Nors kiekvienas dešimtmetis kino istorijoje palieka savitą pėdsaką, 1970-ieji kaip reikiant sudrebino visą kinematografijos pasaulį. Atgarsiai didžiuosiuose ekranuose jaučiami dar iki šių dienų, tačiau būtent siaubo filmų žanre juntama pati stipriausia septyniasdešimtųjų įtaka. Atlaisvėję cenzūros apribojimai išlaisvino kino kūrėjų vaizduotę iš ilgai kausčiusių rėmų, o didėjanti publikos tolerancija žiaurumui ir smurtui reikalavo kitokių, iki šiol dar nematytų kino kūrinių.

Žemiau išvardinti filmai yra tikras įrodymas to, kokią įtaką minėtasis dešimtmetis turėjo kino istorijai – tiek individualiems filmams, tiek didesnėms industrijos tendencijoms. Kai kurie iš jų vadinami nesenstančiais šedevrais, kiti apibūdinami, kaip šokiruojantys ir siaubą keliantys kūriniai, įkvėpę ne vieną vėlesnės kartos kino kūrėją. Bet kokiu atveju, šiais laikais jie visi vadinami savo žanro klasika, kuri tikrai verta jūsų dėmesio.

10. „Karklų žmogus“ (1973) / „The wicker man“ rež. Robinas Hardis

„Karklų žmogus“ tai ankstyvųjų 1970-ųjų britų filmas, kuris supainioja ne tik daugybę žanrų, bet ir žiūrovus. Šis filmas, kuris priešinasi skirstymui į kategorijas, gali būti laikomas siaubo filmu, psichologiniu trileriu, miuziklu ar net melodrama. Tiesą sakant, kadangi jis turi bent po keletą savybių iš visų žanrų, galima sakyti, kad kiekvienas šiame kūrinyje ras ką nors savito. O dėl gyvybingos ir sumanios istorijos, kuri galiausiai pasiekia netikėtą kulminaciją, nei vienas iš žiūrovu neliks bent šiek tiek nesukrėstas. Tai vienas tokių filmų, kurių paskutiniai vaizdai dar ilgai išlieka žiūrovų mintyse ir persekioja juos net ir išėjus iš kino salės (ar išjungus filmą).

Vieną 1973-ųjų metų sekmadienį seržantas Nilas Hauvis išskrenda į netoli Škotijos pakrantės esančią Samareil (org. Summerisle) salą. Į šią salą vyras nusprendė atvykti po to, kai gavo būtent jam adresuotą anoniminį laišką, kuriame buvo pranešama, jog dingo dvylikametė salos gyventoja Rovan Morison. Prie laiško buvo pridėta ir mergaitės nuotrauka. Atvykęs į salą Hauvis supranta, kad vietiniai gyventojai yra gan siaurų pažiūrų ir nenoriai bendraujantys, o apie mergaitę pasako tik tiek, kad Rovan niekada čia negyveno ir nei vienas nėra matęs merginos, matomos nuotraukoje. Ponia Morison pripažįsta, kad turi septynmetę dukrą Mirtlę, tačiau apie Rovan nėra girdėjusi. Kalbindamas vis daugiau žmonių, seržantas pradeda tikėti, kad Rovan šioje saloje tikrai gyvena ar gyveno, bet vietiniai bando nuslėpti, jog kažką apie ją žino. Jis taip pat pastebi, kad vietiniai turi tam tikrų pagoniškų įsitikinimų, o jų „religijoje“ dauginimasis laikomas gyvybės šaltiniu. Tačiau tas dauginimasis galimas ne tik santuokoje, todėl čia tiek privačiai, tiek viešai didžiuojamasi seksualiniu gyvenimu, o toks tikėjimas prieštarauja krikščioniškosioms Hauvio moralinėms normoms. Panašu, kad viskas, kas vyksta saloje, yra diktuojama Samareil lordo, kurio protėviai prieš daugybę metų nusipirko salą. Hauviui kyla įtarimas, jog Rovan buvo nužudyta ir vietinių salos gyventojų paaukota aukštesnėms jėgoms, tam kad užtikrintų gausų obuolių derlių (tai pagrindinis salos derlius), kuris praėjusiais metais buvo itin prastas. Artėjant Gegužės 1-ajai, svarbiai gyvenimo ciklo dienai, Hauvis bando išsiaiškinti ne tik tai ar Rovan tikrai buvo nužudyta ir paaukota, bet ir ar šią svarbią dieną ruošiamasi paaukoti kitą auką.

Kaip dauguma kitų geriausių siaubo filmų ar trilerių, „Karklų žmogus“ puikus tuo, kad nustebina žiūrovus pasitelkdamas kruopščiai ir palengva keldamas įtampą, o ne gąsdindamas pigiais triukais ir kraujo klanais. Jo įspūdingas aplinkos dizainas ir dėmesingas bei tikslus istorinių detalių panaudojimas priverčia publiką iškelti tam tikrus klausimus ar problemas, o tai nėra būdinga tokio žanro filmams. Taip pat „Karklų žmogų“ supa tokios užkadrinės istorijos, kurios įtraukia beveik taip pat, kaip ir filmas. Jo kūrybos procesas buvo itin sudėtingas, ir stebėtina, kad filmas iš vis išliko iki šių dienų. Mėtomas iš vienos kino kompanijos į kitą, filmas buvo atsidūręs net ir šiukšlyne, kai netyčia pateko tarp išmetimui paruoštų daiktų. Tačiau, kad ir kokį sunkų bei apkarpytą kelią šiam filmui teko nueiti, atkaklaus aktoriaus Kristoferio Li (kuris įvardiją filmą vienu geriausių, kuriuose teko suvaidinti) dėka ir su Rodžerio Kormano, kuris turėjo vienintelę išlikusią pilną filmo kopiją, pagalba, mes ir dabar galime mėgautis vienu geriausių siaubo filmų.

9. „Svetimas“ (1979) / „Alien“ rež. Ridlis Skotas

Kai „Svetimas“ pirmą kartą pasirodė didžiuosiuose ekranuose 1979-ųjų vasaros filmų sezono metu, mokslinė fantastika buvo itin „ant bangos“. Ši tendencija prasidėjo dvejais metais anksčiau, kai pasirodė filmas „Žvaigždžių karai“, sulaukęs netikėtos sėkmės, o 1979-iais viskas, kas buvo bent kiek susiję su kosmosu ar ateiviais sulaukė didelio susidomėjimo. O tokie du itin laukti filmai, kaip „Žvaigždžių kelias“ ir „Žvaigždžių karų“ tęsinys „Imperija kontratakuoja“ tik dar labiau pagyvino atmosferą. Ir būtent tada į plačiąją visuomenę buvo paleistas „Svetimas“. Filmo režisierius britas Ridlis Skotas, kuris tuo metu už kameros stovėjo tik antrą kartą, o vėliau išgarsėjo dėl savo darbo su filmu „Bėgantis skustuvo ašmenimis“, įrodė, jog yra daug žadantis ir daug gebantis kino kūrėjas. Šiais laikais, kai tik režisierius išleidžia naują kino juostą, tiek kritikai, tiek paprasti apžvalgininkai, vienokiu ar kitokiu būdu pamini „Svetimą“ ar „Bėgantį skustuvo ašmenimis“, o kartais net ir abu viename tekste.

Tolimoje ateityje, komercinio erdvėlaivio „Nostromo“ įgula keliauja namo. Tačiau pakeliui juos pasiekia neaiški žinutė iš mėnulio ir, kadangi jų pareiga išsiaiškinti, kas vyksta, erdvėlaivis galiausiai nusileidžia mėnulyje. Po sudėtingo nusileidimo trys įgulos nariai palieka erdvėlaivį ir leidžiasi tyrinėti mėnulio aplinkos. Jie atranda neaiškios kilmės padarų koloniją ir tuo pačiu metu erdvėlaivio kompiuteris iššifruoja atsiųstą žinutę. Pasirodo, tai ne pagalbos šauksmas, o įspėjimas apie pavojų. Pajudinus vieną iš kiaušinėlių įgula suvokia, jog erdvėlaivyje jie jau nebe vieni ir dabar jiems teks susidoroti su pasekmėmis.

Viena garsiausių filmo eilučių „Kosmose niekas negirdi tavo klyksmo“ žadėjo kitokią filmo patirtį, nei pramogai su spragėsiais skirti „Žvaigždžių karai“ ar švelnesnė ir ramesnė „Artimi trečiojo laipsnio kontaktai“ (1977) saga. „Svetimas“ siaubo filmu buvo tiek pat, kiek ir moksline fantastika. Dauguma atžvilgių šis filmas buvo pirmarūšis – jis nebuvo pirmasis kosminis filmas apie žudikišką būtybę ir nebuvo pirmasis filmas, kuriame grupelė veikėjų, tamsioje, drėgnoje ir šaltoje kosminėje erdvėje sumedžiojami vienas po kito. Tačiau šis filmas apie „apsėstą namą kosmose“ buvo pirmasis, kuris taip puikiai sujungė šiuos du žanrus. „Svetimas“ tapo daugybės perdirbinių ir trijų tęsinių idėja. Tačiau originalas vis tik išliko geriausiu.

8. „Numirėlių aušra“ (1978) / „The dawn of the dead“ rež. Džordžas Romeras

„Numirėlių aušra“, tai režisieriaus Džordžo Romero, dešimčia metų anksčiau sukurto filmo „Gyvų numirėlių naktis“ tęsinys, tik šįkart veiksmas iš ūkio persikelia į prekybos centrą. Vėlyvaisiais 1970-iais ir ankstyvaisiais 1980-iais prekybos centrai vis labiau populiarėjo, todėl nenuostabu, kad filmo veiksmas persikėlė į tokią erdvę. Režisierių įkvėpė Monrovilio prekybos centras, o kadangi jis pažinojo jo savininkus, jiems buvo leista naudoti prekybos centrą, kaip filmavimo aikštelę naktimis. „Numirėlių aušra“ yra filmas apie zombius, kuris pakylėjo šią subkategoriją į visai kitą lygmenį. Jei „Gyvų numirėlių naktis“ išaiškino paties žodžio „zombis“ reikšmę, tai „Numirėlių aušra“ parodė mums, ką jie iš tiesų sugeba.

Šio filmo siužetas prasideda maždaug tuo, kuo baigėsi „Gyvų numirėlių naktis“. Praėjus kelioms savaitėms po lemtingosios nakties, kai mirusieji staiga atgijo, situacija tik dar blogesnė, o žmonijai gresia didelis pavojus. Filadelfijoje, Pensilvanijoje, televizijos stoties darbuotojai Stivenas ir Francina dėl sparčiai prastėjančios padėties nusprendžia bėgti. Jie sutinka du policininkus, Rodžerį ir Piterį, kuriems įsakyta bet kokius sutiktus žmones nugabenti į gelbėjimo stotis, tačiau ir pareigūnai pasirenka bėgti. Jie pavagia stoties sraigtasparnį ir skrenda į vakarus tikėdamiesi surasti saugią vietą. Po ilgų paieškų, jie galiausiai randa apleistą prekybos centrą Monrovilyje ir nusprendžia palaukti ten kol baigsis visas šis chaosas. Jie patikrina ar prekybos centre nėra prisikėlusiųjų ir užbarikadavę visus įėjimus tiesiog sėdi ir laukia. Tačiau ar jiems pavyks susidoroti su vis gausėjančia, urzgiančia, mėsos ištroškusia zombių banda? O svarbiausia, ar jiems pavyks išlaikyti sveiką protą?

„Numirėlių aušra“ yra vienas geriausių kada sukurtų siaubo filmų, o tuo pačiu ir vienas baisiausių. Jis kraupus, žiaurus, baisus ir atstumiantis. Bet satyrinių amerikiečių vartotojų atžvilgiu jis kartu ir puikiai sukurtas, linksmas bei žvėriškai negailestingas. Tačiau niekas nesakė, kad menas turi būti gero skonio.

7. „Kerė“ (1976) / „Carrie“ rež. Brajanas de Palma

„Kerė“ nėra siaubo filmas. Na, bent jau taip sako režisierius Brajanas de Palma. „Siaubo filmai tai „Hammer“ kino kompanijos filmai su vampyrais ir Frankeinšteinu“, sakė režisierius, kai buvo išleista „Kerė“. „Man tie filmai patinka, tačiau nemanau, kad aš kuriu kažką panašaus“. Pasak rašytojo Stiveno Kingo, net ir romanas „Kerė“, kuriuo paremtas de Palmos filmas, nėra siaubo žanro knyga. „Ji daugiausiai apie tai, kaip moterys atranda savo vidinius jėgos kanalus. Ir apie tai, kas moteryse ir jų seksualume verčia vyrus jų bijoti“, sako Kingas. Kaip bebūtų, dažnai vadinamam „raudonajam de Palmos periodui“ (pradedant 1972-ųjų filmu „Sisters“ ir baigiant 1984-ųjų „Body double“) priskiriama „Kerė“ gal ir nėra paprastas siaubo filmas ar siaubo romanas, tačiau siaubo jame tikrai apstu.

Artėja mokslo metų pabaiga. Mokyklos abiturientė Kerė Vait yra visuomenės atstumtoji, daugiausiai dėl kitokio pasaulio suvokimo, kuris buvo įskiepytas dar nuo mažų dienų. Jos motina, Margareta Vait yra visiška religinė fanatikė, kategoriškai nepripažįstanti sekso ir laikanti jį nuodėme. Net ir natūralūs procesai, kaip kad menstruacijos, jai atrodo lyg nuodėmė, tačiau Kerei ji apie tai neužsimena. Tokio kraštutinio tikėjimo moteris griebėsi po nelaimingos savo santuokos, kai jos pačios vyras Ralfas pabėgo su kita moterimi. Vienintelis suaugęs žmogus, kuris stengiasi padėti merginai yra jos fizinio lavinimo mokytoja panelė Kolins. Kadangi ponia Vait bendruomenėje gerai žinoma dėl savo religinio fanatizmo, Kolins buvo įspėta nesikišti į tai, kaip ji augina savo dukrą. Vieną dieną, fizinio lavinimo pamokos metu Kerei prasideda menstruacijos ir kitos mergaitės pradeda iš jos dar labiau šaipytis. Mokytoja nubaudžia jas ir uždraudžia ateiti į išleistuvių vakarėlį. Vienai iš mergaičių, populiariajai Sjų Snel pagaila Kerės ir ji paprašo savo tokio pat populiaraus vaikino Tomio Roso, kad šis nusivestų Kerę į išleistuvių šokius vietoj jos. Tačiau kita mergina, Krisė Hargenses, visai neketina atleisti Kerei ir surezga planą, kaip jai atkeršyti. Tiesa, ji net nenutuokia, kad Kerė apdovanota mirtinomis galiomis ir jos pykdyti tikrai nederėtų.

Viena iš priežasčių, kodėl tiek filmas, tiek knyga buvo puikiai įvertinti, tai, kad jų veiksmas vyksta panašioje aplinkoje – vidurinėje mokykloje. Po filmo „Kerė“ atsirado ir daugiau vidurinės mokyklos siaubo filmų, tačiau po sėkmingosios 1971-ųjų „Kūniškos patirties“ ir 1973-ųjų „Amerikietiškojo grafiti“, susidomėjimas vidurinės mokyklos kultūra sparčiai išaugo. „Kerė“ yra kruvinas filmas, tačiau ne tradiciniu skerdynių pavidalu. Jis prasideda menstruacijų kraujo vaizdu, o vėliau prisideda ir nelaimėlio paršelio kraujas, tačiau žmogaus kraujo praliejama itin mažai.

6. „Kruvinos skerdynės Teksase“ (1974) / „The Texas chainsaw massacre“ rež. Toubis Huperis

„Kruvinos skerdynės Teksase“ yra žiaurus, baisus ir kruvinas filmas, kaip ir žada pavadinimas. Taip pat jis neturi ir jokio aiškaus tikslo, nebent tas tikslas yra sukelti šleikštulį ir baimę. Bet kažkokiu savitu būdu filmas yra keistas ir neįprastas pasiekimas. Sunku suvokti, kam kiltų mintis sukurti tokį filmą, tačiau sukurtas jis itin gerai, aktoriai vaidina puikiai, o bandymai įvaryti žiūrovui baimės tikrai veiksmingi. Be to, sakoma, kad filmas paremtas tikra žudiko Edo Geino istorija, o dėl to jį žiūrėti tik šiurpiau.

Penkių artimų draugų grupelė nuošaliais Teksaso keliais traukia link galimai nuniokoto jų senelio kapo. Tarp jų keliauja Salė ir jos invalidas brolis Franklinas. Kelyje jie sutinka itin nemalonų autostopu keliaujantį vyruką, kuris sugeba bjauriu peiliu perpjauti save ir Frankliną. Likusieji išstumia autostopininką iš automobilio, tačiau neilgai trukus jiems tenka sustoti ir eiti į netoliese esantį mažą, nieko gero nežadantį, skydinį namelį, tikintis surasti degalų. Tačiau nei vienas iš jų net nenutuokia, kad tai to paties pabaisos „Odaveidžio“ ir jo bjaurios, beprotiškos, psichopatų kanibalų šeimos namai. Vienas po kito paaugliai nužudomi pačiais žiauriausiais būdais. Salė tampa priverstine „Odaveidžio“ namų viešnia, tačiau vieną naktį ji pasiryžta sprukti nuo šių silpnapročių kanibalų ir jų siaubingai burzgiančių pjūklų. Klausimas tik ar jai pavyks išvengti žiaurios lemties, kuri ištiko jos brolį ir draugus.

Priešingai nei „Egzorcistas“, kuris bando siaubu sužaisti su publika, „Kruvinos skerdynės Teksase“ skirtas tik itin drąsiems žiūrovams. Filmo siužetas turi absurdiškai mažai prasmės, bet dėl to atrodo tik dar baisesnis. Dažniausiai, kai sakoma, kad „filmas netinkamas silpnų nervų žiūrovams“, tai tik begėdiškas ažiotažas, bet šįkart šis išsireiškimas tiksliai apibūdina filmą „Kruvinos skerdynės Teksase“.

5. „Dabar nežiūrėk“ (1973) / „Don‘t look now“ rež. Nikolas Roegas

Nikolo Roego filmas „Dabar nežiūrėk“ išlieka vienu geriausių siaubo šedevrų, kuris savo aukštumų pasiekė ne griebdamasis paprasčiausio gąsdinimo būdo, o pasitelkdamas baimę, sielvartą ir netekties skausmą. Šis trileris adaptuotas pagal trumpą istoriją, kurią 1971 metais parašė Dafnė diu Morjė. Iškart po išleidimo filmas sulaukė itin puikių kritikų atsiliepimų. Džėjus Koksas „Time“ rašė, kad „Dabar nežiūrėk“ yra toks stiprus, sudėtingas ir subtilus filmas, kad jį būtina pažiūrėti ne vieną kartą“. Roego kūrinys įkvėpė daugybę vėlesnių kino kūrėjų ir ne vienas jų, įskaitant Danį Boilą, teigė, kad net pats režisierius Nikolas Roegas yra pagrindinis jų darbų įkvėpimas. Tokių kino kūrinių, kaip „Amerikietiška siaubo istorija“, „Pasikalbėkime apie Keviną“ ir „Teksaso mirties laukai“ kūrėjai taip pat teigia, kad jų kūriniams „Dabar nežiūrėk“ padarė didelę įtaką.

Filme pasakojama siaubinga sutuoktinių Džono ir Lauros Baksterių istorija. Tragiškomis aplinkybėmis netekę dukros, jie išvyksta į Veneciją, kur Džonas prižiūri senos bažnyčios restauracijos darbus. Niūrioje žiemos sukaustytoje Venecijoje Laura susiduria su dviem pagyvenusiomis seserimis, kurių viena yra aiškiaregė ir tvirtina kalbėjusi su jų neseniai mirusia dukterimi. Džonas nenori tikėti tokiais dalykais ir toliau tęsia darbus, tačiau jį nuolat persekioja mažų vaikų, vilkinčių raudonus lietpalčius, kokį mirties dieną buvo apsivilkusi dukra, vaizdiniai.

„Dabar nežiūrėk“ koncentruojasi į sielvarto psichologiją ir į tai, kaip vaiko mirtis gali paveikti šeimos santykius. Filmas garsus dėl novatoriško savo montažo stiliaus, pasikartojančių motyvų ir temų, ir dėl itin dideles diskusijas sukėlusios sekso scenos, kuri pagal šiuolaikinio kino standartus buvo pateikta itin atvirai ir intymiai. Filmas kupinas praeities ir ateities scenų, kurios dažnai priverčia žiūrovą nujausti, kas jo laukia, o kai kurios scenos staiga pertraukiamos kitų arba visai nutraukiamos, idant supažindintų žiūrovą su tuo, kas vyksta iš tiesų. Filmo vaizdai kuriami pasitelkus impresionistinį metodą, o išankstinį tam tikro veiksmo ar įvykio nujautimą sukelia montaže naudojami pažįstami daiktai, raštai ar spalvos.

4. „Suspirija“ (1977) / „Suspiria“ rež. Darijus Ardžentas

Nenatūralių spalvų ir tik truputį natūralesnių situacijų fantasmagorija pavadinimu „Suspirija“ yra geriausias italų siaubo meistro Darijaus Ardžento kūrinys. Įkvėpimo filmui Ardžentas sėmėsi iš Tomaso De Kvinsio esė ir su „Suspirija“ pradėjo vadinamąją „Mother“ trilogiją, kuriai be šio filmo dar priklauso „Inferno“ (1980) ir „The mother of tears“ (2007). Tačiau ryšys tarp šių filmų ir De Kvinsio teksto itin menkas. Kaip bebūtų, „Suspirija“ vis tiek yra viena labiausiai sekamų ir perkuriamų Darijaus Ardžento istorijų, o jo filmų kadruotės ir garsų vizija bei gebėjimas manipuliuoti jais norint sulaukti atsako tikrai sužadina įvairius žiūrovų jausmus ir reakcijas.

Filme pasakojama apie jauną amerikietę šokėją Siuzę Banijon, kuri išvyksta į Vokietiją, kad patobulintų savo baleto įgūdžius garsioje baleto mokykloje. Į „Tanz“ šokių akademiją ji atvyksta smarkiai lyjant, tačiau iš pradžių nėra įleidžiama dėl kitos šokėjos pabėgimo iš mokyklos. Kitą rytą ji vėl atvyksta į mokyklą ir šįkart yra priimama. Ji išsiaiškina, kad jauna mergina, kurią ji praeitą naktį matė bėgant iš mokyklos, rasta negyva. Staiga pradeda vykti keisti ir nepaaiškinami dalykai: Siuzė pasijunta blogai ir jai paskiriama speciali dieta; mokyklą užpuola lervos; atsiranda keistų garsų; o pianistas Danielis nužudomas savo paties šuns. Patyrinėjus mokyklą išaiškėja, kad anksčiau joje buvo raganų sąlėkis ir, pasirodo, ši blogio organizacija egzistuoja iki šiol.

Itin gražus aplinkos vaizdavimo būdas užgožia dramatinio konteksto reikiamybę, o pasirinktos pagrindinės spalvos apšviečia kiekvieną sceną, nenaudojant jokių atspalvių ar šešėlių. Tokiu būdu Ardžentas sukuria hiperbolinį efektą. Filmas kupinas poetinių samprotavimų, stiprių vaizdinių bei jutiminės patirties, tačiau nėra toks kūrinys, kuris patenkintų loginį mūsų mąstymą ar būtų emociškai malonus. Tiesą sakant, režisierius visai nesilaiko tradicinių istorijos pasakojimo būdų, kurie sukuria tam tikrą ryšį tarp filmo ir žiūrovų.

3. „Nasrai“ (1975) / „Jaws“ rež. Stivenas Spilbergas

Stiveno Spilbergo „Nasrai“ yra stulbinamai efektyvus veiksmo filmas ir bauginantis trileris, kuris tik dar geriau žiūrisi dėl to, kad jo veikėjai, rodos, buvo paversti tokiomis žmogiškomis asmenybėmis, kurias mes visi pažįstame ir kurios mums rūpi. Šis filmas toks pats gąsdinantis kaip ir „Egzorcistas“, tačiau jo sukeliama baimė šiek tiek malonesnė ir net linksmesnė, kadangi baimę mums sukelia ne bjauriai vemianti piktoji dvasia, o pavojingas jūrų gyventojas.

Visai prieš metinę Nepriklausomybės dienos šventę, naujas mažo turistinio miestelio Amiti saloje policijos viršininkas Martinas Brodis turi pagrindo manyti, kad išdarkytas dingusio jauno plaukiotojo kūnas, kuris buvo išmestas į krantą, yra plėšrūniškųjų ryklių darbas. Nerimaudamas dėl nieko neįtariančių turistų, Brodis reikalauja uždaryti paplūdimius. Tačiau miestelio mero Lario Vono godumas pastoja kelią saugumui ir dėl to kyla tik dar daugiau kruvinų išpuolių. Dabar visas dėmesys skiriamas vandenyno karaliui – didžiajam baltajam rykliui – kuris, ištroškęs žmogaus kraujo, plaukioja pakrantėje. Brodis, kartu su jūros biologu Metu Hoperiu ir profesionaliu ryklių žudiku Kvintu leidžiasi į jūrų monstro medžioklę.

Visų aktorių pasirodymai yra puikūs, tačiau Šaideris yra būtent tas veikėjas, su kuriuo mes susitapatiname. Jis iš tikrųjų bijo vandens, nemėgsta plaukioti, o kai pirmą kartą pamato pro laivą praplaukiantį milžinišką ryklį, mes pilnai tikime juo, kai jis nuoširdžiai sako Kvintui, jog „Mums reikia didesnio laivo“. Kalbant apie ryklius, kai kuriose filmo scenose matome tikrą baltąjį ryklį, kitur naudojamas mechaninis ryklio modelis. Tačiau to užtenka, kad iliuzija būtų pilnai užbaigta. Matome ryklį iš arti, žvelgiame į negailestingas jo akis ir atrodo, kad tai tikrų tikriausias ryklys. „Nasrai“ yra puikus nuotykių filmas, kokių dabar sukuriama itin mažai. Nors jame ir matome tam tikrą kiekį kraujo ir vidurių, visko yra būtent tiek kiek reikia ir nė truputėlio daugiau. Tai viena puiki, nuostabiai papasakota istorija.

2. „Egzorcistas“ (1973) / „The exorcist“ rež. Viljamas Fridkinas

Režisieriaus Viljamo Fridriko filmo „Egzorcistas“ istorija buvo paremta eile tikrų įvykių, vykusių 1949 metais, iš kurių vėliau rašytojas Viljamas Piteris Blatis sukūrė savo romaną. Filmas sulaukė daugiausiai palankių atsiliepimų ir dauguma skelbė, kad tai yra siaubo filmų etalonas. Žinoma, nebuvo išvengta ir neigiamų nuomonių, ypač iš itin religingų žmonių. Tačiau dauguma šį filmą laikė ir iki šiol laiko vienu geriausių sukurtų siaubo filmų. Tai buvo vienas sėkmingiausių 1973-ųjų kino kūrinių, tačiau jam teko pereiti nelengvą kūrybinio proceso kelią. Blatis norėjo, kad būtent Viljamas Fridkinas režisuotų jo adaptaciją, nes jo manymu, būdamas žydų kilmės kino kūrėju, turinčiu agnostinį požiūrį į dvasingumą, Fridkinas puikiai žinos, kaip išsklaidyti žiūrovų abejones. Kino kompanija „Warner Brothers“ nelaikė Fridkino tinkamu pasirinkimu iki kol jis laimėjo Oskarą už geriausią režisūrą filme „Prancūzų ryšininkas“; tačiau ir Blačio grasinimai imtis teisinių veiksmų prieš „Warner“, jei šie nesutiks pasamdyti Fridkino, neabejotinai padarė didelį įtaką kompanijos sprendimui. Ir nors kūrybos metu Fridkinas ir Batis nuolat ginčijosi dėl scenų, kurias reikia palikti, o kurias iškirpti, galiausiai Fridkino argumentai paėmė viršų ir galutinis režisieriaus darbas iki šiol džiugina, o gal derėtų sakyti gąsdina, žiūrovų akis.

Išsiskyrusi su savo vyru aktoriumi, Holivudo aktorė Kris Makneil ir jos paauglė dukra persikelia į Vašingtoną, kur Kris filmuojasi filme. Jos išsinuomoja namą Džordžtaune, kuriame apsistoja, kol bus baigtas filmas, po kurio Kris planuoja nusivežti Regan į Europą, kol naujas jų namas Los Andžele bus baigtas remontuoti. Kris dažnai naktimis girdi keistus garsus iš palėpės, bet nusprendžia, kad tai tik įsiveisę graužikai. Tuo pačiu metu Regan, kuri iš esmės yra itin ramus vaikas, pradeda elgtis neįprastai, dažnai būna neįprastai aktyvi, keikiasi, meluoja ir nesugeba sutelkti dėmesio. Gydytojas pagal simptomus nusprendžia, jog taip mergaitė išgyvena tėvų išsiskyrimą ir persikraustymą į naują vietą. Nors gydytojai įvairiais moksliniais faktais bando pagrįsti keistą mergaitės elgesį, jos mama Kris pradeda tikėti, kad čia vyksta kur kas rimtesni dalykai, ypač tada, kai Regan pradeda smurtauti ir daryti žmogaus galiai neįmanomus dalykus. Kris suvokia, jog vyksta antgamtiški dalykai ir kad pati Regan negalėjo sukelti sau tokios būsenos. Nors Kris ir nėra religinga moteris, vis dėlto nusprendžia, jog reikia kažko imtis ir išvaryti iš dukros piktąsias dvasias. Su ja susisiekia Tėvas Damijanas Karas, kuriam Kris jaučia simpatiją. Pats Tėvas kovoja su tikėjimo krize, kuri užklupo jį po motinos mirties. Tėvui Damijanui į pagalbą bažnyčia atsiunčia Tėvą Lankesterį Meriną, kuris šiek tiek geriau suvokia, kas apsėdo Regan ir kodėl pasirinko būtent ją. Klausimas tik ar Tėvų Merino ir Karo tikėjimas pakankamai stiprus, kad išvarytų demoną ir ar toli jie pasiryžę eiti, kad pasiektų savo tikslą.

Šaltuoju 1973-ųjų ir 1974-ųjų žiemos laikotarpiu, siaubo filmo „Egzorcistas“ pasirodymas didžiuosiuose ekranuose tapo tikru nacionaliniu fenomenu. Būsimi žiūrovai valandų valandas laukė eilėse, kad nusipirktų bilietus, o eilės Niujorke tesėsi net per keletą rajonų. Nors toks užsidegimas nebuvo beprecedentis, jis buvo kiek netikėtas. Likus keliems mėnesiams iki išleidimo, kino kompanija „Warner Brothers“ mąstė atidėti visą projektą. Tačiau galutinis platintojų noras surizikuoti atsipirko milžinišku finansiniu pasisekimu ir vieno labiausiai kopijuojamų filmų apie piktųjų dvasių apsėdimus išleidimu.

1.

1. „Helovinas“ (1978) / „Halloween“ rež. Džonas Karpenteris

„Helovinas“ yra vienas labiausiai analizuojamų režisieriaus Džono Karpenterio darbų. Nuo pirmojo pasirodymo didžiuosiuose ekranuose žiūrovai jau padarė daugybę skirtingų išvadų apie filmo reikšmę ir simboliką, tačiau ši manija išlikusi ir iki šių dienų. Siaubo fanai ir tyrėjai pristatė ne vieną išplėtotą teoriją, kuriose, atsižvelgdami į savitą baimės suvokimą, kiekvienai filmo detalei priskiria tam tikrą reikšmę. „Helovinas“ buvo išleistas tokiu laikotarpiu, kai į plačiąją visuomenę buvo paleisti vieni labiausiai interpretuojamų filmų su itin dviprasmiškomis pabaigomis ir pavadinimais, pavyzdžiui, „Prisukamas apelsinas“ (1971), „Skrydis virš gegutės lizdo“ (1975), „Kinų kvartalas“ (1974) ir daugybė kitų.

Užvaldytas neapsakomo troškimo žudyti, 1963 metų Helovino naktį, šešiametis Maiklas Majeris papjauna savo penkiolikmetę seserį Juditą. Lygiai po ilgų penkiolikos metų, žiaurios žmogžudystės metinių dieną, Maiklas pabėga iš „Smith Grove“ reabilitacinės ligoninės – skirtos psichiškai nestabiliems nusikaltėliams – ir sugrįžta į gimtąjį savo miestelį Hadonfildą. Neilgai trukus Maiklas pradeda stebėti nieko neįtariančią, žavią vidurinės mokinę Laurą Staud ir jos drauges Anę bei Lindą, o tuo tarpu Majerio psichiatras Dr. Samuelis Lumis ir skeptiškai nusiteikęs šerifas Lei Braketas iššukuoja visą miestą ieškodami psichiškai nestabilaus kalinio.

„Helovinas“ Džoną Karpenterį pavertė siaubo filmų legenda, ir be to, kad šiuo filmu prasidėjo jo, kaip kino kūrėjo karjera, jis taip pat sukūrė ir ilgaamžę franšizę bei žudynių subžanrą. O keisti veikėjai ir puikūs juos įkūnijančių aktorių pasirodymai bei šiurpuliukai, kylantys stebint, kaip kaukėtasis žudikas persekioja savo aukas, sukelia žiūrovui norą pamatyti šį filmą ne vieną kartą.

Taip pat skaitykite: TOP 10 šokiruojantys siaubo filmai, kurių antrąkart tikrai nežiūrėsite

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
Naujienos iš interneto

Sponsored video

Taip pat skaitykite: