Amerikiečių kinematografininkai (ir ne tik jie) mėgsta kurti sportinės tematikos filmus, nes tai puiki galimybė žiūrovus sudominti ne tik sėkmės istorijomis, bet ir galimybe parodyti, kad nors kiekvieno sportininko kelias į Olimpą yra individualus, į šį tikslą likimas atveda tik pačius darbščiausius ir atkakliausius.
Didelę dalį tokių filmų galerijoje užima dramos apie realius sportininkus – boksininkus (tokių filmų ypač daug), autolenktynininkus (jie taip pat dažni filmų herojai), krepšininkus, beisbolo žaidėjus, lengvaatlečius ir kitų sričių čempionus.
Ne taip seniai vieną po kitos matėme sportines dramas, kurių veiksmas plėtojosi II pasaulinio karo metais: „Lenktynėse“ (Race, 2016 m.) pasakojo apie nacių laikais Berlyne vykusią Olimpiadą, kad nelauktai net keturis aukso medalius iškovojo afroamerikietis lengvaatletis Jesse Owensas.
O Angelinos Jolie režisuotame filme „Nepalūžęs“ (Unbroken, 2014 m.) svarbiausias dėmesys kreipiamas ne į legendinio italų kilmės JAV bėgiko Lui Zamperinio pasiekimus, o į jo kančias, patirtas II Pasaulinio karo metais japonų valdomoje belaisvių stovykloje.
Prisiminkime dešimtuką puikių filmų apie sportą ir sportininkus.
10. „LAPIŲ MEDŽIOTOJAS“ (Foxcatcher, 2014)
„Lapių medžiotojas“ supažindina žiūrovus su amerikiečiais sportininkais broliais Marku ir Deivu Šulcais, kurie savo vardus į sporto pasiekimų istoriją įrašė kaip vieni geriausių JAV imtynininkų. Jiedu ir iki šiol išlieka vieninteliais broliais, kurie tapo ir pasaulio, ir olimpiniais čempionais.
Režisieriui Bennettui Milleriui „Lapių medžiotojas“ yra dar tik trečias vaidybinis filmas, bet jau dabar aišku, kad jis mėgsta rinktis scenarijus apie realius žmones, išgarsėjusius ne tik Amerikoje, bet ir visame pasaulyje. Pirmojo šio režisieriaus filmo „Capote“ (2005 m.) herojus, JAV rašytojas Trumanas Capote, garsėjo ir talentu, ir neslepiama netradicine seksualine orientacija, ir ekscentrišku gyvenimo būdu.
Antras Bennetto Millerio filmas buvo sportinė drama „Moneyball“ (2011 m.), kuriai mūsų platintojai sugalvojo kitą pavadinimą „Žmogus pakeitęs viską“.
„Lapių medžiotojo“ herojai broliai Šulcai 1984 m. Los Andželo Olimpiadoje iškovojo aukso medalius. Tada į jaunesnįjį Marką (Chaningas Tatumas) dėmesį atkreipė ekscentriškas milijardierius Džonas Diuponas (jį suvaidino neatpažįstamas komikas Steve‘as Carellas) ir pasiūlo imtynininkui treniruotis jo suburtoje komandoje „Foxcatcher“.
Markas, visuomet troškęs ištrūkti iš vyresnio brolio Deivo (Markas Ruffalo) šešėlio, sutinka ir pradeda ruoštis 1988-ųjų metų Olimpiadai Seule.
Lapių medžioklė su šunimis – senas aristokratų sportas, azartiška ir pavojinga pramoga. Šis sporto ir žudynių hibridas (apie kurį primena pirmieji filmo dokumentiniai kadrai ir vėliau kelis kartus rodomos nuotraukos) autoriams yra pagrindinė jų pasakojamos istorijos metafora.
Sporte mažai kam įdomios senos pergalės, todėl net ir olimpinio čempiono medalis nėra indulgencija visam likusiam gyvenimui. Dar vakar tu stovėjai ant nugalėtojo postamento, o rytoj gali atsidurti gyvenimo nuošalėje. Taip atsitinka ir Markui Šulcui, kuris praėjus trejiems metams po pergalės Los Andžele banko sąskaitoje teturi paskutinius 20 dolerių ir menkas perspektyvas ką nors pakeisti.
Keistuolis milijardierius Džonas Diuponas idealias sąlygas treniruotis įsirengė garsiajame Forso slėnyje, kuriame Pilietinio karo metu galvas paguldė trys tūkstančiai karių. Ginkluotę gaminusiems Diuponams tada karas buvo tapęs tikra aukso kasykla. O dabar turtingiausios Amerikoje dinastijos palikuonis, pajutęs nenumaldomą vienatvės jausmą, užsimanė palikti savo pėdsaką sporto istorijoje ir ėmėsi globoti Marką. Savo egzistencijos pateisinimui jis net sau adaptavo pagrindinius amerikietiškos filosofijos postulatus: „Aš patriotas. Aš suteikiu Amerikai viltį. Noriu, kad mano globojami sportininkai būtų čempionai sporte ir nugalėtojai gyvenime“.
Deja, baisus savimyla ir mizantropas (liepiantis net draugams vadinti jį „Auksiniu Ereliu“, visą gyvenimą galvojęs, kad visus ir viską galima nupirkti, „ornitologas, filatelistas ir filantropas“ Diuponas net negalėjo pagalvoti, kad jo kaprizams kas nors galėtų pasipriešinti. Todėl netrukus turtuolis susiduria su visai kita filosofija, ir kapituliuoja prieš ją. Tapęs panašiu į robotą, kurio mikroschemas pažeidė nežinomos kilmės virusai, jis išprovokuoja sveiku protu nesuvokiamą tragediją.
9. „Lenktynės“ (Race, 2016)
Biografinė drama pasakoja apie vieną geriausių Pasaulio lengvaatlečių. Apie vaikiną Jesse Owens, kuris savo talentą panaudojo tam, kad pakeistų net didžiausių rasistų nuomonę apie save bei kitus afroamerikiečius.
„Visi kurie kovoja, bet kokiose varžybose, bet kokiu lygmeniu, žino, kad bet kurią dieną galima laimėti arba pralaimėti. Svarbiausia, kad dalyvautum. Kai viskas baigiasi, visi keliauja namo, o istorija prisimena nugalėtojus. Kiekvienas vyras ir moteris tame lauke dėkingi už progą būti tame lauke. Ir susidurti draugiškoje konkurencijoje, žmogus prieš žmogų, tauta prieš tautą, kad išbandytų save be baimės ir pagiežos prieš geriausią priešininką kitoje pusėje“ – citata iš filmo.
Istorija mus nukelia į ketvirtojo dešimtmečio Ameriką. Klivlendas, kaip ir visa Amerika bando atsistoti po „Didžiosios depresijos“. Šalyje, įskaitant ir Jessie (Stephan James), šeimą, jaučiamas skurdas ir nepriteklius. Šeima iš paskutiniųjų stengiasi palengvinti talentingojo Jesse svajonę išgarsėti Ohajo koledže. Palikęs savo mylimuosius, būsimą žmoną Ruth (Shanice Barton), bei mažąją dukrelę, James Cleveland „Jesse“ Owens išvyksta į jo laukiančią nežinomybę. Koledže būsimoji žvaigždė sulaukia rasistinių užgauliojimų ne tik iš kitų studentų, bet ir kitų trenerių. Vos spėjęs apšilti kojas, vaikinas supažindinamas su Larry Snyder (Jason Sudeikis). Treneris, kadaise buvęs garsus bėgikas dabar bet kokiais būdais siekia pripažinimo bei pergalių kaip lengvaatlečių treneris netrunka pastebėti neeilinį Jesse talentą. Larry nei kiek nesuabejoja jo sėkme ir pasiūlo partnerystę, kuri nuves J. Owens iki didžiausių karjeros laimėjimų.
Sulaukęs pirmųjų šlovės spindulių, po pasirodymo Mičigano Valstijoje Jesse atranda pasitikėjimo savimi, o žmonės nekentę jo, staiga tampa gerbėjais. Netrunka laukti, kol gerbėjų dėmesiu apdovanotam Jesse galvą susuka džiazo vokalistė Quincella (Chantel Riley). Kol Jesse bando išspręsti asmenines gyvenimo problemas, JAV Sporto Komitetas svarsto galimybę boikotuoti artėjančias Olimpines žaidynes nacistinėje Hitlerio Vokietijoje.
Biografinėje dramoje bandoma sutalpinti kuo įmanoma daugiau. Pradedant Jesse ambicijomis trasoje ir už jos ribų, tęsiant vis ryškesne rasine nesantaiką tiek prieš juodaodžius JAV, tiek prieš žydus nacistinėje Vokietijoje, ir baigiant nesutarimais JAV sporto Komitete bei visiškai kita, antraplane dokumentinės propagandos kūrėjos Leni Riefenstahl (Carice van Houten), istorija siekiant sukurti lygių neturintį filmą apie 1936 metų Olimpines žaidynes. (E.P.)
8. „IKARAS“ (Icarus, 2017)
Belaukdami Olimpiados Pekine galime prisiminti, kiek aistrų neseniai kilo dėl 2018 metų Pjongčange (Pietų Korėja) vykusių žiemos olimpinių žaidynių, kai sportininkų organizmuose buvo aptikta draudžiamųjų medžiagų. Po kilusio skandalo, kaip pamenam, „švariems“ nuo dopingo Rusijos sportininkams Olimpiadoje Pjongčange buvo uždrausta demonstruoti Rusijos federacijos vėliavą.
O kiek anksčiau tikra sensacija tapo Miunchene (Vokietija) paviešinta antroji Pasaulinės antidopingo agentūros (WADA) atlikto tyrimo ataskaita, iš kurios tapo aišku, kad nuo 2009 iki 2013 metų Rusijos lengvaatlečiai piktnaudžiavo vartodami dopingą ir klastojo sportininkų šlapimo tyrimų rezultatus.
Tadas viešumon ir iškilo Maskvos tyrimų laboratorijos direktoriaus Grigorijaus Rodčenkovo pavardė, nes šis sporto funkcionierius nurodė sunaikinti 1417 tūkst. dopingo kontrolės testų, kad tyrėjai neturėtų jokių įrodymų.
Grigorijus Rodčenkovas yra Netflix sukurto dokumentinio filmo „Ikaras“ (anti)herojus.
Su mitologiniu Ikaru filmas neturi nieko bendra. Filmo pavadinimas yra sudarytas prie santrumpos ICO (angliškai reiškiančios Tarptautinį Olimpinį Komitetą) pridėjus komentarų nereikalaujantį trumpinį RUS.
Ši istorija prasidėjo prieš keletą metų, kai dviratininkas mėgėjas Bryanas Fogelis sugalvojo eksperimentą: jis pabandė susitarti su Los Andžele reziduojančios WADA specialistu, kad šis padėtų suklastoti jo šlapimo mėginius, kai jis, norėdamas pagerinti rezultatus, pavartos dopingą.
Amerikietis WADA funkcionierius atsisakė dalyvauti aiškiai nesąžiningame sąmoksle, bet pasiūlė kreiptis į rusą Grigorijų Rodčenkovą, vadovaujantį WADA‘i Maskvoje.
Fogelis ir Rodčenkovas iš karto suartino bendri interesai – pradžioje meilė šunims. Netrukus gimsta ir dopingo aferos planas, turėjęs pademonstruoti antidopingo testų kontrolės neefektyvumą.
Tiesa, pirmasis eksperimento raundas nebuvo sėkmingas: Fogeliui ir su dopingu lenktynėse nepavyko ženkliai pagerinti rezultatų. Bet apetitas, kaip žinia, ateina bevalgant, ir rusas pasiūlo amerikiečiui „pakilti į antrąjį aukštą“.
Šią neretai komiškai atrodančią istoriją Bryanas Fogelis (jis yra ir „Ikaro“ režisierius) projektuoja į gerokai rimtesnį kontekstą, susijusi su kaltinimais Rusijos lengvaatlečiams vartojus dopingą. 2015-aisiais paviešinus WADA atlikto tyrimo ataskaitą priremtas rimtų įrodymų Rodčenkovas buvo priverstas atsistatydinti iš pareigų. Bet ryšių su Fogeliu jis nenutraukė. Savo šalyje viešai pavadintam išdaviku Rodčenkovui iškilo rimta grėsmė, ir Fogelis jam padėjo išvykti į Ameriką (nupirko bilietus iki Kalifornijos).
Pasirodė, kad būgštauta ne be pagrindo: 2016-ųjų vasarį vienas po kito paslaptingomis aplinkybėmis mirė du aukštus postus agentūroje RUSADA užimantys rusų funkcionieriai Viačeslavas Sinevas ir Nikita Kamajevas. Oficiali abiejų mirties priežastis – infarktas, bet tuo, žinoma, ligi šiol niekas netiki.
Dar didesnį pagreitį dopingo skandalas įgijo, kai 2016-ųjų gegužę JAV laikraštis The New York Times paskelbė amerikiečiams Rodčenkovo pateikta informacija apie manipuliacijas su sportininkų šlapimo mėginiai per Olimpiadą Sočyje.
Ši istorija tikrai verta įtempto trilerio. Arba gero vaidybinio filmo. Tokį tikrai buvo sumanęs kurti Netflix ir net rengėsi Keviną Spacey kviestis V. Putino vaidmeniui. Deja, aktorių netrukus užklupęs seksualinio priekabiavimo skandalas sustabdė ne tik šį projektą, bet ir visą K. Spacey karjerą. (G. J.)
7. „IMTYNININKAS“ (The Wrestler, 2008)
2009-aisiais „Oskarų“ ceremonijoje svarbiausias sensacijas išprovokavo du filmai. „Lūšnynų milijonierius“ todėl, kad pasiglemžė net aštuonias paauksuotas statulėles, nors dar visai neseniai buvo sunku rasti drąsuolių, kurie norėtų platinti šį filmą, kuris įtakingiausiems Holivudo bosams nepatiko.
Kita sensacija įvyko tuomet, kai buvo paskelbta geriausio metų aktoriaus pavardė. Dauguma žmonių tikėjo, kad juo taps Mickey Rourke‘as už vaidmenį „Imtynininke“. Bet pašėlusio temperamento sportininką tąkart įveikė senatorius gėjus, kurį filme „Milkas“ suvaidino Seanas Pennas.
Gandai apie M. Rourke‘o šlovingą sugrįžimą į pirmojo ryškumo žvaigždžių galeriją pasklido tuoj po „Imtynininko“ premjeros Venecijos kino festivalyje, kuriame filmas laimėjo aukščiausią apdovanojimą – „Auksinį liūtą“. Žiuri pirmininkas Wimas Wendersas tada pasakė, kad M. Rourke‘ui būtų atitekęs ir apdovanojimas už geriausią vyro vaidmenį, jei ne Venecijos kino festivalio reglamentas, griežtai draudžiantis apdovanoti aktorius, jei jų filmas jau pelnė pagrindinį prizą.
Bala nematė tų apdovanojimų! Galų gale tai tik suaugusių žmonių žaidimai. Savo simpatijų prizus milijonai dėkingų žiūrovų M. Rourke‘ui jau paskyrė už tai, kad šis surado savyje jėgų atsitiesti po ilgai užsitęsusios ir negailestingos savidestrukcijos.
Žiūrint „Imtynininką“ sunku atsikratyti minties, kad tai, ką tu matai, yra kinas. M. Rourke‘ui šį kartą žodis „suvaidino“ visai netinka. Jo „Taranu“ pramintas kovotojas ringe Rendis Robinsonas yra šiuolaikinis gladiatorius, kaskart į areną išeinantis tarsi paskutinį kartą. Nežmoniškomis baltymų ir dopingo dozėmis „pripumpuoti“ ir randų išraižyti raumenys, beveik iki juosmens ilgi plaukai, po plastinių operacijų veide sustingusi skausmo ir pasišlykštėjimo kaukė – visa tai verčia mus galvoti visai ne apie sveiko kūno ir šviesios sielos harmoniją. Greičiau prisimeni daktaro Frankenšteino monstrą, legendinį Golemą, barbariškų mitologijų kolosą, priverstą savo gyvulišku skausmu tenkinti pramogų ištroškusios publikos įgeidžius. Rendis ne kartą bandė pabėgti iš šio smurtu persisunkusio pasaulio, bet kaskart tarsi kažkokio galingo magneto traukiamas, vėl ir vėl sugrįždavo ten, kur nėra vietos žmogiškumui – tik kova be jokių taisyklių. Nes jis – „Taranas“, o ringas – jo Edenas. Kai Rendlas bus išvarytas iš savojo rojaus, aišku, kad jo likusi gyvenimo dalis virs lėtu ir skausmingu merdėjimu. Todėl ši istorija negali turėti tradicinio holivudinio happy end‘o. (G.J.)
6. „42“ (2013)
Viename interviu aktorius Harrisonas Fordas yra pasakęs: „Beisbolas – tai Amerika. Amerika – tai beisbolas“. Ir jis, ko gero, teisus. Tik bėda yra tai, kad toliau už Amerikos kontinento nelengva rasti žmonių, gerai žinančių šios sporto rūšies taisykles.
Manau, kad tokių žmonių ir mūsų šalyje yra ne taip jau daug. Todėl negalėtume teigti, kad Lietuvoje buvo labai populiarūs amerikietiški filmai apie beisbolą, kuriuose pagrindiniuose vaidmenyse žibėjo pirmojo ryškumo Holivudo kino žvaigždės.
Nuo vėžio mirštančio jauno beisbolo žaidėjo vaidmuo dramoje „Mušk būgną lėtai“ (1973) Robertui de Niro tapo tramplynu į aukščiausią JAV kino aktorių lygą.
Jei reikėtų surašyti visus beisbolo žaidėjus arba trenerius vaidinusius aktorius, sąrašas būtų ilgas. Prisiminkime tik kelis garsiausius: Robertas Redfordas (Įgimtas talentas, 1984 m.), Kevinas Costneris (Durhamo buliai, 1988 m. ir Svajonių laukas, 1989 m.), Tomas Hanksas ir Madonna (Moterų lyga, 1992 m.), Dennis Quaidas (Naujokas, 2002 m.), Clintas Eastwoodas (Gyvenimo vingiai, 2012 m.).
2011-aisiais sukurtas filmas „Žmogus pakeitęs viską“ priminė 2001-ųjų įvykius, kai po pralaimėjimo amžiniems priešininkams Niujorko „Jankiams“ už didesnius pinigus buvo persivilioti gabiausi nugalėtosios komandos Kalifornijos „Oaklando atletai“ žaidėjai. Tada ant išnykimo ribos atsidūrusią komandą ėmė gelbėti menedžeris Bilis Bynas, kurį suvaidino Bradas Pittas.
JAV beisbolo istorijai ne mažiau svarbus yra ir legendinis sportininkas Džekis Robinsonas, kurio stulbinama karjeros istorija pasakojama režisieriaus Briano Helgelando sportinėje dramoje „42“ (toks numeris puošė Džekio marškinėlius).
Džekis Robinsonas buvo pirmasis JAV istorijoje juodaodis sportininkas, patekęs į Amerikos Pagrindinės beisbolo lygos sudėtį. Todėl 1947-ieji metai amerikiečiams ženklina dar vieną ryškią pergalę kovoje su rasine segregacija.
Dar būdamas moksleivis ir koledžo studentas Džekis Robinsonas garsėjo, kaip puikus atletas, sėkmingai žaidęs beisbolo, futbolo bei krepšinio aikštelėse ir stebinęs pasiekimais lengvojoje atletikoje.
O 1947 m. jis pasirašė kontraktą su profesionalia beisbolo komanda „Brooklyn Dodgers“ ir tapo pirmuoju afroamerikiečiu, pakilusiu taip aukštai šioje sporto šakoje. Tokį rezultatą nulėmė ne tiek jaunojo sporto genijaus ankstesni pasiekimai, bet ir komandos menedžerio Brenčo Rikio pastangos. Jau 1945 metais jis susirūpino komandos atnaujinimo perspektyvomis ir artimiausiems bendražygiams išreiškė norą pasikviesti stiprų juodaodį žaidėją. Tokių sportininkų žemesnėse lygose buvo ir anksčiau, bet niekas dar nebuvo priimtas į Pagrindinę lygą.
Kai Brenčas Rikis pagaliau surado tinkamiausią kandidatą, jis iš karto perspėjo Džekį Robinsoną, kad jis rengtųsi ne tik alinančioms treniruotėms, bet ir provokacijoms bei skaudiems įžeidinėjimams dėl jo odos spalvos. Ne tik stadionų tribūnose, bet ir iš kai kurių komandos narių.
Brenčą Rikį suvaidino Holivudo veteranas Harrisonas Fordas, kurio kiekvienas pasirodymas ekrane yra pasmerktas sėkmei. O štai jaunam aktoriui Chadwickui Bosemanui (1976–2020) Džekio Robinsono vaidmuo leido pagaliau iš TV serialų išsiveržti į didįjį kiną.
Deja, nuo šio momento tik aukštyn kilusi aktoriaus karjera staiga nutrūko 2020-ųjų balandį. (G.J.)
5. „Aš esu Tonia“ (I Tonya, 2017)
Jau pačioje 1994-ųjų metų pradžioje visą sporto pasaulį sukrėtė šiurpus įvykis. Po treniruotės buvo užpulta ir sužalota Jungtinių Amerikos Valstijų olimpinės dailiojo čiuožimo moterų komandos narė Nensi Kerigan. Netrukus įtarimų šešėlis krito ant jos aršios konkurentės Tonios Harding, kuri taip pat siekė vietos Lilehamerio žiemos olimpinėse žaidynėse.
Tyrimo metu paaiškėjo, kad būtent pastaroji, kartu su savo buvusiu vyru Džefu Giluliu ir jo draugu Šonu Ekhartu planavo šį užpuolimą, kurį įvykdė jų pasamdytas bendras Šeinas Stentas. Visas įvykis susilaukė milžiniško spaudos susidomėjimo, o bene garsiausias pasaulyje laikraštis „The New York Times“ netruko jį pakrikštyti vienu didžiausių skandalų sporto istorijoje. 2017-ųjų pabaigoje pasirodžiusi biografinė drama „Aš esu Tonia“ siūlo į šią tragiškai susiklosčiusią istoriją pažvelgti iš jaunos ir perspektyvios sportininkės Tonios Harding barikadų pusės.
Visų pirma, reikia pagirti „Aš esu Tonia“ režisierių Kreigą Gilespį už puikiai atliktą tikros istorijos adaptaciją kine. Nemaža dalis filmo yra paremta perfilmuotais tikrais interviu, kurie po incidento buvo imami iš Tonios Harding, jos mamos LaVonos, buvusio vyro Džefo Gilulio ir jo bičiulio, Tonios asmens sargybinio, Šono Ekharto. Tai į patį išpuolį leidžia pažvelgti ir iš kitos pusės – atskleidžiami būtent Tonios Harding ir ją supusių žmonių išgyvenimai, požiūriai ir nuomonės.
Lygiai taip pat puikiai yra atvaizduojamos tokios detalės kaip Tonios Harding ir jos varžovių šokių ant ledo programos. Po filmo įsijungus pažiūrėti tai, kaip iš tiesų čiuožė filmo veikėja, likau kiek netikėtai priblokštas detalių realistiškumo ir tai, kaip gerai filmo kūrimo komanda sugebėjo tai perteikti.
„Aš esu Tonia“ ne tik sugebėjo puikiai atspindėti tikrą istoriją, bet dėmesį prikaustė ir puiki vaidyba filme. Kepurę tenka nukelti prieš dvi, puikiai savo vaidmenis išpildžiusias, moteris – Margo Robi ir Alison Dženi. Viena, atitinkamai, vaidino pačią Tonią Harding, o kita – jos mamą LaVoną. Viena, atitinkamai, buvo nominuota oskarui už geriausią moters atliktą pirmo plano vaidmenį, o antra, savo ruožtu, ne tik buvo nominuota, bet ir laimėjo oskarą už geriausiai atliktą antro plano vaidmenį šių metų oskarų nominacijose.
Be įtikinamai atspindėtos realios istorijos, kupinos juodojo humoro ir cinizmo bei puikaus aktorių pasirodymo, „Aš esu Tonia“ žiūrovą taip pat priverčia susimąstyti apie tai, kas gali būti laikoma tikrove, o kas – tik išpūstu muilo burbulu. Tonia Harding spaudos ir kitų masinių informavimo priemonių buvo nulinčiuota dar prieš įrodant bet kokį jos kaltumą ir įsitraukimą į Nensi Kerigan sužeidimą. Anksčiau laiko jauna ir perspektyvi sportininkė tapo visuomenės priešu numeris vienas. (J.J.)
4. „Le Manas’66. Plento karaliai” (Ford vs. Ferrari, 2019)
„Le Manas’66: Plento karaliai“ (originalus pavadinimas „Ford v. Ferrari“ ir gerokai lakoniškesnis, ir, svarbiausia, tiksliai perteikia pagrindinį siužeto konfliktą, tapusį filmo varomąja jėga) skirtas „amžiaus dvikovai“, kai automobilių lenktynėse varžėsi du autogigantai – „Ford“ ir „Ferrari“.
Užsimezgė šitas konfliktas septintajame dešimtmetyje. Net šešerius metus iš eilės, nuo 1960-ųjų, Le Mano trasoje „Ferrari“ bolidai buvo nenugalimi. Tai negalėjo neužgauti Henry Fordo imperijos vadovų ambicijų, seniai pripratusių prie lyderystės automobilių pramonėje. Pradžioje amerikiečiai pabandė situaciją spręsti, kaip tai įpratę daryti stambūs kapitalistai arba mafijozai – tiesiog nusipirkti konkurentų verslą. Tačiau europiečiai tokiu „pasiūlymu, kurio neįmanoma atsisakyti“ nesusiviliojo, mat į turtingus JAV monopolistus žvelgė ne tiek su pavydu, kiek su neslepiama panieka, kadangi buvo įsitikinę, jog stambaus kapitalo amerikiečių „rykliams“ už viską svarbiau yra pelnas, o Le Mano varžybos europiečiams visų pirma yra žmogaus (bet ne technikos) triumfas.
Todėl anuometinis koncerno vadovas Henris Fordas II-sis (filme jį suvaidino Tracy Letts) ryžosi mesti iššūkį sportinių trekų karaliui, pasitelkęs sunkiąją artileriją – didelius pinigus, išradingiausius savo firmos inžinierius, vienintelį tas lenktynes laimėjusį amerikietį Kerolą Šelbį (Mattas Damonas), dėl problemų su širdimi priverstą persikvalifikuoti į inžinierius, ir iš Didžiosios Britanijos persiviliotą sunkaus būdo lenktynininką Keną Mailsą (Christianas Bale‘as). Pastaroji aplinkybė iš anksto garantuoja visokiausius psichologinius konfliktus, kurie drauge su gamybinėmis problemomis žada pavirsti grėsmingu sprogstamuoju mišiniu.
Planai ambicingi, o laiko jiems realizuoti labai mažai – vos 90 dienų, paprasčiau sakant, tik trys mėnesiai.
Taip buvo duotas startas dar vienos „amerikietiškos svajonės“ realizavimui. Neretai tai būna kino priemonėmis įkūnytos scenaristų parašytos istorijos su dramatiškais konfliktais, prieštaringų charakterių dvikovomis, didvyriškais žygiais ant žmogiškų galimybių ribos ir, žinoma, privalomu finaliniu triumfu. Šį kartą daug ko išgalvoti nereikėjo: lenktyninio automobilio „Ford GT40 Mk. II“ sukūrimo epopėjoje netrūko realių iššūkių – alinančio darbo, audringų ginčų ir nusivylimo akimirkų, nemigos naktų, nuovargio išprovokuotų įniršio proveržių ir panašių emocijų, kurias paslaugiai parūpina ekstremalus gyvenimas „ant nervų krizės ribos“.
Būtent šis „gamybinis“ fonas filmo autoriams yra svarbiausias jų epopėjoje. Režisierius Jamesas Mangoldas sumaniai derina parengiamojo etapo epizodus į pakankamai dramatiškų įvykių grandinę, tačiau svarbiausius lenktynių filmo epizodus pradeda montuoti (užtai labai virtuoziškai) paskutinį filmo trečdalį.
Antrą kartą režisieriaus Jameso Mangoldo filme (po vesterno „Traukinys į Jumą“, 2007 ) vaidinantis Christianas Bale‘as vėl demonstruoja ne tik jau įprastą persikūnijimo talentą, bet ir neįtikėtiną fizinę transformaciją – rengdamasis vaidinti Keną Mailsą aktorius atsikratė dvidešimties kilogramų svorio (palyginkite Christianą Bale‘ą šiame filme ir pernykštėje „Valdžioje“ – nerasite net penkių išorinių panašumų).
Visi kas nors kiek domisi auto sportu žino, kad „Fordo“ bei „Ferrario“ dvikovą, kuri po titaniško pasiaukojimo ir ribinių žmogiškų resursų panaudojimo 1966 m. garsiosiose 24 valandų trukmės automobilių lenktynėse baigėsi konkurentus triuškinančia „Fordo“ pergale.
3. „LYČIŲ KOVA“ (Battle of the Sexes, 2017)
Filmų, kurie vadinosi „Lyčių kova“ kino bazėse nesunkiai surasime gerą tuziną. Dar daugiau yra filmų, kurie vadinasi kitaip, tačiau nagrinėja tą pačią, seną kaip pats pasaulis, problemą.
Pirmieji filmai, rimtai ir linksmai pasakojantys apie nesutaikomus vyrų bei moterų prieštaravimus, gimė dar nebylaus kino metais. Antrą impulsą ši tema įgavo tada, kai moterys išsikovojo teisę balsuoti. Vėliau sparčiai augantis feministinis judėjimas atnešė naujų aspektų ir nusvėrė lyčių balansą į vieną pusę. Dabar įsitvirtinantys #MeToo standartai nuspalvino lyčių kovos konfliktus naujomis spalvomis.
Viskas pasaulyje kinta, tačiau lyčių kovos išlieka lyg pastovi dimensija, prie kurios nuolat grįžta kinematografininkai.
Režisierių tandemas Jonathanas Daytonas ir Valerie Faris ryžosi paįvairinti tradicinę temą savomis intonacijomis. Ši režisierių pora draugauja ir kartu kuria jau seniai. Gana ilgai jie darbavosi muzikos versle ir drauge sukūrė daug muzikinių klipų, kuriuos tankiai rodė MTV: šio talentingo tandemo paslaugomis naudojosi tokie garsūs muzikos kolektyvai, kaip R.E.M., Red Hot Chili Peppers, The Smashing Pumpkins, Oasis, Jane’s Addiction ir kitiems. Jų spalvinguose muzikiniuose klipuose dainavo Macy Gray, Janet Jackson ir kitos žvaigždės.
Jonathano Daytono ir Valerie Faris sukurti muzikiniai klipai pelnė daug apdovanojimų – du „Grammy“ prizus, devynis MTV muzikinių vaizdo klipų apdovanojimus ir „Billboard Music“ apdovanojimą, skiriama „Metų režisieriui“.
Vaidybiniame kine šis gabus duetas debiutavo 2012-aisiais: tada jų sukurta romantinė komedija „Rubė Sparks“ (Ruby Sparks) pasakojo apie kūrybinę krizę išgyvenantį jauną rašytoją Kelviną, kuriam nepadeda nei vizitai pas psichoanalitiką, nei bandymai parašyti naują romaną. Nerasdamas įkvėpimo, mūzos ir vidinės ramybės, vyrukas pasitelkia fantaziją, kurioje gimsta naujas romanas ir svajonių mergina Rubė Sparks. Galiausiai ši ideali mergina, gimusi Kelvino vaizduotėje, išdygsta jo namų svetainėje!
„Lyčių kova“ yra antrasis Jonathano Daytono ir Valerie Faris filmas. Dar viena romantinė komedija. Emma Stone joje vaidina jauną tenisininkę Bilę Jean King kurios sportinė karjera aštuntojo dešimtmečio pradžioje stulbinamai šovė į viršų, o jau 1972-aisiais ją sveikino pats JAV prezidentas Richardas Nixonas.
Bilės karjerą atidžiai seka ir buvęs teniso čempionas Bobis Rigsas (Steve‘as Carellas), kuris iš aktyvios sportinės veiklos jau pasitraukė, tačiau sportinio azarto neprarado, tik dabar jį realizuoja sporto totalizatoriuose.
Bilė būtų visai patenkinta savo progresuojančiais sportiniais pasiekimais, jei ne viena ne tokia jau nesvarbi smulkmena: JAV Teniso asociacijos (USLTA) moterų čempionato prizinis fondas yra aštuonis kartus mažesnis, negu vyrų turnyruose. Visi, kurie, kaip pati Bilė, viešai iškelia šį akis badantį lytinės diskriminacijos faktą, išgirsta tą patį argumentą: „Stebėti vyrų teniso varžybas yra įdomiau!“ O tai, kad tiek į vyrų, tiek į moterų teniso rungtynes parduodamas panašus kiekis bilietų, nėra svarbus argumentas lyčių lygybės naudai.
Pasipiktinusi tokia nelygybe Bilė su jos iniciatyvas palaikančia drauge Gledis (Sarah Silverman) nori keisti situaciją, tačiau perkalbėti teniso turnyro organizatorių Džeką Kramerį (Billas Pullmanas) nėra taip paprasta. Džekas yra tikras seksistas ir tvirtai laikosi nuomonės, kad moterų tenisas yra nevisavertis.
Bet viską keičia neseniai Amerikoje paūžusi seksualinė revoliucija, suaktyvinusi moterų judėjimą. Galiausiai 1973 m. įvyksta teniso varžybos, kuriose akistaton stoja du čempionai – dabartinė Bilė ir buvęs – Bobis Rigsas. Ir panašu, kad tai bus daugiau nei dar vienas teniso čempionatas.
P.S. Pirmą kartą su Steve‘u Carellu Emma Stone susitiko 2011 m., filmuojant romantinę komediją „Kvaila, beprotiška meilė“. (G.J.)
2. Atlhlete A (2020)
„Athlete A“ – 2020-siais pasirodęs tiriamosios dokumentikos filmas, į viešumą iškėlė ne vieną seksualinio priekabiavimo atvejį tarp JAV gimnastikos sportininkių, kuriuos vykdė daktaras Laris Nassaras. Šiame tyrime savo istorijomis pasidalino ne viena aukso medalio laimėtoja, patyrusi šio gydytojo priekabiavimą.
Filmas atskleidžia visus užkulisius, kas vykdavo stovyklose, į kurias nebuvo įleidžiami dažniausiai dar nepilnamečių sportininkių tėvai.
Filmo pavadinimas susijęs su Maggie Nichols, kuri 2015 metais pranešė valdžios institucijoms apie piktnaudžiavimą ir netrukus po to buvo pašalinta iš 2016 metų olimpinės komandos. Ji ir jos tėvai filme pasakoja savo istoriją.
O istorija prasidėjo nuo to, kai „Indianapolio žvaigždės“ tyrimo žurnalistė Marisa Kwiatkowski nagrinėjo nepakankamus mokyklų pranešimus apie seksualinę prievartą ir vienas iš jos šaltinių pasiūlė tą patį padaryti ir JAV gimnastikos srityje. Žurnalistė gimnastikos sporto užkulisiais pradėjo domėtis 2016 m. rugpjūčio mėn., o filmas akimirksniu prigesino blizgančios, besišypsančios olimpinės komandos vaizdus tų metų Rio olimpinėse žaidynėse įrodymais, kuriuos pateikė Kwiatkowski bei kiti žurnalistai – Markas Alesia ir Timas Evansas.
Dar dvi moterys – Jessica Howard ir 2000 metų olimpietė Jamie Dantzscher – su žurnalistais susisiekė savarankiškai. „Mes buvome apstulbę“, – sako Berta. Ir jie ėmėsi darbo. Būtent tokio pobūdžio darbas reikalavo, kad Evansas apklaustų gydytojus, ar nėra kokių nors sužalojimų, kuriuos gali patirti jauna gimnastė, dėl kurių jos gydytojas turėtų atlikti makšties ar išangės skaitmeninį įsiskverbimą kaip įprastą procedūrą.
Filmas pradedamas Megės Nichols istorija. JAV nacionalinėje gimnastikos komandoje beveik visą gyvenimą praleidusi mergina, pranešus apie patirtą priekabiavimą, buvo nušalinta nuo dalyvavimo 2016-aisiais vykusiose Rio de Žaneiro Olimpinėse varžybose. Būtent šis skandalas paskatino suklusti ir imti gilintis į priekabiavimo istoriją.
Tyrimo ėmėsi ,,Indianapolio žvaigždės” žurnalistai, į kuriuos taip pat kreipėsi kitos merginos, patyrusios priekabiavimą, kaip ir Megė. Tyrimo metu buvo išsiaiškinta ir apie trenerius, kurie buvo vis perkeliami treniruoti sportininkus į kitas vietas, iš gimnasčių sulaukus pranešimų dėl nederamo elgesio. Neetiškai elgėsi ne tik treneriai, kuriems buvo patikėtas sportininkų ugdymas, tačiau ir visa nacionalinė gimnastikos valdymo institucija, nepranešdama apie šiuos atvejus federacijos vadovams.
Beje, kai buvo užsiminta apie organizacijos politiką neperduoti jokių skundų dėl seksualinio nusižengimo policijai (54 treneriams buvo pateikti įtarimai per 10 metų), buvusi gimnastė Rachaelė Denhollander atsiuntė žurnalistams dokumentus el. paštu. Ji sakė, kad jie tikriausiai taip pat dangstys Larry Nassarą.
Kai kurioms moterims, buvusioms sportininkėms, ir dabar sunku tai suvokti, nes kuomet daktaras Nassaras jas išnaudojo, jos buvo mergaitės ir ne visos suvokė, kad vyksta kažkas nederamo, tuo labiau, jog daktaras, kaip pasakoja nukentėjusios, buvo vienintelis linksmas ir supratingas darbuotojas visame kolektyve.
Megei Nichols pranešus apie priekabiavimą ir prasidėjus tyrimui, kurį vykdė FBI, buvo manipuliuojama ir šios merginos tėvais, atkakliai kovojančiais už dukros teises. Šeimai nebuvo leista kalbėti apie įvykį viešai, tad jie buvo po JAV gimnastikos komandos vyriausiųjų ,,padu”, nes nenorėjo jų pykdyti ir kad tai neatsilieptų M. Nichols sportinei karjerai.
Nors mergina ir negavo galimybės dalyvauti Olimpiadoje, gydytojo L. Nassaro likimas buvo palankus visoms jo aukoms. Gavus pakankamai pranešimų apie šio specialisto priekabiavimą net iš Mičigano universiteto, kuriame jis taipogi dirbo, buvo imtasi teisinių veiksnių. Surengtame teisme kalbėjo ir parodymus davė ne viena olimpietė iš nacionalinės komandos ir gydytojas buvo nuteistas kalėti. Likusį gyvenimą jis praleis kalėjime.
L. Nassarui priskiriama apie 250 merginų prievartavimų. Tyrimo metu buvo atskleisti buvusio JAV gimnastikos federacijos prezidento Styvo Penny nusikaltimai. S. Penny siekė palaikyti gerus santykius su federaliniais tyrėjais, kad apsaugotu federacijos įvaizdį. Vienam iš FBI agentų netgi siūlė darbą. Teismo metu jis taip pat buvo atleistas ir pareigų – už tylėjimą, kuomet moterys buvo išnaudojamos. (R.J.)
1. „ŽMOGUS PAKEITĘS VISKĄ“ (Moneyball, 2011)
Filmas „Žmogus pakeitęs viską“ skirtas beisbolo fanams. Jų mūsų šalyje kur kas mažiau, negu pagrindinio vaidmens atlikėjo Brado Pitto gerbėjų.
Amerikiečiai myli sportą. Sveikuolių tauta juos, žinoma, sunku pavadinti, tačiau žiūrėti sportinės tematikos filmus amerikiečiams tikrai patinka. Todėl ir filmų kūrėjai šiuos poreikius dažnai pildo, o populiarūs aktoriai privalo ne tik gerai vaidinti, bet ir profesionaliai boksuotis ir čiuožinėti, žaisti futbolą, golfą, kriketą ar beisbolą. Nes bent kartą gyvenime kiekvienam ko nors panašaus prireikia. Apstu pavyzdžių, kai garsios žvaigždės demonstruoja ne tik aukšto lygio aktorystę, bet ir puikią fizinę formą, populiarindami tą sporto šaką, kurios atstovams atiduoda ir savo žmogišką žavesį, ir talentą.
B. Pittas sportinės tematikos filmuose pasirodo ne dažnai. Vieną kartą jis vaidino bėgiką („Bėgimas ratu“, 1991 m., rež. Sandy Tungas), prancūzų režisieriaus Jeano-Jacques‘o Annaud filme „Septyneri metai Tibete“ (1997 m.) persikūnijo į legendinį alpinistą Heinrichą Harrerį, o Davido Fincherio „Kovos klube“ (1999 m.) kautynes be taisyklių pakėlė į filosofinės metaforos aukštumas.
„Žmogus pakeitęs viską“ prasideda per televiziją rodomais beisbolo rungtynių vaizdais. 2001-aisiais amžini priešininkai Kalifornijos „Oaklando atletai“ ir Niujorko „Jankiai“ finale vėl susirungė tarpusavyje. Nugalėtojas tokioje situacijoje, kaip visada gali būti vienas. Tą kartą laimė nusišypsojo „Jankiams“. Vieni tada šventė pergalę ir buvo apimti džiaugsmingos euforijos, o kiti neslėpė apmaudaus kartėlio. Po rungtynių prasidėjo racionalus talentų turgus, kurio dalyviai iš nugalėtosios komandos už didesnius pinigus persiviliojo gabiausius žaidėjus, ir po šios nemalonios, bet neišvengiamos procedūros „Oaklando atletai“ atsidūrė ant išnykimo ribos. Anot visas užkulisines sporto subtilybes gerai išmanančio „Atletų“ menedžerio Bilio Byno (jį ir vaidina B. Pittas), „Mes tapome organų donorais turtingiems ir pasidarėme panašūs į paskutinį rujoje bėgantį šunį, o tokie paprastai nustimpa“.
Komandos savininkas nebeturi motyvacijos padidinti sezonui suplanuotą biudžetą, todėl ir valdyba negali pasiūlyti saliamoniško sprendimo. Pinigai lemia viską. Taip bent jau įpratę mąstyti profesionalai. Bet Bilis negauna pinigų komandos sustiprinimui naujais žaidėjais, todėl jam lieka du tolimesnių veiksmų variantai. Spjauti į beviltišką situaciją ir užsiimti kuo nors kitu. Arba mesti iššūkį sistemai, kurioje vyrauja pinigų galia pagrįstas viduramžiškas mąstymas. Jei Bilis pasirinktų pirmąjį variantą, filmo paprasčiausiai nebūtų.
Vienas, kaip sakoma, lauke ne karys. Nors ryžto ir užsispyrimo Biliui tikrai netrūksta, vien jų aiškiai nepakanka situaciją pakeisti iš esmės. Vienas prieš viduramžiškai mąstančius valdybos narius jis tikrai neatsilaikytų. Bet lemiamą akimirką Bilis randa tinkamą pagalbininką – ekonomiką Jeilio universitete studijavusį statistikos asą Piterį Brandą (jį suvaidino anksčiau bukose komedijose mirgėjęs Jonah Hillas). O šis, pasitelkęs didelių skaičių teoriją, matematinės statistikos logiką ir sudėtingas formules kaip mat įrodo, kad reikia rinktis visai kitą kelią – iš 20 tūkstančių beisbolo žaidėjų duomenų banko (anot Piterio, „sulaužytų žaislų salos“) išrinkti 25 tinkamiausius ir nebrangiai kainuojančius žaidėjus, kuriuos vienytų viena savybė – troškimas bet kokia kaina nugalėti.
Tokią radikalią strategiją Bilis ir Piteris pavadino „Pinigų kamuoliu“ (būtent taip filmo originalų pavadinimą „Moneyball“ ir reikėjo versti). Ar jį galima vadinti revoliuciniu metodu? Į šį klausimą atsako amerikietiško beisbolo istorijos kronika – praėjus metams po filmo pradžioje matyto lemtingojo „Oaklando atletų“ pralaimėjimo prasidėjo ilgas šios komandos pergalių maratonas – atsinaujinusi ekipa iš eilės laimėjo 20 JAV beisbolo čempionato rungtynių. (G.J.)
Daugiau: sportinė apranga
