Filmo "No Time to Die", plakatų fragmentai

Šimtametė kino istorija taip ir nesuformulavo aiškių kriterijų, koks filmas garantuotai taps plačiai pripažinta kino klasika. Čia būtų pravartu prisiminti JAV scenaristo Williamo Goldmano (1931–2018) suformuluotą principą. Dviem Oskarais apdovanotas scenaristas seniai išreiškė minti, kuri vis dar nepraranda aktualumo: „Niekas nieko nežino iš anksto“.

Tas pats ir su vadinamaisiais „kultiniais“ filmais. Niekas iš anksto nežino, kad kažkoks filmas bus tiek išskirtinis, kad pranoks visus likusius. Kuo? Tema, stiliumi, dar nepanaudotomis galimybėmis, ar tiesiog, kaip sakoma, atsidurs tinkamu laiku reikiamoje vietoje.

Visgi rizikuojame pateikti mūsų bičiuliams dešimtuką filmų, kurie PRETENDUOJA tapti trečio dešimtmečio kino klasika. Ne visi čia pristatomi filmai susilaukė vienbalsio pritarimo jų pasirodymo laiku. Bet geras viskis irgi brandinamas ilgai. Gal šis principas turėtų galioti ir filmams? Juk seniai pasakyta: „Niekas nieko nežino iš anksto“.

10.007 MIRTIS PALAUKS“ (No Time to Die, 2021)

Nuo 1962 – ųjų metų pasaulis įprato Naujuosius metus pasitikti ne tik su Kalėdų Seneliu, bet ir su naujais nenugalimojo agento Džeimso Bondo nuotykiais. Vėliau šie susitikimai darėsi nebe tokie reguliarūs, tačiau vis tiek su pavydėtinu atkaklumu rašytojo Jano Flemingo fantazijos sukurtas herojus, gelbėjantis pasaulį „nuo pražūties amžinosios” ir nepamirštantis net mirtino pavojaus akivaizdoje paglamonėti eilinę stambiakrūtę gražuolę, vėl sugrįždavo.

Žlugus Berlyno sienai, ėmė atrodyti, kad netekęs savo svarbiausio šaltojo karo priešininko, Bondas išeis pensijon. Taip neatsitiko, bet kaip tik tuomet bondianos autoriai pradėjo prisitaikyti prie greitai besikeičiančių pasaulio realijų.

Jau „Auksinėje akyje” (1995m.) tiesioginiu Džeimso Bondo viršininku tapo moteris. Tai buvo gudrus reklaminis triukas, turėjęs dvigubą tikslą – nuraminti karingai nusiteikusias feministes ir pritraukti į kino sales anksčiau šio serialo nemėgusių moterų.

Bondui teko praryti šią karčią piliulę, tačiau vienas kompromisas iš karto pagimdė kitus. Kitame filme „Rytojus niekada nemiršta” (1997 m.) autoriai ėmė nuosekliai keisti Džeimso Bondo „orientaciją” – iš slaptojo Jos Didenybės superagento jis palengva virto sėkmingu prekybiniu agentu, atvirai reklamuojančiu prabangius laikrodžius, rusišką degtinę „Smirnoff” ir vokiškus automobilius BMW.

Vėliau serialo autoriai atsigręžė į savo gamintojus ir sukonstravo agentui 007 fantastiško dizaino anglišką automobilį „Aston Martin”, kuriam Bondas lieka ištikimas iki šiol.

O štai „Karališkame kazino” (2006 m.) firminį pasisveikinimą „Mano vardas Bondas, Džeimsas Bondas” ištarė nebe Pierce‘as Brosnanas, o jo kolega Danielis Craigas. Britai šį Džeimsą Bondą iš karto praminė Džeimsu Blondu, mat Danielis Craigas vienintelis šio vaidmens atlikėjas blondinas. Anksčiau Džeimsą Bondą vaidino Seanas Connery ir Rogeris Moore‘as (po septynis kartus), George‘as Lazenby (vieną kartą), Timothy Daltonas (du kartus) ir Pierce‘s Brosnanas (keturis kartus).

Karališkame kazino” Danielio Craigo bravūriškai suvaidintas agentas 007 buvo jaunesnis, stipresnis, pavojingesnis, ištvermingesnis. Tik toks žmogus gali įveikti tarptautinę teroristų organizaciją.

Po šio filmo į superžvaigždės statusą pakilęs Danielis Craigas Bondą suvaidino filmuose „Paguodos kvantas“ (2008 m.), „Operacija „Skaifol“ (2012 m.), „Spektras“ (2015 m.).

O štai penktojo bondiados filmo su D. Craigu „Mirtis palauks“ premjeros teko laukti beveik dvejus metus. Nes visus sujaukė per pasaulį nuvilnijusi pandemija: dėl jos naujojo filmo premjerą teko atidėti net du kartus.

Šį kartą estafetės lazdelę perėmęs režisierius Cary Joji Fukunaga (labiausiai išgarsėjęs romantine klasikos ekranizacija „Džeinė Eir“) pabandė į kriminalinį kino serialą įterpti didesnę nei įprastai romantikos dozę.

Džeimsas Bondas šį kartą mėgaujasi poilsiu Jamaikoje. Ramią agento kasdienybę sujaukia CŽV skambutis – tikinama, jog netikėtai dingo svarbius tyrimus vykdęs mokslininkas, o vieninteliu jį rasti galinčiu žmogumi pasirodo esąs Džeimsas Bondas. Vyras vyksta į Londoną, kur dar sykį imasi 007 vaidmens, tačiau eiline turėjusi tapti mokslininko gelbėjimo misija komplikuojasi ir tampa kur kas pavojingesne užduotimi negu buvo manyta iš pradžių. Kultinis agentas patenka į paslaptingo piktadario Safino (akt. Rami Malekas) spąstus, galinčius tapti paskutine 007 gyvenimo stotele…

Jubiliejinis, 25-asis bondiados filmas „007 Mirtis palauks“ tapo paskutiniu penkiskart Biondo kostiumą dėvėjusiam aktoriui Danieliui Craigui – vyrą netrukus pakeis kitas aktorius, kuris, kaip skelbiama, net gali būti moteris. Brangiausiam, net 250 mln. JAV dolerių kainavusiam serijos filmui juostos kūrėjai sukūrė tris alternatyvias pabaigas – vienoje jų Džeimsas Bondas miršta, kitoje veda, o trečioje palieka tarnybą ir išeina užtarnauto poilsio.

