipodą Henką Evansą, kuris yra tikras nepraustaburnis, “psichas” ir seksualinis maniakas. Šizofreniška šių antipodų kova dėl tos pačios merginos (Renée Zellweger) ir sudaro komiško konflikto esmę. O jau dėl priemonių tikslui pasiekti tikrai nesismulkinama. Ir tai greičiau liūdna, nei linksma. Nejaugi tikrai nebelieka jokių tabu?.. (G.J.)

9.FRENKĖ IR ALISA (Frankie & Alice, 2010 m., rež. Geoffrey Sax‘as)

Šis filmas sukurtas remiantis tikru atsitikimu, nors jis išties atrodo neįprastai. Kai kam neįprasta gali pasirodyti pati istorija apie susiskaldžiusią asmenybę, nors medikams seniai žinomas psichinis sutrikimas, vadinamas disociaciniu tapatybės sutrikimu (angl. DID), kai protu nekontroliuojamą asmenybės susidvejinimą lydi laikinas atminties praradimas, nerimas, slegiančios mintys ir poelgiai, kurių šios ligos apimtas žmogus, sugrįžęs į normalią būseną, visai neprisimena.

Specialistai, išnagrinėję šį sindromą teigia, kad nuo DID kenčiantys žmonės, prarasdami tapatybės jausmą, kartais jaučiasi lyg nebūdami savimi. Toks atminties praradimas dažnai yra asimetriškas – viena asmenybė (įprastai, ne pagrindinė) atsimena, ką veikė kita, bet ne atvirkščiai.

Medikai pastebi ir panašias istorijas nagrinėjančiuose filmuose dažnai pasitaikančias klaidas. Pavyzdžiui, filmuose neretai matome, kad iš vieno būvio į kitą tokie žmonės „persijunginėja“ tarsi televizijos kanalai arba net ginčijasi su savo „antruoju aš“.

Iš tikrųjų tas virsmas įvyksta po truputį. Dažnai žmogus ima prastai jaustis, o po kelių minučių jau jaučiasi atsiskyręs nuo savęs paties. Filmuose taip pat dažnai teigiama, kad skirtingos asmenybės turi skirtingus vardus – bent jau daugumoje atvejų tai nėra tiesa. Filmuose taip daroma tik todėl, kad žiūrovui būtų patogu orientuotis situacijoje ir bet kuriuo momentu suprasti „kas yra kas“.

Bene garsiausias pasaulinės literatūros pavyzdys šia tema – britų rašytojo Roberto L. Stevensono „Keistą daktaro Džekilo ir pono Haido įstoriją“, parašyta tada, kai kinas dar nebuvo gimęs, bet kai kinas atsirado, filmų kūrėjai pamėgo šią istoriją adaptuoti ir darė tai pavydėtinai dažnai ir uoliai.

Kanadoje sukurtas filmas „Frenkė ir Alisa“, galima sakyti, rodo „moterišką“ chrestomatinės istorijos versiją. Pagrindinė jos herojė Frenkė Merdok yra striptizo šokėja (akt. Halle Berry buvo nominuota Auksiniam gaubliui), 1973-aisiais (apie tikslų veiksmo laiką signalizuoja kino teatre reklamuojamas naujas filmas „The Sting“) dirbanti naktiniame klube. Ji graži, turi puikią figūrą, tad nenuostabu, jog vyrai ne tik grožisi jos seksualiais bei egzotiškais šokiais, bet ir kviečia ją praleisti likusią nakties dalį tete-a-tete. Tik dažnai tokio vakarėlio pabaiga būna panaši – prabudusi nepažįstamoje vietoje, o kartais net atsipeikėjusi kokioje nors judrių gatvių kryžkelėje mergina neprisimena, kodėl yra čia ir kas jai buvo atsitikę.

Po vieno tokio atsitikimo Frenkė netenka darbo. O netrukus reikalai komplikuojasi taip, kad merginai iškyla pasirinkimo galimybė tik iš dviejų variantų – kalėjimas arbas psichiatrinė ligoninė.

