Pastaruoju metu kai kurie JAV kino kūrėjai, bandydami išvengti Holivudui nuolat prikišamo filmų primityvumo ir banalumo, visokiausiais būdais mėgina išplėsti žanrų ribas. Dažniausiai mėgstama kriminalinių filmų detektyvinę fabulą „pagardinti“ nežymimas erotikos doze, Alfredo Hitchcocko išpopuliarintu „saspensu“ (laipsniškai didinama įtampa), prievartos ir siaubo scenomis, nekrofiliniais motyvais. Pastebimi šiame žanre ir ryškūs žingsniai psichologinio kino link. Scenaristai dabar stengiasi ne tiek meistriškai supainioti kriminalinį siužetą, kiek nori paversti bet kokią žudiko ir nusikaltimus tiriančio policininko dvikovą metafizinio Blogio ir visuomet nugalinčio Gėrio konfliktu. Kad būtų galima pasiekti tokių apibendrinimų aukštumas, reikalingi neeilinių gabumų priešininkai.
Šiuolaikinis kino žudikas jau nė iš tolo neprimena savo legendinio protėvio – Londono siaubo Džeko, praminto „Skerdiku“. Dabartiniai kino maniakai mėgsta pasitenkinti savo hipnotizuojančiu poveikiu aukai, sadistišku šaltakraujiškumu, rafinuota griovimo galia ir patologine savidestrukcija.
Primename dešimtį vaidybinių kriminalinių filmų, kurie savo metui tapo kinematografinio pasaulio sensacijomis ir ligi šiolei kaitina žiūrovų bei kritikų aistra.
10. „ŽAVUSIS ŽUDIKAS TEDAS BANDIS“ (Extremely Wicked, Shockingly Evil, and Vile, 2019)
1989 metais sausio 24 dieną mirties bausmė elektros kėdėje buvo įvykdyta vienam garsiausių JAV žudikų maniakų Tedui Bandžiui (Ted Bundy). Priremtas įrodymų jis prisipažino nuo 1974 per ketverius metus nužudęs trisdešimt moterų, nors jo bylą tyrę pareigūnai mano, kas aukų buvo kur kas daugiau.
Egzekucijos išvakarėse žudikas davė interviu, kuriame pasistengė save pateikti kaip ydingos visuomenės auką. Jis papasakojo, kad gimė dievobaimingoje krikščioniškoje šeimoje ir nuolatos lankėsi bažnyčioj. Viskas klojosi gerai, kol dvylikamečiui pirmą kartą į rankas pakliuvo pornografinis žurnalas. Čia pamatytos nuotraukos, anot Tedo, užvaldė jo sąmonę, maitino visas jo mintis, kurstė vaizduotę ir skatino prievartą.
Norėdamas nukreipti dėmesį nuo savo nusikaltimų, maniakas net ėmė pamokslauti: „Visuomenę reikia gydyti ir ginti nuo jos pačios. Šioje šalyje laisvai propaguojamas smurtas ir pornografija. Žmonės smerkia Tedo Bandžio veiksmus, tačiau abejinga praeina pro stendus su pornografiniais žurnalais, dėl kurių jų vaikai tampa tokiais, kaip Tedas Bandis“.
Sunku patikėti, tačiau vieši teismo procesai, kuriuose dalyvavo teisiamasis, susilaukdavo ne tik padidinto žiniasklaidos dėmesio (tai visiškai suprantama), bet ir neįtikėtino moterų (ypač jaunų panelių) dėmesio. JAV spaudoje buvo ne kartą rašyta, kad nemažas būrys mergino net nakvodavo prie teismo rūmų, kad ryte galėtų salėje atsisėsti kuo arčiau žavios išvaizdos žudiko (manau, kad šį fenomeną turėtų nagrinėti jau ne kino kritikai, bet psichiatrai)- G.J.).
2019 metais mūsų ekranuose rodytas filmas buvo pavadintas „Žavus žudikas Tedas Bandis“, nors originalus pavadinimas „Extremely Wicked, Shockingly Evil, and Vile“, kaip dabar įprastą sakyti, siunčia visai priešingą žinutę – „Neįtikėtinai piktas, šokiruojamai žiaurus ir niekšiškas“. Būtų įdomu sužinoti, kokie motyvai mūsų platintojus paskatino imtis „velnio advokato“ vaidmens? Bet tai jai visai kita istorija.
Vieną žiauriausių serijinių žudikų Jungtinių Valstijų istorijoje Teodorą Robertą Bandį šiame režisieriaus Joe Berlingerio filme suvaidino Zacas Efronas, kurio vaidmenų taupyklėje daug pozityvių ir visais atžvilgiais teigiamų bei simpatiškų personažų.
Pirmą kartą įtarimai jaunos moters pagrobimu ir nužudymu jam buvo pareikšti 1975 m. Visus kaltinimus vyras tada audringai neigė, o įtarimams kaupiantis, du kartus buvo pabėgęs iš kalėjimo ir vykdė naujus nusikaltimus. Galų gale prisipažino kaltas dėl 30-ies žmogžudysčių, įvykdytų septyniose Amerikos valstijose.
Žavingos išvaizdos charizmatiškas vaikinas savo aukas visuomet suviliodavo viešose vietose, dažniausiai baruose. Apsimetęs valdžios pareigūnu arba neįgaliuoju, T. Bandis užmigdydavo savo aukų budrumą ir, išviliojęs toliau nuo pašalinių akių, jas pagrobdavo. Jo nusižiūrėtų merginų laukė kraupus ir nesuvokiamai žiaurus likimas.
Lygiai toks pat likimas buvo paruoštas ir Elizabetai Klopfer (akt. Lily Collins). Tačiau žudikas netikėtai… įsimylėjo savo potencialią auką. Vis tik kraupios savo veiklos jis neatsisakė.
Visi tolimesni filmo įvykiai pasakojami būtent iš Elizabetos perspektyvos. Nuo pat pirmųjų įtarimų, teismų ir netgi Tedui patekus į kalėjimą, mergina nenorėjo patikėti visais įrodymais ir iki pat pabaigos manė, kad jos mylimasis yra nekaltas…
9. „HENRIS: ŽUDIKO MANIAKO PORTRETAS“ (Henry: Portrait of a Serial Killer, 1986)
Kraupių JAV serijinių maniakų galerijoje ženklią vietą užima Teksase gimęs amerikietis Henris Li Lukasas (1936 – 2001). Jis buvo ne tik šaltakraujis žudikas, bet priedo dar piromaniakas ir kanibalas.
Policijos pareigūnams pavyko įrodyti 11 jo įvykdytų žmogžudysčių, nors buvo teigiama, kad jų galėjo būti daugiau nei 300. Per tardymus Lukasas ir jo bendrininkas Otisas Tulas sakėsi tik per vienerius metus klajodami po Ameriką jiedu nužudė 97 žmones. Bet tai įrodyti nepavyko.
2019 studijos „Netflix“ sukurtame dokumentiniame filme „Žudiko išpažintis“ ( The Confession Killer) bandoma atskleisti kai kuriuos anksčiau nežinomus faktus. Pasirodo, kad kai kurie Lukaso prisipažinimai buvo melagingi: ne kartą atnaujinę neatskleistas bylas policininkai sugaudavo tikrus žudikus.
Tai, žinoma, niekaip nesumenkina Lukaso tikrai įvykdytų žiaurių nusikaltimų. O juos smurtą šeimoje nuo mažų dienų kentęs Kelių tarnybos darbininko sūnus pradėjo daryti labai anksti. Būdamas vos šešiolikos jis nužudė metais vyresnę merginą, bet į koloniją pateko ne už tai, o už vagystę su įsilaužimu. Už žmogžudystę jis buvo pasodintas už grotų 1953 metais, kai nužudė prostitutę, kuri, anot Lukaso, buvo panaši į jo motiną.
1960-aisiais jis smūgiu į galvą (buteliu ar plaktuku) nužudė savo motiną, už tai buvo nuteistas kalėti 15 metų, bet jau kitais metais buvo pervestas į psichiatrinę kliniką, kur jam buvo diagnozuota šizofrenija, psichopatija ir sadizmas. Turėdamas daug laisvo laiko ir mėgaudamasis švelnesnėmis gyvenimo sąlygomis Lukasas dienas leido studijuodamas knygas apie garsius žudikus.
1975 metais jis buvo išleistas į laisvę, nors tiesiai šviesiai sakė, kad neketina liautis žudyti. Netrukus jis sutiko savęs vertą bendrininką Otisą Tulą ir drauge su juo vogtu automobiliu išvyko „laimės ieškoti“ (taip abu jau kalėjime aiškino pagrindinį savo nusikaltimų motyvą).
Kaip jie elgėsi su savo aukomis, nesiryžtu aprašyti. Galiu tik pasakyti, kad nuo tokių detalių šiaušiasi iš siaubo plaukai ir kraujas stingsta gyslose.
1998 m. Lukasas buvo nuteistas mirties bausme, tačiau vėliau Teksaso gubernatorius George‘as Bushas jaunesnysis šį nuosprendį pakeitė įkalinimu iki gyvos galvos.
Mirė maniakas kalėjimo kameroje 2001 m. kovo 12 nuo širdies smūgio.
Apie šį galvažudį sukurti keli dokumentiniai ir vaidybiniai filmai. Bene garsiausias – „Henris: Žudiko maniako portretas“, kuris buvo baigtas 1986, bet JAV ekranuose pasirodė 1990-aisiais. Jame gana laisvai elgiamasi su faktais. Bet juk tai – ne dokumentinis filmas (realių faktų reikia ieškoti juose). Tačiau nesunku pastebėti, kad šis vaidybinis filmas sukurtas laba realistine maniera, todėl kartais jis net atrodo kaip tikrų įvykių kronikas. Prie tokio įspūdžio, žinoma prisidėjo operatorius Charlie Liebermanas ir pagrindinio vaidmens atlikėjas Michaelas Rookeris, kuriam žudiko Henrio vaidmuo tapo puikiu startu į kino pasaulio aukštumas (dabar jo sąskaitoje virš 120-ies vaidmenų kine bei televizijoje).
Pirmą kartą žiūrovams filmas buvo parodytas 1986 m. kino festivalyje Čikagoje (čia buvo filmuojama nemaža dalis filmo scenų). Ten su nauja jėgas įsiplieskė ginčiai apie tai, kaip derėtų rodyti smurtą ir žmogžudystes filmuose. Nuomonės kardinaliai išsiskyrė: vieni piktinosi, kad autoriai spekuliuoja žiauriais vaizdais, kiti (jų gretose buvo Martinas Scorsese) sakė, kad 36-erių metų režisierius Johnas McNaughtonas (anksčiau jis darė reklaminius ir muzikinius klipus) sukūrė jeigu ne šedevrą, tai tikrai vertingą kūrinį.
Priešingoje barikadų pusėje esančių kinematografininkų nuomonę įgarsino italų režisierius Nanni Moretti, kuris savo filme „Brangus dienoraštis“ (Caro diario, 1993 m.) pareiškė, kad „Henris: Žudiko maniako portretas“ žmonijai daro labai blogą poveikį.
Kurioje barikadų pusėje yra tikroji tiesą? Ji, kaip ir visada yra kažkur per vidurį tarp dviejų kraštutinių polių.
8. „KAS JŪS, PONE BRUKSAI“ (Mr. Brooks, 2007)
Yra daugybė aktorių, kuriems, regis, visai netinka vaizduoti labai neigiamus ir atgrasius personažus. Vienas tokių – Kevinas Costneris, kilnumo ir patikimumo įsikūnijimas.
Bet kiekvienam aktoriui nesinori būti tik vieno tipažo įkaitais. Jiems taip pat įdomu išplėsti savo galimybių ribas ir pažiūrėti, kas iš to išeis.
Bruce’o A. Evanso filmui lakonišku pavadinimu „Misteris Bruksas“ mūsų kino platintojai sugalvojo labiau intriguojantį pavadinimą „Kas jūs, pone Bruksai?“, nors pagrindinio personažo identifikacijos problema filme nėra svarbiausia.
Erlas Bruksas visuomenėje užima labai aukštą padėtį – visi jį gerbia ir didžiuojasi pažintimi su tikra Amerikos pažiba. Sėkmingas verslininkas susikrovė kapitalą gamindamas įvairių rūšių pakuotes. Jo profesija čia, žinoma, yra ne atsitiktinė, o greičiau metaforiška. Ji pabrėžia, kad už gražios pakuotės dažnai gali slypėti visai netikėtas turinys.
Iš pažiūros ponas Bruksas – nepriekaištingos reputacijos žmogus, gražuolės dukros tėvas, mylimos žmonos vyras, perspektyvaus verslo šeimininkas. Kartą ponas Erlas Bruksas net išrenkamas Portlendo metų žmogumi. Tačiau kuomet visi kelią taurę į jo sveikatą, mažai kas pastebi, kaip klastingai žybsi jo akys. Niekas neįtaria, kad po inteligento kauke slepiasi žiaurus serijinis žudikas, kuris niekaip nebepajėgia nuslopinti savo maniakiškų instinktų ir kraujo troškimo.
Tačiau kad ir kaip išradingai nusikaltėliai kartais slepia savo juodus darbus, net ir tobuliausią kriminalinį scenarijų gali sudrumsti koks nors mažmožis arba atsitiktinis liudininkas. Kartą taip atsitinka ir Bruksui. Vieno jo nusikaltimo liudininku tampa kvaištelėjęs fotografas. Jis pradeda šantažuoti Bruksą. Bet jo reikalavimai – ypatingi. Keistuolio fotografo pinigai nedomina. Jis pareiškia norą dalyvauti kraują kaitinančioje kriminalinėje veikloje ir stebėti kitas žmogžudystes.
Iki šiol nusikaltimų vietoje maniakas nepalikdavo jokių pėdsakų, kurie galėtų jį identifikuoti. Bet policijos bylose nesugaunamas nusikaltėlis vadinamas žudiku su kruvinais pirštų antspaudais. Mat jis visada nusikaltimo vietoje palieta pačių aukų kruvinus pirštų antspaudus.
Kevinas Costneris vaidina šiuolaikinį daktaro Džekilo ir pono Haido variantą. Erlas Bruksas nori atsikratyti savo tamsaus alter ego ir grįžti į normalų gyvenimą: jis net lankosi anoniminiuose psichiatriniuose užsiėmimuose. Kartais net pasirodo, kad jam pavyko sutramdyti savo kruvinus instinktus, bet tai tik trumpas atokvėpis prieš naują smurto seriją.
Pono Brukso antrininką suvaidino inteligentiškasis Williamas Hurtas, kuris čia yra tas šėtonas gundytojas, kuždantis į savo „kliento“ ausį (dažniausiai sėdėdamas Brukso automobilyje) raginimus nepasitenkinti pasiektais rezultatais.
Kartais tai atrodo komiškai. Tačiau visai nejuokinga darosi, kai filmo autoriai bando mus įtikinti, kad kriminaliniai pono Brukso polinkiai nėra tik patologinis nukrypimas nuo sveikos psichikos normų, bet gali būti genetiškai perduodamas palikimas.
7. „PAŽADAS“ (The Pledge, 2001)
Šveicarų dramaturgo Fridricho Diurenmato kūrinių temos ne kartą tapdavo puikių kino filmų pagrindu. Vykusią pjesės „Avarija“ ekranizaciją 1974 metais sukūrė Vytautas Žalakevičius.
O amerikiečių aktorius Seanas Pennas adaptavo kinui paradoksų meistro apysaką „Pažadas“, pagal kurią Vakarų Vokietijoje 1958 metais jau buvo susuktas kriminalinis filmas „Tai atsitiko vidury dienos“ (Es geschah am hellichten Tag, rež. Ladislao Vajda).
Naujajame filme veiksmas iš Europos perkeltas į Jungtines valstijas ir pakeisti veikėjų vardai, pakito, žinoma, ir siužeto turinys.
Mažame Amerikos miestelyje žmogžudysčių skyriaus detektyvas Džeris Blekas (Jackas Nicholsonas) išleidžiamas į užtarnautą poilsį. Paskutinę darbo dieną kolegos suruošia vakarėlį ir įteikia Džeriui bilietą į Meksiką, kur jis seniai svajojo pažvejoti. Tačiau kelionę, taip pat kaip ir pensiją, teks atidėti vėlesniam laikui, nes Nevados kalnuose aptinkama žiauriai nužudyta ir išniekinta aštuonerių metų mergaitė.
Būtent Džeriui tenka nemaloni misija pranešti mergaitės tėvams apie klaikią jų dukros žūtį. Kaip tik tą dieną vyras pažadėjo nelaimingai motinai, kad suras žudiką bet kokia kaina.
Pirmoji tyrimo fazė baigiasi greitai – nusikaltimu apkaltintas nevisprotis indėnas Tobis (akt. Benicio Del Toro) prisipažįsta, bet netrukus nusižudo. Nors daug kam atrodo, kad byla baigta, bet Džeriui to nepakanka. Jis spjauna į galimybę ramiai pažvejoti Meksikoje ir imasi savarankiško tyrimo.
Nuvykęs į įvykio vietą Džeris nusiperka benzino kolonėlę, kad niekam nekeltų įtarimo, ir imasi darbo. Jis sužino, kad apylinkėse jau įvyko du panašūs incidentai, todėl Džeris pasiryžęs ieškoti serijinio žudiko. Pamažu ima ryškėti ir potencialaus nusikaltėlio kontūrai – jis yra aukštaūgis ir vadina save „Stebukladariu“.
Įkalčių kol kas nedaug, užtai Džerio rankose nužudytosios mergaitės piešinys, kuriame Džeris stengiasi aptikti tragedijos raktą.
Nors detektyvui pavyko žudiką įvilioti į spąstus, filmas baigiasi netikėta atomazga. Ir už ją, ir už kitus šio sukto psichologinio trilerio autorius norėtųsi nuoširdžiai pagirti.
Aktorių kolektyvas puikus. Be jau paminėtų aktorių įsimenamus vaidmenis sukūrė Robin Penn, Vanessa Redgrave, Mickey Rourke’as ir Samas Shepardas.
Operatoriaus Chriso Mengeso kamera puikiai kuria nerimo kupiną atmosferą, kalnų vaizdai ir snieguoti peizažai pabrėžia trileriams privalomą kiekviename žingsnyje tykančio pavojaus nuotaiką.
Galų gale, filmas paneigia mitą, kad geri aktoriai retai tampa gerais režisieriais. Seanas Pennas – graži išimtis.
6. ,,GIMĘ ŽUDYTI“ (Natural Born Killers, 1994)
Jeigu neturite antrosios pusės, turbūt kartais pasvajojate apie ją. Kiek daug galėtumėt nuveikti, nukeliauti, išbandyti naujus dalykus ar tiesiog nesijusti vienišais ir turėti su kuo pasikalbėti, kai nieko daugiau nėra šalia. Šis filmas būtent apie tai, kaip du, vienodai beprotiški ir panašūs į vienas kitą žmones, suranda savo antraja širdies pusę. Eidami viena kryptimi, turėdami vieną tikslą, kartu keliauja per gyvenimą. Iš pirmo žvilgsnio tai tiesiog ideali meilės istorija, tačiau taip nėra. Jie žiaurūs nusikaltėliai, kurie yra pasiryžę bet kam. Tačiau jie išlieka iki galo kartu ir tai yra savotiškai romantiška.
,,Gimę žudyti“ (angl. Natural Born Killers, 1994) – kriminalinė drama, kurią režisavo amerikiečių rašytojas ir kino filmų kūrėjas Oliveris Stounas. Šio filmo istorija originaliai buvo parašyta kito garsaus režisieriaus Kventino Tarantino ir iš tiesų, filme galima justi šio režisieriaus dvasią. Tačiau taip jau buvo lemta, nors ir bandęs režisuoti juostą pats, K. Tarantino buvo priverstas parduoti scenarijų kino kompanijai ,,Warner Bros“. Su keliais kitais režisieriais O. Stounas perrašė scenarijų, padarė jį labiau ,,savu“ ir pristatė didžiajai auditorijai filmą tokį, kokį matome šiandien.
Pati filmo idėja O. Stounui kilo iš įvairių kriminalinių bylų, kuriose žiniasklaida ir televizija vienaip ar kitaip buvo įsitraukusi į visų atvejų baigtį. Taip pat medijos tapo vis labiau įtakingos ir priklausomos nuo vartotojiškumo, todėl per ją rodoma viskas, kas galėtų kelti reitingus. Su šiuo požiūriu, režisierius pakeitė filmo temą nuo vieno fokusuoto objekto, kaip meilės istorija, prie satyrinio pasakojimo ir apie žiniasklaidos įtaka mums.
Filmas suksis aplink du veikėjus Mikį (akt. W.Harrelson) ir Melori (akt. J. Lewis) Noksus. Jie – beproto įsimylėję vienas kita pamišėliai, rodos yra sukurti vienas kitam. Veiksmas prasideda užkandinėje, kai Melori gundančiais judėsiais šoka viena, o jos mylimasis Maikis, tiesiog sėdi ir nekreipia į ją dėmėsio. Įėjus dviems vyrukams į užkandinę, jie iškart pastebi Melori ir nusprendžia išmėginti laimę ją ,,pakabinant“. Tik vienam iš vyruku bandant šokti kartu su Melorę, prasideda muštynės, kurios greit virstą ir į žudynių vietą. Šitaip yra padarytas pirmasis įspūdis, kokia žiauri ši porelė yra ir puikiai parodo kodėl su jais geriau neturėti jokių reikalų.
Vėliau pasakojama kaip jiedu susipažino, kodėl jie išžudė Melorės šeimą, su kokiomis psichologinėmis traumomis jiems tenka susidurti, kadangi abu jų turi. Jie leidžiasi į kelionę be tikslo, žudo visus, kurie tik jiems užkliūna, net važiuodami gatve jie renkasi savo aukas. Tačiau viskam ateina pabaiga ir juos sučiumpa pareigūnai bei įkalina už grotų. Jais susidomi žurnalistas Veinas (R.Downey, Jr.), kuris kurią laidą apie nusikaltėlius ir žinoma, jis nori interviu savo laidai iš pačių mylimiausių nusikaltėlių šalyje. Šis interviu taps legendiniu, bus transliuojamas gyvai ir žiūrovai, stebintys šį interviu, nepamirš niekada.
Pasakojimas sudarytas iš dviejų dalių, pirmojoje dalyje supažindinama su veikėjais, jų gyvenimu, o antrojoje labiau kreipiamas dėmesys į žiniasklaidą, ką dėl reitingų pasiryš padaryti žurnalistas Veinas nesuvokdamas to kainos. (Deimantė Pilvelytė)
5. „ZODIAKAS“ (Zodiac, 2007)
Praėjo daugiau nei pusšimtis metų nuo tada, kai „Zodiako žudikas“ sėjo baimę Kalifornijos valstijoje, tikrai nužudydamas bent penkis žmones, nors jam priskiriamos dar 37 žmogžudystės. Apie tai pasakojantis Davido Fincherio „Zodiakas“ taip pat primena šią ne iš piršto išlaužtą istoriją, o tikrais įvykiais paremtą ilgai trukusio košmaro studiją. Ši amerikietiška psichozė prasidėjo 1968 – ųjų gruodžio dvidešimtosios naktį, kai Zodiaku pasivadinęs maniakas nužudė pirmąsias aukas.
Antrą kartą dviguba žmogžudystė sukrėtė to paties miestelio gyventojus po pusmečio, Nepriklausomybės dienai baigiantis. Per šį pusmetį policijai nepavyko pasistūmėti nė per žingsnį. Akivaizdu buvo tik tai, kad maniakas aptemdė amerikiečiams dvi šventines progas – prezidento Niksono inauguraciją ir astronauto Neilo Armstrongo išsilaipinimą Mėnulyje.
Vėliau žudikas pats pradėjo aktyviai padėti policijai, skambindamas po kiekvieno naujo nusikaltimo ir siusdamas užšifruotas kriptogramas. Tačiau net ir šie koziriai nepadėjo sugauti įžūlų nusikaltėlį, ilgai žaidusi su policija „Katės ir pelės“ žaidimą. Viename paskutinių pranešimų policijai nesugaunamas maniakas, nužudęs 37 žmones, parašė: „Dabar lauksiu filmo apie save. Įdomu, kas suvaidins pagrindinį vaidmenį?“
4. „MONSTRAS“ (Monster, 2003)
Amerikiečių kine stabiliai konvertuojami siužetai apie visokiausio plauko žudikus maniakus. Vien šiemet per trumpą laiką pamatysime du trilerius apie žiauriausius serijinius žudikus Jungtinių Valstijų istorijoje.
Begalė kriminalinių filmų leidžia klasifikuoti žudikus į grupes pagal svarbiausius bruožus. Dažniausiai pasitaiko tradiciniai seksualiniai maniakai, ištikimi Londono siaubo Džeko Skerdiko pasekėjai. Bet pastaruoju metu vis dažniau pastebimi kur kas intelektualesni galvažudžiai, nebepasitenkinantys tik primityviu kraujo troškimu. Tokiems svarbiau kraują kaitinantis žaidimas su savo auka, rafinuotas gyvybės atėmimo ritualas ir pikantiškas pasimėgavimas kruvinos veiklos rezultatais. Bendra iki šiol visiems kino maniakams buvo tai, kad jie buvo vyrai ir žudė dažniausiai priešingos lyties atstoves.
Turbūt todėl tiek daug triukšmo 2003-aisiais metais kilo, kai ekranuose pasirodė filmas „Monstras“ (rež. Patty Jenkins). Nes autoriai tradicinius žudikus ir jų aukas sukeitė vietomis. Padėjo jiems nesenos realijos – 1989 metais Amerikoje mirties bausmė buvo įvykdyta pirmai Jungtinėse Valstijose žudikei. Kinas tokio įvykio nepastebėti tiesiog neturėjo teisės. Rezultatas pateisino lūkesčius. Auksinio gaublio premiją ir Oskarą pelnė pagrindinio vaidmens atlikėja Charlize Theron. Apie ją buvo rašoma tikrai labai daug. Ir visi stebėjosi, kaip Holivudo grimuotojai tokią gražuolę sugebėjo paversti tikra pabaisa. Toks persikūnijimas tikrai daro stiprų įspūdį. Pats filmas – taip pat.
Daug metų Eilina praleido šalikelėje, parsidavinėdama pravažiuojantiems vyrams. Kartą visiškai nusiminusi ir jau rimtai galvodama apie savižudybę ji viename homoseksualų bare susipažįsta su jauna lesbiete Selbe (Christina Ricci), kurią tėvai išsiuntė pas tetą į Floridą gydytis „nuo žalingų polinkių“. Dviejų moterų draugystei nebus lemta tęstis ilgai. Nes išlikti žmogumi amžinos neapykantos pasaulyje neįmanoma. Kasdien Eilinos širdyje didėjanti pykčio koncentracija galų gale sprogs taip garsiai, kad JAV žiniasklaida ją pavadins tikru Monstru – pirmąją moterimi serijine žudike, nužudžiusia šešis vyrus.
3. „Prisiminimai apie žmogžudystę“ (Memories of murder, 2003)
Tikrais faktais paremta detektyvinė drama pasakojanti apie pirmojo Pietų Korėjoje serijinio žudiko žmogžudystes. Siaubingi žudymai vykdyti tarp 1986-ųjų ir 1991-ųjų, Hwaseong miestelyje, esančiame Gyeonggi provincijoje.
Filmo režisieriui – Bong Joon-ho tai tebuvo antrasis darbas. Pirmasis jo kūrinys buvo „Lojantys šunys nekanda” („Barking dogs never bite“). Ši aplinkybė nesutrukdė „Prisiminimams apie žmogžudystę“ susižerti 13 apdovanojimų ir patekti į 20-ies mėgstamiausių Quentino Tarantino filmų sąrašą. Viename interviu Q.Tarantino netgi pavadino Bong Joo-ho Korėjietiškuoju S. Spielbergu.
Kitaip, nei beveik visuose detektyviniuose filmuose siužetas koncentruotas ne į žudiką ar jo vykdomas žmogžudystes, tačiau į bylą tiriančius detektyvus, kuriems užkrauta didžiulė atsakomybė. Filmas prasideda saulės nupliekstuose laukuose, vietos ūkininkui vežant pagrindinį detektyvą Park Doo-man (Kang-ho Song) į pirmosios aukos žmogžudystės vietą. Pastarasis detektyvas, įkūnija nekompetetingą, savo darbo nelabai išmanantį policininką, nuovadoje, kurioje jis dirba – pastovi sumaištis ir chaosas. Režisierius balansuoja tarp parodijos, juodojo humoro ir tikrojo realizmo, kuris auga pačioje filmo pabaigoje.
Kuomet randama antroji serijinio žudiko auka – tyrimas įgauna pagreitį. Kadangi miestelis, kuriame vyksta veiksmas yra gan mažas, visos aukos žinomos, tai kelia žmonių paniką, pritraukią daug žiniasklaidos, o pareigūnai spaudžiami kuo greičiau surasti laisvėje besiblaškantį ir naujų aukų beieškantį nusikaltėlį.
Neilgai trukus pareigūnas Park Doo-man su kolega Cho Young-Koo (Kim Roi-ha) areštuoja vieną iš kaimo vaikų, turintį psichinę negalią, jis persekiodavo nužudytą merginą ir tai detektyvams kėlė įtarimą. Cho Young-Koo įkūnija blogąjį policininką, kuris nevengia naudoti fizinės jėgos, kuri jam teikia pasitenkinimą prieš bejėgį vaiką. Nusivežę vaiką į įvykio vietą prieš juos stebinčią minią verčia vaiką prisipažinti dėl nužudymų ir rodyti kokiu būdu jis tai padarė. Detektyvų tardymą sutrukdo berniuko tėvas, kuris išsiveda berniuką iš įvykio vietos nepakęsdamas tokio žeminimo.
Tyrimas pasisuka kita linkme į miestelį atvykus detektyvui iš Seulo. Seo Tae-yoon (Kim Sang-kyeong) – ramus, kompetetingas, savo darbą išmanantis tyrėjas profesionalas. Daugelyje scenų jis stovi šalia Doo-man, rūko cigaretę, galvoja, nesikiša į tyrimą, tačiau ieško dokumentų įrodančių vieną ar kitą įkaltį. Nuo filmo vietos, kurioje atsiranda Tae-yoon vyksta varžybos tar dviejų detektyvų, varžybos, tarp logikos, proto ir emocijų. (Monika Žilaitytė)
2. „AVINĖLIŲ TYLĖJIMAS“ (Silence of the Lambs, 1991)
Kai 1980 metais vasario dešimtąją daug žmonių pražudęs serijinis maniakas Tedas Bandis buvo nuteistas mirti elektros kėdėje, lengviau atsiduso ir policijos pareigūnai, ir paprasti amerikiečiai. Atrodė, kad kruvinų nusikaltimų grandinė pagaliau nutraukta, ir šiurpios žmogžudystės nebesikartos.
Tačiau ramybė truko neilgai.
Devintojo dešimtmečio pradžioje Sietle ir kai kuriuose kituose miestuose vėl ėmė dingti moterys. Pasmaugtų ir išniekintų aukų palaikus žmogžudys palikdavo prie Grin Riverio upės. Nuo kojų nusivariusi policija atsidūrė aklavietėje.
Tačiau 1984 metais į kraupias bylas tiriantį detektyvą Robertą Keppelą netikėtai kreipėsi rimtas pagalbininkas. Laišką detektyvui iš kalėjimo parašė… mirties nuosprendžio įvykdymo laukiantis maniakas Tedas Bandis. Neprašydamas nieko mainais maniakas pasisiūlė padėti.
Pasiilgęs bendravimo serijinis žmogžudys policininkams perskaitė ištisą kursą apie tai, kaip dažniausiai elgiasi žudikai maniakai. O po to pateikė idealų Grin Riverio žudiko psichologinį portretą.
Deja, policija tąsyk aplaidžiai pasielgė su vertinga informacija, ir žudikas dar septyniolika metų išbuvo laisvėje, ilgindamas savo aukų sąrašą.
Užtai šia informacija vykusiai pasinaudojo rašytojas Thomas Harrisas, parašęs skandalingai išgarsėjusį ir sėkmingos ekranizacijos susilaukusį romaną „Avinėlių tylėjimas“. Tik knygoje pavojingas maniakas pavadintas Hanibalu Lekteriu, o su juo kalėjime bendrauja ne policijos detektyvas Robertas Keppelas, o jauna FTB agentė Klarisė Starling.
Su jais abiem susipažinome skaitydami knygą ir žiūrėdami to paties pavadinimo penkiais „Oskarais“ apdovanotą filmą (1991 m., rež. Jonathanas Demme), kuriame pagrindinius vaidmenis suvaidino Anthony Hopkinsas ir Jodie Foster.
Vos spėjusi baigti mokslus FTB stažuotoja Klarisa Starling patenka į Vašingtono specialiųjų bylų tarnybą. Čia tiriamos serijinės žmogžudystės ir gaudomi pavojingi maniakai. Vienas jų ypač žiauriai žudo moteris, tačiau aptikti jo pėdsakus kol kas nepavyksta. Aišku, kad nusikaltėlį, pramintą Bafalo Bilu, bus galima sučiupti tik tada, kai pavyks suprasti jo veiksmų logiką. Todėl nusprendžiama pasinaudoti už grotų sėdinčio daktaro Hanibalo Lekterio paslaugomis. Tik ar norės jis padėti teisingumui?
1. „SEPTYNI“ („Se7en“)
Prieš gerus du dešimtmečius Holivudo kriminalinio kino kūrėjai, bandydami išvengti nuolat prikišamo jų filmų primityvumo, stengiasi praplėsti vieno žanro ribas, įjungdami į detektyvinę fabulą kitų populiarių žanrų elementus. Dažniausiai imta kriminalines fabulas „pagardinti“ nežymiomis erotikos dozėmis, hičkokišku įtampos auginimu, smurto ir siaubo scenomis, net nekrofiliškais motyvais.
Pastebima ir ryški kryptis link psichologinio kino, kai meistriškai painiojant siužeto linijas, pagrindinis konfliktas tarp rafinuoto nusikaltėlio ir jo kėslus bandančio perprasti detektyvo (policininko, FTB agento, žurnalisto) tampa panašus į metafizinį Gėrio ir Blogio susirėmimą. Kad būtų galima pasiekti tokių beveik filosofinių apibendrinimų, reikalingi neeilinių sugebėjimų antagonistai. Todėl šiuolaikinis žudikas kine jau nė iš tolo neprimena savo tolimojo protėvio Londono siaubo Džeko Skerdiko. Dabartinio maniako charakteristiką „puošia“ sadistiškas šaltakraujiškumas, hipnotizuojantis poveikis savo aukai, patologiška savidestrukcija ir neeilinis intelektas. Kurį laiką tokiam „etalonui“ idealiai tiko Anthony Hopkinso suvaidintas Hanibalas Lekteris („Avinėlių tylėjimas“ ir jo tęsiniai). Būtent šiomis savybėmis galima charakterizuoti ilgai liekantį už kadro itin žiaurų filmo „Septyni“ žudiką.
Mažame miestelyje, kur nuolat pliaupia lietūs, viena po kitos įvykdomos kelios brutalios žmogžudystės. Visus nusikaltimus sieja tik neregėtas žiaurumas ir prie lavonų krauju užrašyti žodžiai „Apsirijimas“, „Godumas“, „Puikybė“. Dviem bylą tiriantiems detektyvams Viljamui Somersetui (Morganas Freemanas) ir Deividui Milsui (Bradas Pittas) greitai taps aišku, kad kažkas pasiryžo kovoti su septynių mirtinų nuodėmių platintojais. Tik kas šis paslaptingas „angelas naikintojas“? Atsakymą padiktuos ne tik dedukcija, bet ir klasikinės literatūros šedevrai – Dantės „Dieviškoji komedija“, Geoffrey Chaucerio „Kenterberio istorijos“ ir Johno Miltono „Prarastasis rojus“.
Pakeliui į šokiruojančią atomazgą žiūrovams primenamos ir septynios didžiosios dorybės. Beje, ne pro šalį būtų priminti, kad magišką skaičių „septyni“ kinematografininkai itin mėgsta. Jis labai prasmingai panaudotas Ingmaro Bergmano šedevre „Septintasis antspaudas“ (1957), Comptono Bennetto „Septintajame šyde“ (1945) ar Umberto Eco viduramžių detektyvo „Rožės vardas“ ekranizacijoje (1987, rež, Jeanas Jacues Annaud).
Taip pat skaitykite: TOP 10 moterų nusikaltėlių kine