Pats D. Craigas neseniai leidiniui „L.A. Times“ pareiškė: „Sakiau prodiuseriams – privalote restartuoti seriją. Nužudykime šį Bondą, o paskui ieškokite naujo atlikėjo ir naujos istorijos. Tegul naujas Bondas pradės savo nuotykius, būdamas maždaug 23 arba 25 arba 30 metų“.

Dar aktorius pasakė, kad nori išsilaisvinti nuo Bondo, kad jis netrukdytų jo tolimesnei karjerai: „Mano herojus finale pasiaukoja vardan meilės. Didesnio pasiaukojimo negali būti“.

Kurlink pasuks viena garsiausių kino pasaulyje franšizių, kol kas nežino niekas. O jeigu ir žino, tai ši paslaptis saugoma labiau už Pentagono planus… (G.J.)

Kur galima pažiūrėti legaliai: https://streamhint.com/lt-lt/filmas/007-mirtis-palauks

9.KOPA“ (Dune, 2021)

1965-aisiaius, po penkerių metų amerikiečio Franko Herberto baigtas rašyti epinis fantastinis romanas „Kopa“ seniai traukia filmų kūrėjų dėmesį. Deja pirmieji bandymai iš kultinės knygos padaryti filmą nebuvo sėkmingi.

Pirmasis šio darbo ėmėsi garsus autorinio poetinio kino meistras – Alejandro Jodorowsky. Dar aštuntojo dešimtmečio pradžioje jis ryžosi vienam grandioziškiausių pasauliniame kine sumanymų – ekranizuoti „Kopa“ taip, kad filmas būtų panašus į dvylika valandų trunkančią kelionę po skirtingas visatas ir įvairius kinematografinius stilius. Šios kelionės po genialumo ir beprotystės pasaulius režisieriui taip ir nebuvo lemta sukurti dėl pinigų stygiaus.

Koks tai galėjo būti projektas, galėjome įsivaizduoti 2014 metais žiūrėdami „Scanoramoje“ parodytą dokumentinį filmą „Jodorowsky‘io „Kopa“ (Jodorowsky’s Dune, 2013 m., rež. Frankas Pavich‘ius). Klausydamiesi paties A. Jodorowsky‘io pasakojimo apie tai, ko kino pasaulis neteko, galime tik apgailestauti, kad šis grandiozinis projektas taip ir nebuvo realizuotas.

Kritikai supeikė 40 milijonų dolerių kainavusią ir finansiškai žlugusią Davido Lyncho „Kopą“ (1984 m.), bet dėl šios kūrybinės nesėkmės kalti ne tiek režisierius ir aktoriai, kiek projektą griežtai kontroliavę ir pastoviai į kūrybinį procesą kišęsi studijos vadovai.

Buvo dar vienas bandymas iš penkių dalių romano padaryti du atskirus filmus televizijai: „Kopą“ (Dune, 2000 m., rež. Johnas Harrisonas) ir „Kopos vaikus“ (Children of Dune, 2003 m., rež. Greg Yaitanes), bet ir jie ryškiais kinematografiniais įvykiais netapo.

Tik pernai pasaulio ekranuose pasirodžiusi kanadiečio režisieriaus Deniso Villeneuve‘o „Kopa“ susilaukė didelio ir kultinio romano fanų, ir skeptikų dėmesio. Filmas nominuotas dešimčiai Oskarų. Netrukus sužinosime, kiek paauksuotų statulėlių jis gaus.

Filmo veiksmas plėtojasi tolimoje ateityje tarpžvaigždinėje feodalinėje žmonių imperijoje, valdomoje padišacho imperatoriaus Šadamo IV, ir pasakoja apie kosminės imperijos dykvietę, tapusią vertingiausia planeta ateities visatoje.

Senojoje Žemėje“ jau seniai nebegyvena žmonės, pasimiršo didžioji dalis istorijos, nors yra išlikę įvairių istorinių bei religinių tradicijų, dažniausiai persimaišiusių tarpusavyje, pvz., religinė knyga „Oranžinė katalikų biblija“ yra islamo, budizmo, katalikybės, protestantizmo ir kitų šiuo metu paplitusių religijų mišinys.

O didžiausias alinančių audrų nusiaubtos planetos turtas – ypatingas prieskonis Arakis, vertinga medžiaga, kuri suteikia savo vartotojams padidintą gyvybingumą ir praplečia sąmonę. Šis jėgas stimuliuojantis „vitaminas” būtinas leidžiantis į greitesnes už šviesą tarpžvaigždines keliones, nes suteikia kosminiams navigatoriams galimybę saugiai naršyti tarpžvaigždinėje erdvėje.

Be Arakio nebūtų ir civilizacijos. Tas, kas valdo Arakį, valdo ir likimo jėgas.

Pagrindinis romano ir filmo konfliktas – politinė kova tarp trijų aristokratų giminių: imperatoriaus giminės – Korino, Atreidų ir Harkonenų. Baimindamasis stiprėjančio vandenyno planetos Kaladano valdovo kunigaikščio Leto Atreideso (akt. Oscaras Isaacas) populiarumo ir įtakos aukštuomenės taryboje (Landsraade) imperatorius Šadamas IV nusprendžia, kad Atreidų giminę reikia sunaikinti, tačiau jis negali rizikuoti ir pulti vieną giminę, nes tuomet kitos susivienytų prieš jį. Todėl Šadamas pasinaudoja sena nesantaika tarp Atreidų ir Harkonenų, ir kartu su piktuoju baronu Vladimiru Harkonenu (akt. Stellanas Skarsgårdas) parengia klastingą planą…

Taip į pavojingą tarpusavyje kovojančių jėgų voratinklį įtraukiamas jaunasis kunigaikštis Polas Atreidas, su motina (akt. Rebecca Ferguson) priverstas iškeliauti pas fremenus – dykumose gyvenančius vietinius Arakio gyventojus.

Kopa“ – pirmasis Polą vaidinančio Timothée Chalamet blokbasteris (filmo biudžetas 165 mln. dol.). Princas Polas Atreidas, po tėvo mirties turi užimti jo vietą ir tapti ne tik šeimos galva, bet ir visos planetos Arakio išvaduotoju nuo Blogio, savotišku ateities pasaulio Mesiju (motina savo sūnų net moko įvaldyti „Balso“ metodiką, leisiančią vaikinui valdyti aplinkinius).

Atidžiai stebint „Kopą“ kvapą gniaužia nuo milžiniškų panoramų, kuriuose net siužetui svarbūs personažai neretai atrodo kaip mažos likimo vėtrų blaškomos smiltelės.

Visgi Timothée Chalamet turi galimybių aktorinius sugebėjimus pademonstruoti. Bent keliose scenose matome, kaip jo herojus blaškosi ir dvejoja, bandydamas į vientisą charakterį sulydyti trapumą ir stiprybę, paauglystę ir brandą, princą ir karalių.

P.S. Jau paskelbta, kad 2023 m. spalio 20 d. pasaulio kino teatrus turėtų pasirodyti filmas „Kopa: Antroji dalis“ (Dune: Part 2). Tęsinyje pasirodys nemažas būrys pirmojo filmo aktorių – Rebecca Ferguson, Joshas Brolinas, Stellanas Skarsgårdas, Dave’as Bautista, Zendaya bei Javieras Bardemas. Ir, žinoma, Timothée Chalamet. (G.J.)

Kur galima pažiūrėti legaliai:

8. „ASAS MAVERIKAS“ (Top Gun: Maverick, 2022)

1986-aisiais pasaulio ekranuose pasirodęs filmas „Top Gun“ tapo tikru savo laikmečio hitu, iki šių dienų išlaikančiu populiarumo pozicijas.

Istorija apie maištingą prestižinės mokyklos auklėtinį, meistriškai valdantį naikintuvą F-14 bei pamilstantį skraidymo mokyklos dėstytoją, į kinus priviliojo milijonus žiūrovų. Penkiolika milijonų kainavęs filmas uždirbo per 350 milijonų dolerių ir jauną aktorių Tomą Cruise‘ą pavertė geidžiamiausiu Holivudo jaunuoliu.

Sėkmingai ir ligi tol kylanti Tomo Cruise‘o karjera šovė vertikaliai aukštyn, kaip padangių aso valdomas karinis naikintuvas.

Filmas pelnė keturias nominacijas Oskarui, bet gavo tik vieną statulėlę už dainą „Take My Breath Away“.

Holivudo kūrėjai visada stengiasi išlaikyti gerus santykius su Pentagonu. Tai abiem pusėms naudinga draugystė: Pentagonas padeda kurti karinius filmus (leidžia naudotis karine technika, duoda amunicijos ir kitokios reikalingos įrangos), o mainais gauna puikią JAV kariuomenės reklamą.

Ir kuriant „Top Gun“ (lietuviškai filmas buvo vadinamas „Asas“) Pentagono vadovai pageidavo, kad filmas būtų toks šaunus, kad ženkliai padidintų JAV kariuomenėje tarnaujančių savanorių skaičių. Tikslas buvo pasiektas – norinčių ginti tėvynę skaičius padidėjo penkis kartus (tapti savanoriu tada Amerikoje buvo galima tiesiog kino teatruose įrengtuose informaciniuose centruose, kuriuose jaunuoliai buvo kviečiami čia pat užpildyti prašymą).

Pakartoti tokį patriotizmo priepuolį dabar, kai pasirodė filmo tęsinys „Asas Maverikas“, vargu ar pavyks, nebent Pentagonas norėtų į JAV kariuomenę verbuoti senjorus (Tomui Cruise‘ui šiemet birželį sukako 60 metų).

Aso Maveriko“ darbai prasidėjo dar 2019-aisiais metais. Paskui dėl pandemijos darbų tempas sulėtėjo, o ir filmą pabaigus premjera buvo atidėliojama „iki geresnių laikų“, kad žmonės po priverstinės ir ilgokai užtrukusios pertraukos vėl sugrįžtų į kino teatrus. Tokia taktika pasiteisino, ir apie finansinius naujojo megahito rezultatus iškilmingai paskelbė viso pasaulio žiniasklaida.

Meniniai naujojo filmo privalumai kur kas kuklesni. Nors skųstis tikrai negalima: „Asas Maverikas“ duoda tai, ką žadėjo – efektingą veiksmo reginį su kvapą gniaužiančiais kaskadiniais triukais.

Siužetas tradicinis – veteranas perduoda savo žinias ir įgūdžius jaunajai kartai. Vesternuose senas šaulys moko „geltonsnapį“ smarkuolį taikliai šaudyti. Karinėse dramose šilto ir šalto matęs veteranas dalijasi paslaptimis su parako dar neuosčiusiais kariais. O padangių asas Pitas Mičelas, pramintas Maveriku, po 30 metų pertraukos sugrįžęs į tarnybą, instruktuoja būsimus pilotus elitinėje mokykloje, kurią pats kadaise baigė. Ne tik instruktuoja, bet ir rengia naujokus rimtai karinei misijai – nepastebimiems nuskristi ir subombarduoti branduolinę gamyklą kalnuose.

Vienas iš Maveriko mokinių yra Bredlis (akt. Milesas Telleris) – tragiškai žuvusio Niko Bredšou (jį pirmajame filme vaidino Anthony Edwardsas) sūnus, svajojantis skraidyti taip, kaip tai darė legenda tapęs jo tėvas. Aktyvus jaunuolis nuolatos Maverikui primena prieš tris dešimtmečius įvykusią tragediją, kurią šis būtų linkęs pamiršti…

Maverikui visa tai, kaip sakoma, „paskutinės gastrolės“ prieš išeinant į užtarnautą poilsį.

Pirmajame filme jaunuolis Maverikas filmo scenaristų nebuvo perkrautas rimtais dramatiniais kontekstais. Žavūs nutrūktgalvis tiesiog tryško jaunyste, atlikinėjo kvapą gniaužiančius triukus, nusileidęs ant žemės lakstė motociklu ir flirtavo su neskubančia veltis į meilės santykius skraidymo instruktore.

Naujajame filme liko tie patys Maveriko kasdienybės atributai – naikintuvai (tik jie dabar gerokai tobulesni), motociklas (aišku, kad Kawasaki), tik Kelly McGillis suvaidintą instruktorę Čarlę dabar pakeitė pirmajame filme tik paminėta admirolo Bendžameno dukra Penė (akt. Jennifer Connelly).

Žodžiu, tęsinys tikrai ne prastesnis už pirmtaką. Dramaturgiškai net gerokai brandesnis. Geras tempas, greitas montažas, o scenos ore primena savotišką supernaikintuvų baletą. (G.J.)

Kur galima pažiūrėti legaliai: https://streamhint.com/lt-lt/filmas/asas-maverikas

7. „KOŠMARŲ SKERSGATVIS“ (Nightmare Alley, 2021)

Priešpaskutinis Meksikos vizionieriumi vadinamo režisieriaus Guillermo del Toro filmas „Vandens forma“ (Shape of Water, 2017 m.) pelnė net trylika Oskaro nominacijų, laimėjo keturiose ir pasipuošė begalės tarptautinių apdovanojimų laurais.

Kino apžvalgininkai prognozuoja panašų Oskarų lietų ir šiemet naujausiam režisieriaus filmui „Košmarų skersgatvis“. Bet šis kūrinys smarkiai išsiskiria iš ankstesnės Meksikos vizionieriaus produkcijos.

Visų pirma tuo, kad „Košmarų skersgatvis“ yra pirmas šio režisieriaus filmas, kuriame nėra vampyrų, mutantų, monstrų, vilkolakių ir kitokių supergaliomis apdovanotų fantastinių būtybių.

Tai 1946-aisiais metais parašyto Williamo Lindsay Greshamo romano ekranizacija. Pirmoji sėkmės susilaukusios knygos adaptacija ekranuose pasirodė dar 1947-aisiais, bet lyginti abiejų filmų nereikėtų. Nes režisierius Edmundas Gouldingas savo filmą kūrė vos pasibaigus karui, kai dar veikė griežti vadinamojo „Heiso kodekso“ apribojimai ir pamažu Amerika judėjo link makartizmo išprovokuotų draudimų. Todėl daug ką tada reikėjo slėpti į potekstę (kraują, seksą, samprotavimus apie Dievą), o knygos finalą prodiuseriai iš viso pareikalavo perrašyti.

Guillermo del Toro mūsų laikais (kai visokiausių ribojimų bei draudimų taip pat netrūksta), siūlo savitą požiūrį į klasikinį siužetą.

Filmas pasakoja apie charizmatišką, tačiau žemai puolusį sukčių Stentoną Karlailą (Bradley Cooperis), kuris sudeginęs savo namus bastosi po Ameriką ir kartą užklysta į klajojantį cirką, kur sutinka keistą porą: šarlatanę aiškiaregę Zeną (Toni Collette) ir jos vyrą mentalistą alkoholiką Pytą (Davidas Strathairnas). Šį keistuolių porelė Stentonui atskleidžia savo darbo gudrybes, o šis imasi tobulinti akių dūmimo techniką, kad galėtų apšvarinti Niujorko turtuolius.

Jis sugalvoja naują efektingą šou, kuriame pagrindinis koziris būtų galimybė užmegzti kontaktą su mirusiais žmonėmis. Mokslinė ekstrasensorika čia niekuo dėta – Stentonas labiau pasikliauja pastabumu, iškalbingumu ir kitokiais manipuliavimo svertais.

Kartu su ištikima virtuoze Mole (Rooney Mara) Stentonas sėkmingai vykdo savo planą ir Niujorke tampa žymiu „pranašautoju“. Patikėjęs savo sėkme aferistas sumano apgauti pavojingą magnatą (Richardas Jenkinsas). Dar viena jo bendrininke tampa paslaptinga psichiatrė Lilita Riter (Cate Blanchett) – dvilypė fatališka moteris, kuri taps iki šiol grėsmingiausia jo priešininke.

Dvi su puse valandos trunkantis „Košmarų skersgatvis“ akivaizdžiai skyla į dvi dalis. Pirmoji primena triukšmingą ir barokiškai spalvingą atrakcionų parką. Antroji – dalis visai kitokia: čia karaliauja tradicinė klasikinio „juodojo kino“ (film noir) stilistika su meistriškai valdomais tamsos bei šešėlių kontrastais. Atsiranda čia ir juodo humoro.

Pagrindinis svorio centras filme atitenka Stentoną Karlailą vaidinančiam Bradley Cooperiui, kuris visomis išgalėmis griauna jo anksčiau puoselėtus įvaizdžius. Savo penkiolikos minučių šlovės sulaukia Willemas Dafoe: jis vaidina makabrišką atrakcionų parko vadovą Klemą.

Mąslesniam žiūrovui skirti bibliniai motyvai, judėjų mitologijos atšvaitai, o istorinis fonas labai konkretus – 1941-ieji metai, kai už spalvingų atrakcionų parko ribų jau plečiasi dirbtinius fokusus nustelbianti šiurpios realybės tragedija. (G.J.)

Kur galima pažiūrėti legaliai:

Ridlio Skoto filmas „Paskutinė dvikova“ pasakoja apie viduramžių realybę, apie žiaurų to meto teisingumą ir vyrų hegemoniją. Kino juostoje veikia trys pagrindiniai veikėjai: seras Žakas de Karužas (Matt Damon), skvairas Žakas de Grisas (Adam Driver) ir ledi Margarita de Karuž (Jodie Comer). Kadangi istorija sukasi apie juos, pateikiama, kaip šie trys personažai matė jiems nutikusius įvykius. Keisčiausia, kad žiauriausia pasakojimo versija priklauso Margaritai de Karuž, silpnai moteriai, kuri, vėliau išaiškėja, turi daugiausiai sveiko proto. Veiksmas vyksta XIV amžiaus Prancūzijoje per Šimtametį karą su Anglija, maro šešėlyje. Žakas de Karužas, nuskurdęs karaliaus vasalas, per marą netekęs žmonos ir sūnaus, paima Margaritą į žmonas dėl jos gausaus kraičio, nepaisydamas jos tėvo blogo vardo. Į žmonas ją imti nėra sunku, nes ir pati nuotaka gražaus veidelio. Karužo istorijos versija mums demonstruoja meilę, atsidavimą, švelnumą savo išrinktajai, jo kovą už garbę, atsidavimą karaliui.
Vestuvės dar ne viskas, kas nutinka filme. Žaką de Karužą lyg šešėlis visur persekioja jo geras draugas, o vėliau žiaurus konkurentas Žakas de Grisas. Jie kartu kovoja mūšio lauke už karalių, už garbę, už pergalę ir turtus. Lygtais viskas būtų gerai, tačiau de Grisas įgyja grafo Pjero (Ben Affleck), galingo feodalo, malonę, o de Karužui tai atrodo parsidavėliška – de Grisas mėgaujasi turtais ir vadinasi kariu, nors neina į mūšio lauką? Tarp jų kyla visokiausi konfliktai, tačiau pats didžiausias dar priešaky. Mat de Grisas vienoje šventėje susipažįsta su buvusio draugo žmona ir staiga jį apsėda įkyrus meilės demonas. Kitaip tos meilės ir nepavadinsi, nes gražusis skvairas negali nustoti galvoti apie jaunąją ledi, nors ji ir priklauso kitam. Maža to, de Grisas yra šventai įsitikinęs, kad ir jaunoji ledi jam atsako tuo pačiu. O kaip yra iš tikrųjų?

Margaritos istorija yra pavadinta tikrąja pasakojimo versija. Joje mes išvystame ne atsidavusį sužadėtinį ar lengvai pakvaišusį įsimylėjelį, bet garbės ir aistrų apimtus vyrus, tokius egoistiškus, kad visas pasaulis galėtų griūti, galėtų žūti moterys ir vaikai, tačiau jiems vis tiek rūpėtų tik jų pačių sielvartas. Nemeluosiu, bežiūrint filmą man įsijungė moteriškas solidarumas ir tikrai norėjosi, kad atsivertų žemė ir tie vyrai nugarmėtų pragaran (vyrų palengvėjimui, žiauri neapykanta man greitai praėjo, todėl pakeliui namo neišsitraukiau iš rankinės tušinuko ir nieko nepasmeigiau). Stebint istoriją Margaritos akimis tenka patirti, kaip moteris parduodama vyrui lyg kokia kumelė veisimui, kai sueities metu kiekvieną kartą jai tenka kęsti skausmą ir tą skausmą slėpti, kaip nesusilaukdama vaiko yra smerkiama aplinkinių, galiausiai iš arti stebime jos kančios kupiną veidą, kai viduramžių don žuanas, puikusis Žakas de Grisas, parvertęs ją ant pilvo, tirpsta iš pasitenkinimo, nors iš tikrųjų jis juk prievartauja moterį. „Paskutinė dvikova“ visų pirma yra filmas ne apie dviejų vyrų kovą dėl garbės, o apie sunkią moterų padėtį viduramžiais.

Filmas paremtas tikrais įvykiais – sakoma, kad dvikova vyko 1386 m. gruodžio 29 d. Paryžiuje ir tai buvo paskutinis toks dvikova sprendžiamas teismas Prancūzijos istorijoje, o idėja paimta iš 2004 metais išleistos anglų kalbos profesoriaus ir viduramžių žinovo Eric Jager’io knygos The Last Duel: A True Story of Trial by Combat in Medieval France, kuri savo ruožtu paremta istoriniais dokumentais ir įrašais. Filme vaidina visas būrys garsenybių, tokių kaip Matt Damon, Adam Driver ir Ben Affleck. Rašoma, kad Matt Damon ir Ben Affleck ne tik patys atliko vaidmenis, tačiau ir prisidėjo prie scenarijaus kūrimo. (D.Ž.)

Kur galima pažiūrėti legaliai:

5. „Viskas iškart ir visur“ (Everything Everywhere All at Once, 2022)

„Viskas iškart ir visur“ – daugiasluoksnis ir visomis prasmėmis įspūdingas filosofinis filmas, kuris žiūrovą pamąstymui gilesnėmis temomis įtraukia pasitelkdamas dabar „ant bangos“ esančią paralelinių visatų egzistavimo idėją. Šis filmas yra tarsi šviežio oro gurkšnis, įrodantis, kad filmų rinkos persisotinę žiūrovai matė dar ne viską. Filme analizuojamos idėjos gali priversti Jus patirti egzistencinę krizę, o vizualai – pasijausti taip lyg būtumėte paragavę haliucinogenų.

Istorija prasideda gana įprastai. Michelle Yeoh vaidina Evelyn, vidutinio amžiaus azijiečių kilmės amerikietę, pastebimai nusivylusią savo gyvenimu bei rutina. Santykiai su vyru ir dukra taip pat įtempti. Prie visų problemų prisideda ir tai, kad jos savitarnos skalbyklos verslą tiria JAV vidaus pajamų tarnyba. Veiksmo filme iš pradžių ne daug, bet per daug laukti netenka, nes Evelyn, nors ir priešindamasi, bet patenka į beprotiškos istorijos epicentrą – tik ji vienintelė gali išgelbėti pasaulį nuo sunaikinimo. Idėja, kad veikėja, kuri mažiausiai tikėtina taps pagrindine heroje nėra nauja (prisiminkime Bilbo iš „Hobito“ ar Neo iš „Matricos“), tačiau šiame filme Evelyn prideda papildomo desperatiškumo ir nihilizmo. Apskritai, tam tikros filmo idėjos visiškai nėra originalios. Tai, kas daro jį ypatingu ir originaliu yra kaip istorija pateikiama vizualiai.

Michelle Yeoh žiūrovams pažįstama iš tokių filmų kaip „Džeimsas Bondas: Rytojus Niekada Nemiršta“ (1997), „Sėlinantis tigras, tūnantis drakonas“ (2000), ir „Geišos išpažintis“ (2005). 2021 m. ji pasirodė Marvel kino studijos filme „Šang-Či ir dešimties žiedų legenda“. Malaizijoje gimusi aktorė išgarsėjo vaidyba devintojo dešimtmečio Hong Kongo veiksmo filmuose, vėliau pripažinimo sulaukė ir tarptautiniu mastu. Michelle „Viskas iškart ir visur“ – nepriekaištinga ir įtikinanti. Įdomu tai, kad iš pradžių scenarijus rašytas galvojant, kad pagrindinį vaidmenį filme atliks žiūrovams puikiai pažįstamas Jackie Chan‘as. Vis tik vėliau režisieriai ir scenarijaus autoriai Dan Kwan ir Daniel Scheinert persigalvojo. Santykiai tarp žmonos ir vyro, pasak jų, žiūrovams bus artimesnė tema. Mano nuomone, šiuo klausimu buvo priimtas puikus sprendimas.

Pagrindinės veikėjos vyrą Waymond‘ą vaidinantis Ke Huy Quan taip pat puikus – vaidmuo atrodo išpildytas. Key Huy rimčiau nevaidino nuo 1984-jų, kai, būdamas 12 metų amžiaus, pasirodė filme „Indiana Džounsas ir lemties šventykla“. Aktorius žiniasklaidai teigė, kad apie 1998-ius apskritai metė aktorystę, nes nematė galimybių tęsti karjerą. Grįžti į vaidybą jį paskatino filmo „Pasakiškai turtingi“ (2018) sėkmė. Pastaraisiais metais kino ekranuose pasirodė daugiau filmų, kuriuose atsisakoma su azijiečių kilmės žmonės susijusių stereotipų arba jie vaidino pagrindinius vaidmenis. Evelyn dukrą Joy vaidina Stephanie Hsu, pasižymėjusi seriale „Nuostabioji ponia Maisel“, o tėvą Gong Gong – ekrano legenda James Hong‘as. Jamie Lee Curtis veikėja – JAV vidaus pajamų tarnybos inspektorė – taip pat nepaliks abejingų.

Žiūrint šį filmą kilo jausmas, kad viskas yra ne taip kaip atrodo – veikėjai yra gilūs, problematiški, žmogiški, nors, iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti žiaurūs ar nejautrūs. Kiekvienam veiksmui ekrane egzistuoja paaiškinimas, motyvas, kad ir koks absurdiškas jis būtų. O absurdo filme yra daug. Ir juoko, ir siaubo, ir šleikštulio. Be abejonės, toks ir buvo režisierių tikslas. Kiekviena detalė, kiekvienas kadras, kiekvienas žodis ar kostiumas – kruopščiai apgalvoti. Norint, kad būtų sukurtas toks vizualiai užburiantis ir išskirtinis filmas kaip „Viskas iškart ir visur“ visi, pradedant kostiumo dizaineriais, prodiuseriais, baigiant specialiųjų efektų kūrėjais, turėjo puikiai žinoti, ką daro ir koks rezultatas siekiamas. (A.N.)

Kur galima pažiūrėti legaliai: https://streamhint.com/lt-lt/filmas/viskas-iskart-ir-visur

4. „Ne” (Nope, 2022)

Tai naujausias, tik ką didžiuosius ekranus pasiekęs 2022-ųjų metų Jordan Peele režisuotas mokslinės fantastikos siaubo filmas, nukeliantis mus į rančą, kurioje šeima užsiima žirgų dresiravimu. Broliui OJ (vaid. Daniel Kaluuya) ir sesei Emerald (vaid. Keke Palmer) bandant atsigauti po tėčio netekties ir puoselėjant jo paliktą verslą, jų dėmesys ir laikas staiga tampa nukreiptas į neaiškios kilmės objektą, tūnantį danguje, kurį jie pasiryžę užfiksuoti ir iš to užsidirbti.

Nors iš pirmo žvilgsnio šis filmas atrodo kaip įprastas mokslinės fantastikos filmas, tačiau turime įžvelgti gilesnes interpretacijas, kurias mums bando perteikti kūrėjas. Jordan Peele ir ankstesniuose savo filmuose nevengė politinių, rasistinių temų, todėl ir čia galite to tikėtis. Šis filmas atskleidžia, koks žmogus yra priklausomas nuo kino ir Holivudo. Kokį mes ryšį kuriame su kinu ir kokia yra šlovės kaina. Filme pagrindiniai veikėjai juodaodžiai (aktorius Daniel Kaluuya jau vaidino kitame Peele filme ,,Pradink“, – aut. past.), kurie tam tikrame kontekste tampa aukomis. Taip pat siauru kampučiu atskleidžiamas vaikų išnaudojimas kino industrijoje, kuris palieka nepataisomas pasekmes jų gyvenime. Galime įžvelgti ir žmogaus prigimtinį smalsumą neįprastiems reginiams, kurie gali kainuoti gyvybę. Mes esame pasiruošę atiduoti save, kad tik pamatytume tai, ko nesame regėję ar girdėję. Vaizduojama ir gamtos stiprybė bei viršenybė – galime turėti visus pasaulio pinigus, tačiau prieš gamtą ir jos stichijas mes esame beginkliai.

Šis filmas privers jus patirti visas emocijas – išgąstį, juoką, nerimą, liūdesį. Emocijoms išryškėti padės puikiai sukurtas filmo muzikinis takelis. Žiūrėdami šį filmą spėsite ir atsipalaiduoti, ir įsitempti, bei tuo pačiu ieškosite atsakymų į savaime kylančius klausimus. Norisi sakyti, kad Jordan Peele pats pranoksta save. Šis šedevras tikrai yra vertas jūsų dėmesio, tad skubėkite išvysti lietuviškuose kino ekranuose ir savu kampu pažvelgti į šią istoriją. (T.B.)

Kur galima pažiūrėti legaliai: https://streamhint.com/lt-lt/filmas/nope

3. „Elvis” (2022)

Muzikalus, dramatiškas, įtaigus, dinamiškas – taip keliais žodžiais galima apibūdinti Bazo Lurmano režisuotą ir tik ką išleistą filmą apie daugiausiai istorijoje solo albumų pardavusį muzikos atlikėją Elvį Preslį. Jo aistra muzikai buvo stipresnė už patį gyvenimą. Niekas nežino, kas jį pražudė – ar pernelyg intensyvūs, varginantys pasirodymai, ar psichotropiniai vaistai, ar blogi žmonės, kurie ji supo, tačiau Elvis gyveno kaip kino filme, kurį žiūrovai jau dabar gali išvysti didžiuosiuose ekranuose.

Žinoma, ir anksčiau buvo sukurta filmų apie Elvį Preslį. Iš viso jų yra penkiolika, taigi nelengva išsiskirti tarp tokios daugybės. Tačiau šį kartą pasakojama ne tik apie garsųjį muzikantą, bet ir apie jo liūdnai pagarsėjusį vadybinką pulkininką Tomą Parkerį, kurį vaidina filme į save nepanašus Tomas Henksas. Praėjus keleriems metams po Elvio mirties išaiškėjo, kad pulkininkas Parkeris nuplėšdavo 50 proc. atlikėjo pelno ir pasilikdavo sau. Nors šeima jį padavė į teismą, jam pavyko susitarti ir iki pat mirties lobistas gyveno prabangiai, švaistydamas savo turtus bei lošdamas kazino. Kai kas kaltina, kad pulkininkas buvo kaltas ir dėl Elvio mirties, nes visiškai sugadino atlikėjo sveikatą versdamas jį be proto koncertuoti. Scenarijaus autoriai ne tik pasirinko jį pristatyti kaip vieną iš filmo veikėjų, tačiau ir pavertė jį pasakotoju, kuris pateikia savo įdomų, suktą, iškreiptą požiūrį į tai, kas nutiko Elviui.

Galimas daiktas, kad taip norėta pabrėžti vieną iš temų, kuri dažnai pasitaiko menininkų gyvenime, t. y. artisto ir pasaulio priešprieša. Viena vertus, yra Elvis, kuris atsiduoda muzikai visu kūnu ir siela, švytėte švyti šventąja kūrybos ugnimi ir, kaip jo mama sakė, turi Dievo dovaną, kurią šis apreiškė pasauliui per Elvį, ir kita vertus, yra pulkininkas Parkeris – sukčius, lobistas, gudreiva, verslininkų verslininkas, kuriam akys sužiba velniškomis ugnelėmis pamačius pinigą; kitaip tariant, jis tikras velnio advokatas. Deja, dažnai pasitaiko, kad artistas būna naivus ir tampa lengvu grobiu tokiems verteivoms. Būtent taip nutiko ir Elviui. Pulkininkas Parkeris, pasinaudodamas visa savo sukta išmintimi, sugebėjo prikalbinti atlikėją tarnauti jo įnoriams.

Šiame kontekste naivumas ir svajingumas buvo muzikanto trūkumai. Dar būdamas vaikas jis norėjo tapti superherojumi ir išgelbėti savo tėvus iš skurdo. Atskleidęs savo slapčiausius troškimus netinkamam žmogui Elvis tapo lengvu sukčiaus taikiniu. Tačiau kitame kontekste atlikėjo gebėjimas įsisvajoti, įsivaizduoti ir užvis svarbiau – jo jausmingumas padėjo jam tapti tuo, kuo tapo. O augdamas juodaodžių kvartale, regėdamas jų papročius, kultūrą, jis išgirdo sakralinę juodaodžių muziką, kurios klausydamiesi arba ją atlikdami jie patiria katarsį. Būtent ši vaikystės patirtis lėmė, kad Elvis užaugęs sukūrė savitą stilių, maišydamas baltaodžių rokenrolą ir juodaodžių ritmenbliuzą.

Verta atkreipti ypatingą dėmesį į filme dažnai iškeliamą sakralumo temą. Jau pirmieji kino juostos kadrai prasideda leidžiant sakralinę muziką. Tuo norima pasakyti, kad muzika turi religinę galią – ji pripildo venas gyvybe ir klausytoją arba atlikėją ištinka katarsis. Elvio atveju jo muzika įkvėpta ne tik juodaodžių gospelo, bet dar ir yra persisunkusi seksualine energija, dėl kurios publikoje tarp moterų kildavo masinė psichozė – jos puldavo atlikėjui po kojomis arba mėtydavo jam į sceną savo apatinius. Ne paslaptis, kad Elvis ne tik „nuo dušios“ dainuodavo, tačiau taip pat mokėdavo gerai judėti – paprašytas nedaryti judesių per dainos įrašymą garso studijoje muzikantas atsakė – „jei negaliu judėti, negaliu dainuoti“. Ši sielos ir kūno dermė sukurdavo galingą energiją, kurią atlikėjas ištransliuodavo publikai ir už tai ji jį dievindavo. Elvis klausytojams, o ypač moterims, būdavo tartum uždraustas vaisius, kurio jos ir bijodavo, ir trokšdavo, o filme niekad nenutylanti visą eterio laiką užpildanti muzika ir žiūrovą priverčia pajusti, kokią didelę galią ji turi.

Filme Elvis visad atrodo jaunas, gražus, turi ilgas blakstienas, dažosi akis, pudruojasi veidą, gal milijoną kartų keičia aprangą, o kuo toliau, tuo puošnesnė ji darosi, ir summa summarum yra labai panašus į šiuolaikinį influencerį. Tačiau nors ir atrodo kaip svajonių berniukas, jis nėra tuštutis – pats kuria dainas, yra toks muzikalus, kad vietoje suaranžuoja muziką visam orkestrui, maža to, jaučia pilietinę pareigą. Filmo tikslas – parodyti Elvio karjeros evoliuciją, kuri gerokai priklausė nuo pulkininko Parkerio, tačiau nuo pat jo karjeros pradžios iki mirties 1977 metais, sulaukus vos 42 metų amžiaus, nutiko ne vienas svarbus politinis įvykis – buvo nušautas Martinas Liuteris Kingas Jaunesnysis bei JAV prezidentas Džonas Kenedis, keliose pasaulio vietose vyko karai, JAV ilgą laiką galiojo segregacijos įstatymai. Nors Antrasis pasaulinis karas jau buvo praėjęs, laikai vis dar buvo neramūs, o žmonės sutrikę ir pasiklydę. Nors ir trumpai, filme parodomi ir šie momentai bei kokią įtaką jie padarė Elviui, kuris nebuvo abejingas pasaulyje ir JAV vykstantiems neramumams.

Bendrame kontekste filme daug dramos, kuri daugiausiai kuriama per montažą ir muziką, tačiau aktorių vaidyba neprimena apsimetinėjimo. Pagrindinį vaidmenį atliekantis Ostinas Batleris per atranką gerokai pranoko visus savo konkurentus, kurie nebuvo menkos žvaigždutės, nors prieš tai įžymiausias vaidmuo, kurį jam teko vaidinti, buvo Mensonų šeimos narys Kventino Tarantino filme „Vieną kartą Holivude“. Batleris kino juostoje ne tik šoko kaip Elvis, tačiau ir dainavo kai kurias jo dainas iš ankstyvojo karjeros etapo, nors kitos buvo surežisuotos, t. y. Batlerio balsas leistas kartu su Elvio. Kaip teigia pats aktorius, jam teko daug padirbėti su specialistais bandant išgauti Elvio žemą balsą bei pakartoti dialektą. Išmokti šokti kaip Elvis jam padėjo karatė meistras ir choreografas Polis Benetas, kuris taip pat padėjo ir Malekui iš „Bohemijos rapsodijos“ išgauti Merkurio judesius.

– Aš suvokiau, kad šis vyras buvo ikoninė figūra, – kalbėjo Batleris apie savo personažą, – tačiau taip pat jis buvo ir jautrus, pažeidžiamas žmogus su savo privalumais ir trūkumais. Man teko į visa tai įsikūnyti ir aš tai laikau privilegija. Buvau tik Elvio sielos ieškantis detektyvas. (D.Ž.)

Kur galima pažiūrėti legaliai:

2. „PASKUTINĖ NAKTIS SOHO RAJONE“ (Last Night in Soho, 2021)

Britų režisierių Edgarą Wrightą gerai pažįstame kaip ekscentriškų veiksmo komedijų autorių. Jo „Zombių karalius“ (Shaun of the Dead, 2004 m.), „Kietas faras“ (Hot Fuzz, 2007 m.) bei „Pasaulio pabaiga“ (The World’s End, 2013 m.) juokino iki ašarų ir į mylimiausių aktorių sąrašą įrašė Simoną Peggą.

Patiko publikai ir „Vaikis ant ratų“ (Baby Driver, 2017) – ilgą muzikinį klipą primenanti veiksmo komedija.

O štai „Paskutinė naktis Soho rajone“ – visai ne komedija. Net atvirkščiai. Tai tikras siaubo trileris su mistikos elementais.

Jauna mergina Eloise (Thomasin McKenzie), trokštanti tapti mados dizainere, iš angliškos provincijos atvyksta į Londoną. Mergina tikisi, kad jai pasiseks labiau, negu jos motinai – ši taip pat buvo paviliota panašios svajonės, bet nusivylė taip smarkiai, kad neištvėrusi nusižudė. Dabar ji vaidenasi dukrai veidrodžiuose.

Kai Eloise iš bendrabučio persikrausto į atskirą kambarėlį, išsinuomotą sename name, prasideda keisti dalykai.

Taip filmo siužete populiarią šiuolaikiniuose trileriuose atspindžių veidrodžiuose temą papildo taip pat dažnai sutinkami košmarai, tykantys paslaptinguose namuose įsikūrusių naujakurių.

Galima buvo sėkmingai manipuliuoti šiomis abejomis temomis, bet Edgaras Wrightas pasuka kitais keliais. Naktį užmigusi naujoje vietoje mergina paslaptingai persikelia į septintojo dešimtmečio Anglijos sostinę, kuri tada buvo vadinama „svinguojančiu Londonu“ ir sutinka dainininkės karjeros siekiančią Sandę.

Čia vėl atsiranda galimybė padaryti dar vieną muzikinę retro komediją, bet ir šį kartą režisierius nepasitenkina banaliais sprendimais. Pamažu pradeda aiškėti, kad retro kelionės sapnuose paklūsta savotiškai logikai, kuri kuo toliau, tuo labiau trina ribą tarp tirštėjančių haliucinacijų ir realybės. (G.J.)

Kur galima pažiūrėti legaliai: https://streamhint.com/lt-lt/filmas/paskutine-naktis-soho-rajone

9. „BLONDINĖ“ (Blonde, 2022)

Be jokios abejonės, tai vienas labiausiai laukiamų ir intriguojančių šių metų filmų, kurio premjera įvyko Venecijos kino festivalyje.

Tai biografinė drama, kurioje modernių laikų kino žvaigždė Ana de Armas suvaidino bene garsiausią (bent jau kino pasaulyje) blondinę Marilyn Monroe. Tiksliau, Normą Džiną Mortensen – taip aktorė vadinosi, kol netapo tarptautine garsenybe.

Atrodytų, ką dar naujo galima pasakyti apie garsią Holivudo kino žvaigždę, kurios gyvybė tragiškai užgeso prieš šešis dešimtmečius, 1962-ųjų rugpjūčio penktąją?

Tikrosios M. Monroe mirties priežastys (kaip beje, ir jos artimo bičiulio JAV prezidento Džono Kenedžio) iki šiol neišaiškintos, bet užtai viena už kitą skandalingesnių versijų nors vežimu vežk! Apie tai sukurta begalė dokumentinių ir vaidybinių filmų, net serialų. Bet „Blondinė“ – ne apie tai.

Iš Naujosios Zelandijos kilęs režisierius Andrew Dominikas pasirinko ankstyvąjį būsimos kino žvaigždės gyvenimo laikotarpį, kurį savo knygoje aprašė Joyce Carol Oates. Iš abiejų šių šaltinių (romano ir filmo) darosi aišku, kad Normos Džinos Mortensen vaikystė buvo kupina traumuojančių patirčių, gilaus liūdesio ir didelio nuoširdžios meilės ilgesio, lydėjusio ją visą gyvenimą.

Ji buvo minios deivė, o iš tikrųjų jai nuolat trūko paprastos žmogiškos meilės ir šeimos šilumos.

Blondinė“ – tai drąsus, bekompromisis ir vietomis negailestingas pasakojimas apie moterį, kurią sentimentų nepripažįstanti Holivudo mašina pavertė prabangiai spindinčiu masinio vartojimo produktu. Istorija ne tik apie nepaprastai šaunią karjerą kinematografijos pasaulyje, bet ir apie išvirkščią beprotiško garbinimo pusę.

Gerai pažinojusi klasikinio Holivudo gyvenimą ir šiame „kino rojuje“ egzistavusias taisykles M. Monroe kažkada sakė: „Tai vieta, kur tau sumokės tūkstantį dolerių už bučinį ir 50 centų už tavo sielą“.

Šiuos žvaigždės žodžius storoje biografinėje knygoje panaudojusi Joyce Carol Oates buvo viena pirmųjų naujojo filmo gynėjų. Ji filmą pavadino „stulbinančia, nuostabia, nerimą keliančia ir visiškai feministinę interpretaciją“.

Bet daugelis filmo kritikų nebuvo tokie geranoriški. Nors po filmo premjeros Venecijoje griaudėjo keturiolika minučių (!) trukusios ovacijos (tai minėjo ne vienas recenzentas), vertintojų nuomonės pasiskirstė beveik per pusę. Jau vien todėl filmą reikia pažiūrėti, kad turėtum savo nuomonę. (G.J.)

Gediminas Jankauskas, Dora Žibaitė, Taurė Bosaitė, Augustė Nalivaikė

Taip pat skaitykite: 10 puikių 2022-ųjų metų serialų, kuriuos galbūt praleidote pro akis

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: