Šiomis dienomis Lietuvos knygynų lentynose pasirodė nauja ir skandalinga kriminalinės dokumentikos knyga – tai iki gyvos galvos nuteisto, šiuo metu Marijampolės kalėjime bausmę atliekančio klaipėdiečio Sigito Gaidjurgio atsiminimų knyga „Lietuvos žudiko nr.1 atsivėrimas“. Čia pasakojama apie anuomet šalyje klestėjusios Gaidjurginių nusikalstamos grupuotės vadeivos sudėtingą vaikystę, jaunystę, komplikuotus santykius su tėvais, pirmuosius nusikaltimus, akistatas su teisėsauga bei laukinius 1990-tuosius tuometinėje Lietuvoje.
Šią knygą redagavęs, išleidęs žinomas rašytojas, žurnalistas Dailius Dargis atvirai sako, kad reikėjo sutelkti nemažai laiko ir pastangų, jog praeityje garsaus šalies nusikaltėlio knyga būtų tikrai skaitoma. Taigi, knygos atsiradimo istorija užtruko net 1,5 metų. Tiesa, pats S. Gaidjurgis nežada sustoti ir jau rimtai svarsto apie šios knygos antrąją dalį.
Kaunozinios.lt skaitytojams pristatome išskirtinę progą susipažinti su knygos turiniu publikuodami jos fragmentą.
Audringas vakaras biliardinėje
Tuo metu į Lietuvą atėjo laukinis kapitalizmas, darbo nebuvo, jauni ir seni vyrai, dažnai netekę užimtumo, net sporto ar mokslinės karjeros, būrėsi į gaujas. Sovietai įvedė blokadą, uždarytos visos šalies gamyklos, nebuvo degalų, tik saviems ir pažįstamiems šiek tiek įpildavo benzino. Teko ne kartą gerokai iškaršti kailį degalinių darbuotojams, kad mums piltų benziną, nes jie tik saviems žmonėms įpildavo. Taigi benzino mes turėjome.
Mačiau, kad gaujos atsigavo, bet mane pamiršo. Netrukus sužinojau, kur jos renkasi. Tais metais vyrai buvo pamėgę, dažniausiai vakarais, susiburti „Vėtrungės“ biliardinėje. Kartą surinkau 20 žmonių ir ten užėjau. Tąsyk biliardinėje buvo pilna įvairių grupuočių narių. Vieni vyrai ramiai žaidė biliardą, kiti lošė kortomis. Įėjau į salę vienas ir garsiai sušukau, kad visi manęs šiek tiek paklausytų. Jie pažiūrėjo į mane ir leido pasisakyti. Aš tariau: dabar jus visus sudaužysiu… Po šių žodžių į biliardinę įsiveržė būrys draugų. Mes tenai susirinkusiuosius tikrai žiauriai sumušėme. Visus aptalžytus įvairių gaujų narius išgabeno greitosios pagalbos mašinomis į miesto ligonines. Nelupome tik ten buvusių Dobilo pažįstamų, nes jis prašė manęs jų pagailėti. Paskui jie visi pradėjo su mumis draugauti. Apie tai, kad sumušiau tas miesto gaujas, vėliau parašė net vietinė spauda. Žurnalistai savo straipsniuose skelbė, kad esu labai baisus žmogus.
„Laukinių vakarų“ epocha
Tais metais kukliai gyvenau, prisiglaudęs pas Raselę, dviejų kambarių bute, pirmame aukšte, prie 10-osios mokyklos. Tiesa, ilgiau ten užsibūti negalėjau, nes jau prasidėjo pasikėsinimai, bandymai mane nužudyti. Rasos babytė nupirko sodybą šalia kanalo už Priekulės. Ji prekiavo turguje, gamino maistą šeimai ir dar kaime augino vištas. Turėjo karvę, žąsų, buvo labai veikli ir darbšti moteris, visur viena suspėdavo. Aš ją labai mylėjau, ji man buvo tarsi motina, kurios neturėjau. Babytė sukaupė nemažai pinigų, kartais iš jos šiek tiek pasiskolindavau.
Laikas buvo neramus, visur mieste prasidėjo reketas. Tame pačiame turguje babą pradėjo reketuoti vietiniai turginiai. Vieną dieną atėjau ten ir pagavau du reketininkus, trukdžiusius jai prekiauti. Tuos veikėjus kitų turgaus prekeivių akivaizdoje nokautavau, daugiau jie babytei rūpesčių nekėlė. Cibulia (Romualdas Norvaiša) bendravo su turgaus azijiečiais, jie į Klaipėdą vilkikais atveždavo arbūzų ir visokių kitokių vaisių.
Tačiau juos pradėjo reketuoti jų pačių tautiečiai – jie draudė prekiauti tais vaisiais. Tuo metu atvykėliai iš Azijos mūsų turguje buvo labai suįžūlėję. Manė, kad jų „stogas“ policijoje ir kad jie gali turguje laisvai šeimininkauti. Neapsikentę tokios savivalės, kartą turguje prilupome visus azijiečius, reketavusius saviškius ir trukdžiusius kitiems prekiauti. Tai matę žmonės mums audringai plojo.
Beveik kiekvieną dieną tekdavo eiti kaip į darbą – važinėti po miestą ir pliekti visokio plauko avantiūristus, mandruolius. Įsigalėjo visiškai nevaržoma „laukinių vakarų“ epocha. Aplinkui siautėjo gaujos, kiekvienas bandė kaip nors išgyventi, taip pat ir aš. Prasidėjo pasikėsinimai, turėjau nešiotis ginklą. Policija nieko taip mieste nepuolė, kaip mane, kas mėnesį namuose vyko kratos. Kai klausdavau, kodėl jie būtent mane taip atakuoja, atsakydavo – neva iš Vilniaus, „iš labai aukštai“, ateina įsakymai kaskart mane tikrinti. Klaipėda – mažas miestas, žmonių nedaug, taigi esi kaip taikinys. Sukomės tarsi narve, čia gaudo, čia šaudo. Mano galas buvo aiškus: nužudys arba pasodins.
Žudikas taikėsi prie sūnaus
1991 metais gimė sūnus. Jį pakrikštijau. Tačiau bažnyčioje negalėdavau ramiai stovėti, mane kaskart apimdavo nevaldomas pyktis, pradėdavau be jokių priežasties keiktis. Išėjęs iš maldos namų, nurimdavau. Ko gero, mane jau valdė demonas. Kai kada pats stebėdavausi, kas su manimi vyksta.
Kartą, išeinant iš namų į kiemą su vaiku ant rankų, prie manęs laiptinėje prišoko vyriškis ir nukreipė pistoletą TT. Aš stovėjau ant laiptų, užpuolikas – apačioje. Negalėjau nei pabėgti, nei išsitraukti ginklo, nes laikiau vaiką. Banditų pamėgto TT šaunamojo ginklo galia labai didelė, kulkos praeinamumas beveik mirtinas. Taigi jo paleistos kulkos per mane ir vaiką būtų ėjusios kiaurai. Aš nusisukau nuo netikėtai pasirodžiusio žudiko, atitraukiau vaiką nuo savęs į šoną ir laukiau, kol mane nušaus. Buvo neapsakomai tylu. Netrukus atsisukau – žudiko jau nebuvo. Tikriausiai jis nenorėjo sužeisti ar nužudyti vaiko, dėl to mane paliko gyvą. Galima sakyti, tą dieną sūnus išgelbėjo mano gyvybę. Apie tai niekam namie nepasakojau, nenorėjau išgąsdinti artimųjų. Bet daugiau tame bute negyvenau, ir nė vienas nežinojo, kur esu apsistojęs, kada atvažioju, kur būnu. Ėmiausi konspiracijos, kad niekas negalėtų pasiruošti dar vienam pasikėsinimui.
Tais laikais skolas atimdavome iš nesąžiningų verslininkų, kurie nenorėdavo sugrąžinti kitiems skolintų pinigų, nes turėjo patikimus „stogus“ policijoje. Kai kurie verslininkai dirbo su pažįstamų gaujomis, šios juos dengdavo. Dėl to ir kildavo nemažai problemų, susikirtimų tarp grupuočių. Taip pamažu atsirasdavo vis daugiau norinčių mane pašalinti, pasodinti arba nužudyti. Man už viską reikėdavo atsakyti savo kailiu, nors pinigus padalydavau visiems po lygiai.
TIK FAKTAI
17 nužudymų vos per metus ir 8 sprogdinimai Lietuvoje – žodžiai, kurie galėtų nugulti į S. Gaidjurgio CV, arba „pasiekimai“, pavertę jį žudiku Nr. 1 Europoje.
Jo aukomis tapo visi – ir „užsakyti“, ir atsitiktiniai žmonės ar žudynių liudininkai. Buvę konkurentai, mažo kaimo gyventojai, verslininkai ar turtuoliai – visų likimas vienodas, gyvybės nutrauktos kruvinomis S. Gaidjurgio rankomis. Vyrai nušauti į galvą, moterys – pasmaugtos, o jų kūnai slėpti vaizdingose Trakų apylinkėse. Tai tik dalis nusikaltimų, daugiau nei prieš dvi dešimtis metų atvedusių S. Gaidjurgį į teisiamųjų suolą.
Praėjus 22 metams apie savo ir visos gaujos kruvinus žygius prabilo ne bet kas, o pats S. Gaidjurgis. Neredaguotas rankraštis, pilnas garsių pavardžių, menančių žiauriausius Lietuvos laikus bei mūsiškio verslo elito pradžią, sugrąžina į tas dienas, kai niekas nesijautė saugus, o naujos aukos ar dar keli lavonai buvo šalies teisėsaugos kasdienybė.
Rankraščio autorius S. Gaidjurgis kali jau 22 metus, nuo 2002-ųjų rugsėjo. Vilniaus apygardos teismas 2006 m. sausį jį pripažino kaltu dėl 17 tyčinių nužudymų ir keliolikos sprogdinimų keliuose šalies miestuose. Iš viso S. Gaidjurgis apkaltintas dėl 37 nusikaltimų, 29 iš jų – sunkūs.
Vakarų Lietuvoje suklestėjusios Gaidjurginių gaujos vadeiva buvo kaltinamas tiesiogiai dalyvavęs 16-os įvairiausios biografijos žmonių žmogžudystėse, o buvę ir esami garsiausi tuometinių šalies gaujų tramdytojai neslepia, kad Lietuvos kriminalinėje istorijoje tai didžiausias vieno žmogaus įvykdytų nužudymų skaičius. Su tokiu kruvinu „rekordu“ klaipėdietis patenka į pirmą vietą juodajame Europos žudikų sąraše, o jo pričiupti ilgus metus nepavyko net ir šalies teisėsaugos elitui.
Garsiausias visų laikų Lietuvos pajūrio autoritetas S. Gaidjurgis buvo sukūręs bene tobuliausią maskavimosi ir žvalgybos sistemą: įsigijo daug butų ne tik Klaipėdoje, bet ir Kaune, Šiauliuose – čia įsirengė slėptuvių, kuriose turėjo pasiruošęs net sausą maisto davinį, pistoletą ar automatą, kelias granatas ir tūkstančius JAV dolerių. Prisipirko aibę automobilių, juos laikė skirtingose vietose, nuolat kaitaliojo ir tik pats paskutinę akimirką nuspręsdavo, kuriuo bus tądien važiuojama.
Po 22 metų S. Gaidjurgis pats detaliai atkūrė savo gyvenimo istoriją, kurią perdavė kriminalinių knygų autoriui, žurnalistui Dailiui Dargiui. Iki gyvos galvos nuteistas, šiuo metu Marijampolės kalėjime sėdintis vyras teigia atradęs Dievą, o apie nužudymus kalba, lyg tai būtų vykę vakar. „Po pirmojo nužudymo drebėjo rankos, o vėliau su kiekvienu nauju lavonu ta jėga manyje tik augo. Jaučiausi lyg demonas, stiprėjantis su kiekviena auka“, – taip vaizdžiai pasakojo S. Gaidjurgis.
S. Gaidjurgio parašytą, D. Dargio redaguotą knygą „Lietuvos žudiko nr.1 atsivėrimas“ jau galima įsigyti el.knygynuose: www.dailiausknygos.lt ir www.knygos.lt bei artimiausiu metu prasidės jos prekyba fiziniuose „Vagos“ knygynuose bei RIMI parduotuvių tinkle visoje Lietuvoje.