Galima pagalvoti, kad merginos problemų reikėtų ieškoti jos profesiją dažnai lydinčiuose „šalutiniuose“ stimuliatoriuose – alkoholyje ir kvaišaluose. Bet, pasirodo, kad priežastys čia slypi giliau. Apie tai jau pirmoje konsultacijoje pradeda įtarti patyręs gydytojas Džozefas Ozas (akt. Stellanas Skarsgårdas). Tyrinėdamas Frenkės medicininę bylą, daktaras atkreipia dėmesį, kad skirtingi merginos IQ ir regėjimo rezultatai stipriai skiriasi, o taip patyrusio mediko nuomone negali būti.

Toliau – dar gražiau: ima aiškėti, kad Frenkėje tam tikromis aplinkybėmis pabunda dar dvi skirtingos asmenybės – septynerių metų vaikas ir baltoji moteris rasistė (o Frenkė yra afroamerikietė, juk ją vaidina Halle Berry).

Pamažu, padedama daktaro Ozo, Frenkė pradeda prisiminti ją traumuojančius praeities įvykius. (G.J.)

8.TRYS IEVOS VEIDAI“ (The Three Faces of Eve, 1957 m., rež. Nunnally Johnsonas)

Jau seniai nesistebime kai kurių vaidybinių filmų titruose matydami pradinį titrą „sukurta pagal tikrą istoriją“.

Vieną jų daugiau nei prieš šešis dešimtmečius papasakojo režisierius Nunnally Johnsonas. Scenarijus buvo parašytas pagal dviejų psichiatrų – Corbetto H. Thigpeno ir Hervey M. Cleckley – knygą „Trys Ievos veidai“, kurioje pripažinti medicinos korifėjai aprašė vieną itin sudėtingą atvejį iš savo praktikos, aišku, neįvardindami tikrosios pacientės vardo bei pavardės. Ši pacientė, jai pačiai sutikus, buvo identifikuota tik aštuntajame dešimtmetyje. Tai amerikietė Christine Costner Sizemore (1927 – 2016), kuriai 1950-aisiais buvo diagnozuotas daugybinis asmenybės sutrikimas, dabar žinomas kaip disociacinis tapatybės sutrikimas (dissociative identity disorder).

Knygoje aprašytas ir filme pavaizduotas atvejis išties unikalus. Jei ligi šiol psichiatrai fiksavo šizofreniškus psichiatrijos pavyzdžius, kai viename žmoguje gali sugyventi dvi visiškai priešingos natūros, tai „Trys Ievos veidai“ nagrinėja kur kas sudėtingesnį atvejį, kai žmoguje konfliktuoja trys prieštaringos asmenybės.

Aktorė Joanne Woodward vaidina Ievą Vait (pavardė White, čia, žinoma, neatsitiktinė, nes greitai į šią tabula rasa bus įrašytos dvi visai „ne baltos“ spalvos) – kuklią namų šeimininkę ir ištikimą žmoną. Vienintelis nerimą keliantis dalykas – dažni Ievos galvos skausmo priepuoliai, kuriems pasibaigus moteris jaučia atminties spragas.

Pastebėjęs keistą žmonos elgesį ponas Ralfas Vaitas (akt. Davidas Wayne‘as) nusiunčia ją pas medikus. Patyręs daktaras Kertis Liuteris (at. Lee J. Cobbas) psichiatrinio seanso metu tampa keisto efekto liudininku – jo akyse rami pacientė pavirsta visai kita moterimi – savimi patenkinta, vulgaria ir įžūlia, o po kurio laiko Ievoje prabunda dar viena asmenybė – protinga, inteligentiška ir mokanti susitvardyti.

Anksčiau su panašiais atvejais nesusidūręs daktaras Liuteris pajunta tikrą atradimo azartą ir ryžtasi padėti komplikuotų metamorfozių kankinamai moteriai atrasti jos tikrąjį veidą.

Kaip ir reikėjo tikėtis, eksperimentas nebus labai lengvas ir pačiai Ievai, ir jos pagalbininkui.

Pagrindinio vaidmens atlikėja buvo apdovanota Oskaru ir Auksiniu gaubliu. Dar reikėtų paminėti, kad JAV ekranuose „Trys Ievos veidai“ buvo rodomi pagal tada nauja „CinemaScope“ technologija, skirta plačiaekraniniam vaizdui, kurį seanso metu iš paprasto kino projektoriaus per specialų objektyvo adapterį išgaudavo gerokai platesnę vaizdo kompoziciją (formatas 2,66: 1, beveik dvigubai platesnis už ankstesnį). (G.J.)

7.NEVILTIS“ (Despair, 1978, rež. Raineris Werneris Fassbinderis.

Ne taip seniai gausioje „Scanoramos“ programoje galima buvo pagauti tikrai retą sinefilišką „žuvelę“ – vokiečių režisieriaus Oskaro Roehlerio biografinę dramą „Enfant Terrible“, kurios pagrindinis herojus yra teatro bei kino režisierius Raineris Werneris Fassbinderis (1945–1982).

Jis priklauso tiems didiesiems režisieriams, kurie pakeitė Europos kiną.
Baigiantis 7-ajam dešimtmečiui ir 8-ojo pradžioje kartu su kitais vokiečių „Naujosios bangos“ autoriais jis pasipriešino Holivudo taisyklėms ir dominavimui, gerokai anksčiau už postmodernistus sulydęs savo filmuose klasiką ir kičą, kasdienybę ir aukštąją tragediją, politiką ir asmeninę istoriją. Dažnai jo filmų herojai būdavo nevykėliai, niekšai, prostitutės, imigrantai, įvairių mažumų atstovai, neturintys ne tik istorijos, bet ir biografijos. Filmai prisidėjo prie Fassbinderio – gėjaus, narkomano, maištininko, provokatoriaus – įvaizdžio, kuris gyvas iki šiol, nors jo provokacijos ir estetika jau seniai tapo šiuolaikinio meno savastimi.

Per 14 kūrybos metų (Fassbinderis mirė būdamas 37-erių) jis sukūrė 44 filmus ir pastatė 16 spektaklių. Vaidino kitų režisierių filmuose. Parašė 14 pjesių teatrui, 4 radijo pjeses. 1968 m. drauge su aktoriais Kurtu Raabu ir Irm Hermann Miunchene įkūrė „Antiteatrą“ ir greitai tapo jo lyderiu.

Parašė 37 scenarijus bei buvo 13 scenarijų bendraautorius.

Dažniausiai scenarijus savo filmams Fassbinderis rašė pats. Išimtį padarė tik keliems klasikams – Henrikui Ibsenui (Nora Helmer, 1974), Theodorui Fontane (Efi Brist, 1974), Alfredui Döblinui (Berlynas, Aleksandro aikštė, TVser., 1980); Jeanui Genet (Kerelis, 1982).

Penktasis literatūros klasikas, nusipelnęs Fassbinderio dėmesio, buvo garsus rusų emigrantas Vladimiras Nabokovas, skandalingosios „Lolitos“ autorius. Fassbinderis pasirinko mažiau žinomą klasiko kūrinį – apysaką „Neviltis“ ir ją puikiai ekranizavo.

Skaitydami filmo titrus matome, kas buvo režisieriaus bendradarbiai, realizuojant šį tikrai sudėtingą projektą. Scenarijų parašė Tomas Stoppardas – vienas įžymiausių britų dramaturgų, gilių psichologinių pjesių autorius. Nustebina dar vienas „Nevilties“ titras: filmas dedikuojamas trims meno pasaulio bepročiams – „žiaurumo teatro“ teoretikui Antoninui Artaud, tapytojui Vincentui Van Goghui ir Unikai Zürn – vokiečių tapytojai bei skulptorei, kuri apimta depresijos 1970 nusižudė.

Veiksmas plėtojasi režisieriui gerai iš „Berlynas, Aleksandro aikštės“ žinomoje epochoje – trečiojo dešimtmečio Vokietijoje. Pagrindinis herojus čia – rusu emigrantas Hermanas Hermanas.

Suklusti verčia jau tokia dviguba personažo identifikacija, iš anksto signalizuojantį apie šizofrenišką sąmonės susidvejinimą. Hermanas paveldėjo šokolado fabriką, tačiau po ekonominės krizės šis verslas tikrai neklesti, kaip ir asmeninis vyro gyvenimas. Hermaną vis dažniau kamuoja kažkokios keistos haliucinacijos – jis dažnai regi pats save tarsi būtų pašalinis stebėtojas. Net intymiuose santykiuose su jį dažnai apgaudinėjančia žmona Lidija (ją vaidina prancūzų aktorė Andréa Ferréol) jis jaučiasi esąs vienas dvejuose asmenyse.

Pavargęs nuo įkyrių fobijų ir praradęs gyvenimo geismą Hermanas subrandina keistą planą, kaip atsikratyti jį persekiojančio „antrininko“. Vyras apdraudžia savo gyvybę ir išvyksta į kelionę neva darbo reikalais. Jis iš tikrųjų Šveicarijoje susiranda sau antrininką, vardu Feliksas, ir jo netrukus atsikrato.

Tik, žinoma, Hermano šizofrenijos ši žmogžudystė ir apiplėšimo inscenizacija nepagydo. Atvirkščiai. Toks būdas iš pat pradžių buvo pasmerktas žlugti. Mat Feliksas (akt. Klausas Löwitsch’as) į Hermaną visiškai nepanašus.

Pagrindinio vaidmens atlikėjas Dirkas Bogarde’as ir anksčiau vaidino komplikuotus charakterius Josepho Losey, Luchino Visconti, ir Lilianos Cavani dramose. Ne naujos jam buvo psichologinio manipuliavimo bei fašizmo genealogijos temos. Abi jos Fassbinderio „Neviltyje“ susilydo į talpią filosofinę parabolę apie asmenybės eroziją tragiškų istorinių įvykių kontekste. (G.J.)

6.„STIKLAS” („Glass“ 2019 M. Night Shyamalanas)

Glass movie

Režisierius M. Night Shyamalanas sugrįžta į kino pasaulį sujungdamas dvi istorijas „Nepalaužiamojo“ (angl. „Unbreakable“) ir „Skilimo“ (angl. „Split“) į vieną filmą – „Stiklas“. Filme „Stiklas“ vaidina prieš 19 metų pasirodžiusio „Nepalaužiamojo“ pagrindiniai aktoriai Brucas Willisas bei Samuelis L. Jacksonas, kurie vėl įkūnyja Deividą ir Elaidžą Praisą/Poną Stiklą.

Jau pavadinimas sufleruoja, kad Samuelio L. Jacksono veikėjas tikrai nebus antraeilis. Filme taip pat pasirodo  ir „Skilimo“ žvaigždės: Jamesas McAvoy‘us bei aktorė Anya Taylor-Joy. Veiksmas vyksta toje pačioje visatoje kaip ir „Nepalaužiamasis“, kuriame pasirodo ir Jameso McAvoy‘aus kuriamas Kevino Krumbo personažas, savo viduje slepiantis virš dvidešimt asmenybių.

Deividas persekioja Kevino antgamtinę būtybę Žvėrį, kol šešėliuose tūnantis Praisas tampa dirigentu, slepiančiu paslaptis, kurios svarbios abiem personažams. Pasiruoškite sprogstančiam ir įtemptam trileriui „Stiklas“ ir prieš tai būtinai susipažinkite su „Skilimu“ („Split“) ir „Nepalaužiamuoju“ („Unbreakable“) tapusiu filmo pirmtakais.

58689320_805840436453551_3951604954405273600_n

5. „MERĖ REILI“ (Mary Reilly, 1996 Stephenas Frearsas )

1885-ųjų spalį britų literatūros klasikas Robertas L.Stevensonas parašė apysaką „Keista daktaro Džekilo ir misterio Haido istorija“, kuriai buvo lemta tapti vienu iš labiausiai žinomu karalienės Viktorijos laikų literatūros šedevru, apjungiančiu literatūrinio romantizmo bei gotikinio siaubo romano tradicijas ir temas. Literatūros kritikai linkę šioje knygoje matyti šiuolaikinio detektyvo ištakas.

Keista daktaro Džekilo ir misterio Haido istorija“ parašyta atsiliepiant į anuo metu intelektualų protus užvaldžiusius ginčus apie kūno ir dvasios, gyvenimo ir mirties dichotomiją. Apysakoje girdimi ir dviejų anuomet nepaprastai garsių teorijų atgarsiai. Prancūzų psichiatras Bénédictas Morelis savo darbuose įrodinėjo, kad „Dievas sutvėrė tobulą žmogų, tačiau veikiamas ydų bei infekcijų tobulas tipas ima nuosekliai degraduoti“ (taip buvo įteisintas terminas „degeneracija“). O italas gydytojas bei psichologas Cesare Lombroso, antropologijos mokslo pradininkas, net buvo paskelbęs ilgai kriminalistikoje gyvavusią teoriją, pagal kurią apie žmogaus polinkį nusikalsti neva galima spręsti apie jo anatominius nukrypimus nuo normos: šios teorijos autorius net įteisino terminą „Homo Delinquens“ (nusikaltėlis iš prigimties). XX amžiuje ši teorija buvo paneigta rimtais antropologiniais tyrinėjimais, tačiau Roberto L.Stevensono laikais ji buvo pakankamai gaji. Pakanka palyginti, kaip rašytojas charakterizuoja abu pagrindinius herojus. Daktaras Henris Džekilas – „stambokas, gerai sudėtas jaunatviškai atrodantis vyriškis maždaug 50-ties metų, ne itin atviro, tačiau neginčijamai protingo ir gero veido“. O Edvardas Haidas – neaukšto ūgio, liesas, tačiau judrus vyriškis, gerokai jaunesnis už Džekilą: iš aprašymo galima susidaryti įspūdį, kad Haidas yra paveiktas narkotikų ir atitinka „Homo Delinquens“ tipą. Pamatęs jų notaras Atersonas [jo akimis Stevensonas vaizduoja apysakos įvykius – G.J.) pajunta „anksčiau nepatirtą pasišlykštėjimą ir baimę“. Kitose apysakos vietose rašoma, kad Haido veide „matomas Šėtono antspaudas“ arba kad jis yra „Džagernautas žmogaus pavidalu“ [Džagernautas – viską savo kelyje naikinanti nenumaldoma mistinė jėga. 59399816_316323612380955_5966213120404750336_n

Dar R. L. Stevensono kūrinyje ryški gotikinei siaubo literatūrai svarbi „tamsaus“ antrininko tema. Rašytojo žmona liudijo, kad kaip tik tuo metu jos vyras buvo apsėstas sąmonės susidvejinimo fenomeno, kurį nagrinėjo pjesėje „Djakonas Broudis, arba Dvigubas gyvenimas“ ir apsakyme „Markheimas“.

Daktaras Džekilas, tyrinėdamas žmogaus prigimtyje slypintį blogį, surado būdą materializuoti savąjį „alter ego“ priešingybės – misterio Haido – pavidalu. Tačiau kartą daktaras nustojo kontroliuoti šį procesą, ir tai tapo mokslininko žūties priežastimi.

Šiurpi istorija apie daktarą Džekilą, naktimis virstantį nuožmiu žudiku ir kankintoju ponu Haidu, seniai vilioja kinematografininkus. Dažniausiai tokių filmų kūrėjai vadovaujasi R. L. Stevensono siužetu. Tačiau britų režisierius Stephenas Frearsas, 1996 metais sukūręs vaidybinį filmą „Merė Reili“, pasirinko kitą literatūrinį šaltinį – Valerijos Martin knygą, kurioje šią fantasmagorišką istoriją pasakoja mergina, dirbusi tarnaite daktaro Džekilo namuose. Būtent jai buvo lemta tapti fantastinių transformacijų liudininke. Ji ne kartą stebėjo keistą dalyką – jos šeimininko namuose paslaptingas ponas Haidas atsirasdavo tada, kai daktaras būdavo kažkur išvykęs.

Pirmą kartą Merė Reili (Julia Roberts) susitiko su paslaptinguoju vyriškiu po to, kai šeimininkas perspėjo namiškius apie jo vizitą. Merei, kaip ir visiems namiškiams, šis nesimpatiškas ir bjaurių manierų svečias labai nepatiko, tačiau netrukus mergina jam ima jausti nepaaiškinamą trauką. Kai mieste pasklinda žinia apie žiaurią žmogžudystę, policija paskelbia pono Haido paiešką, tačiau paslaptingasis vyriškis pradingsta. Tačiau neilgam.

Stephenas Frearsas filmavo „Merę Reili“ kaip klasikinį gotikos siaubo trilerį. Niūrūs amžinai drėgno nuo lietaus Londono peizažai, baimę varančios siauros gatvės, tamsus akmeninis namas, panašus į viduramžių pilį, senoje lavoninėje įrengta daktaro laboratorija ir, žinoma, legendinis Londono rūkas – visa tai sudaro atmosferą, idealiai tinkančią istorijoms apie protu nesuvokiamas paslaptis ir kraują gyslose stingdančius eksperimentus. (G.J.)

15

4. „PSICHOPATAS“ (Psycho,1960, Alfredas Hitchcockas) 

Apie A. Hitchcocko ir jo filmuose pasirodančių aktorių santykius pripasakota begalė anekdotų. Kai kuriuos į apyvartą mielai leisdavo pats režisierius, vadinęs kino aktorius „naminiais galvijais“ arba sakęs, kad tūkstančiai laukinių sparnuočių „Paukščiuose“ jam suteikė mažiau problemų, negu vienos Holivudo žvaigždės kaprizai. Aktoriai ne visuomet buvo jo filmuose svarbiausi herojai. Kartą paklaustas, kokie aktoriai jo filmuose davė maksimalų efektą, režisierius (užuot puolęs vardinti su juo dirbusias Holivudo garsenybes) įvardijo… pieno stiklinę, kurioje pagal situacijos logiką galėjo būti nuodai („Įtarimas“), rūsyje gulinčius šampano butelius, kuriuose naciai neva laikė atominei bombai reikalingą uraną („Bloga reputacija“), suglamžytą popierėlį, nuo kurio turinio priklausė nekalto žmogaus gyvybė („Jaunas ir nekaltas“) ir aktorių Cary Grantą nežinia kodėl kukurūzų lauke persekiojantį trąšas barstantį lėktuvėlį („Į šiaurę per šiaurės vakarus“).

Įdomu, kad jau dirbdamas Amerikoje A. Hitchcockas filmavo garsiausias Holivudo gražuoles ir simpatiškiausius aktorius. Nesunku pastebėti, kad pastarieji dažnai vaidino charakteringus piktadarius, sadistus bei žudikus. Taip režisierius griovė seną Holivudo kanoną, kuris teigė, kad simpatiškos išvaizdos aktoriai privalo vaidinti tik teigiamus personažus. A. Hitchcockas elgėsi priešingai, tarsi norėdamas perspėti, kad nespręstume apie žmogų iš jo išvaizdos, juk dažnai už patrauklaus fasado gali slypėti visai ne tobulas vidus.

0000005

Šios taisyklės laikomasi ir filme „Psichopatas“, sukurtame pagal Roberto Blocho romaną. Filmas prasideda nuo banalios vagystės: simpatiška sekretorė Marion Krein (Janet Leigh) pasisavina didelę pinigų sumą ir su šiuo grobiu skuba pas savo meilužį, bet pasinaudoti lengvais pinigais jai nebeteks. Nuolat augančią įtampą režisierius sumaniai kuria jau nuo titrų (tai irgi vienas svarbus A. Hitchcocko stiliaus elementas). Kaip gerai žmogaus prigimtį ir baimės mechanizmuose susigaudantis psichologas jis žino, kad baimių šaltiniai yra ne išorėje, o mumyse.

Geriausiais savo filmais režisierius įrodė ir tai, kad didžiausias košmaras žmogų tyko banalioje kasdienybėje. Todėl net ir filmo originalų pavadinimą „Psycho“ galima traktuoti kaip specifinę psichozės rūšį, kai mirtina grėsmė gali užklupti jokio ypatingo įtarimo nekeliančioje realybėje. Apie tai nuolat perspėja Bernardo Herrmanno muzika, įtampos kupinais disonansais nuo filmo pradžios atvesdama prie pirmosios veiksmo kulminacijos pakelės motelio vonios kambaryje. Virtuoziškas šios scenos montažas (kai per 45 sekundes žiūrovai pamato 70 skirtingais rakursais nufilmuotų uždaros aplinkos planų) yra tikras meistriškumo šedevras.

Į motelio prižiūrėtoją Normaną Beitsą persikūnijęs aktorius Anthony Perkinsas taip įtikinamai suvaidino komplikuotą šizofrenijos atvejį, kad jį finale ilgai tenka komentuoti profesionaliam psichopatologui. O A. Perkinsui šis aktorinis triumfas, galima sakyti, sugadino karjerą – jis buvo tiesiog pasmerktas ir toliau vaidinti panašius monstrus, slypinčius po simpatiško ir jautraus žmogaus išore. Vien Normaną Beitsą aktoriui vėliau teko vaidinti dar tris kartus (1983, 1986 ir 1990 m.) – vieną jų jis net pats režisavo. Bet tai jau buvo tik dėmesio nevertos blankios A. Hitchcocko šedevro kopijos. (G.J.)

3. „PIRMYKŠTĖ BAIMĖ” (Primal Fear, 1996, Gregoris Hoblitas)

ĮSPĖJIMAS: #SiaubingiSpoileriai

Kai jaunas vyras, Aaron‘as Stampler‘is, yra teisiamas už siaubingą Arkivyskupo Rushman‘o žmogžudystę, garsus ir ciniškas Čikagos advokatas Martin‘as Vail‘as prisiima ginti vyruką nemokamai. Dėl šlovės, žinoma, nes jis šventai tiki, kad jaunuolis yra nekaltas. Aaron‘as buvo benamis gatvės vaikas prieš Arkivyskupui jį priglaudžiant po savo stogu. Jis labai drovus ir kalbėdamas mikčioja. Visi įkalčiai nukreipti prieš ramų ir tylų vaikinuką, protiškai atsilikusį našlaitį, patarnaujantį bažnyčioje. Vaikinas atrodo toks nekaltas ir bejėgis, kad sunku patikėti jo kalte.

Martinas Vailas greitai sužino, kad jo klientas Aronas turi susidvejinusios asmenybės sutrikimą, dėl kurio jis buvo pripažintas nepakaltinamu ir bus uždarytas į psichiatrijos ligoninę. Nors Vail‘as yra įsitikinęs, kad vaikinas nekaltas, netrukus randa pornografinę juostą, kurioje Arkivyskupas filmuoja išnaudojamus vaikus ir patį Aaroną bei supranta, kad vaikinas vis dėlto galėjo turėti svarią priežastį Arkivyskupo nužudymui.

Jis pradeda abejoti vaikino nekaltumu. Kai Aaron‘ą egzaminuoja psichologai, yra atskleidžiama kita asmenybė – Roy. Kadangi teismo procesas jau įsibėgėjęs ir advokatas negali pakeisti Aaron‘o prašymo, jis nusprendžia surasti būdą parodyti teisėjams jo dvilypę asmenybę ir, tikėtina, psichinę ligą. Bet Aaron‘as taip pat turi paruošęs siurprizų advokatui. Filmo pabaigoje išaiškėja, kad Aaron‘as/Roy yra visiškai sveikas, iš tiesų nužudė Arkivyskupą, tačiau pamatęs, kad sausas iš balos neišlips, nusprendė apsimesti psichiškai nesveiku ir kai nusikaltėlis įtikins daktarus, jog jis pasveiko, Aronas bus paleistas į laisvę ir išsisuks nuo žmogžudystės. Apmulkintas savo paties kliento, Vail‘as išeina iš Aaron‘o/Roy kalėjimo kameros pro galines duris ir nebesirodo viešumoje.

Black-Swan-2010

2. „JUODOJI GULBĖ” (Black Swan, 2010, Darren Aronofsky,)

Oskaro verta karjera pačią populiariausią aktorystės viršūnę pasiekė filmo „Juodoji gulbė“ metu. Portman įkūnijo Ninos Sayers vaidmenį ir puikiai atliko savo darbą. Nina – jauna ir talentinga balerina, visiškai atidavusi save baletui. Mergina gyvena su mama Erica, kuri kontroliuoja kiekvieną merginos žingsnį ir reikalauja maksimaliai gerai ir meistriškai šokti ir pasiekti balerinos karjeros viršūnę.

Savaime suprantama, Nina niekada neturėjo jokio asmeninio gyvenimo. Teatre baletmeisteris Thomas Leroy kuria naują “Gulbių ežero” versiją. Pagrindinio vaidmens atlikėja keičiama jaunesne ir talentingesne. Kanditatė į jos vietą – Nina, turėsianti suvaidinti baltąją ir juodąją gulbes, įkūnijančias nekaltumą ir aistrą, šviesiąją ir tamsiąją asmenybės puses. Mergina idealiai atitinka visus pagrindinio vaidmens atlikėjai keliamus reikalavimus. 

Šį Natalie Portman vaidmenį laikome pačiu geriausiu, tad tiems, kurie dar nematėte šio filmo, siūlome kuo greičiau jį peržiūrėti.

Fight Club1. „KOVOS KLUBAS“ (Fight Club, 1999, Davidas Fincheris)

Šis filmas ne tik mus, bet ir kur kas platesnio pasaulio skaitytojus supažindino su originalaus talento rašytoju Chucku Palanhuku. Net Amerikoje nelabai žinomo rašytojo knygas leidėjai anksčiau atmesdavo dėl, jų manymu, „pernelyg šokiruojančio turinio“.

Savo knygose Ch. Palahniukas daug kalba apie tamsias, absurdiškas žmogaus sielos puses. Dėl to jis dažnai kritikuojamas ir net pravardžiuojamas nihilistu arba mizantropu. Rašytojas atmeta šiuos kaltinimus ir tvirtina, kad jis – romantikas, atspindintis 1957–1965 m. gimusios kartos baimes bei nepasitenkinimą. Ch. Palahniukas kritikuoja savo kartos pyktį, nevykėliškumą, beširdį norą sunaikinti viską, kas buvo sukurta, tačiau žvelgia į ją itin pesimistiškai: „Mes negalime išgelbėti pasaulio, nes nenorime to daryti“.

Vis dažniau diskutuojama apie filmuose gana atvirai demonstruojamą smurtą, kuris dabar prilyginamas žalingam narkotikų poveikiui, nes „kartą paragavęs, negali sustoti“ ir kaskart norisi vis didesnės porcijos. Režisierius Davidas Fincheris ne kartą leidosi į klaidų smurto labirintą. Romano „Kovos klubas“ ekranizacija, Vakaruose laikoma antiglobalizmo manifestu, ne išimtis.

Jaunas automobilių kompanijos tarnautojas intelektualas Džekas (Edwardas Nortonas) ieško nusiraminimo sunkiasi sergančių žmonių susibūrimuose, kur po grupinio psichoanalizės seanso galima paprasčiausiai išsiverkti ant kito nelaimėlio peties. Tačiau netrukus naujasis pažįstamas Taileris Dardenas (Bradas Pittas) pasiūlo vaikinui kur kas efektyvesnį atsipalaidavimo būdą. Tailerio įkurtame kovos klube žmonės išsilaisvina nuo neigiamų emocijų, be jokio gailesčio talžydami vienas kitą kumščiais. Pasirodo, kad tai puikiausias būdas įveikti depresiją. Bet tai tik pirmas žingsnis „savęs derinimo“ kelyje. Nes pykčio demonai, išsiveržę iš pasąmonės į laisvę, reikalauja vis didesnių aukų. Džekas greitai suvokė šios metodikos pragaištingumą, bet suvaldyti įsiliepsnojusius instinktus jau neįmanoma. Akivaizdu, kad tai stipri dabartinio Amerikos gyvenimo būdo metafora. O kas bus, jei žmonės ją suvoks kaip instrukciją veikti?

Beje, likus dviem metams iki rugsėjo 11-osios įvykių, filmo autoriai finale nušlavė nuo žemės paviršiaus Manhatano dangoraižius. Paskutinėje „Kovos klubo“ scenoje Edwardo Nortono ir Helenos Bonham Carter herojai pro langą mato, kaip nuo sprogimų smunka Pasaulio prekybos centro dangoraižiai, kurie netrukus panašiu būdu buvo ištrinti iš Niujorko panoramos. (M.U.)

Gediminas Jankauskas, Milda Unikauskai​tė

Taip pat skaitykite: TOP 10 filmų apie žmones, kurių gyvenimas sunkesnis nei tavo 

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
Naujienos iš interneto

Sponsored video

Taip pat skaitykite: