Nenuostabu, kad dėl intrigos ir įtampos trilerius mėgsta žiūrovai. Režisieriams tokie filmai – puiki proga pademonstruoti savo profesijos privalumus, o aktoriams – galimybes persikūnyti į ryškių charakterių personažus. Skelbiame nepakankamai įvertintų nuostabiai įtemptų trilerių dešimtuką. Jis sudarytas iš trilerių, kurie visais laikais priklauso populiariausių žanrų kategorijai.
10. „Kazino apiplėšimas“ (Killing Them Softly, 2012)
„Kazino apiplėšimas“ – 2012 m. amerikiečių neo-noir kriminalinis filmas, kurį parašė ir režisavo Andrew Dominik‘as, o pagrindinį vaidmenį atliko Bradas Pittas. Filmas sukurtas pagal George’o V. Higginso 1974 m. romaną „Kogano prekyba“ (angl. Cogan’s Trade).
Istorija seka Džekį Koganą, samdomą žudiką, turintį likviduoti mafijos pokerio žaidimo-apiplėšimo, sužlugdžiusio nusikalstamą ekonomiką, padarinius. Filme įvykiai vyksta 2008 m. Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento rinkimų ir finansų krizės metu.
Filme puikiai pasirodo ne tik visų mylimas Bradas Pittas, bet ir Rėjus Lijota, kuris dažnai vaidindavo kriminalinėse dramose, tačiau, visų nuostabai, niekada negaudavo vaidmenų pagal tipažą, t. y. jis niekad nevaidindavo to paties vaidmens iš naujo ir iš naujo – jie visuomet būdavo labai skirtingi.
Endriu Dominiko filme „Kazino apiplėšimas“ Lijota suvaidino vyruką, vardu Markis Tratmanas. Markis vadovauja slaptiems pokerio turnyrams, kuriuose paprastai ant kortos statoma viskas. Nereikšmingas sukčius Frenkis su savo į narkotikus įnikusiu draugeliu Raselu pasamdomi sužlugdyti žaidimą. Markis tampa pagrindiniu įtariamuoju.
Lijota patraukia jūsų dėmesį jau pačią pirmą savo pasirodymo ekrane minutę. Jo vaidyba nepakartojama, kupina tragizmo. Vienoje iš įsimintiniausių filmo scenų jo veikėją primuša. Šis muštynių epizodas turbūt vienas geriausių kino istorijoje – jis taip sukrečia, kad net sunku žiūrėti, supykina. Toks jausmas, kad šitai nėra skirta žiūrovo akiai. Tokią sceną nepaprastai sunku gerai pateikti, tačiau Lijota savo darbą atlieka genialiai.
Filmas – šiuolaikinės Amerikos metafora. Juostos fone skamba daugybė politinių kalbų ir jos skirtos tam, kad susietų tai, kas vyksta ekrane, su tuo, kas šiandien vyksta realioje Amerikoje. Šiame filme gausu įvairių ironijos sluoksnių; akivaizdžiausias iš jų – tai, kad žudomi vyrai baudžiami už tai, kad paprasčiausiai darė tai, ką jų žudikai patys daro diena iš dienos – nusikalsta ir vagia iš kitų.
Tai labiau į politines problemas žvelgianti juosta, kurioje norima parodyti gangsterių atsainumą žmonėms ir jų gyvybėms. Tamsiai komiškas, žiaurus trileris, kuris kartu yra ir pamokomasis pasakojimas apie kapitalizmą, o jo žinia perteikiama su kaupu.
9. „Dovana“ (The Gift, 2015)
Dovana – 2015 m. psichologinis trileris, kurį režisavo Joelis Edgertonas. Filme vaidina Jasonas Batemanas, Rebecca Hall ir Joelis Edgertonas. Filmo siužeto centre – Simonas (Batemanas) ir Robin (Hall), sutuoktinių pora, kuri dėl Simono darbo persikelia į naują miestą. Jie susitinka su senu Simono draugu Gordo (Edgertonas), kuris pradeda siųsti jiems dovanas ir vis labiau juos apsėda.
Stipriausia filmo pusė – gerai apgalvotas pasakojimas, kuris visą laiką prikausto žiūrovus laiko. Įtampa kuriama palaipsniui ir meistriškai, o siužeto vingiai priverčia žiūrovus spėlioti, kas nutiks, iki pat pabaigos. Kinematografija bei garso takelis, taip pat prisideda prie filmo slogios nuotaikos, keliančios baimę ir paranoją.
Pagrindiniai aktoriai atlieka puikius vaidmenis, ypač Džeisonas Batemanas (Jason Bateman), atliekantis emocingą vaidmenį. Jis vaidina Simoną, žavų ir savimi pasitikintį vyrą, kuris filmo eigoje tampa vis labiau pažeidžiamas ir pamišęs. Robin vaidinanti Rebeka Holė (Rebecca Hall) taip pat puiki aktorė, išreiškianti trapumo ir pažeidžiamumo jausmą, todėl jos personažas yra simpatiškas ir lengvai suprantamas.
Tačiau filme labiausiai išsiskiria Džoelio Edžertono (Joel Edgerton) Gordo vaidmuo. Jis įkūnija personažą, kuris yra ne tik simpatiškas, bet ir pavojingas, o jo vaidyba leidžia žiūrovams spėlioti apie tikruosius jo motyvus. Joelis Edgertonas yra labai neįvertintas aktorius, kuris daugelį metų vaidino puikius antraplanius vaidmenis. Nors Edgertonas dažnai buvo puikus, jis retai gaudavo progą suvaidinti sultingą vaidmenį, į kurį galėtų įsijausti. Norėdamas išspręsti šią problemą, Edgertonas savo režisūriniame debiute „Dovana“ atliko pagrindinio antagonisto vaidmenį. Filmas ne tik suteikė jam geriausią vaidmenį per daugelį metų, bet ir atskleidė, kad Edgertonas gali kurti tamsius, bjaurius trilerius, peržengiančius gero skonio ribas. Edgertono mįslingo nepažįstamojo Gordo vaidmuo stingdo.
Apskritai, „Dovana“ yra įtemptas trileris, kuris prikaustys žiūrovus prie kėdžių krašto. Jis pasižymi puikiais pagrindinių aktorių vaidmenimis ir intriguojančiu siužetu, kuris privers žiūrovus susimąstyti iki pat pabaigos. Jei mėgstate psichologinius trilerius, filmą „Dovana“ būtina pamatyti.
8. „IŠ PRAGARO“ (Out of the Furnace, 2013)
Tai antrasis amerikiečių režisieriaus Scotto Cooperio filmas. Jo debiutinis darbas „Pašėlusi širdis“ (Crazy Heart, 2009 m.) atnešė Oskarą pagrindinio vaidmens atlikėjui Jeffui Bridgesui ir dainininkui Ryanui Binghamui už atliktą dainą “The Weary Kind”.
Jeffas Bridgesas čia suvaidino dvasiškai palūžusį dainininką Bleiką, kuris daug geria ir nuolat keliauja. Kai vyras visai praranda viltį, jam nušvinta galimybė pasikeisti.
Komplikuotoje gyvenimo kryžkelėje atsiduria ir Christiano Bale‘o dramoje „Iš pragaro“ suvaidintas Raselas Beizas, kuris taip pat atsidūrė prie lemiamos ribos ir pasiryžo gyvenimą pradėti iš naujo.
Veiksmas plėtojasi 1986-aisiais metais Indianos valstijos pramoniniame Pensilvanijos miestelyje, kai po ketverių kalėjime praleistų metų Raselas išeina į laisvę. Dabar jis pagaliau gali išpildyti savo seną pažadą ir vesti mylimą merginą. Bet pradžioje jis norėtų atsikeršyti už savo jaunesniojo brolio nužudymą.
Nerimas, kad geruoju šie planai nesibaigs, filmo atmosferoje plevena nuo pačios siužeto užuomazgos. Tragišką nuojautą gilina ir svarbi aplinkybė – Raselas yra aistringas elnių medžiotojas. O tai jau akivaizdi nuorodą į garsųjį filmą „Elnių medžiotojas“ (The Deer Hunter, 1978), kurio pagrindinių veikėjų – trijų rusų kilmės amerikiečių – psichiką traumavo Vietnamo kare išgyventi košmarai.
Raselas taip pat perėjo karo pragarą, tik ne Vietname, o Irake, kur per kelias kadencijas nuolat žvelgdamas mirčiai į akis įgijo vadinamąjį „karo sindromą“.
Iš karo Irake taip pat sugrįžęs Raselo jaunesnysis brolis Rodnis (akt. Casey Affleckas) susipainiojo su vietiniais kriminaliniais mafijozais (juos suvaidino populiarūs aktoriai Woody Harrelsonas ir Willemas Dafoe) ir be pėdsakų pradingo. O iš kalėjimo už tai, kad neblaivus vairuodamas automobilį tapo vaiko mirties kaltininku, sugrįžęs Raselas trokšta atsiteisti su brolio žudikais.
Gerai suręstas kriminalinės dramos karkasas leidžia ir keršto storiją papasakoti, ir ją „praskiesti“ sentimentaliomis gaidomis, ir perteikti tą gniuždančią ir žmones iš proto varančią atmosferą mažame provincijos miestelyje, kuriame niekas nesikeičia ir tikriausiai niekada nepasikeis. Net nepaisant to, kad kandidatas į prezidentus Obama televizorių ekranuose kalba apie permainų būtinybę.
Filmui galima papriekaištauti nebent už tai, kad gana daug laiko išnaudojama nykios atmosferos kūrimui, bet tiesiog paralyžiuojančią beviltišką aplinką pavyko perteikti puikiai – šiukšlėse skęstantys kvartalai, prastai apšviestos namų laiptinės, narkomanų landynės – visai neteikia permainų vilties. Nebent tikėtume stebuklu. Bet jam, panašu, šiame pasaulyje vietos nėra.
P.S. kartais visai pravartu pasibaigus filmui paskaityti finalinius titrus. O juose parašyta, kad „Iš pragaro“ prodiuserių komandoje yra Leonardo DiCaprio ir Ridley Scottas. O tai jau savaime aukštesnės kokybės ženklas.
7. „NIUJORKO ŠEŠĖLYJE“ (The Place Beyond the Pines, 2012)
Šį filmą vis prisimindavau, neseniai kino teatre žiūrėdamas pačią naujausią to paties režisieriaus Dereko Cianfrance‘o veiksmo dramą „Vagišius“ (Roofman, 2025 m.). Joje tarnybą palikęs jaunas JAV kariuomenės rezervistas Džefris Mančesteris (jį suvaidino atletas Chaningas Tatumas), neranda savo vietos gyvenime ir norėdamas palengvinti šeimos gyvenimą (o svarbiausia – padovanoti dukrelei jos išsvajotą dviratį) ima vagiliauti itin išradingu būdu. Jis įsibrauna į greito maisto restoranus „McDonald’s“ per skylę stoge.
Tikrasis šio filmo herojaus prototipas tokia veikla vertėsi pakankamai ilgai ir pagal tą patį scenarijų sugebėjo apšvarinti maždaug pusšimtį „McDonalds“ restoranų, bet kartą priėjo liepto galą ir pakliuvo už grotų. Filme parodyta, kaip išradingai jis pabėgo iš kalėjimo, kuriame gyventi buvo pasmerktas 45 metus.
Kai kurios filmo „Niujorko šešėlyje“ kolizijos primena vėliau sukurtą „Vagišių“, visų pirma labai panašūs abiejų filmų pagrindiniai personažai.
Tik šį kartą pagrindinį vaidmenį atlikęs Ryanas Goslingas yra motociklų triukais pragyvenimui užsidirbantis Lukas Glentonas. Kartą vyrukas sužino, jog jo buvusi mergina augina jųdviejų sūnų Džeisoną. Ir nors Romina (akt. Eva Mendes) dabar gyvena su kitu, staiga stiprius tėvystės jausmus pajutęs Lukas labai nori padėti mylimajai ir savo mažyliui. Bet kaskadininko darbas nesuteikia didelių finansinių galimybių. Todėl Lukas ryžtasi nusikaltimui ir nusitaiko apiplėšti banką. Tačiau kelią jam pastoja su korumpuotu policijos departamentu nuolat konfliktuojantis ambicingas pareigūnas Eiveris (akt. Bradley Cooperis).
Filmo istorija apima penkiolika metų, o į pagrindinės istorijos tęsinį filmo autoriai įtraukia jau šiomis dienomis gyvenančią jaunuolių porelę (akt. Emory Cohenas ir Dane‘as DeHaanas), kurią persekioja praeityje jų tėvų padarytos nuodėmės ir kurie po penkiolikos metų tyrinėja Luko bei Eiverio veiksmų pasekmes. (Liuko sūnus mokykloje susitinka su jo tėvo žudiko sūnumi).
Taip į pagrindinį pasakojimą įsiterpia dar trys svarbios temos – kerštas, prisiminimai ir likimas.
Teigiama, kad režisierius Derek Cianfrance‘as filmo scenarijų rašė pasinaudodamas kai kuriais savo tėviškos patirties motyvais. O su aktoriumi Ryanu Goslingu kiek anksčiau drauge sukūrė labai melancholišką melodramą „Mano liūdna meilės istorija“ (Blue Valentine, 2010 m.), pasakojusią apie vienos meilės mirtį.
Liūdesiu alsuoja ir filmas „Niujorko šešėlyje“. Originalus pavadinimas „The Place Beyond the Pines“ reiškia „vietą po pušimis“ – indėnų kalba ši vieta vadinama Schenectady, mažas miestelis Niujorko valstijos teritorijoje, kur Liukas susipažino su kavinės oficiante Romina. Tada jųdviejų romanas truko neilgai, bet be pasekmių tikrai nepasiliko.
Filmavimo darbai ir vyko Schenectady 2011-ųjų vasarą. Nors filme yra tradicinis įrašas, kad vaizduojami įvykiai yra išgalvoti, bet žinovai teigė, kad minima policijos korupcija tikrai nėra išlaužta iš piršto: 2002 metais čia buvo kilęs skandalas, kai penki pareigūnai, įskaitant buvusį Schenectady policijos viršininką, JAV Teisingumo departamento buvo apkaltinti dalyvaujant vietiniame narkotikų platinimo tinkle.
Įspūdingą filmo garso takelį sukūrė Mike’as Pattonas, panaudota ir gerai žinomų kompozitorių – esto Arvo Pärto ir italo Ennio Morricone muzika.
6. „ŽIAURIAUSI METAI“ (A Most Violent Year, 2014)
JAV režisierius Jeffrey McDonaldas Chandoras (filmų titruose vadinamas lakoniškai – J.C. Chandoras) į kino pasaulį įsiveržė labai tinkamu laiku – 2011-aisiais metais pristatė labai aktualią vaidybinę dramą „Rizikos riba“ (Margin Call), kuri labai tiksliai įvardijo 2008 metais Amerikoje kilusią globalias pasekmes turėjusią finansinę krizę. Tai buvo ne tiek finansinės katastrofos studija, bet istorija apie visai kitą visuotinę krizę – moralinių vertybių krizę, kurią, kaip žinia, įveikti kur kas sunkiau, negu suvaldyti finansinės piramidės žlugimą.
Matėme ir dar vieną labai svarbų režisieriaus J.C. Chandoro filmą – monodramą „Viskas prarasta“ (All Is Lost, 2013 m.). Joje vieną valandą ir keturiasdešimt minučių ekrane matome vienui vieną aktorių Robertą Redfordą, kurio herojus vienišas jūreivis, sumanęs perplaukti Indijos vandenyną, patiria avariją ir yra beprarandąs viltį sėkmingai pabaigti mirtinai pavojingą avantiūrą.
Tuoj po šio filmo sukurti „Žiauriausi metai“ buvo apdovanoti geriausio metų filmų kategorijoje JAV Nacionalinės kino kritikų tarybos. Įprastai toks šios solidžios organizacijos paskatinimas padeda filmams judėti toliau apdovanojimų laiptais, neišskiriant nė Oskarų starto aikštelės. Tačiau filmas tokių nominacijų nesusilaukė, ką tuoj pat pastebėjo akylūs kino naujienų vertintojai.
Gal skeptikams užkliuvo tai, kad „Žiauriausi metai“ vėl gražina į klasikinio gangsterizmo epochą, kuri žiūrovams, regis, gerai žinoma iš Martino Scorsese‘s ir kitų šiuolaikinio kino klasikų filmų.
„Žiauriausiuose metuose“ iš tikrųjų yra visi privalomo gangsterinio kino elementai. Tik be įprastos ketvirtojo dešimtmečio retro atmosferos ir vintažinių automobilių, kuriuos pakeitė devintojo dešimtmečio Amerikos vaizdai.
Pagrindiniai filmo įvykiai plėtojasi Manhatane 1981-ųjų žiemą, iš karto po to, kai Niujorke buvo užfiksuotas nusikalstamumo pikas. Mažajam verslui tai itin nepalankus laikas ir visai netinkama aplinka, tačiau emigrantas iš Lotynų Amerikos Abelis Moralesas (akt. Oscaras Isaacas), atvykęs į šalį su gražiomis viltimis greitai versle pasiekti didelių aukštumų, netrukus susilaukė pirmosios sėkmės, bet kartu su ja atėjo ir anksčiau nepažintos problemos. Energetinės krizės sukelta finansinė recesija, bendras moralės smukimas ir jį neišvengiamai lydinti korupcija palietė ir Abelio šeimą.
Naftos rinkoje klesti nuožmi konkurencija, o Abelio verslas kaip tik susijęs su degalais. Nenorintis pakliūti į šį verslą kontroliuojančios mafijos pinkles Abelis ryžtasi sudaryti dylą su vietine Žydų bendruomene ir bendromis pastangomis įsigyti naują degalų terminalą. Bet netrukus iš visų pusių šį verslo modelį pradeda atakuoti galingos jėgos, įskaitant ir prokuratūrą.
Iš visų pusių jaučiantis spaudimą Abelis pats stumiamas į pagundą nusižengti įstatymams ir atsakyti jį reketuojantiems nusikaltėliams svarbiausiu argumentu, kurį jie pripažįsta – brutalia jėga.
Pagrindinė filmo intriga ir verčia su nemažėjančia įtampa stebėti, ar pavyks Abeliui ir jo veiksmus palaikančiai žmonai (akt. Jessica Chastain) išlikti padoriais žmonėmis.
5. „Vėjų upė“ (Wind River, 2017)
Anksčiau JAV režisierius Tayloras Sheridanas rašė scenarijus kitiems („Sicario: narkotikų karas“ realizavo Denis Villeneuve‘as, o „Bet kokia kaina“ – Davidas Mackenzie), bet „Vėjų upę“, trečiąjį „pasienio trilogijos“ filmą režisavo pats ir pristatė dviejuose labiausiai vertinamuose kino festivaliuose – metų pradžioje sėkmingai pasirodęs Sundance kino festivalyje gegužę jis atvyko į Kanus ir festivalio programoje „Ypatingas žvilgsnis“ pelnė pagrindinį apdovanojimą už geriausią režisūrą.
Panašiai kaip Quentino Tarantino vesterne „Grėsmingasis aštuonetas“ (Hateful Eight, 2015), veiksmas „Vėjų upėje“ plėtojasi JAV vakaruose snieguotame Vajominge, garsėjančiame atšiauriu klimatu žiemą. Čia ir anksčiau buvo filmuojamos dramos, dvelkiančios žiemos šalčiu ir išsiskiriančios sielą stingdančiomis paslaptimis.
Paslapčių netruks ir „Vėjų upėje“, kurios fabula prasideda detektyvine užuomazga: neseniai dukros netekęs patyręs medžiotojas Koris (akt. Jeremy Renneris) atokaus rezervato „Vėjų upė“ teritorijoje aptinka žiauriai nužudytos indėnės lavoną. Netikėtas radinys sudomina ne tik vietines policijos pajėgas, tačiau ir FTB, tirti nusikaltimo atsiuntusį agentę Džeinę Baner (akt. Elizabeth Olsen).
Džeinė į šalčio karalystę iš saulėto Las Vegaso atvyksta vasariškai apsirengusi ir dėvėdama aukštakulnius, tuo, žinoma, sukeldama vietinių gyventojų nuostabą. Eidama nusikaltėlio pėdsakais, nepatyrusi moteris vis labiau rizikuoja gyvybe ir netrunka patekti į paslapčių, intrigų ir kruvinų susirėmimų verpetą jai svetimose laukinėse žemėse.
Jusdamas ryšį su indėnų rezervatą sukrėtusiu nusikaltimu, į pagalbą Džeinei stoja Koris, tačiau ar du žmonės yra pajėgūs kovoti su nusikaltėliu, kurio jiedu dar negali aptikti? Bet, kaip sako lietuvių liaudės patarlė, kur du stos…
Oficiali velionės mirties paslaptis – smarkus plaučių peršalimas ir stiprus nukraujavimas. Toks verdiktas trukdo Koriui pradėti bylą dėl nužudymo, nors ekspertizė nustatė, kad mergina buvo išžaginta ir, matyt, gelbėdamasi nuo smurtautojo, kelias mylias basa bėgo per sniegą.
Nužudytoji Natali (akt. Kelsey Asbille) buvo indėnė. Ir tai labai svarbi aplinkybė. Nes į tradicinį kriminalinio siužeto audinį filmo autoriai gali drąsiai įpinti šiais laikais aktualų bei politiškai korektišką motyvą – baltosios rasės žmonių atsakomybę už nusikaltimus prieš indėnus.
4. „BET KOKIA KAINA“ (Hell or High Water, 2016)
Šį režisieriaus Davido Mackenzie filmą pirmą kartą pamatėme „Kino pavasaryje“, kurio kataloge jis buvo pristatytas taip: „Vakarų Teksase riba tarp dorų žmonių ir įstatymų laužytojų jau seniai yra išnykusi. Du broliai: Tobis – išsiskyręs tėvas, besistengiantis dėl savo sūnų ateities, ir Taneris – ūmaus charakterio buvęs kalinys, kuriam vieni niekai nuspausti šautuvo gaiduką, susivienija, kad apvogtų vieną Vakarų banką, kuris dėl įsiskolinimo nori atimti brolių šeimos žemes. Kai akivaizdu, jog gyvenimas pagal įstatymus nežada šviesios ateities, broliai savo kelią į ateitį skinasi kitaip. Tačiau preciziškas keršto scenarijus sklandžiai pildosi tol, kol bylos imasi neskrupulingas Teksaso reindžeris, prieš išeidamas į pensiją siekiantis įvykdyti paskutinį teisingumą“.
O programų sudarytoja A. Račaitytė filmą palydėjo dar tokiu komentaru: „Tai be galo stilingas filmas, kuriame dera kairuoliškos idėjos su niekada nepavedančiais žanrinio kino tropais. Nicko Cave’o kurtas garso takelis idealiai „susigroja“ su vaizdinga Mackenzie režisūra ir, nepaisant ilogiškumo, kuria labai įtaigų filmo pasaulį, į kurį be galo gera pasinerti.“
Originalus filmo pavadinimas „Hell or High Water“ yra idioma, paprastai vartojama, kai norima pasakyti „Kas beatsitiktų“ arba „Nepaisant nieko“. „Bet kokia kaina“ – irgi tinkamas variantas filme pasakojamai istorijai, kuri prasideda gana tradiciškai – banko apiplėšimu. Nors pats nusikaltimas iš pirmo žvilgsnio atrodo įvykdytas labai mėgėjiškai, bet kai kurios apiplėšimo detalės liudija apie tai, kad vyrukai turi iki detalių apgalvotą planą. Pavyzdžiui neima stambių banknotų, kurias realizuojant labai lengva įkliūti.
Kita vertus – dėl paties apiplėšimo motyvo nesinori brolius vadinti nusikaltėliais: jiems 43 tūkstančiai dolerių reikalingi tam, kad jie galėtų išpirkti šeimai priklausančią žemę, praskolintą bankui (banko atstovai su brolių motina buvo sudarę išties grobikišką sandorį, atvedusį šeimos rančą prie bankroto).
Ne mažiau spalvinga yra ir kita filmo porelė – bankų apiplėšimo istoriją rutuliuojantys Teksaso reindžeriai. Vienam jų – Markusui Hamiltonui (Jeffas Bridgesas) – tai paskutinė byla prieš išeinant į pensiją, todėl vyras savo darbą atlieka ypač kruopščiai. Iš pat pradžių tampa aišku, kad tokį patyrusį pėdsekį suklaidinti labai sunku.
Markuso porininkas Albertas Parkeris (Gilas Birminghamas) yra pusiau indėnas ir pusiau meksikietis, dėl ko dažnai susilaukia aštrialiežuvio boso pašaipų, kurias dabartinių moralinių tendencijų perkainavimo metu galima būtų pavadinti nekorektiškomis. Bet nereikia pamiršti, kad Tayloro Sheridano scenarijus buvo realizuotas tik po šešerių metų.
Beje, filmo režisierius Davidas Mackenzie yra britas, bet, atrodo, kad „Bet kokia kaina“ sukurta Jungtinėse valstijose gimusio ir šalies specifiką gerai žinančio amerikiečio.
Pagyrų verti visi keturi pagrindiniai aktoriai. Jeffas Bridgesas čia, žinoma, dominuoja, bet reikėtų pagirti ir Tanerį suvaidinusį Beną Fosterį, kurio amplua ligi šiol retai išeidavo už sodriai vaidinamų piktadarių bei psichopatų vaidmenų rato.
Tačiau tie, kurie matė filmus „360 laipsnių: Meilės ir nuodėmės ratu“ (360, 2011), „Nužudyk savo mylimuosius“ (Kill Your Darlings, 2013) ar „Nepalik pėdsakų“ (Leave No Trace, 2018), tikrai suprato, kad Benas Fosteris jau įrodė, kad tikrai nusipelnė, jog scenarijai būtų rašomi specialiai jam.
3. „PRAEITIES GRIUVĖSIAI“ (Blue Ruin, 2013)
Keršto istorijos užima tikrai didelę kriminalinio kino kūrinių dalį. Istoriškai susiklostęs žanras nuo senų laikų imponuoja tuo, kad panašių filmų herojai siekia teisingumo, ir šiame kelyje dažnai nesulaukia teisėsaugos pareigūnų dėmesio, todėl priversti pasikliauti tik savo ir artimiausių draugų pagalba.
Tokių filmų spektras labai platus, todėl kiekvieno naujo kriminalinio trilerių kūrėjų tyko ta pati problemą – ką dar naujo čia galima pasakyti“?
„Praeities griuvėsius“ sukūręs režisierius Jeremy Saulnieris į didelius atradimus nepretenduoja. Tiesiog stengiasi savo darbą atlikti maksimaliai profesionaliai. Ir dažniausiai sukasi kriminalinio kino orbitoje, nors yra išbandęs ir absurdiško kičo stilistiką („Žmogžudysčių vakarėlis“, 2007 m.), ir „splatter“ („skerdynių“) apibrėžimą pelniusią smurtinio kino specifiką („Žaliasis kambarys“, 2015 m.), ir mistikos teikiamas galimybes („Palauk tamsos“, 2018 m.).
Psichologinio trilerio ribose puikiai išsitenkančiuose „Praeities griuvėsiuose“ nėra garsių kino žvaigždžių, ir tai filmui tikrai išeina tik į naudą, nes leidžia nesiblaškyti ir koncentruotis ne į aktorius, o į jų vaidinamus personažus. O jie tikrai imponuoja skirtingomis savybėmis.
Labai spalvinga asmenybė yra jau pagrindinis personažas – praeityje stiprią dvasinę traumą patyręs Dvaitas Evansas (akt. Maconas Blairas), kurį praktiškai į pasaulį žvelgiantys žmonės pavadintų tiesiog valkata (mat, savo namų vyrukas neturi, o gyvena tiesiog automobilyje, užtai kaskart gali keisti savo laikinos dislokacijos vietą), o išminčiai šį su lemtimi susitaikiusį žmogų gali pavadinti Šv. Rašto žodžiais apie dangaus paukštelį, kuris nei sėja, nei pjauna, bet savo valgio kąsnelį turi (nes kai neranda maisto likučių konteineriuose, tai gali įsibrauti į svetimus namus, kad pavalgytų ar nusipraustų).
Jau įprastą Dvaito gyvenimo ritmą sutrikdo žinia apie tai, kad iš kalėjimo paleidžiamas prieš dvidešimt metų jo tėvus nužudęs Veidas Klilandas. Sugrįžęs į savo gimtąjį miestą Virdžinijoje Dvaitas eina į ginklų parduotuvę, bet nusiperka visai ne ginklą, o … atviruką, kurį išsiunčia savo seseriai. Ginklą jis, žinoma, gali įsigyti paprastesniu būdu – įsilaužęs į sunkvežimį, nors tai padaryti pasirodo ne taip paprasta.
Kur kas paprasčiau pavyksta prie kalėjimo vartų pasekti į laisvę paleidžiamą Veidą ir netrukus su juo atsiteisti. Bet pralietas pirmas kraujas, kaip dažnai būna, išprovokuoja tolimesnius kruvinus įvykius.
Galiausiai pradeda aiškėti, kad tikrasis Dvaito tėvų žudikas buvo visai ne Veidas, o ir nusikaltimą išprovokavusi priežastis buvo kitokia, nei Dvaitas manė. (Šios staiga aiškėjančios aplinkybės vertos atskiros dramatiškos novelės!).
Žodžiu, kaip rašė rusų klasikas, „viskas susimaišė Oblonskių namuose“…
Kruvinų įvykių pėdsakas dar ilgai nenutrūksta, o finalinėje trijų veiksmų kriminalinės dramos dalyje netikėtai pasirodo žiūrovų jau seniai pamirštas atvirukas, kurį savo seseriai išsiunčia į kruviną žygį susiruošęs Dvaitas. Tik dabar paaiškės šio poelgio prasmė…
2. „DĖŽĖ (The Box, 2009)
Viskas prasidėjo vieną 1976-ųjų metų ankstyvą rytą. Likus dešimčiai dienų iki Kalėdų Virdžinijos valstijos Ričmondo miestelyje gyvenančius sutuoktinius pažadino skambutis į duris. Iš lovos atsikėlusi Norma Liujis (akt. Cameron Diaz) per durų „akį“ spėjo pamatyti nuo kiemo vartų pajudėjusį juodą limuziną, o ant slenksčio rado keistą dovaną. Į siuntinį panašioje pakuotėje buvo užrakinta medinė dėžė su trumpu laiškeliu, kuriame parašyta, kad kažkoks ponas Stiuardas šeimininkus aplankys penktą vakaro. Jokio pono Stiuardo Norma ir jos vyras Artūras (akt. Jamesas Marsdenas) nepažįsta. Ir tai kelia nerimą, kuris jau iš pat pradžių nustelbia elementarų smalsumą.
Paslaptingos dėžutės paskirtį labai anksti paaiškina keistas ponas Arlingtonas Stiuardas (akt. Frankas Langella), kuris, kaip ir žadėjo, į pasimatymą su Norma atvyko nustatytu laiku. Šiurpios išvaizdos vyriškis (viena jo veido dalis klaikiai subjaurota) pasiūlo labai keistą sandėrį, pavadinęs jį puikia finansinė perspektyva: jei pasitarusi su vyru Norma paspaus dėžutės viršuje esantį mygtuką, Liujisams bus įteiktas lagaminas su milijonu dolerių grynais. Bet užtai mygtuko paspaudimas nusineš kažkieno gyvybę. Atvykėlis patikino, kad mirs žmogus, kurio Norma ir Artūras nepažįsta.
Pinigų Liujisams verkiant reikia, nes jauną šeimą slegia finansinės problemos: paskolų našta auga, mokestis už sūnaus Volterio mokslus didėja, Normai būtina sudėtinga kojos operacija, o Artūrui ką tik buvo perbrauktos gražios profesinės perspektyvos NASA kosminių skrydžių centre. Milijonas dolerių tokioje situacijoje mainais į paprasčiausią menkniekį atrodo tarsi pasakiškas Kalėdų stebuklas.
Fatališkam apsisprendimui pora turi lygiai 24 valandas.
O kaip pasielgtumėte jūs Normos ir Artūro vietoje – lengvai paaukotumėte jums nežinomo žmogaus gyvybę ir mėgautumėtės iš dangaus nukritusia galimybe turėti daug pinigų ar bandytumėte savo jėgomis toliau kapstytis iš finansinės duobės ir ramiai miegotumėte naktimis?..
1. „NAKTIS SU ŽUDIKU“ (Strange Darling, 2024)
Lygiai prieš metus filmų festivalyje „Fantastic Fest“ Ostino mieste Teksaso valstijoje pirmieji siaubo trilerį „Naktis su žudiku“ pamatę žmonės liko be žado. Paprašyti kūrėjų, žiūrovai prisižadėjo neatskleisti nė menkiausių siužeto detalių. Panašu, kad susitarimo buvo laikytasi: praėjo beveik metai, o apie filmą nekalbėjo nei jį matę eiliniai žiūrovai, nei kritikai. Bet visi sutaria, kad tokių siužeto posūkių kine dar nėra regėję, o detalių atskleidimas sugadintų neprilygstamą įspūdį ir malonumą.
Nedaug detalių atskleidė ir pirmieji anonsai, pasitenkinę lakoniška informacija apie tai, kad filmas prasideda kaip dviejų žmonių pasimatymas. Jiems bendraujant, malonus vienos nakties nuotykis pamažu virsta šiurpiu pelės ir katės žaidimu, ir istorija virsta tik suaugusiam žiūrovui skirtu maksimaliai įtemptu pasakojimu apie vieną dieną (ir naktį) iš serijinio žudiko gyvenimo.
Nepaisant gerai valdomos informacinės intrigos „Naktis su žudiku“ daugelio šalių ekranuose pasirodė tik baigiantis šiai vasarai.
Kaip skelbia pradiniai titrai, „Naktis su žudiku“ yra šešių dalių trileris, bet dalių turinys pasakojamas ne nuosekliai. Po trečios dalies seka penktoji, po jos – pirmoji ir taip toliau, o kiekviename segmente veiksmas koncentruojamas į du personažus. Tačiau nepaisant tokio „žaidimo klasėmis“ atskirų dalių turinys nesunkiai susidėlioja į vientisą dėlionę.
Toks įprastą chronologiją ardantis pasakojimo metodas leidžia į nuolat įtampos kupiną siužetą įmesti naujas detales ir taip valdyti žiūrovų dėmesį bei emocijas.
Siužeto stuburą (jeigu taip galima išsireikšti) sudaro mirtinai išgąsdintos merginos (pavadintos tiesiog „Ledi“) bandymas pabėgti nuo ją persekiojančio ginkluoto maniako, pavadinto „Demonu“. Miško tankmėje pamačiusi trobelę mergina desperatiškai beldžia į duris ir maldauja pagalbos. Laimė, geraširdžiai šeimininkai bėglę įsileidžia, tačiau kartu su nelaimėle trobelės slenkstį peržengia baisūs košmarai.
Pagyrų vertas ir puikiai filmo ritmą valdantis režisierius JT Mollneris, prieš tai sukūręs vesterną „Banditai ir angelai“ (Outlaws and Angels, 2016), ir meistriškai kino kamerą valdantis Giovanni Ribisi (jį anksčiau pažinojome kaip gerą aktorių).
Komplimentų verti ir pagrindinių vaidmenų atlikėjai: „Demoną“ vaidinantis Kyle‘as Gallneris skirtingose novelėse vaizduoja plačią emocijų gamą – nuo impozantiškos išvaizdos jaunuolio iki įtūžusio ginkluoto žudiko. O apgaulingai „Ledi“ pavadinta mergina atskleidžia ir netikėta savo personažo transformaciją: ji čia anaiptol ne tik auka…
P.S. šeštoje dalyje „Ledi“ pamini Garį Gilmorą – realų serijinį žudiką, kuris aštuntajame dešimtmetyje buvo susilaukęs ypatingo žiniasklaidos dėmesio, nes teismo metu pats sau pareikalavo mirties bausmės. Ir žudiko pageidavimas buvo patenkintas…
