Filmo "Zero Dark Thirty" kadras

Kino režisierės moterys pasaulinio kino žemėlapyje pastebimos vis dažniau. Anksčiau daug dešimtmečių buvo manoma, kad kino režisūra – labai vyriška profesija. Apie tai liudijo ir statistika.

Bet sparčiai kintančiame pasaulyje keičiasi ir moterų kino kūrėjų situacija. Kai kurie kino festivaliai jau raportuoja, kad moterų sukurtų filmų skaičius programose artėja prie 50 procentų ribos. Padaugėjo ir moterų režisierių sukurtų filmų, gaunančių pagrindinius prizus įtakingiausiuose kino festivaliuose ir Oskarų varžytuvėse.

Norėtųsi tikėtis, kad visos šios pergalės tiesiogiai susijusios su aukščiausia tų filmų kokybe. Priešingu atveju tai būtų tik dar viena pergalė politinio korektiškumo frontuose.

Mūsų šį kartą parinktas filmų dešimtukas įrodo, kad moterys kino kūrėjos stengiasi neatsilikti nuo vyrų net ir įtempto siužeto reikalaujančiuose žanruose – fantastikoje ir siaubo trileriuose. Kai kurios vyrus gerokai pralenkia.

 10. „TAIKINYS #1“ (Zero Dark Thirty, 2012)

Beveik vienu metu mūsų ekranuose vienas paskui kitą pasirodė du vaidybiniai filmai, atskleidžiantys globalios politikos įvykių užkulisius. Toks kinas dabar turi itin didelę paklausą. Aktoriaus  Beno Afflecko režisuota ir trimis Oskarais apdovanota drama „Operacija Argo“ (Argo, 2012) pasakojo apie 1980 m. Irano įkaitų krizės metu įvykdytą šešių amerikiečių gelbėjimo operaciją ir slaptą CŽV bei Holivudo vaidmenį joje. Rimčiausiu jo konkurentu varžybose dėl kino pasaulyje geidžiamiausių paauksuotų statulėlių tąsyk buvo oskaro lauretės Kathryn Bigelow režisuotas filmas „Taikinys #1“ (jis buvo nominuotas penkiems Oskarams, bet pelnė tik vieną – už geriausią garsą).

Taikiniu #1 Amerikoje paprastai vadinamas JAV prezidentas, kurio apsaugai negailima nei lėšų, nei beprecedenčių priemonių. Ir tai suprantama – šalyje, kurioje nuo žudikų kulkų žuvo net keli prezidentai, visos priemonės išvengti panašios tragedijos yra pateisinamos. Apie tikrus ir tariamus pasikėsinimus į JAV vadovo gyvybę Holivude prikurta dešimtys kino filmų. Tačiau visada kietu charakteriu pasižymėjusi režisierė renkasi sudėtingesnę užduotį. Jos „Taikinys #1“ pasakoja apie garsiausio naujųjų laikų teroristo medžioklę.

Tarptautinė Osamos Bin Ladeno medžioklė buvo paskelbta tuoj pat, kai tik išaiškėjo Al Qaedos lyderio vaidmuo organizuojant 2001-aisiais Niujorke įvykdytą teroristinį aktą, nusinešusį beveik tris tūkstančius gyvybių. Tačiau šio gyvo taikinio tiksli būvimo vieta ilgai nebuvo žinoma. Viltis nušvito po dviejų metų, kai į JAV antiteroristinių pajėgų spąstus pakliuvo Bin Ladeno sūnėnas Amaras.

Filmas pradedamas pirma Amaro kvotos scena, vykdoma slaptame CŽV kalėjime. Seną kaip pasaulis „bizūno ir meduolio“ taktiką kaitaliojantis tardytojas Danas (Jasonas Clarke’as) neabejoja, kad net pats galingiausias džihado karys vieną dieną palūžta („Tokia žmogaus biologija“). Jei ne nuo fizinio skausmo, tai nuo psichologinio šantažo, galvą į gabalus plėšiančios sunkiojo metalo muzikos, seksualinio pažeminimo, užsiundytų šunų, priverstinės nemigos, itin siaubingų ledinio vandens terapijos procedūrų, kankinimų laukimo baimės ir nuolatinio grasinimo: „Aš tave mušiu, jei tu man meluosi“.

Kai kurias filmo scenas sunku ištverti ne tik kankinamam teroristui, bet ir žiūrovams. Tačiau šių sadistiškų priemonių dėka buvo išgauta itin svarbi informacija, leidusi 2011 metų gegužės pirmąją Pakistano mieste Abotabade pradėti karinio būrio „SEAL Team 6“ reidą, kuriam žalią šviesą Baltuosiuose Rūmuose uždegė JAV prezidentas Barackas Obama. Jau žinome, kaip baigėsi garsiausio mūsų laikų teroristo likvidavimo misija (jai filme skiriama daug dėmesio).

Beje, originalus filmo pavadinimas „Zero Dark Thirty“ karinių terminų žodyne reiškia 30 minučių po vidurnakčio. Šiuo žargonu buvo užfiksuotas Bin Ladeno mirties laikas. (G.J.)

9. „PERSPEKTYVI MERGINA“ (Promising Young Woman, 2020)

„Perspektyvi mergina“. Tai 1985 m. gimusios aktorės Emerald Fennell režisūrinis debiutas pilnametražiame vaidybiniame kine. Ligi šiol ji buvo žinoma kaip TV serialų aktorė (vienas naujausių ir ryškiausių jos tokio tipo vaidmenų – britų princo Charleso sutuoktinė Camilla Parker Bowles populiariame seriale „Karūna“).

Emerald Fennell nominuota oskarui du kartus – kaip geriausia režisierė ir originalaus scenarijaus autorė. Likusios trys nominacijos – geriausio metų filmo kategorijoje, už geriausią aktorės vaidmenį (Carey Mulligan) ir montažą (prancūzas Frédéricas Thoravalis, ilgai ir sėkmingai bendradarbiavęs su Lucu Bessonu).

Jai reikėtų trumpai apibudinti „Perspektyvią erginą“, galima būtų pasitenkinti lakoniška etikete – tai rafinuoto moteriško keršto istorija. O kad įžeista ambicinga moteris gali žiauriai keršyti – jokia naujiena: ji gali ilgai laikyti pyktį paslėptą giliai, bet sėkmingai susiklosčius aplinkybėms nepraleis galimybės priminti seną skriaudą taip, kad, kaip mėgstama dabar sakyti, maža nepasirodys…

Simboliška čia netgi tai, kad pagrindinės veikėjos vardas yra Kasandra, nors aplinkiniai ją vadina tiesiog Kese. Į ką bus nukreiptas jos įniršis, parodoma jau pačioje pradžioje: diskotekoje po sunkios darbo dienos atsipalaiduojančius šokančius vyrus kamera pradeda rodyti nuo apatinių kūnų dalių, vėliau kyla iki prakaituotų veidų ir dar spėja pasiklausyti, ką šie ofiso vyrukai liežuvauja apie koleges. O netrukus pamatome ir Kesę – ji akivaizdžiai neblaivi ir, regis, tik ir laukia kokios priekabės. Kaip tokiais atvejais sakoma, prašyte prašosi… o čia kaip toje dainoje – kas ieško, tas suranda.

Taip rašydamas, pats rizikuoju tapti #MeToo aktyvisčių pykčio auka, bet ką gi čia padarysi – negaliu į šią situaciją pažvelgti nuo vyrų smurto kenčiančios moters akimis.

Žinoma, seksualinis smurtas – rimta ir aktuali pasaulio (dabartinio – taip pat) problema. Tik kovoti su ja, žinoma, reikia teisinėmis priemonėmis. O Kesė (Kasandra) renkasi Linčo teismo taktiką ir skelbia savo asmeninį kryžiaus žygį

Šis tikslas merginai nepalieka laiko nei mokslams (ji nutraukia sėkmingus medicinos studentės mokslus), nei asmeniniam gyvenimui (peržengusi 30-ies metų slenkstį ji vis dar gyvena su tėvais ironiškai pavaizduotame tėvų bute – tikroje miesčionių būstinėje).

Tik nereikia tikėtis itin žiaurių keršto akcijų ir kraujo upelių, jų čia nebus, o vienoje, aiškiai parodijinėje scenoje, laisvai liejasi… pomidorų padažas. Panašu, kad Kesė iš tikrųjų kraujo netrokšta, jos tikslas – kaip reikiant pagąsdinti smurtautoją.

Vienu metu net pradeda atrodytų, kad pilnai patenkinusi keršto troškimą Kesė prisimena visų pirmas esanti daili mergina ir užmezga romaną su buvusiu kursioku Rajanu (akt. Bo Burnhamas). Pakvimpa gražia romantinės komedijos atmosfera, bet įtampa šios intonacijos periferijoje visgi išlieka. (G.J.)

8. „Titanė“  (Titane, 2021)

Julia Ducournau filmas, Kanų kino festivalyje apdovanotas „Palme d’Or“, yra kraują stingdantis, košmariškas, tačiau ir šelmiškai komiškas sekso, smurto, fantazijos, profesionalaus pastatymo ir trankios muzikos pliūpsnis.

„Titane“ – 2021 m. išleistas siaubo trileris, kurį parašė ir režisavo itin sėkmingo siaubo filmo „Raw“ (2016) kūrėja prancūzų rašytoja ir režisierė Julia Ducournau. Prancūzijos bei Belgijos koprodukcijos filme vaidina Garance Marillier, žinoma dėl pagrindinio vaidmens jau minėtame „Raw“ filme, taip pat – Vincent Lindon, Agathe Rousselle, Myriem Akheddiou ir kiti žymūs minėtųjų šalių aktoriai. Šioje juostoje Agathe Rousselle taip pat atlieka pagrindinį vaidmenį: moteris vaidina jauną merginą Alexia, apie kurios gyvenimą ir sukasi visa kino juosta.

Nenuostabu, jog eidami į Kanų kino festivalį jo dalyviai tikisi pamatyti kažką kitokio, įspūdingo, stebinančio bei įsimenančio. Dažniausiai, kai būtent tokį „desertą“ gauna žiūrovai, juostas režisuoja vyrai, tačiau šių metų „saldžiu gabalėliu“ pasidalino prancūzų kilmės rašytoja bei režisierė Julia Ducournau, kuri paskatino žiūrovus aikčioti iš nuostabos, susierzinti ir netgi neramiai kikenti.

Graži, tamsi, sukta Ducournau fantazija yra košmariškas, tačiau šelmiškai komiškas lytinių santykių, smurto, ryškaus apšvietimo ir trankios muzikos mišinys. Stebėtina ir reta, kuomet neįmanoma numatyti, kas filme įvyks vėliau. Vienintelė scena, kuri baigiasi taip, kaip galima būtų tikėtis – atidarymo scena, kurioje maža mergaitė (Alexia) netinkamai elgiasi šeimos automobilio gale. Ji reikalauja tėvų dėmesio ir spardo vairuojančio automobilį tėčio sėdynę, kol šis pasisuka į dukrą, jog ją nuramintų ir – jūs, tikriausiai, jau atspėjote – sukelia avariją atsitrenkdamas į betoninę užtvarą. Po nemalonios smegenų operacijos Alexijos galvoje yra sumontuojama titano plokštė, kurios įmontavimas paveikia mergaitę taip, jog ši – pagal idėja turėdama vengti automobilių po skaudžios avarijos, priešingai – pamilsta automobilius ir tik išėjusi iš ligoninės apkabina ir pabučiuoja stovinčią gatvėje transporto priemonę.

Meilė automobiliams ties vaikyste nesibaigia, suaugusi Alexia jaučia tik dar didesnę meilę. Scenoje, kuri gali būti įvardinta kaip „Fast & Furious“ (liet. „Greiti ir įsiutę“) franšizės parodija, filmavimo kamera keliauja neoniniu apšvietimu skęstančioje aplikoje – laidoje, kur jaunos moterys pozuoja prie galingų bei griausmingai atrodančių automobilių. Niekas nepozuoja su siautulingesniu jausmu kaip tai daro Alexia. Pankiška mergina, kurią vaidina Agathe Rousselle, nesikuklina seksualiai pozuoti, demontruodama savo randą galvoje ir šėlmišką tatuiruotę krutinės srityje, kurioje skelbiama: „Meilė yra šuo nuo pragaro“.

Tačiau „Titane“ nėra banali juosta apie seksualią merginą, mylinčią automobilius ir save pačią. Negana to, Alexia pastoja pasimylėjusi su automobiliu. Taip, jūs perskaitėte visiškai teisingai – pastoja. Taigi, „Titane“ yra fantastinių elementų turinti kino juosta ir šiurpus trileris, kuriame kerštinga bei budri mergina suteikia atlygį „plėšriems“ vyrams ir būdama neščia, dėl tam tikrų priežasčių, pradeda apsimetinėti vyriškosios lyties atstovu, slėpdama ne tik didėjantį pilvą bei krūtine, tačiau netgi susilaužydama nosį bei nusikirpdama plaukus…

Ir nors atrodo, jog šiame pasakojime visko labai daug – filmo istorija yra aiški ir veržli, todėl jūs visada aiškiai suprasite, kas vyksta, net jei jums ir nebus iki galo aišku, kodėl vykta vieni ar kiti dalykai. Be to, kaip jau minėjome anksčiau – nors juosta šokiruoja, tačiau kraują stingdančius elementus prancūzų režisierė puikiai subalansuoja su humoru ir net lengvumu, todėl turėsite progą patirti tikrą emocijų antplūdį.

Kino kritikas Peter Debruge pavadino filmą „geidulingu“ ir „tamsiu“, sakydamas, kad „Titane“ yra „drąsiai keistas ir neabejotinai prieštaringas vaizdavimas“.

Anksčiau vienintelė moteris, pelniusi Auksinę palmės šakelę, buvo Jane Campion už „Pianiną“ 1993 metais. Prancūzų kino kūrėja Ducournau anksčiau laimėjo „Petit Rail d’Or“ 2011 metais Kanų kino festivalyje už trumpametražį filmą „Junior“.

Kino juosta „Titane“ BBC yra įvardinama kaip „labiausiai šokiruojantis 2021 metų filmas“. (A.L.)

7. „BABADUKAS“ (The Babadook, 2014)

Seniai pastebėta – kuo daugiau įtampos ir visokiausių grėsmių žmones tyko realybėje, tuo pasaulio ekranuose tarsi grybų po šilto lietaus daugėja siaubo filmų.

Jų pastaruoju metu taip pat pagausėjo. Ypač pasakojimų apie pakaruoklio namų vaiduoklius, klonavimo siaubus, maniakus su grandininiais pjūklais, nuožmius vilkolakius, zombius ir kitokias piktąsias dvasias. Gyvenime su tokiais pavojais žmonės visai nesusiduria, tačiau mielai drebina kinkas ir klykia iš baimės (o gal ir pasitenkinimo), kai kažką panašaus mato ekrane.

Teisus buvo gotikinio siaubo literatūros klasikas Howardas Lovecraftas (1890–1937), savo romanų siužetais privertęs amžininkus pajusti daug šiurpą keliančių akimirkų. Monografijoje „Siaubas ir antgamtiškumas literatūroje“ jis tiksliai pastebėjo: „Pats seniausias ir stipriausias jausmas, kurį patiria žmogiškoji būtybė, yra baimė. O pati galingiausia baimės forma – baimė prieš Nežinomybę“.

Psichologai pastebi netgi vieną „terapinį“ siaubo filmų privalumą: prisižiūrėjęs fantastiškiausių siaubų arba kitiems žmonėms tenkančių sukrėtimų, žmogus išeina iš kino salės ir gali ramiai atsikvėpti: „Ačiū Dievui, man nieko panašaus neatsitiko…”

Todėl visiems, kuriuos kankina didelės problemos, nemalonumai ir stresai, galime (terapinės profilaktikos tikslais) rekomenduoti pažiūrėti tolimoje Australijoje sukurtą „Babaduką“. Nes po šio filmo peržiūros banalios kasdienės baimės turėtų išgaruoti kaip kamparo spiritas

Babaduku Australijoje vadinamas siaubo apsakymuose vaizduojamas monstras, panašus į mums labiau artimą Baubą. Bet režisierės Jennifer Kent filme jis nužengia iš knygų į realybę ir terorizuoja našle tapusią moterį bei jos šešerių metų sūnelį. Aplinkiniai moters patiriamus siaubus pradžioje nevertina rimtai; jie mano, kad vienišai moteriai tiesiog vaidenasi. Bet netrukus ima aiškėti tikros Babaduko naktinių vizitų priežastys.

Brisbene (Australijoje) gimusi režisierė Jennifer Kent atliko praktiką Larso von Triero „Dogvilio“ filmavimo aikštelėje 2003-aisiais, o po dvejų metų susuko pirmą dešimties minučių trukmės filmą „Monstras“ (Monster, 2005 m.). Tai buvo trumpa, bet vizualiai įspūdinga kino novelė apie motiną, kuri trokšta padėti sūnui įveikti baimę dėl spintoje neva gyvenančios pabaisos, tačiau netrukus berniuko fantazijoje gimstantys siaubiai ima realizuotis.

Iš šios novelės režisierė vėliau išplėtojo „Babaduką“.

Nuolat pavargusi senelių prieglaudos darbuotoja Amelija Vanek (akt. Essie Davis) prieš šešerius metus neteko vyro ir viena augina sūnelį. Mažylis Samuelis (Noah Wisemanas) turi problemų mokykloje, kenčia nuo isteriškų priepuolių ir yra išvargintas nemigos: berniukui vis vaidenasi, kad jį persekioja kažkoks paslaptingas monstras. Kad galėtų jį įveikti Samuelis slapta gamina savadarbį ginklą.

Paslaptingas monstras pradeda įgauti konkretesnį pavidalą, kai berniukas paprašo mamos paskaityti jam ant lentynos surastą iliustruotą knygelę „Ponas Babadukas“. Jos personažas slepiasi tamsiausiuose kambarių užkaboriuose ir verčia žmones daryti siaubingus dalykus.

Bet filmo autoriai neapsiriboja tik galimybe primityviai išnaudoti tokio siužeto teikiamus košmarus. „Babadukas“ į vaikiškų siaubingų fantazijų lauką projektuoja ir suaugusius dažnai kankinančius košmarus. Agresijos ir pykčio priepuoliai dažnai ištinka ir Ameliją, mat prieš kelerius metus tą pačią dieną moteris tapo ir našle, ir motina.

Todėl nesitikėkime dar vieno daug kartų panašiais siužetais spekuliuojančio „siaubiako“. Kitaip Niujorko kritikai nebūtų pavadinę „Babaduką“ geriausiu metų debiutu. (G.J.)

6. „KERŠTAS“ (Revenge, 2017)

Jau nesistebime, kad žiauriuose veiksmo filmuose vis dažniau su pasaulio blogiu (tradiciškai vyrų pavidalu) narsiai kaunasi grakščios moterys, demonstruojantys ne tik virtuoziškus kovų menų akrobatinius triukus, bet ir nė sekundei nepamirštančios spinduliuoti iš koto verčiantį seksualumą.

Žinoma, konkuruoti su Angelina Jolie ne tokioms žymioms aktorėms nepaprastai sunku. Juolab, kad šiuolaikine grožio ikona vadinama Angelina ir talento tikrai nestokoja, ir sudėtingus kaskadinius triukus pati atlieka („Lara Kroft“, „Ieškomas“, „Druska“).

Bet ir kitos jos jaunosios kolegės stengiasi neatsilikti. Jennifer Lawrence „Bado žaidynėse“ puikiai valdo mirtinu ginklu priešams tampantį lanką ir strėles ne prasčiau už Džonį Rembo. Ne mažiau trapi Alicia Vikander, perėmusi iš A. Jolie kapų plėšikės Laros Kroft vaidmenį, pirmtakei, deja, neprilygsta, nors labai stengiasi.

Užtai Ginai Carano Steveno Soderbergho filme „Prarasta kontrolė“ (Haywire, 2011 m.) triuškinti niekšus kumščiu bei kojomis net nesusimetus aukštakulnių batų – jokia problema, nes ji iš tikrųjų yra ne tik italų kilmės amerikiečių modelis, bet ir moterų mišriųjų menų čempionė, profesionaliame ringe patiesusi ne vieną dešimtį priešininkų.

Panašiais sugebėjimais tikrai negalėtų pasigirti Milane gimusi italų aktorė Matilda Anna Ingrid Lutz, bet jai režisierės Coralie Fargeat veiksmo trileryje „Kerštas“ tenka demonstruoti nepaprastą ištvermę ir atlikti išties herakliškus žygdarbius.

Čia aktorė praktiškai vaidina du skirtingus vaidmenis. Pradžioje jos dažyta blondinė Dženifer (vadinama tiesiog Džen) smagiai leidžia laiką su vedusiu draugu prancūzu Ričardu prabangiame name su baseinu kažkur dykumos viduryje, kur tik sraigtasparniu galima atskristi. Lengvabūdei merginai, regis gyvenime nerūpi niekas, išskyrus asmenukių fotografijos ir iš ausinių sklindanti muzika. Dar ji, žinoma, nepraleidžia progos pasimaivyti prieš vyrus.

Nuo pastarojo merginos įpročio ir prasideda jos mirtinai pavojingos problemos.

Kartą Ričardas su dviem draugais išsirengė į savaitgalio medžioklę dykumoje, bet jos išvakarėse visa kompanija kaip reikiant pasismagino. Merginos noras atkreipti į save Ričardo draugų dėmesį audringą naktį baigiasi smurtu. Norėdama pabėgti nuo alkoholio įkaitintų smurtautojų mergina nukrenta nuo uolos (šokiruojančių aplinkybių atskleisti neverta). Bet nežūva, kaip jau spėjo pagalvoti draugai, bet atsigavo, nors tai atrodo absoliučiai neįtikėtina.

Tada prasideda antroji dalis, kuriame mes matome Džen jau kaip tikrą keršto furiją, pasiryžusią skaudžiai nubausti prievartautojus ir ją pražudyti norėjusį Ričardą. Praktiškai ši antroji filmo dalis yra išsami pavadinimo iliustracija.

Jei nežinotum, kad filmą kūrė moteris, tai gal taip smarkiai nereaguotum į begalę hiperrealistiškai pavaizduotų smurto, kankinimų ir žudynių detalių: tokiam išties sadistiškam kruvinų detalių vaizdavimui įvardinti yra net atskiras terminas „prancūziškas ekstremalumas“ (French Extremity).

Bet, matyt, senamadiškai stebėtis nereikia. Juk moterys taip ilgai siekė įrodyti, kad vyrams niekuo nenusileidžia. Dabar reikia pratintis prie minties, kad (bent jau kine) jos vyrus jau ir pranoksta. (G.J.)

5. „PASIKALBĖKIME APIE KEVINĄ“ (We Need to Talk About Kevin,  2011)

Tai britų – amerikiečių drama,  režisuota Lynne Ramsay pagal Lionel Shriver novelę tokiu pačiu pavadinimu. Drama nestokoja siaubo ir trilerio elementų. Tai istorija apie siaubingą moters motinystę, jos vargus ir nepaaiškinamą žiaurų vaiko elgesį.

L. Ramsay filmo juostoje norėjo perteikti pagrindinę novelės mintį: sunkų laikotarpį nėštumo metu, vargus vaikui gimus ir dar didesnį vargą vaikui tapus paaugliu. Ši istorija pasakoja apie mamos kančias ir vaiko abejingumą visam jį supančiam pasauliui. Tai patys baisiausi išgyvenimai, kokius gali patirti motina.

Kevino mama Eva dar besilaukdama pirmagimio jautėsi prislėgta ir pavargusi. Gimus sūnui visi pojūčiai tik paaštrėjo: bemiegės naktys ir dienos, ausyse spengiantis vaiko verksmas, nuolatinis nepakeliamas nuovargis. Evos vyrui atrodė, jog žmona šiek tiek perdeda, nes ant jo rankų  kūdikis kaipmat nurimdavo ir tapdavo tikru angelėliu. Nesupratimas ir nepalaikymas sunkiomis akimirkomis motiną dar labiau varė į depresiją. Galbūt, todėl Evai prieš akis šmėžavo praeities šešėliai ir ateities vizijos. Toks siužeto sumanymas puikiai parodo, kokia sumaištis tvyro motinos galvoje.

Kevinui paūgėjus, neramumai toli gražu nesibaigė. Vaikas nuolat stengdavosi sugluminti mamą ironiškomis ir bauginančiomis šnekomis, rodė nepagarbą ir tiesmukai demonstravo nepasitenkinimą viskuo, kas jį supa. Kevinui nereikėjo draugų, jis nematė prasmės leisti laiko su motina, o jaunesnioji sesuo ( kuri visai nepanaši į Keviną ) tebuvo maža kvailutė. Paauglys išvedęs motiną iš kantrybės nejausdavo jokios kaltės, priešingai, tai buvo jo triumfas. Jis nejautė kaltės ir tada, kai specialiai prieinamoje vietoje paliko pavojingus skysčius, kad sesuo galėtų lengvai juos pasiekti. Sesuo skaudžiai nukentėjo, o jam buvo visiškai nusispjaut. Jis težiūrėjo savo piktdžiugišku žvilgsniu ir nuolat mąstė kaip dar galėtų įskaudinti savo artimuosius. (S.Š.)

TOP 10 Charlize Theron (3)

4. „MONSTRAS“ (Monster, 2003)

Amerikiečių kine stabiliai konvertuojami siužetai apie visokiausio plauko žudikus maniakus. Vien šiemet per trumpą laiką pamatysime du trilerius apie žiauriausius serijinius žudikus Jungtinių Valstijų istorijoje. Gegužės dešimtąją ekranuose startavo filmas „Žavusis žudikas Tedas Bandis“ (2019 m., rež. Joe Berlingeris), kurio pagrindinis herojus prisipažino per ketverius metus septyniose Amerikos valstijose įvykdęs trisdešimt žmogžudysčių: jam 1989-aisiais buvo įvykdyta mirties bausme. Rugpjūčio devintąją turėtume pamatyti naujausią Quentino Tarantino filmą „Vieną kartą Holivude“kuriame Damonas Herrimanas suvaidino serijinį žudiką Charlesą Mansoną, kartu su savo ištikimiausiais „komunos“ nariais 1969 m. žiauriai nužudžiusį nėščią Holivudo aktorę Sharon Tate (režisieriaus Romano Polanskio žmoną) ir dar šešis žmones: 2017-aisiais šis monstras mirė kalėjime, už grotų praleidęs daugiau nei 45 metus.

Begalė kriminalinių filmų leidžia klasifikuoti žudikus į grupes pagal svarbiausius bruožus. Dažniausiai pasitaiko tradiciniai seksualiniai maniakai, ištikimi Londono siaubo Džeko Skerdiko pasekėjai. Bet pastaruoju metu vis dažniau pastebimi kur kas intelektualesni galvažudžiai, nebepasitenkinantys tik primityviu kraujo troškimu. Tokiems svarbiau kraują kaitinantis žaidimas su savo auka, rafinuotas gyvybės atėmimo ritualas ir pikantiškas pasimėgavimas kruvinos veiklos rezultatais. Bendra iki šiol visiems kino maniakams buvo tai, kad jie buvo vyrai ir žudė dažniausiai priešingos lyties atstoves.

Turbūt todėl tiek daug triukšmo 2003-aisiais metais kilo, kai ekranuose pasirodė filmas „Monstras“ (rež. Patty Jenkins). Nes autoriai tradicinius žudikus ir jų aukas sukeitė vietomis. Padėjo jiems nesenos realijos – 1989 metais Amerikoje mirties bausmė buvo įvykdyta pirmai Jungtinėse Valstijose žudikei. Kinas tokio įvykio nepastebėti tiesiog neturėjo teisės. Rezultatas pateisino lūkesčius. Auksinio gaublio premiją ir Oskarą pelnė pagrindinio vaidmens atlikėja Charlize Theron. Apie ją buvo rašoma tikrai labai daug. Ir visi stebėjosi, kaip Holivudo grimuotojai tokią gražuolę sugebėjo paversti tikra pabaisa. Toks persikūnijimas tikrai daro stiprų įspūdį. Pats filmas – taip pat.

Daug metų Eilina praleido šalikelėje, parsidavinėdama pravažiuojantiems vyrams. Kartą visiškai nusiminusi ir jau rimtai galvodama apie savižudybę ji viename homoseksualų bare susipažįsta su jauna lesbiete Selbe (Christina Ricci), kurią tėvai išsiuntė pas tetą į Floridą gydytis „nuo žalingų polinkių“. Dviejų moterų draugystei nebus lemta tęstis ilgai. Nes išlikti žmogumi amžinos neapykantos pasaulyje neįmanoma. Kasdien Eilinos širdyje didėjanti pykčio koncentracija galų gale sprogs taip garsiai, kad JAV žiniasklaida ją pavadins tikru Monstru – pirmąją moterimi serijine žudike, nužudžiusia šešis vyrus. (G.J.)

You-Were-Never-Really-Here

2018-ųjų pavasarį didžiuosiuose kino teatruose pasirodė Lynne Ramsay („Mums reikia pasikalbėti apie Keviną“) režisuotas kūrinys – „Iš tiesų tavęs niekuomet čia nebuvo“ (You Were Never Really Here).  Prestižiniame Kanų kino festivalyje pavasarį laimėjęs du – geriausio pirmo plano aktoriaus ir geriausio scenarijaus – apdovanojimus, „Iš tiesų tavęs niekuomet čia nebuvo“ po sėkmingo debiuto buvo pradėtas lyginti su tokiais kino šedevrais kaip Martino Scorceses „Taksi vairuotojas“ (Taxi Driver). Akivaizdu, kad sumanymas absoliučiai pasiteisino.

Panašumų su „Taksi vairuotoju“ išties esama. Buvęs kareivis Džo (vaidina Joaquinas Phoenixas), persekiojamas praeities vaiduoklių ir kankinamas potrauminio streso sindromo, savo atliekamo darbo dėka užmezga iš pirmo žvilgsnio kiek netikėtą draugystę su mergaite vardu Nina (Ekaterina Samsonov), kurią filmo eigoje gelbsti nuo pasaulio negandų. Idėja gali pasirodyti kiek šabloninė ir jau didžiajame kine matyta – galima paminėti tiek „Taksi vairuotoją“, tiek „Leoną“ (Léon: The Professional) ar net Pietų Korėjoje kurtą filmą „Žmogus iš niekur“ (The Man from Nowhere). Vis dėlto Lynne Ramsay rado būdų – ir labai džiugu, jog daugiau nei vieną! – šią juostą padaryti kuo patrauklesnę žiūrovui.

Iš tiesų tavęs niekuomet čia nebuvo“ scenarijus yra kurtas remiantis to paties pavadinimo romanu, kurį parašė Džonatanas Eimsas (Johnatan Ames). Nors vietomis atrodo miglotas ir sunkiai suprantamas, o galbūt iki galo ir neišbaigtas, filmo scenarijus visgi geba prikaustyti žiūrovą nuo filmo pradžios iki pat jo pabaigos. Filmas greitas, jame daug veiksmo, daug persekiojimo, daug smurto ir kraujo. Smagu, kad tarp viso to puikiai atskleidžiamas ir pagrindinio herojaus santykis tiek su mama, kuria jis rūpinasi, tiek ir su aplinkiniu pasauliu, kuris, deja, Džo nėra toks artimas. Tiesa, jau prieš žiūrint „Iš tiesų tavęs niekuomet čia nebuvo“ ir turint omeny apie ką jis yra, žiūrovas turėtų būti nusiteikęs įvairiems netikėtiems posūkiams filme, kurie neturėtų jo pernelyg šokiruoti. Vos pažiūrėjus filmą – pirma mintis buvo ta, jog jis priklauso vienam žmogui. Tas žmogus, žinoma, yra Joaquinas Phoenixas. Gal ir nederėjo taip nustebti – kino žiūrovas turi būti pripratęs prie tiesiog nuostabiai įkūnijamų šio aktoriaus rolių. Džiaugtis derėtų ne tik puikia jo vaidyba, bet ir atsidavimu šiam filmui. Akivaizdu, jog Joanuinas ruošdamasis vaidmeniui kardinaliai keitė ir savo formas, priaugdamas, panašu, visai nemažai svorio. „Iš tiesų tavęs niekuomet čia nebuvo“ tampa maloniu siurprizu, leidžiančiu dar labiau vertinti Phoenixo aktorinį talentą. 

Anglakalbėse šalyse „Iš tiesų tavęs niekuomet čia nebuvo“ turbūt pavadintume hauntingly beautiful.Lietuviško apibrėžimo tam, deja, neturime. Filmas, kuris nukrečia žiūrovą šiurpuliu? Filmas, kuris kartu yra ir kiek kraupus, bet ir liūdnas bei gražus? „Iš tiesų tavęs niekuomet čia nebuvo“ toks ir yra. Gražus, liūdnas, verčiantis susimastyti, bet svarbiausia, neapleidžiantis žiūrovo galvos ir po kiek laiko po jo peržiūros. (J. J.)

Raw 2

2. ,,ŠVIEŽIENA“ (Raw, 2016)

Prancūzų ir belgų kurtas siaubo filmas ,,Šviežiena“ (,,Raw“) jau nuo pat savo debiuto Kanų festivalyje susilaukė itin prieštaringos reputacijos, tad nekyla jokių abejonių, kad šis filmas ne jautriesiems. Istorija tyrinėja kas nutinka, kai jauna vegetarė mergina pirmą kartą paragauja mėsos, ir jos nežmoniškas alkis pabunda.

Režisierė Julia Ducournau debiutuoja su ypatingai tamsiu ir šoką keliančiu filmu ,,Šviežiena“, kuriame ji demonstruoja nuostabius kūrybinius instinktus ir iškreiptą humoro jausmą.  Kūrėja perteikia nusikalstamą istoriją, paremtą krauju, primityviais ir natūraliais žmogiškais poreikiais, vyrų ir moterų instinktais. Filmo siužetas tikrai sukrečiantis ir išsiskiriantis, jo peržiūrai reikia pasiruošti ir nusiteikti išvysti ne pačius maloniausius vaizdelius.

Istorija prasideda paslaptinga mašinos avarija, kurios esmė paaiškėja įpusėjus filmui. Vėliau veiksmas staiga peršoka ir supažindina mus su vegetare Justina (akt. Garance Marillier) , kurios laukia pirmieji metai veterinarijos koledže, kuriame mokėsi ir jos tėvai. Mergina atvyksta į studentų miestelį, kuriame jos laukia pirmakursės pažintis su studentišku gyvenimu. Naujokė atsiduria smagiame vakarėlių pilname gyvenime. Mergina dar nekalta, niekada negėrusi alkoholio ir nežino ką reiškia siautulingas gyvenimas.

Justinos vyresnioji sesuo Aleksandra (akt. Ella Rumpf) taip pat mokosi šioje mokykloje. Vietoje to, kad gintų savo seserį per krikštynas, kuomet šiai liepiama suvalgyti mėsos, nors ji ir vegetarė, Aleksandra pati priverčia ją tai padaryti. Visų akivaizdoje mergina išrėžia kelias piktas replikas dėl savo naivios jaunesniosios sesers elgesio. Po pirmojo karto, kai Justina paragauja mėsos, merginos gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis.

Aleksandra pričiumpa savo seserį ragaujant jos kraują ir pasirodo, kad abi seserys jaučia vienodą trauką. Po šios akimirkos filme prasideda didysis smagumas, vyresnioji sesuo išmoko įvairių gudrybių norint susirasti šviežio kraujo ir parodo savo tamsiąją pusę, kuri sukrės ne vieną žiūrovą. Seserų santykiai jau nuo pradžios atrodo įtempti, merginos pradeda tarsi konkuruoti. Visą filmą žiūrovui sunku nuspėti kur gali pasisukti seserų santykiai, vieną akimirką jos myli viena kitą, smagiai leidžia laiką, o kitą akimirką jau nekenčia viena kitos. Visi šie santykiai veda prie keisto, tarsi užburto rato, kai prasideda skaudžios patyčios ir dar daugiau.

27-erių metų, žavus, išsilavinęs, rafinuotas ir turtingas, viską darantis stilingai vaikinas gyvena erdviame ir prabangiame bute. Puoselėdamas savo grožį jis ypač daug laiko praleidžia prie veidrodžio ir soliariume.

Patrikas Beitmanas (akt. Christian Bale) turi puikiai apmokamą darbą Volstryte. Vyras rengiasi tik prabangiais, kokybiškais ir stilingais rūbais, dažniausiai Valentino kostiumais ir turi labai gražią sužadėtinę Evelyn (akt. Reese Witherspoon). Jis gali valandų valandas kalbėti apie gerą muziką ar brangaus šampano rūšį. Iš pirmo žvilgsnio jis atrodo niekuo per daug neišsiskiriantis vyras, kuriam rūpi tik jis pats, dienomis jis gyvena visiškai paprastą ir normalų gyvenimą. Tačiau sutemus viskas apsiverčia aukštyn kojomis – vyras savo elgesiu pasikeičia neatpažįstamai.

Gyvendamas  savo perkreiptoje „amerikietiškoje svajonėje“ Patrikas tampa šaltakraujiu žudiku, kuris kitiems jaučia tik stiprią panieką. Atrodo, jog jo žiaurumui ribų nėra. Jis žudikas ir prievartautojas, dažniausiai jo aukos, tai bejėgiai ir silpni žmonės, pavyzdžiui, prostitutės ar benamiai.

Didelius pykčio protrūkius ir norą žudyti jis patiria ir kai kas nors būna bent kiek pranašesnis už jį, pavyzdžiui, turi gražesnę vizitinę kortelę arba gauna staliuką jo mėgstamiausiame restorane. Taip jis be sąžinės graužaties ramiai gyvena savo gyvenimą iki kol nenužudo vieno nieko dėto savo kolegos, tada jį pradeda sekti detektyvas Donaldas Kimbalas (akt. Willem Dafoe). Ar jau laikas Patriko Beitmano paslapčiai išlįsti į dienos šviesą ir už savo veiksmus pagaliau atsakyti?

2000 m. pasirodęs „Amerikos psichopatas“ ne tik prikaustys žiūrovą prie ekrano, bet ir paragins pasukti galvą. Režisierė Mary Harron, nevengia parodyti daug žiaurumo bei sekso scenų, todėl jautresniems žmonėms ir jaunajai auditorijai geriau laikytis atokiau ekranų. Filmas pastatytas pagal tokio pat pavadinimo, rašytojo Bret Easton Ellis romaną. Romanas iškart tapo vienu skandalingiausių šio autorio kūrinių, ne kartą buvo cenzūruojamas, draudžiamas ir smerkiamas. Filme be Christian Bale galima išvysti ir 30 Seconds to Mars vokalistą Jared Leto bei tokį puikų aktorių kaip Willem Dafoe.

Filmas tikrai neskirtas silpnų nervų žiūrovams, jame gausu smurto ir sekso scenų, kurios neretai yra tiesiog sukrečiančios, gausiai vartojamas alkoholis, narkotikai. Filmo pradžia gan lėtoka, bet greitai prasidedančios Patriko Beitmano „linksmybės“ tuoj pat nuobodulį išsklaido. Christian Bale įkūnijamas žudikas ir siaubo, kančios bei nevilties apimtos aukos atrodo itin įtikinamai, kaip ir patriko kolegos šalti, egoistiški savimylos, apimti puikybės ir net nenujaučiantys, kad prie to paties stalo sėdi su serijiniu žudiku.

„Amerikos psichopate“ yra ir šmaikščių epizodų, kurie savo esme niūrų, brutalų filmą gerokai pagyvina. Labai geras, aiškus ir neapkrautas scenarijus, stebėtinai malonu klausytis psichopato intelektualių pokalbių su savo aukomis ar kitais su juo susijusiais žmonėmis.  Filmo pabaiga tikrai neįtikėtina ir nenuspėjama, iškelia nemažai klausimų, todėl galvoje – nori, nenori piešiasi keli galimi scenarijai. (R.Č.)

Gediminas Jankauskas, Agnė Lukaševičiūtė, Sandra Šliaužytė, Jonas Jacunskas, Goda Varneckaitė,  Reda Čiečkiūtė

Taip pat skaitykite: TOP 10 stiprių ir tikroviškų realių moterų portretų kine

Rekomenduojame

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: