Metai dar tik įpusėjo, bet kai kuriuos tarpinius rezultatus jau galima nagrinėti. Ko gera, ryškiausias (tarp)pandeminio (tikėtina, kad rudenį mus užlies nauja kovidinė banga) laikmečio žymė – totalios pramogos triumfas.

Liepos pabaigos kino centrų repertuaras tą triumfą idealiai iliustruoja: žiūrovams pateikiamas toks „valgiaraštis“: vienas komiksas („Toras. Meilė ir griaustinis 3D“), vienas siaubo trileris (kokia gi vasara be jų?) „Našlaitė: pirmoji auka“), dvi kvailos komedijos (australietiška „Kaip patenkinti moterį“ greitai iš ekranų dingo, bet lietuviška „Kartą kaime“ vis dar laikosi) ir kelios pilnametražės animacijos („Pakalikai 2“, „Padūkėlė Turu“, „Pilė“).

Rimtesnės kalbos nusipelno nebent plačiai išreklamuotas (ir neretai peikiamas už ištęstumą ir varginančius spalvų bei garsų fejerverkus) „Elvis“.

10.ASAS MAVERIKAS“ (Top Gun: Maverick, 2022)

1986-aisiais pasaulio ekranuose pasirodęs filmas „Top Gun“ tapo tikru savo laikmečio hitu, iki šių dienų išlaikančiu populiarumo pozicijas.

Istorija apie maištingą prestižinės mokyklos auklėtinį, meistriškai valdantį naikintuvą F-14 bei pamilstantį skraidymo mokyklos dėstytoją, į kinus priviliojo milijonus žiūrovų. Penkiolika milijonų kainavęs filmas uždirbo per 350 milijonų dolerių ir jauną aktorių Tomą Cruise‘ą pavertė geidžiamiausiu Holivudo jaunuoliu.

Sėkmingai ir ligi tol kylanti Tomo Cruise‘o karjera šovė vertikaliai aukštyn, kaip padangių aso valdomas karinis naikintuvas.

Filmas pelnė keturias nominacijas Oskarui, bet gavo tik vieną statulėlę už dainą „Take My Breath Away“.

Holivudo kūrėjai visada stengiasi išlaikyti gerus santykius su Pentagonu. Tai abiem pusėms naudinga draugystė: Pentagonas padeda kurti karinius filmus (leidžia naudotis karine technika, duoda amunicijos ir kitokios reikalingos įrangos), o mainais gauna puikią JAV kariuomenės reklamą.

Ir kuriant „Top Gun“ (lietuviškai filmas buvo vadinamas „Asas“) Pentagono vadovai pageidavo, kad filmas būtų toks šaunus, kad ženkliai padidintų JAV kariuomenėje tarnaujančių savanorių skaičių. Tikslas buvo pasiektas – norinčių ginti tėvynę skaičius padidėjo penkis kartus (tapti savanoriu tada Amerikoje buvo galima tiesiog kino teatruose įrengtuose informaciniuose centruose, kuriuose jaunuoliai buvo kviečiami čia pat užpildyti prašymą).

Pakartoti tokį patriotizmo priepuolį dabar, kai pasirodė filmo tęsinys „Asas Maverikas“, vargu ar pavyks, nebent Pentagonas norėtų į JAV kariuomenę verbuoti senjorus (Tomui Cruise‘ui šiemet birželį sukako 60 metų).

Aso Maveriko“ darbai prasidėjo dar 2019-aisiais metais. Paskui dėl pandemijos darbų tempas sulėtėjo, o ir filmą pabaigus premjera buvo atidėliojama „iki geresnių laikų“, kad žmonės po priverstinės ir ilgokai užtrukusios pertraukos vėl sugrįžtų į kino teatrus. Tokia taktika pasiteisino, ir apie finansinius naujojo megahito rezultatus iškilmingai paskelbė viso pasaulio žiniasklaida.

Meniniai naujojo filmo privalumai kur kas kuklesni. Nors skųstis tikrai negalima: „Asas Maverikas“ duoda tai, ką žadėjo – efektingą veiksmo reginį su kvapą gniaužiančiais kaskadiniais triukais.

Siužetas tradicinis – veteranas perduoda savo žinias ir įgūdžius jaunajai kartai. Vesternuose senas šaulys moko „geltonsnapį“ smarkuolį taikliai šaudyti. Karinėse dramose šilto ir šalto matęs veteranas dalijasi paslaptimis su parako dar neuosčiusiais kariais. O padangių asas Pitas Mičelas, pramintas Maveriku, po 30 metų pertraukos sugrįžęs į tarnybą, instruktuoja būsimus pilotus elitinėje mokykloje, kurią pats kadaise baigė. Ne tik instruktuoja, bet ir rengia naujokus rimtai karinei misijai – nepastebimiems nuskristi ir subombarduoti branduolinę gamyklą kalnuose.

Vienas iš Maveriko mokinių yra Bredlis (akt. Milesas Telleris) – tragiškai žuvusio Niko Bredšou (jį pirmajame filme vaidino Anthony Edwardsas) sūnus, svajojantis skraidyti taip, kaip tai darė legenda tapęs jo tėvas. Aktyvus jaunuolis nuolatos Maverikui primena prieš tris dešimtmečius įvykusią tragediją, kurią šis būtų linkęs pamiršti…

Maverikui visa tai, kaip sakoma, „paskutinės gastrolės“ prieš išeinant į užtarnautą poilsį.

Pirmajame filme jaunuolis Maverikas filmo scenaristų nebuvo perkrautas rimtais dramatiniais kontekstais. Žavūs nutrūktgalvis tiesiog tryško jaunyste, atlikinėjo kvapą gniaužiančius triukus, nusileidęs ant žemės lakstė motociklu ir flirtavo su neskubančia veltis į meilės santykius skraidymo instruktore.

Naujajame filme liko tie patys Maveriko kasdienybės atributai – naikintuvai (tik jie dabar gerokai tobulesni), motociklas (aišku, kad Kawasaki), tik Kelly McGillis suvaidintą instruktorę Čarlę dabar pakeitė pirmajame filme tik paminėta admirolo Bendžameno dukra Penė (akt. Jennifer Connelly).

Žodžiu, tęsinys tikrai ne prastesnis už pirmtaką. Dramaturgiškai net gerokai brandesnis. Geras tempas, greitas montažas, o scenos ore primena savotišką supernaikintuvų baletą. (G.J.)

9.GREITOJI PAGALBA“ (Ambulance, 2022)

Seniai pastebėta, kad žiūrovams patinka filmai ir serialai apie medikus. Nes jie leidžia žavėtis šios profesijos žmonių pasišventimu gelbėti žmonių gyvybes ekstremaliausiomis sąlygomis ir nepaisant nepalankiausių aplinkybių.

Negalima likti abejingiems stebink širdį draskančią sceną, kai jau beveik patys netekę vilties gelbėtojai baltais chalatais desperatiškai ištaria „Mes jį (ją) prarandame“, bet visgi stebuklas įvyksta. Panašūs epizodai pagal emocinį ir psichologinį poveikį niekuo nesusileidžia geriausiems trileriams, o neretai juos ir pranoksta.

Žiūrovai mėgsta kiną apie medikus, o tokiuose filmuose vaidinantiems aktoriams tai dažnai būna geras tramplynas į šlovę. Pavyzdžių tikrai apstu. Štai britų aktorius Richardas Chamberlainas savo karjeros pradžioje vaidino superpopuliariame TV seriale „Daktaras Kilderas“ (įsimylėjusį kunigą „Erškėčių paukščiuose“ jis vaidino gerokai vėliau). O žvaigždės statusą seniai turintis George‘as Clooney garsenybe tapo kelis sezonus vaidinęs gydytoją Dagą Rosą seriale „Ligoninės priimamasis“ (E.R.).

Net Nicolas Cage’as vaidino greitosios pagalbos gydytoją Frenką Pirsą Martino Scorsese‘s dramoje „Bėgti nuo mirties“ (Bringing Out the Dead, 1999 m.).

Šiame filme nuskambėjo puiki frazė, kurią būtų galima paskelbti visų medikų credo: „Kai tau pavyksta išgelbėti žmogui gyvybę, į tave įžengia Dievas, ir nėra už šį jausmą stipresnio narkotiko“).

Bet nauja „medicininė“ drama „Greitoji pagalba“ ne apie tai.

Šio filmo režisieriaus Michaelo Bay‘aus pavardę įpratome matyti Holivudo blokbasterių („Perl Harboras“, „Armagedonas“, „Transformerių“ ir pan.) titruose.

Greitoji pagalba“ – kiek kitoks kinas, nors ir čia dominuoja kriminalinio žanro taisyklės. Siužeto užuomazga nėra itin originali, tačiau savo intonacijų režisierius visgi surado.

Buvęs karo veteranas Vilas Šarpas, desperatiškai ieškantis pinigų žmonos operacijos išlaidoms padengti, paprašo paskolos iš vienintelio asmens, kurio nevertėtų prašyti – įbrolio Denio. Bet charizmatiškasis ir žiaurus nusikaltėlis Denis pasiūlo šį tą geriau: didžiausią banko vagystę Los Andželo istorijoje su fantastiško 32 milijonų dolerių grobiu.

Neturėdamas ko prarasti Vilas yra priverstas sutikti. Tačiau kai įžūlaus apiplėšimo planas žlunga, abu vyrai pagrobia greitosios pagalbos automobilį su sužeistu policininku ir jo gyvybę palaikančia paramedike (akt. Eiza Gonzalez).

Nuo šio momento prasideda ilgai trunkančios gaudynės Los Andželo gatvėmis. Čia jau puikiai išnaudotas visas panašaus kino arsenalas – supergreitas montažas ir neįtikėtini kino kameros skrydžiai (be scenų, nufilmuotų iš skraidančio drono perspektyvos dabar, regis, neapsieina nė vienas filmas).

Medicininė tema taip pat vystoma beprotišku ritmu ir su netikėtomis detalėmis: operacija greitai važiuojančiame automobilyje, kai nuskausminimo priemonė – smūgis kumščiu.

Naujomis talento briaunomis žiūrovus pradžiugina ir aktorius Jake‘as Gyllenhaalas, dažniausiai vaidinęs jautrius, subtilius ir visokeriopai teigiamus personažas. Čia gi jis visiškai kitoks – isteriškas ir žiaurus psichopatas.

Labai gilūs psichologiniai charakteriai retai suderinami su kriminaliniais veiksmo trileriais. Paprastai veiksmas užgožia subtilesnes personažų motyvacijas. Šia prasme „Greitoji pagalba“ – ne išimtis. Bet žiūrėti nepabosta, jeigu priimi teikiamas žaidimo taisykles. (G.J.)

8.VIKINGAS“ (The Northman, 2022) arba Vikingas Hamletas ir Kijevo Rusia

Apie ankstyvųjų viduramžių Skandinavijos vikingus liko daug mitų ir legendų. Jie buvo jūrininkai, kariai, pirkliai, amatininkai ir plėšikai, turėjo savus įstatymus, meną ir architektūrą, paliko įrašų savo senuoju raštu, vadinamu runomis. Gana ilgai jie praktikavo savitą pagoniškąjį tikėjimą, tačiau vėliau priėmė krikščionybę. Anksčiau už Kolumbą pasiekė Amerikos kontinentą.

Na, o nuo XVIII a. ir ypač XIX-jame amžiuje ėmė plisti vikingų, kaip kilnių barbarų, stereotipas. Tam įtakos turėjo romantizmo įkvėptas vikingų atgimimo judėjimas.

Kinematografas, žinoma negalėjo nepasinaudoti tokia dėkinga medžiaga. Ir jis ja tikrai pasinaudojo. Ne tik Skandinavijos šalių filmų kūrėjai, bet ir Holivudas. Bene garsiausias kino klasikos pavyzdys – kadaise mūsų didžiuosiuose ekranuose matytas plačiaformatis nuotykių epas „Vikingai“ (The Vikings, 1958 m., rež. Richardas Fleischeris). Tai buvo rūsti ir kartu romantiška istorija apie tai, kaip daugiau nei prieš 1000 metų skandinavų vikingai, vadovaujami karaliaus Ragnaro, išsilaipino britų salose, norėdami užimti šias žemes. Įtūžę kariai žudo, plėšia ir prievartauja. O Ragnaro sūnus išdidusis Einaras (Kirkas Douglasas) ir jo kraujo brolis Erikas (Tony Curtis). įsimyli Velso princesę Morganą (Janet Leigh).

Ne mažiau įdomią ir įspūdingą istoriją pasakoja šiemet Amerikoje sukurtas filmas tokiu pačiu pavadinimu tik vienaskaita „Vikingas“, nes čia dėmesio centre aktoriaus Alexandro Skarsgårdo suvaidintas vikingų princas, vardu Amletas (!).

Šio filmo režisierius amerikietis Robertas Eggersas išgarsėjo siaubo trileriu „Ragana“ (2015 m.), kuriame 1630-aisiais metais kolonistų šeima, apsigyvenusi Naujosios Anglijos pamiškės plantacijoje, susiduria su kraują gyslose stingdančiais siaubais. Filmas tapo Sandanso nepriklausomo kino festivalio sensacija, o pirmą pilnametražį filmą sukūręs režisierius susilaukė ne tik žiūrovų, bet ir kino pramonininkų dėmesio.

2019-aisiais Robertas Eggersas sukūrė klaustrofobišką „Švyturį“ (plačiau apie šį dabartinio kino šedevrą – geriausių Roberto Pattinsono kino vaidmenų apžvalgoje).

Vikingas“ – jau solidi holivudinė superprodukcija su 60 milijonų dolerių biudžetu.

Siužeto pagrindą sudaro dar XIII amžiuje užrašyta istorija apie princą Amletą. Istorikai ir literatūrologai seniai įrodė, kad būtent iš jos didysis Šekspyras pasisėmė idėjų savajam „Hamletui“.

Vikingas“ Amletas yra Danijos karaliaus palikuonis. Būdamas vaikas jis matė, kaip jo tikras dėdė Fjolniras kovoje dėl valdžios nužudė Amleto tėvą (akt. Ethanas Hawkas) ir pagrobė motiną (ją suvaidino Nicole Kidman).

Amletui tada pavyko pabėgti, ir jis augo puoselėdamas vienintelį tikslą – atkeršyti už šeimos tragediją.

Užaugęs vaikinas prisijungia prie klajoklių vikingų, drauge su jais dalyvauja žudynėse ir plėšimuose, bet nepamiršta ir vaikystėje duotos priesaikos.

Amletas sužino, kad klastingas brolžudys dėdė neteko sosto ir atsidūrė Islandijoje. Būtent į šią šalį vikingai siunčia vergus iš nusiaubto Kijevo Rusios (!) kaimo.

Dabar Amletas pradeda realizuoti savo planą. Nusikirpęs ilgus plaukus ir apsimetęs vienu iš vergų jis planuoja įsibrauti į savo amžino priešo valdas ir atlikti tai, apie ką seniai svajoja – nužudyti klastūną dėdę ir išvaduoti motiną.

Yra filme ir Ofelija, tik jos vardas Olga (Anya Taylor-Joy), ji vergė iš nusiaubto kaimo, kuri neišduoda Amleto priešams, nes tikisi kad jis padės jai pabėgti iš vergijos.

Žinodamas, koks pavojus tyko istorinės tematikos filmų kūrėjų, Robertas Eggersas pasisamdė nemažą būrį ekspertų, archeologų ir kostiumų istorikų – kad būtų kuo mažiau vaizduojamą laikmetį neatitinkančių detalių (visiškai klaidų išvengti turbūt neįmanoma).

Kadangi dauguma žiūrovų tikrai nėra visų šių sričių ekspertai, galime patikėti, kad viskas filme – nuo amuletų ir medinių skydų iki kaimelių architektūros – atrodo autentiškai. Juk prieš tapdamas kino režisieriumi Robertas Eggersas buvo dekoracijas kuriantis dailininkas.

Žiūrovams, žinoma, kur kas svarbiau pati istorija ir personažų charakterių raida bei veikėjų tarpusavio santykiai.

Na, ir kokia gi gali būti kalba apie vikingus be jų gyvenimą lydinčių magiškų ritualų. Dar filmo pradžioje beprotis burtininkas Heimiras (Willemas Dafoe) įšventina paauglį Amletą į karių luomą: šio ritualo pabaigoje pašvęstasis privalo išlieti paskutinę savo gyvenime ašarą, kuriai lemta būti įamžintai deimante.

Dar vieną mitinę būtybę vaidina islandų dainininkė Björk: ji suvaidino dvasią, kuri pasirodo Amleto sapnuose.

Galima būtų pagalvoti, kad „Vikingas“ – gana eklektiškas kūrinys. Kai kam būtent taip ir pasirodys. Bet pasiilgusiems ne tik pramogos, bet ir galimybės pamąstyti, filmas tikrai suteiks nemažai malonių akimirkų. (G.J.)

7.SĖKMĖS TAU, LEO GRANDE“ (Good Luck to You, Leo Grande, 2022)

Filmai apie vėlyvą moters meilę dažniausiai būna elegiškai liūdni. Pavyzdžiui, tokie kaip kelios JAV dramaturgo Tennessio Williamso apysakos „Ponios Stoun pavasaris Romoje“ ekranizacijos ar neseniai sukurtas filmas „Kino žvaigždės nemiršta Liverpulyje“ (Film Stars Don’t Die in Liverpool, 2017 m., rež. Paulas McGuiganas).

Be kitų privalumų tokie filmai suteikia puikią galimybę atsiskleisti pagyvenusioms aktorėms, į savo vaidmenį sudedančias visą anksčiau mažai išnaudotą aktorinį potencialą ir, žinomą, gyvenimišką patirtį.

Tokią galimybę naujame filme „Sėkmės tau, Leo Grande“ turi ir puiki britų aktorė Emma Thompson. Nepasakytum, kad jos sugebėjimai buvo menkai išnaudoti teatre ir kine. Atvirkščiai, per daugiau nei tris dešimtmečius trunkančią karjerą ji sukūrė didelę galeriją įsimenančių moterų skirtingų žanrų filmuose.

Nemažą dalį tarp jos filmų užima komedijos. Panašiai galima būtų apibudinti ir naująjį filmą „Sėkmės tau, Leo Grande“, kuriam tiktų ir kitas (bet jau anksčiau užpatentuotas) pavadinimas „Mylėti(s) smagu“.

Filmo scenaristė profesionali komediantė Katy Brand ir režisierė Sophie Hyde visai nelinkusios gedėti dėl negailestingo laiko poveikio žmonėms.

Aišku, kad silpnumo akimirką moteris, revizuojanti savo ankstesnį gyvenimą, akcentuoja visas klaidas ir praleistas galimybes, bet Emmos Thompson bravūriškai suvaidinta 55-erių našlė Nensė Stouks neleidžia sau paskęsti nusivylimo nuodėmėje. Ji net savo našlės statusą bando paversti nauju privalumu. Net sugalvoja sau optimistišką šūkį: „Nuo šiol man nebereikės imituoti orgazmo“.

Būtent taip ji pasako savo jaunajam meilužiui Leo Grandui (akt. Darylas McCormackas). Jųdviejų pasimatymai nebrangaus viešbučio kambaryje ir sudaro filmo turinį. Bet išnuomotos patalpos tampa porelei ne tik intymių santykių teritorija, bet ir nuoširdžių pokalbių vieta.

Vaikinas atveria naujajai draugei svaigaus sekso pasaulį, kurio Nensė su vyru nepatyrė (ji nuoširdžiai prisipažįsta, kad šioje srityje jos patirtis ne didesnė negu vienuolės). O mainais vaikinas gauna geras gyvenimo pamokas.

Anksčiau Nensė dėstė religijos pagrindus mokykloje. Jos jaunasis meilužis Leo yra profesionalus žigolas, gražus kaip antikinis dievas, intelektualus ir neblogas psichologas.

Sena kaip pasaulis „kviečiamų berniukų“ ar „menopauzės valdovų“ profesija nėra legali, todėl šia veikla užsiimantys vyrukai skelbimuose prisistato „geros nuotaikos“ tiekėjais.

O argi gera nuotaika gali būti nusikaltimas. Ypač jeigu žmonėms ji tikrai padeda gyventi?

Šio filmo žiūrovai autoriams dėl to tikrai neprieštaraus. Ir, tikėkimės, nepriekaištaus. (G.J. )

6. „NAVALNAS“ (Navalny, 2022)

Jau daugiau nei penki mėnesiai visos pasaulio žiniasklaidos naujienos pradedamos šiurpiais reportažais iš Ukrainos, kurioje rusų okupantai jau seniai peržengė bet kokias „civilizuoto karo“ ribas ir kasdien demonstruoja, kad prieš jų klastą, žiaurumą ir infernalinį sadizmą nublanksta bet kokios praeities piktadarystės.

Šis karas, kurio pabaigos dar nematyti, neabejotinai bus pripažintas didžiausia XXI a. katastrofą ir suformuos ligi šiol neregėtą nužmogėjimo lygį.

Šiek tiek gaila, kad kasdieniai reportažai iš Ukrainos į antrą planą nustūmė svarbiausią ikikarinio pasaulio realiją – garsiausio Rusijos opozicionieriaus Aleksejaus Navalno įkalinimo istoriją.

Aleksejus Navalnas garsėjo ne tik savo pilietine (ir politine) pozicija, drąsiai pasisakymais (valdančiąją partiją „Vieningoji Rusija“ pavadino „sukčių ir vagių partiją“), bet ir dešimtis milijonų peržiūrų internete sulaukusiais Kovos su korupcija fondo paskelbtais fantastiškais valdžios žmonių korupcijos faktais dokumentiniuose tyrimuose.

Akivaizdu, kad anksčiau ar vėliau šis dabartinei valdžiai tarsi skaudi rakštis subinėje kritikas turėjo būti izoliuotas ne tik nuo laisvės, bet ir nuo galimybės tęsti savo demaskuojančią veiklą.

Daug kas stebėjosi, kad išgijęs po (ačiū Dievui!) nepavykusio bandymo garsiausią opozicionierių nunuodyti jis savanoriškai sugrįžo į gimtinę, suvokdamas, kad bus suimtas. Šis žingsnis yra ne tik ypatingos narsos ženklas, bet ir signalas visiems „Aš nebijau ir jūs nebijokite!“

Signalas buvo išgirstas ir tinkamai įvertintas viso pasaulio geros valios žmonių.

Šių metų sausio pradžioje JAV žurnalas „TIME“ išėjo ne tik su opozicionieriaus drąsiu interviu, bet ir įspūdingu koliažiniu viršeliu, kurio centre ryžtingas ir valingas politiko veidas, o apačioje užrašas skelbia: „Žmogus, kurio bijo Putinas“.

O sausio 25-ąją JAV Jutos valstijoje Park Sičio mieste vykstantis Sandanso Nepriklausomo kino festivalis parodė sensacingą naujieną – dokumentinį filmą apie jau metus Rusijoje kalintį opozicijos lyderį Aleksejų Navalną.

Filmas lakonišku pavadinimu NAVALNAS (Navalny, rež. Danielis Roheris) konkursinių filmų programą papildė festivaliui įpusėjus. Ir iš karto ne tik kino kritikai parašė, kad šio filmo pasaulinė premjera tapo festivalio emocine kulminacija.

Įtakingas JAV kino verslo leidinys „Variety“ A. Navalną titulavo ne tik svarbiausiu kovotoju prieš Putiną, bet ir dabartinės Rusijos sąžine. O patį filmą pavadino „dokumentiniu trileriu“ ir filmu, kurį būtina pamatyti.

Festivalio direktorė Tabitha Jackson tąsyk pasidžiaugė: „Kai pamatėme šį filmą ankstyvą rudenį, iš karto supratome, kad jo norime ir lauksime: tai jaudinantis kinas esamuoju laiku, neįtikėtina patirtis, bebaimė tiriamoji žurnalistika, su įtikinamu pagrindiniu veikėju, kalbančiu tiesą valdžiai – viskas gražiai sumontuota ir sukurta kaip savalaikis negrožinės literatūros trileris, kuriame kalbama apie didžiausią saviraiškos laisvę“.

Direktorei antrino ir NAVALNO režisierius Danielis Roheris: „Su komanda neįsivaizduojame premjeros jokiame kitame festivalyje. Džiaugiamės, kad Sundance žiūrovai pirmieji pamatys mūsų filmą ir taps nepaprastos Aleksejaus Navalno drąsos liudininkais“.

Neliko abejinga šio filmo pasaulinei premjerai ir Rusijos valdžia. Likus dienai iki jo parodymo Sandanse Rusijos finansinio monitoringo įstaigą Navalną įtraukė į oficialų „teroristų ir ekstremistų“ sąrašą.

Sutapimas? – Žinoma, kad ne.

NAVALNO“ žiūrovai, atidžiai sekę opozicionieriaus epopėją

Rusijos valdžios nekontroliuojamose žiniasklaidos priemonėse (dabar tokių lieka vis mažiau) neiškreiptos informacijos ieškoję žmonės gal iš šio filmo ir nesužinos kažko naujo. Viskas jau epizodiškai matyta anksčiau, bet dabar gausi medžiaga surinkta, sutvarkyta ir apibendrinta.

Dar vienas, be pagrindinio opozicionieriaus, šio dokumentinio filmo svarbus veikėjas (rusai teismo bylose tokius liudytojus vadina „figurantais“) yra bulgaras žurnalistas Christo Grozevas), taip pat drąsių tyrimų autorius. Į jį Navalno aplinka ilgai žvelgė įtariai (gal jis šnipas ar provokatorius?). Beje, režisierius pradžioje ketino sukurti filmą būtent apie jį, tačiau ilgainiui „optika“ pasikeitė, ir pagrindiniu herojumi tapo Navalnas.

Nepaisant itin griežtų sąlygų kolonijoje Navalnas suranda būdų informuoti apie save. Štai ir filmo premjeros išvakarėse jis savo instagrame parašė: „Šią dieną aš ketinau pasitikti vilkėdamas smokingą ir su šampano taure rankoje, bet praleisiu ją kaip įprasta – vilkėdamas kalėjimo drabužius ir su arbatos puodeliu rankoje“.

Na, o jeigu norėtumėte sužinoti, kuo Rusijos prezidentas Navalnas skirtųsi nuo Putino ir ką Navalnas parašė testamente tam atvejui, jeigu jis kalėjime būtų nužudytas, teks filmą pažiūrėti patiems. (G.J.)

5. „Pilkas žmogus“  (The Gray Man, 2022)

Tai Džeimso Bondo nuotykius primenantis veiksmo trileris, prikaustantis žiūrovus prie ekranų. Šis filmas turi viską, ko reikia geram veiksmo trileriui. Specialieji efektai, kovų ir susišaudymų scenos, o personažus įkūnija gerai žinomi aktoriai – pagrindinius vaidmenis atlieka Ryanas Goslingas ir Krisas Evansas, o vienoje iš scenų galime pamatyti ir serialo „Narcos“ žvaigždę Vagnerį Mourą. Filmą režisavo broliai Anthony ir Joseph Russo, geriau žinomi dėl savo darbo filmų serijose „Avengers“.

Pagrindinį filmo veikėją įkūnija Kanados aktorius Ryanas Goslingas. „Pilkas žmogus“ filmo protagonistas turi išskirtinį vardą – „Šeštasis“. Jis priklauso slaptajam CŽV būriui „Sierra“. „Šeštasis“ buvo itin gerai apmokytas agentas. Jis puikiai atlikdavo savo darbą, o asmeninė informacija apie jį buvo įslaptinta. Jis yra sumanus, drąsus ir puikiai mokantis išsisukti iš bet kokios situacijos. Antagonisto Loido Hanseno vaidmenį atlieka gerai žinomas veidas – aktorius Krisas Evansas, dar geriau žinomas kaip „Kapitonas Amerika“.

Šeštasis“ už tėvo nužudymą laiką leido kalėjime iki kol jo išvaduoti atvyksta CŽV vadas Donaldas Fitzrojus. Jis įteikia kaliniui pasiūlymą dirbti jam, tačiau jam išėjus į laisvę reikės žudyti kitus nusikaltėlius.

Vykdant misiją Bankoke veiksmas pakrypsta ne pagal planą. Sumanusis „Šeštasis“ sugeba rasti būdą kaip atlikti darbą kitaip. Tačiau viskas pasikeičia gana greitai, kai „Šeštasis“ supranta, kad nužudė vieną iš savo kolegų „Ketvirtąjį“. Pastarasis prieš mirtį įteikia „Šeštajam“ medalioną, kuriame yra USB su įslaptinta informacija apie dabartinį CŽV vadą Denį Carmichaelį. „Šeštasis“ taip pat sužino, kad jis bus kitas auka ir pradeda savo bėgimą bei slapstymąsi nuo CŽV. Denis Carmichaelis žinodamas „Šeštojo“ sugebėjimus nusprendžia pasamdyti buvusį CŽV agentą Loidą Hanseną, kuris garsėjo savo sociopatinėmis savybėmis ir buvo žinomas dėl savo žiaurių būdų susidorojant su aukomis, o nuo jo gyvas nepabėgdavo niekas.

Hansenas neturėdamas daug informacijos apie „Šeštąjį“ pagrobia buvusį CŽV vadą Donaldą Fitzrojų, kurių santykis su „Šeštuoju“ buvo kaip tėvo ir sūnaus. Nors Hansenui pavyksta išsiaiškinti „Šeštojo“ buvimo vietą, šiam pavyksta pasprukti. Pabėgti ir atskleisti tiesą apie CŽV vadą „Šeštajam“ padeda CŽV agentė Dani Miranda, kuri prarado savo darbą.

Pilkas žmogus“ filme vyksta nenustojantis veiksmas. Taip pat gausu specialiųjų efektų kaip sprogimai, susišaudymai. Vykstantis veiksmas prikaustys kiekvieną prie ekranų, o laikas žiūrint šį filmą praeina greitai. Filme gausu scenų su susišaudymais, muštynėmis ir gaudynėmis. Tačiau nors tai yra veiksmo trileris, veiksmo čia per daug, jis yra nesustojantis ir kartais sunku jį sekti, o suprasti tai kas ką tik įvyko neužtenka laiko. Filme nėra daug staigmenų, o siužetas yra gana lengvai nuspėjamas.

Pilkas žmogus“ – greito tempo filmas, puikiai tinkantis veiksmo trilerių žanro mėgėjams, kupinas garsių aktorių, veiksmo ir specialiųjų efektų.

Netflix“ paskelbė, kad filmas buvo peržiūrėtas virš 43 milijonų žiūrovų ir buvo populiariausias filmas 84 šalyse. Taip pat buvo paskelbta, kad filmas turės antrą dalį. (D.R.)

4. „Spiderhead” (2022)

Spiderhead – įkalinimo įstaigos ir tyrimų centro, kuriame kaliniai atlieka psichotropinių vaistų bandomuosius subjektus, pavadinimas. Šie vaistai, išpilstyti iš pakuočių, sumontuotų prie stuburo pagrindo, skirti įvairiems tikslams. Jie gali sustiprinti libido, oro taršą paversti vaivorykštėmis apsupta gamta arba sukelti visišką siaubą pamačius popierinių lapų segiklį.

Kino pasaulis gali puikiai išryškinti tam tikrus aspektus, kuriuos realybėje mėgina nuslėpti įvairios kompanijos arba paprasti žmonės. Vaistai ir kitų manipuliacija – ne išimtis. Šis filmas puikiai atskleidžia kas vyksta už matomo vaizdo, susijusio su vaistais ir kaip vyksta tyrimai juos ruošiant, kaip testuojami ant žmonių, pasirašiusių sutikimo sutartį, nežinodami tikrų aplinkybių, kurios galiausiai juos net ir pražudys. Filmas sukurtas pagal George’o Saunderso apysaką „Pabėgimas iš voratinklio“, kuri iš pradžių buvo paskelbta „The New Yorker“ dienraštyje, tačiau ši adaptacija skiriasi nuo apysakos kaip ir dauguma kitų filmų, kurių idėjinis pagrindas buvo knygos arba trumpos istorijos.

„Spiderhead“ parodo kitokio tipo kalėjimų sistemą – tokią, kurioje taikoma atvirų durų politika, leidžianti įkalintiesiems jaustis saviems, kaip namuose, gaminti maistą patiems, sportuoti tada, kai nori. Tai, ką jie aukoja kaip bausmę, yra jų smegenų chemija mokslui, su kuria žaidžia Styvas Abnestis (akt. Krisas Hemsvortas), vykdydamas protokolo komiteto nurodymus, tikėdamasis išgydyti pasaulio problemas dozėmis. Kaliniai turi laisvą valią išgerti eksperimentinę dozę, patvirtintą sakydami „pripažystu“ ir gali susidurti su neapykanta, kurią vadina „Darkenfloxx“ terminu; didžiuliu poreikiu juoktis „Lacizo“ doze. Jei mokslininkui reikia, kad jie aiškiai pasakytų, ką galvoja, jis padidina tam tikrą dozę (naudodamas išmaniojo telefono programėlę) „Verbaluce“. Tai yra keisti vardai (iš George’o Saunderso novelės „Pabėgimas iš voratinklio“.

Tyrimo vadovas Styvas Abnestis rodomas su aviatoriaus akiniais, kone sklandantis po Bondo piktadarių rinkinius. Jis skaito niūrias paskaitas apie pasaulio tobulinimą ir priekaištauja savo asistentui Markui (Markui Paguio), kad jis nepadarė naujos kavos. Kartu mokslininkai džiaugiasi didžiąja dalimi „Spiderhead“ tyrimų teikiamų malonumų, o Krisas Hemsvortas linksmai vaidina savo personažą, perteikdamas šio neatsargumą dėl jo nesąžiningų eksperimentų ir etinių klaidų. „Laikas nerimauti dėl linijų kirtimo buvo prieš daug linijų“, – mostelėdamas rankomis Markui sako Styvas.

Santykinai, visi „Spiderhead“ kaliniai atrodo laimingi ir kartais, kaip žiūrovui, gali pasimiršti faktas, kad visi veikėjai yra įkalinimo įstaigoje. Styvas siekia tobulinti savo išrastus vaistus, todėl jam reikia testinių objektų, kurie padėtų ištyrinėti išrastų vaistų savybes iki kol galės šiuos preparatus gaminti ir pardavinėti globaliai.

Pagrindinis tyrimų objektas yra Džefas (akt. Miles Teller), kuris tyrimų eigoje sužino, jog visi, net ir jis pats yra manipuliuojami ir pagrindinis vaistų tyrimas yra tik dėl absoliučios kontrolės ir individo manipuliacijos, kuri galima tik tada, jei testiniai subjektai turi preparatų dozes organizme. Pagrindinis šių vaistų tikslas paslėpti melą, neapskaičiuotus ir kitų saugumui kenkenčius indivų veiksmus; tobulos utopijos kūrimas, kurioje tarsi visi vieni kitus myli.

Džefas (akt. Miles Teller) ir Lizi (Jurnee Smollett), du pagrindiniai kaliniai, užtikrintai atliekantys savo vaidmenis. Kalėjimas suteikė jiems galimybę atleisti sau, nes abu jame yra dėl siaubingų netyčinių žmogžudysčių atvejų. Kai kuriems žiūrovams gali pasirodyti juokinga, tačiau atskleidžiant kaip filmo dozavimo scenos, šios simuliacijos, kurias jie atgaivina rėkiant, raitydamiesi ant sofos ir kartais apsimesdami save žudantys, palieka slogų įspūdį.

Aktorės Jurnee Smollett veikėjos Lizzy perteikiamos emocijos, kurias ji suteikia kiekvienai scenai pažadina net ir žiūrinčiojo vidinius jausmus. Viena scena, kai žiūrovai sužino, kodėl ji yra kalėjime, buvo neįtikėtinai širdį verianti ir verta apdovanojimo. Krisas Hemsvortas taip pat atliko puikų „Spiderhead“ kompanijos vyriausiojo mokslininko vaidmenį. Įdomi buvo subtili pusiausvyra tarp pamišusio lyderio, norinčio padaryti bet ką, kad pasiektų savo rezultatus, ir žmogaus, taip pat priklausomo nuo narkotinių dozių, apie kurių vartojimą sužinome filmo eigoje.

Tačiau nepaisant gerų aktorių, filmas ne visiems. Pati istorija – puikus mąstymo ypatumų pavyzdys, nors kartais jautėsi, jog žinutė buvo apsunkinta bandymu būti pernelyg protingu ir sumaniu, kokį pateikė Styvą kaip veikėją, tačiau Krisas Hemsvortas ir Jurnee Smollett tikrai išskirtiniai. (R.O.)

3. „BETMANAS” (The Batman, 2022)

Kovo 4 dieną didžiuosiuose pasaulio ir Lietuvos ekranuose pasirodė naujausias bandymas „šviežiai“ įsivaizduoti superherojaus Betmeno heroizmo pradžią, kančias ir kainą. Šiuo filmu dar kartą perkraunama Betmeno filmų frančizė. Globaliai uždirbta jau 600 mln. dolerių, taigi, finansiškai jau dabar laikomas vienu sėkmingiausių 2022 m. filmu.

Betmenas kartu su inspektoriumi Gordonu tris valandas trunkančiame filme bando sugauti serijinį žudiką maniaką Mįslių, kuris siaubą varo tiek Gothamo aukštuomenei, tiek paprastiems gyventojams. Kaip ir viskas. Mįsliaus motyvacijas tekste aptarsiu šiek tiek vėliau. Filme taip pat šian bei ten pasirodo Moteris katė, daug įdomesnis už ją bet mažai ką darantis Pingvinas, nuobodus Alfredas, keli mafijos bosai, ir dar keletas ne itin reikšmingų personažų.

Reikia pripažinti, kad filmas vizualiai atrodo tikrai įspūdingai. Kinematografija ir kameros darbas yra aukštos kokybės, malonūs akiai, įsimenantys kadrai ir ryškios neoninės spalvos suteikia filmui stilistinio išskirtinumo. Gothame beveik visą laiką lyja.

Su naujuoju Betmeno filmu iš pradžių buvo siejamas tas pats Benas Affleckas, kuris vėliau iš projekto pasitraukė. Paaiškėjus, kad naujuoju Betmenu taps gražuoliuku laikomas Robertas Pattinsonas, išgarsėjęs „Saulėlydžio“ sagos metu, o dabar bandantis kabintis į daug rimtesnius vaidmenis, internetą ištiko šokas, Betmeno fanams buvo sunku jį įsivaizduoti superherojų žanro filme.

Kiekvienam sėkmingam protagonistui reikalingas antagonistas, arba, kitaip tariant, istorijos blogietis. Galima ginčytis, kad neegzistuoja joks geras filmas be gero blogiečio. Geras blogietis ar blogietė – kertinė siužeto ir istorijos dalis, nes be jo(s) pagrindinis veikėjas nebetenka prasmės. Mįslius – legendinis Betmeno priešas, šiame filme vaizduojamas kaip serijinis žudikas, siekiantis atskleisti Gothamo korupcijos mastą, todėl tam tikra prasme netgi turintis kilnų tikslą.

Sužinome, kad kaip ir Bruce‘as, Mįslius, kurio tikrasis vardas yra Edwardas Nashtonas, vaikystėje neteko tėvų, tačiau, kitaip nei Betmenu tavęs berniukas, užaugo vaikų namuose, kuriuose kentė nepriteklių ir nepriežiūrą. Dėl šių priežasčių, jis pradėjo Bruce‘o tėvui jausti neapykantą, o šiam žuvus, savo neapykantą perkėlė ant Bruce‘o. Skamba kažkaip neįtikinamai. Mįsliaus portretą šiame filme įkvėpė Zodiako žudikas, vienas žymiausių JAV serijinių žudikų, kurio tapatybė iki šiol neatskleista. Tai nėra pats nesėkmingiausias blogiečio vaizdavimas komiksų filmuose. Mįslius tikrai kelia šiurpą, Paul Dano puikiai atliko savo vaidmenį. (A.N.)

2. „Viskas iškart ir visur“ (Everything Everywhere All at Once. 2022)

„Viskas iškart ir visur“ – daugiasluoksnis ir visomis prasmėmis įspūdingas filosofinis filmas, kuris žiūrovą pamąstymui gilesnėmis temomis įtraukia pasitelkdamas dabar „ant bangos“ esančią paralelinių visatų egzistavimo idėją. Šis filmas yra tarsi šviežio oro gurkšnis, įrodantis, kad filmų rinkos persisotinę žiūrovai matė dar ne viską. Filme analizuojamos idėjos gali priversti Jus patirti egzistencinę krizę, o vizualai – pasijausti taip lyg būtumėte paragavę haliucinogenų.

Istorija prasideda gana įprastai. Michelle Yeoh vaidina Evelyn, vidutinio amžiaus azijiečių kilmės amerikietę, pastebimai nusivylusią savo gyvenimu bei rutina. Santykiai su vyru ir dukra taip pat įtempti. Prie visų problemų prisideda ir tai, kad jos savitarnos skalbyklos verslą tiria JAV vidaus pajamų tarnyba. Veiksmo filme iš pradžių ne daug, bet per daug laukti netenka, nes Evelyn, nors ir priešindamasi, bet patenka į beprotiškos istorijos epicentrą – tik ji vienintelė gali išgelbėti pasaulį nuo sunaikinimo. Idėja, kad veikėja, kuri mažiausiai tikėtina taps pagrindine heroje nėra nauja (prisiminkime Bilbo iš „Hobito“ ar Neo iš „Matricos“), tačiau šiame filme Evelyn prideda papildomo desperatiškumo ir nihilizmo. Apskritai, tam tikros filmo idėjos visiškai nėra originalios. Tai, kas daro jį ypatingu ir originaliu yra kaip istorija pateikiama vizualiai.

Michelle Yeoh žiūrovams pažįstama iš tokių filmų kaip „Džeimsas Bondas: Rytojus Niekada Nemiršta“ (1997), „Sėlinantis tigras, tūnantis drakonas“ (2000), ir „Geišos išpažintis“ (2005). 2021 m. ji pasirodė Marvel kino studijos filme „Šang-Či ir dešimties žiedų legenda“. Malaizijoje gimusi aktorė išgarsėjo vaidyba devintojo dešimtmečio Hong Kongo veiksmo filmuose, vėliau pripažinimo sulaukė ir tarptautiniu mastu. Michelle „Viskas iškart ir visur“ – nepriekaištinga ir įtikinanti. Įdomu tai, kad iš pradžių scenarijus rašytas galvojant, kad pagrindinį vaidmenį filme atliks žiūrovams puikiai pažįstamas Jackie Chan‘as. Vis tik vėliau režisieriai ir scenarijaus autoriai Dan Kwan ir Daniel Scheinert persigalvojo. Santykiai tarp žmonos ir vyro, pasak jų, žiūrovams bus artimesnė tema. Mano nuomone, šiuo klausimu buvo priimtas puikus sprendimas.

Pagrindinės veikėjos vyrą Waymond‘ą vaidinantis Ke Huy Quan taip pat puikus – vaidmuo atrodo išpildytas. Key Huy rimčiau nevaidino nuo 1984-jų, kai, būdamas 12 metų amžiaus, pasirodė filme „Indiana Džounsas ir lemties šventykla“. Aktorius žiniasklaidai teigė, kad apie 1998-ius apskritai metė aktorystę, nes nematė galimybių tęsti karjerą. Grįžti į vaidybą jį paskatino filmo „Pasakiškai turtingi“ (2018) sėkmė. Pastaraisiais metais kino ekranuose pasirodė daugiau filmų, kuriuose atsisakoma su azijiečių kilmės žmonės susijusių stereotipų arba jie vaidino pagrindinius vaidmenis. Evelyn dukrą Joy vaidina Stephanie Hsu, pasižymėjusi seriale „Nuostabioji ponia Maisel“, o tėvą Gong Gong – ekrano legenda James Hong‘as. Jamie Lee Curtis veikėja – JAV vidaus pajamų tarnybos inspektorė – taip pat nepaliks abejingų.

Žiūrint šį filmą kilo jausmas, kad viskas yra ne taip kaip atrodo – veikėjai yra gilūs, problematiški, žmogiški, nors, iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti žiaurūs ar nejautrūs. Kiekvienam veiksmui ekrane egzistuoja paaiškinimas, motyvas, kad ir koks absurdiškas jis būtų. O absurdo filme yra daug. Ir juoko, ir siaubo, ir šleikštulio. Be abejonės, toks ir buvo režisierių tikslas. Kiekviena detalė, kiekvienas kadras, kiekvienas žodis ar kostiumas – kruopščiai apgalvoti. Norint, kad būtų sukurtas toks vizualiai užburiantis ir išskirtinis filmas kaip „Viskas iškart ir visur“ visi, pradedant kostiumo dizaineriais, prodiuseriais, baigiant specialiųjų efektų kūrėjais, turėjo puikiai žinoti, ką daro ir koks rezultatas siekiamas. (A.N.)

1. „Elvis” (2022)

Muzikalus, dramatiškas, įtaigus, dinamiškas – taip keliais žodžiais galima apibūdinti Bazo Lurmano režisuotą ir tik ką išleistą filmą apie daugiausiai istorijoje solo albumų pardavusį muzikos atlikėją Elvį Preslį. Jo aistra muzikai buvo stipresnė už patį gyvenimą. Niekas nežino, kas jį pražudė – ar pernelyg intensyvūs, varginantys pasirodymai, ar psichotropiniai vaistai, ar blogi žmonės, kurie ji supo, tačiau Elvis gyveno kaip kino filme, kurį žiūrovai jau dabar gali išvysti didžiuosiuose ekranuose.

Žinoma, ir anksčiau buvo sukurta filmų apie Elvį Preslį. Iš viso jų yra penkiolika, taigi nelengva išsiskirti tarp tokios daugybės. Tačiau šį kartą pasakojama ne tik apie garsųjį muzikantą, bet ir apie jo liūdnai pagarsėjusį vadybinką pulkininką Tomą Parkerį, kurį vaidina filme į save nepanašus Tomas Henksas. Praėjus keleriems metams po Elvio mirties išaiškėjo, kad pulkininkas Parkeris nuplėšdavo 50 proc. atlikėjo pelno ir pasilikdavo sau. Nors šeima jį padavė į teismą, jam pavyko susitarti ir iki pat mirties lobistas gyveno prabangiai, švaistydamas savo turtus bei lošdamas kazino. Kai kas kaltina, kad pulkininkas buvo kaltas ir dėl Elvio mirties, nes visiškai sugadino atlikėjo sveikatą versdamas jį be proto koncertuoti. Scenarijaus autoriai ne tik pasirinko jį pristatyti kaip vieną iš filmo veikėjų, tačiau ir pavertė jį pasakotoju, kuris pateikia savo įdomų, suktą, iškreiptą požiūrį į tai, kas nutiko Elviui.

Galimas daiktas, kad taip norėta pabrėžti vieną iš temų, kuri dažnai pasitaiko menininkų gyvenime, t. y. artisto ir pasaulio priešprieša. Viena vertus, yra Elvis, kuris atsiduoda muzikai visu kūnu ir siela, švytėte švyti šventąja kūrybos ugnimi ir, kaip jo mama sakė, turi Dievo dovaną, kurią šis apreiškė pasauliui per Elvį, ir kita vertus, yra pulkininkas Parkeris – sukčius, lobistas, gudreiva, verslininkų verslininkas, kuriam akys sužiba velniškomis ugnelėmis pamačius pinigą; kitaip tariant, jis tikras velnio advokatas. Deja, dažnai pasitaiko, kad artistas būna naivus ir tampa lengvu grobiu tokiems verteivoms. Būtent taip nutiko ir Elviui. Pulkininkas Parkeris, pasinaudodamas visa savo sukta išmintimi, sugebėjo prikalbinti atlikėją tarnauti jo įnoriams.

Šiame kontekste naivumas ir svajingumas buvo muzikanto trūkumai. Dar būdamas vaikas jis norėjo tapti superherojumi ir išgelbėti savo tėvus iš skurdo. Atskleidęs savo slapčiausius troškimus netinkamam žmogui Elvis tapo lengvu sukčiaus taikiniu. Tačiau kitame kontekste atlikėjo gebėjimas įsisvajoti, įsivaizduoti ir užvis svarbiau – jo jausmingumas padėjo jam tapti tuo, kuo tapo. O augdamas juodaodžių kvartale, regėdamas jų papročius, kultūrą, jis išgirdo sakralinę juodaodžių muziką, kurios klausydamiesi arba ją atlikdami jie patiria katarsį. Būtent ši vaikystės patirtis lėmė, kad Elvis užaugęs sukūrė savitą stilių, maišydamas baltaodžių rokenrolą ir juodaodžių ritmenbliuzą.

Verta atkreipti ypatingą dėmesį į filme dažnai iškeliamą sakralumo temą. Jau pirmieji kino juostos kadrai prasideda leidžiant sakralinę muziką. Tuo norima pasakyti, kad muzika turi religinę galią – ji pripildo venas gyvybe ir klausytoją arba atlikėją ištinka katarsis. Elvio atveju jo muzika įkvėpta ne tik juodaodžių gospelo, bet dar ir yra persisunkusi seksualine energija, dėl kurios publikoje tarp moterų kildavo masinė psichozė – jos puldavo atlikėjui po kojomis arba mėtydavo jam į sceną savo apatinius. Ne paslaptis, kad Elvis ne tik „nuo dušios“ dainuodavo, tačiau taip pat mokėdavo gerai judėti – paprašytas nedaryti judesių per dainos įrašymą garso studijoje muzikantas atsakė – „jei negaliu judėti, negaliu dainuoti“. Ši sielos ir kūno dermė sukurdavo galingą energiją, kurią atlikėjas ištransliuodavo publikai ir už tai ji jį dievindavo. Elvis klausytojams, o ypač moterims, būdavo tartum uždraustas vaisius, kurio jos ir bijodavo, ir trokšdavo, o filme niekad nenutylanti visą eterio laiką užpildanti muzika ir žiūrovą priverčia pajusti, kokią didelę galią ji turi.

Filme Elvis visad atrodo jaunas, gražus, turi ilgas blakstienas, dažosi akis, pudruojasi veidą, gal milijoną kartų keičia aprangą, o kuo toliau, tuo puošnesnė ji darosi, ir summa summarum yra labai panašus į šiuolaikinį influencerį. Tačiau nors ir atrodo kaip svajonių berniukas, jis nėra tuštutis – pats kuria dainas, yra toks muzikalus, kad vietoje suaranžuoja muziką visam orkestrui, maža to, jaučia pilietinę pareigą. Filmo tikslas – parodyti Elvio karjeros evoliuciją, kuri gerokai priklausė nuo pulkininko Parkerio, tačiau nuo pat jo karjeros pradžios iki mirties 1977 metais, sulaukus vos 42 metų amžiaus, nutiko ne vienas svarbus politinis įvykis – buvo nušautas Martinas Liuteris Kingas Jaunesnysis bei JAV prezidentas Džonas Kenedis, keliose pasaulio vietose vyko karai, JAV ilgą laiką galiojo segregacijos įstatymai. Nors Antrasis pasaulinis karas jau buvo praėjęs, laikai vis dar buvo neramūs, o žmonės sutrikę ir pasiklydę. Nors ir trumpai, filme parodomi ir šie momentai bei kokią įtaką jie padarė Elviui, kuris nebuvo abejingas pasaulyje ir JAV vykstantiems neramumams.

Bendrame kontekste filme daug dramos, kuri daugiausiai kuriama per montažą ir muziką, tačiau aktorių vaidyba neprimena apsimetinėjimo. Pagrindinį vaidmenį atliekantis Ostinas Batleris per atranką gerokai pranoko visus savo konkurentus, kurie nebuvo menkos žvaigždutės, nors prieš tai įžymiausias vaidmuo, kurį jam teko vaidinti, buvo Mensonų šeimos narys Kventino Tarantino filme „Vieną kartą Holivude“. Batleris kino juostoje ne tik šoko kaip Elvis, tačiau ir dainavo kai kurias jo dainas iš ankstyvojo karjeros etapo, nors kitos buvo surežisuotos, t. y. Batlerio balsas leistas kartu su Elvio. Kaip teigia pats aktorius, jam teko daug padirbėti su specialistais bandant išgauti Elvio žemą balsą bei pakartoti dialektą. Išmokti šokti kaip Elvis jam padėjo karatė meistras ir choreografas Polis Benetas, kuris taip pat padėjo ir Malekui iš „Bohemijos rapsodijos“ išgauti Merkurio judesius.

– Aš suvokiau, kad šis vyras buvo ikoninė figūra, – kalbėjo Batleris apie savo personažą, – tačiau taip pat jis buvo ir jautrus, pažeidžiamas žmogus su savo privalumais ir trūkumais. Man teko į visa tai įsikūnyti ir aš tai laikau privilegija. Buvau tik Elvio sielos ieškantis detektyvas. (D.Ž.)

Gediminas Jankauskas, Augustė Nalivaikė, Dora Žibaitė, Donatas Rusinas

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: