Steven Spielberg filmo Jurassic Park filmavimo aištelėje

Stevenas Spielbergas (g. 1946) jau būdamas 15-os dalyvauja mėgėjiškų filmų konkurse su filmu apie karą „Pabėgimas į niekur“ (Escape to Nowhere, 1951). Nuo 1970 m. kino studijoje Universal režisuoja atskiras populiarių serialų serijas, o 1971 savarankiškai sukuria psichologinę TV trilerį „Dvikova“ (Duel).
Pirmas pilnametražis kino projektas „Šugarlando ekspresas“ (The Sugarland Express, 1974) pasakojo tikrais įvykiais pagrįstą istoriją: pasipiktinusi teisėsaugos sprendimu atimti iš jos vaiko globos teises Lū Žana Poplin įtikina savo paklusnų vyrelį Klovisą pabėgti iš kalėjimo ir padėti jai pagrobti naujų įtėvių auginamą jųdviejų vaiką. Įkaitu paėmę policijos pareigūną, sutuoktiniai lekia per Teksaso valstiją, nepaisydami juos besivejančių policijos mašinų…

Tuoj po „Nasrų“ (1975), pagimdžiusio blokbasterio fenomeną Spielbergas susidomi kosmine tematika ir sukuria „Artimus trečiojo laipsnio kontaktus“ (Close Encounters of the Third Kind, 1977) bei „Ateivį“ (E.T. the Extra-Terrestrial, 1982). Pirmasis – beveik mokslinė studija apie nepaaiškinamus kosminius reiškinius ir žmonių susidūrimus su NSO. Susidūręs su jais tiesiogiai filmo herojus Rojus (Richard Dreyfuss) dažnai regi visokius fantastinius reginius. Ir ne tik jis vienas.

Sukūręs „Ateivį“ S. Spielbergas įsitvirtina kaip sėkmingiausias prodiuseris ir režisierius, vienas garsiausių visų laikų kino industrijos veikėjas.

Režisieriaus interesų sfera labai plati: 4 filmai apie Indianą Džounsą (penktasis dar kuriamas); du – apie dinozaurus, kelios fantastinės dramos („Visada“, 1989; „Dirbtinis intelektas“, 2001; „Įspėjantis pranešimas“, 2002; „Pasaulių karas“, 2005), kariniai filmai: („1941“; „Šindlerio sąrašas“, 1993; „Gelbstint eilini Rajaną“, 1998; „Karo žirgas“, 2011); istorinės dramos („Amistadas“, 1997; „Miunchenas“, 2005; „Linkolnas“, 2012; „Valstybės paslaptis“, 2017). pasakos („Kablys“, 1991; „Tintino nuotykiai“, 2011; „Didysis Gerulis Milžinas“, 2016).

Dabar kuria miuziklą „Vestsaido istorija“ – klasikinio filmo (1960) perdirbinį.

10. „DVIKOVA“ (Duel, 1971)

Šiandien Steveno Spielbergo pavardės nežino tik tie, kurie visiškai nesidomi kinu. Turbūt, sunku būtų surasti civilizuoto pasaulio pilietį, niekuomet nemačiusį „Nasrų“, „Jūros periodo parko“ ar bent jau filmų apie Indianos Džounso nuotykius. Šie įspūdingi reginiai atnešė jų autoriui didelį pelną ir suteikė galimybę būti laisvam nuo kino procesus valdančio kapitalo. Dabar S. Spielbergas pats gali diktuoti kino madas, nes turi nepaprastą talentą ir visada pasižymėjo puikia intuicija. Kiekvienas jo filmas (tai nesunku įrodyti konkrečiais pavyzdžiais) vaizdais paversdavo tai, kas kilo iš kolektyvinės žmonių pasąmonės vienu ar kitu konkrečiu laikotarpiu. Neveltui, kai kas Amerikoje šį komercinės nesėkmės nepatyrusį režisierių vadina „įkūnyta Amerikos pasąmone“, galinčią nuspėti žmones kankinančias fobijas ir mokančia manipuliuoti masių emocijomis.

Kurdamas filmus S. Spielbergas dažnai atsiremia į literatūrą. Pirmą kartą taip atsitiko 1971 metais, kai režisierius „Dvikovai“ panaudojo Richardo Mathesono apsakymą, kurį, beje, įkvėpė reali istorija.

Filmo siužetas apgaulingai paprastas. „Dvikovoje“ nėra jokių specialiųjų efektų, o nuo ekrano akių negalima atitraukti. Siaurame Kalifornijos greitkelyje kuklaus komivojažieriaus Deivido Mano (Dennis Weaveris) automobilį persekioja didžiulis sunkvežimis. Šį susidūrimą režisierius sugebėjo paversti totalios prievartos metafora.

Dvikovą“ su 450 tūkst. dolerių biudžetu Spielbergas susuko per 13 dienų. R. Mathesono istorijoje jaunas menininkas įžvelgė metaforišką prasmę, o artėjant finalui siužetą išplėtojo veik iki antikinės tragedijos intonacijų. Žiūrovams ima atrodyti, kad jau ne milžiniškas kelių monstras stengiasi greitkelyje sutraiškyti nieko nesuprantantį „paprastą amerikietį“, o pati Lemtis kėsinasi į menko žmogaus gyvybę.

Galima, žinoma, filmo siužetą vadinti istorija apie pasaulį valdantį absurdą ir apie sutrikusį žmogų, pasimetusį aplink jį viešpataujančiame chaose. Kaip pavadinsi – nepagadinsi…

9. „ARTIMI TREČIOJO LAIPSNIO KONTAKTAI” (Close Encounters of the Third Kind, 1977)

Tai pirmasis Steveno Spielbergo kosminės tematikos filmas, iš karto tapęs modernaus kino klasika, o po trijų dešimtmečių papildytas dar ir moderniais kompiuteriniais efektais.

Žmoniją nuo neatmenamų laikų viliojo begalinės kosmoso platybės ir noras aptikti ten į save panašias protaujančias būtybes, o gal net ir tobulesnes civilizacijas. Daugiau nei prieš keturis dešimtmečius S. Spielbergas visas drąsiausias mokslines hipotezes pateikė kaip nenuginčijamą faktą. Režisierius išvengė dar vieno fantastikos žanre dažnai pasitaikančio stereotipo būtinai vaizduoti kosminius ateivius kuo šlykštesniais siaubūnais.

Anot knygos „1001 filmas, kurį privalai pamatyti per savo gyvenimą“, „tai nuostabi mokslinė fantastinė misterija, kurioje žmogaus gyvenimo prasmės ieškojimas susiduria su nežemiškomis būtybėmis… Nuėmus puikius specialiuosius garso ir vaizdo efektus, liktų tik pilna išgyvenimų paprasto žmogaus istorija neįprastuose situacijose“.

Tas „paprastas žmogus neįprastuose situacijose“ yra elektros techninės priežiūros darbuotojas Rojus Nearis (Richardas Dreyfussas): tyrinėdamas didelio masto elektros energijos tiekimo trikdžius Indianoje jis susiduria su NSO. Šis įvykis taip paveikia vyrą, kad noras išsiaiškinti, ką visa tai reiškia, užvaldo visas jo mintis.

O tuo metu Meksikos Sonorano dykumoje prancūzų mokslininkas Claude’as Lacombe’as (jį suvaidino prancūzų kino režisierius François Truffaut) ir jo vertėjas amerikietis Davidas Laughlinas (Bobas Balabanas) kartu su kitais vyriausybės mokslo tyrinėtojais aptinka Antrojo pasaulinio karo lėktuvų eskadrilę „Flight 19“, kuri daugiau nei prieš 30 metų dingo Bermudų trikampyje. Lėktuvai nepažeisti ir veikia, tačiau pilotų nėra nė ženklo. Įvykio liudininkas senas vyras tvirtino, kad „naktį pasirodė saulė ir jam dainavo“. Dainos, sklindančios iš kosmoso, nėra išprotėjusio žmogaus išmonė. Filmo autoriai bando suprasti šių garsų prigimtį, o mokslininkai siunčia į kosmosą savo signalus. Ir susilaukia atsakymų…

8. „DIRBTINIS INTELEKTAS“ (Artificial Intelligence: AI., 2001)

Šį fantastinį filmą S. Spielbergas susuko pagal a.a. Stanley Kubricko sumanymą. Vos pabaigęs savo legendinę „2001-ųjų kosminę odisėją“ režisierius susidomėjo Briano Aldisso apsakymu „Super žaislai gyvena ištisą vasarą“ (Supertoys Last All Summer Long). Tai buvo distopinis kūrinys, kuriame ateities pasaulyje vaikų gimstamumo problemą reguliuoja Pupuliacijos ministerija, o kompiuterinių išradimų korporacija gamina beveik tobulus robotus vaikus. Viena jų priima į savo šeimą sutuoktiniai Svintonai, kurie jau turi savą biologinį sūnų.

S. Kubrickas įsigijo šio apsakymo ekranizavimo teises, tačiau keli bandymai pradėti šį kino projektą buvo nesėkmingi. S. Spielbergui perimus šį projektą reikalai greitai pajudėjo iš mirties taško.

Jau pačioje „Dirbtinio intelekto“ pradžioje matome ateities viziją, kurią būtų galima pavadinti ekologų košmaru. Ištirpę poliariniai ledynai apsėmė didžiausius planetos miestus. Bet nuo globalinio kataklizmo išlikusieji žmonės gyvena tikrame techniniame rojuje.

Čia vienas juokas iš tikros realybės peršokti į virtualią. Tik spustelk mygtuką, ir tu jau žydinčiame sode. Arba prie jūros. “Naujo nuostabaus pasaulio” piliečiai seniai nežino, kas yra ligos. Jiems nereikia laikytis dietų. Visi liekni ir amžinai jauni. Nereikalingus riebalus organizme degina specialūs implantai. O idealią veido spalvą užtikrina plastikinė kaukė. Nenuostabu, kad šie ateities žmonės labiau primena vaškines lėles ar manekenus. Dauguma jų yra vaikščiojantys kompiuteriai, mintyse be vargo atliekantys sudėtingas logines operacijas. Tik vienas dalykas gerokai gadina šių tobulų dirbtinių intelektų mikroschemas…

Ligi šiol fantastinėje literatūroje ir šio žanro filmuose, pasakojančiuose apie protingus robotus, dažniausiai buvo kalbama apie tai, kad neretai už žmones tobulesniems robotams trūksta vienintelio dalyko – sugebėjimo jausti ir pergyventi. S. Spielbergo filme ši problema, regis, įveikta. Vienam technologijų genijui pavyko sukonstruoti berniuko išvaizdos robotą, kuris gali mylėti, bet tik tuos žmones, kurie bus užprogramuoti jo sąmonėje.

Kai Svintonų sūnus paniro į komą, sielvartaujantys tėvai ryžosi įsūnyti robotą replikantą Deividą, mama Monika pradžioje baiminasi tokios „giminystės“, bet netrukus susitaiko su nauja situacija ir Deividą pamilsta. O kai tarpusavio bendravimo problemų nebelieka, atsitinka stebuklas – iš komos pabunda Tedis, ir tobuloje šeimoje prasideda visai ne tobulos problemos. Galiausiai Deivido tenka atsikratyti, ir Monika išveža mažąjį robotą į sugedusių žaislų sąvartyną.

Nuo šio momento prasideda graudžioji filmo dalis, kurią žiūrėti ramia širdimi neįmanoma. Nebent būtum ne žmogus, o robotas.

7. „JUROS PERIODO PARKAS“ (Jurassic Park, 1993)

Pagal Michaelo Crichtono romaną sukurta istorija prasidėjo Dominikos respublikoje. Kasykloje aptiktas nepaprastas gintaras, kuriame sustingęs uodas buvo pritvinkęs dinozaurų kraujo. Iš jo mokslininkams pavyko paimti DNR ir išauginti gyvus dinozaurus, o turtuolis profesorius Džonas Hemondas (Richardas Attenborough) apgyvendino šiuos reliktinius gyvius egzotiškoje saloje netoli Kosta Rikos įrengtame zoologijos sode. Greitai šis Juros periodo parkas bus atidarytas ir taps svarbiausiu atrakcionu milijonams lankytojų. Atidarymui pakviesti du paleontologai – daktaras Alanas Grantas (Samas Neillas) ir jo kolegė Elė Satler (Laura Dern), taip pat mokslininkas Janas Malkolmas (Jeffas Goldblumas) ir du profesoriaus anūkai. Tačiau išvakarėse atsitinka nenumatyta nelaimė, ir milžiniški juros periodo parko eksponatai išsiveržia į laisvę.

Jei savo pirmajame blokbasteryje „Nasrai“ S. Spielbegas filmavimams panaudojo mechaniškai valdomą didžiulį baltojo ryklio maketą, tai „Juros periodo parko“ monstrų kūrimas buvo patikėtas tikram šios srities profesionalui Philui Tippettui, kuris dar 1984 m. savo personalinėje studijoje „Tippett Studio“ sukūrė 10 minučių trukmės eksperimentinį filmą „Priešistorinės pabaisos“ (Prehistoric Beast), o 1985-aisiais – televizijos kanalui CBS dokumentinį filmą „Dinozaurai!“ su nuostabia kompiuterine grafika.

Žinoma, kompiuteriniai efektai „Juros periodo parke“ atrodo labai įspūdingai, bet vien jie būtų pavertę filmą tik efektingų triukų kaleidoskopu. Režisierius gerokai perdirbo M. Crichtono knygos tekstą, sustiprino personažų charakteristikas, pagilino filosofinį siužeto lygmenį ir papildė savais režisūriniais sprendimais.

Juros periodo parkas“ – ne tik puikus ir pelningas komercinis filmas (kainavo 63 mln. dolerių, o pasaulyje surinko šiek tiek daugiau nei milijardą: jį pagal pajamas pralenkė tik kita S. Spielbergo fantazija „Ateivis“), bet ir kūrinys, perspėjantis apie genetinių eksperimentų pavojus.

Filmas buvo apdovanotas trimis Oskarais: už garsą, garso bei vaizdo efektus.

Tęsinyje „Dingęs pasaulis“ (The Lost World: Jurassic Park, 1997), kurį taip pat režisavo S. Spielbergas, patyrusio zoologo Janos Malkolmo (vėl Jeffas Goldblumas) vadovaujama mokslininkų ekspedicija atvyksta į kitą nedidelę negyvenamą salą, kurioje išliko dinozaurai. Tuo pačiu metu saloje pasirodo ir grupė medžiotojų. Jie trokšta sugauti ir atgabenti į JAV gyvą tiranozaurą.

Juros periodo parką 3“ (Jurassic Park III, 2001) kūrė jau nebe S. Spielbergas, o jo ne toks talentingas kolega Joe Johnstonas). Tiesą sakant, režisuoti čia nėra ką, bet specialių efektų autoriai padirbėjo tikrai puikiai. Visokių spinozaurų, tiranozaurų, veloceratopsų, ir pterodaktilių yra tiek daug, kad nuoširdžiai trokšti naujo ledynmečio, kuris dar kartą visą šią žmonių giminei pavojingą fauną nušluotų nuo žemės paviršiaus.

Netapo ženkliais meniniais įvykiais nei „Juros periodo pasaulis“ (Jurassic World, 2015 m., rež. Colinas Trevorrow), nei dar vienas filmas „Juros periodo pasaulis: Kritusi karalystė“ (Jurassic World: Fallen Kingdom, 2018 m., rež. J.A. Bayona).

6. „ŠNIPŲ TILTAS“ (Bridge of Spies, 2015)

Filmų kūrėjai kartais labai greitai sureaguoja į permainas pasaulinėje politikoje. Vos tik Winstonas Churchillis 1946 metais kovo penktąją savo kalboje Misūrio valstijos Fultono koledže atvirai nurodė komunizmo plėtros pavojų ir pasakė garsią frazę („Nuo Štetino prie Baltijos iki Triesto prie Adrijos skersai visą žemyną nusileido geležinė uždanga“), kinematografininkai ėmė energingai vystyti paskelbto šaltojo karo siužetus, kuriuose stalininei Rusijai atiteko pagrindinio politinio intriganto ir agresoriaus vaidmuo.

Churchillis net įvardijo už geležinės uždangos linijos esančius miestus – senųjų Centrinės ir Rytų Europos valstybių sostines (Varšuva, Berlynas, Praha, Viena, Budapeštas, Belgradas, Bukareštas ir Sofija), kurie ir tapo aršių kovų (realybėje ir kine) poligonais, veikiamus „vis labiau didėjančios kontrolės iš Maskvos pusės“.

Dabar vėl pastebimas panašių filmų bumas. Ir tai suprantama. Kai kasdien aštrėja JAV ir dabartinės Rusijos tarpusavio kaltinimai, jau nebeslapstomi rafinuotos diplomatijos skraistėmis, siužetų apie šnipus paklausa gerokai padidėjo abejuose Atlanto pusėse. Amerikiečiai į naują šaltojo karo eskalavimą žvelgia rimtai.

Nenusiteikęs juokauti ir S. Spielbergas, ekranizavęs Vakarų pasaulyje žinomą romaną „Nepažįstamieji ant tilto: pulkininko Abelio ir Franciso Gary Powerso byla“.

Dažnai S. Spielbergo filmuose pasirodantis aktorius Tomas Hanksas „Šnipų tilte“ vaidina knygos autorių, Bruklino advokatą Jamesą B. Donovaną, kuris 1960-aisiais metais tampa svarbiu veikėju, sprendžiant garsų politinį incidentą, pasibaigusį šnipų siužetams būdingu susikompromitavusių agentų apsikeitimu. Rusai tada virš savo teritorijos buvo numušę amerikiečių žvalgybinį lėktuvą U-2 ir paėmę į nelaisvę jį pilotavusį oro asą Francisą Gary Powersą, kurį „teisingiausias pasaulyje“ teismas įkalino dešimčiai metų (jį, beje 1985 metais rusų filme „Mes kaltiname“ vaidino mūsiškis Remigijus Sabulis). O CŽV Brukline suėmė sovietų šnipą Rudolfą Abelį. Juo advokatu ir paskiriamas Donovanas, anksčiau specializavęsis draudimo bylose.

Sudėtingoje politinėje rokiruotėje nemenkas vaidmuo atiteko ir liūdnai pagarsėjusios Berlyno sienos statybos metu Demokratinėje Vokietijoje suimtam amerikiečiui studentui Frederikui Pryorui.

Spielbergas ir šį kartą lieka ištikimas savo principams bei kūrybiniam credo: jis visada nori ne tik intriguojančią istoriją papasakoti, bet ir vainikuoja ją išmintingu reziumė arba senamadiškai kalbant, moralu.

Nors gindamas „liaudies priešą“ Donovanas iš tautiečių susilaukia grasinimų ir atvirų bauginimų, užsispyrėlis advokatas atkakliai kelia amerikiečiams visada aktualų klausimą: kas svarbiau – nacionalinis saugumas ar Konstitucija, numatanti teisę į gynybą kiekvienam piliečiui?“.

Atsakymą nesunku numanyti. Bet taip pasaulyje ir turi būti. Nes, anot buvusio JAV prezidento B. Obamos, „Steveno filmai visų pirma pasižymi tikėjimu mūsų bendražmogiškomis vertybėmis“.

5. „GELBSTINT EILINĮ RAJANĄ“ (Saving Private Ryan, 1998)

Filmų apie Antrąjį pasaulinį karą JAV režisierius Stevenas Spielbergas sukūrė nemažai. Pirmiausia komedijoje „1941-ieji“ (1979) išjuokė karinių dramų štampus, pavertęs tragiškus įvykius Pearl Harboro uoste absurdiška istorija apie japonų povandeninio laivo misiją sunaikinti Holivudą. „Saulės imperijoje“ (Empire of the Sun, 1987) privertė žiūrovus jaudintis dėl Šanchajuje nuo tėvų pasimetusio vienuolikmečio berniuko japonų invazijos į Kiniją metu. Vėliau „Šindlerio sąraše“ (Schindler’s List, 1993) S. Spielbergas įkvėpė naujos gyvybės į tragišką holokausto temą. O penkiais Oskarais apdovanotoje karinėje dramoje „Gelbstint eilinį Rajaną“ pabandė naujame kontekste panagrinėti esminę „Šindlerio sąrašo“ mintį: „Kas išgelbėjo vieną gyvybę, tas išgelbėjo visą pasaulį“.

Filmo „Gelbstint eilinį Rajaną“ prologas, vaizduojantis sąjungininkų armijos išsilaipinimą Normandijoje 1944 metų birželio 6 diena, šokiruoja net viską mačiusį karinių filmų žiūrovą. Ko gero, niekada „subjektyvi kamera“ nebuvo taip tiksliai atskleidusi iš siaubo paklaikusio žmogaus savijautos. Šioms akimirkoms tikrai lemta įeiti į kino istoriją.

Šis prologas knygoje „1001 filmas, kurį privalai pamatyti per savo gyvenimą“ aprašytas tokiais žodžiais: „Nespėjo amerikiečių valtys prisišvartuoti Normandijos krantuose, kai dauguma jaunuolių žuvo po nesiliaujančia kulkosvaidžių ugnimi, šaižiai zvimbdamos kulkos varpė jų niekam nebereikalingus šalmus. Kareiviai tiesiog sproginėja į gabalus, šie skrenda oru ir kalnais nukloja žemę. Jūra nusidažo bjauria raudona spalva. Kamera sukasi kaip išprotėjusi, o nykstančios filmo spalvos  artėja prie mirties spalvos. „Naujasis“ Spielbergas įkaitų neima“.

Tačiau po šio baisaus prologo filmo autoriai pasuka kita linkme. Perėjęs „ilgiausios dienos“ pragarą, kapitonas Džonas Mileris (Tomas Hanksas) gauna kur kas ramesnę užduotį – bet kokia kaina surasti priešo užnugaryje pasimetusį kareivėlį Džeimsą Rajaną (Mattas Damonas) ir išsiųsti jį namo. Taip nusprendė JAV vyriausybė, nes keli Džeimso broliai jau žuvo, todėl būtų nežmoniška motinai negražinti bent vieno sūnaus.

Jei kam nors gali pasirodyti, kad toks siužeto akcentas yra nerealus, ir kad karo metu niekas apie vieno kareivėlio gyvybę taip nesirūpintų, galime patikinti, kad filmo scenaristas Robertas Rodatas šios situacijos neišgalvojo, o pasinaudojo tikra Nylandų šeimos istorija. Palyginkime ją su J. Stalino cinišku atsakymų į pranešimus apie didelius žmonių nuostolius po itin žiaurių karo operacijų: „Nieko tokio, bobos naujų prigimdys“. S. Spielbergo filmas yra labai graži ir humaniška tokio požiūrio alternatyva.

„Gelbstint eilinį Rajaną“ ženklina nauja karinių filmų etapą. Juk begalė spekuliatyvių filmų, pateikiančių karą kaip kvapą gniaužiančią avantiūrą, niveliuoja pačia karo esmę, paversdami karą įspūdingu reginiu. Dar labiau nežmonišką karo esmę sukompromitavo „Audros dykumoje“ metu karo Irake vaizdų transliacija tiesioginiame TV eteryje, tikras tragedijas prilyginusi kompiuterinių žaidimų „šaudyklėms“.

Spielbergas gražino į kino ekranus tikrus karo realybės dėmenis– purvą, kraują, siaubą, mirtį. Už tai režisieriui galima daug ką atleisti. Net patetišką finalą prie karo veteranų kapų Arlingtono kapinėse, pergalingai plevėsuojančia išblukusia JAV vėliava ir išgelbėto Rajano klausimo: „Ar nugyvenau žuvusių vertą gyvenimą?“.

JAV Kino institutas šį filmą įtraukė į „labiausiai įkvepiančių“ kino kūrinių dešimtuką.

Filmas apdovanotas penkiais „Oskarais“ (už režisūrą, operatoriaus meną, montažą, garsą ir geriausius garso efektus).

4. „ŠINDLERIO SĄRAŠAS“ (Schindler’s List, 1993)

Pagal Thomaso Keneally romaną sukurtas filmas pasakoja apie žmogų, Antrojo pasaulinio karo metais išgelbėjusį šimtus žydų. Apsukraus verslininko Oskaro Šindlerio (Liamas Neesonas) metalo gaminių fabrike Krokuvoje dirbo daug žydų iš geto. Pradžioje jie fabrikantui tebuvo pigi darbo jėga. Tačiau netrukus cinišką požiūrį keičia užuojauta, ir Šindleris tampa žydams tikru angelu sargu. Filmo moto – citata iš Talmudo “Kas išgelbėjo vieną gyvybę, tas išgelbėjo visą pasaulį”.

Idėja sukurti tokį filmą gimė dar septintojo dešimtmečio pradžioje, kai vienas Oskaro Šindlerio išgelbėtas žydas Poldekas Pfeferbergeris pasiryžo visam pasauliui papasakoti apie mažai žinomą teisuolį. 1963 metais Howardas Kochas (vienas legendinės „Kasablankos“ kūrėjų) net parašė scenarijų, tačiau jis nebuvo realizuotas. Bet prie šio scenarijaus sukūrimo prisidėjęs legendinis Holivudo režisierius Billy Wilderis vėliau įtikino Steveną Spielbergą imtis šio projekto.

1982-aisiais, pasikalbėjęs su Pfeferbergeriu Thomas Keneally parašė knygą „Šindlerio laivas“ (Schindler’s Ark). JAV kino korporacijos MCA prezidentas Sidas Sheinbergas pasiuntė knygos recenziją Stevenui Spielbergui, o kai režisierius išreiškė norą ją ekranizuoti, studija Universal Pictures tuoj pat įsigijo visas reikalingas teises. Tiesa, tada Spielbergas buvo pasinėręs į fantastinių bei nuotykių filmų pasaulį („Ateivis“, „Indiana Džounsas“), todėl į Pfeferbergerio klausimą „Kada gi prasidės filmavimo darbai“, Spielbergas tiesiai šviesiai atsakė: „Po dešimties metų“.

Tiek ilgai studijos vadovai laukti nenorėjo, todėl ėmė dairytis, kas galėtų šio projekto imtis. Pats Spielbergas įkalbinėjo kolegą Sydney‘ų Pollacką, studijos atstovai – Martiną Scorsese – šis atsisakė, sakydamas, kad Holokausto tragediją geriausiai perteiktų režisierius žydas). Atsisakė ir Romanas Polanskis, nes būdamas aštuonerių jis pats gyveno Krokuvos gete ir pabėgo iš jo geto likvidavimo išvakarėse (vėliau režisierius visgi sukurs filmą „Pianistas“, pasakojantį apie tuos tragiškus įvykius).

Taip stumdant projektą iš vienų rankų į kitas atėjo 1991-ieji. Spielbergas ką tik baigė dar vieną nuotykių filmą „Kablys“ (Hook) ir jau galėjo niekieno netrukdomas pasinerti į tragišką Holokausto pasaulį. Tačiau Sidas Sheinbergas iškėlė vienintelę sąlygą – pirmiau Spielbergas turi padaryti „Juros periodo parką“. Tai buvo ir komercinis, ir psichologinis taktinis sprendimas. Niekas negalėjo prognozuoti komercinės „Šindlerio sąrašo“ sėkmės, todėl filmas apie dinozaurus nesėkmės atveju kompensuotų studijos patirtus nuostolius. Na, ir psichologiškai režisieriui po Holokausto tragedijos daryti dinozaurų atrakcioną tikriausiai būtų ne taip lengva.

Planuodamas būsimąjį filmą Spielbergas iš karto nusprendė, kad „Šindlerio sąrašas“ bus nespalvotas filmas. Jis motyvavo tuo, kad  Krokuvos geto sunaikinimas liko užfiksuotas juodai baltuose pačių nacių filmuotuose kadruose.

Krokuvos geto sunaikinimui scenarijuje buvo skirtas vos vienas puslapis. Spielbergas pareikalavo šią vietą gerokai išplėsti, kas ir buvo padaryta. Tik filmuoti tikrame Aušvice Lenkijos valdžia neleido, todėl teko statyti identišką mirties stovyklos dekoraciją.

Režisierius neapsiriko – „Šindlerio sąrašas“ susilaukė milžiniškos sėkmės ir tapo daugiausiai pinigų kino istorijoje uždirbusiu juodai baltu filmu.

Prie beprecedentės filmo sėkmės, be abejo, prisidėjo ir pagrindinių vaidmenų atlikėjai. Liamas Neesonas puikiai parodo savo herojaus metamorfozę, kai fanatiškas nacių idėjų šalininkas, sukrėstas nežmoniškų jo garbinamos partijos nusikaltimų, tampa fašistinės ideologijos priešininku ir rizikuodamas gyvybe ima gelbėti nuo sunaikinimo pasmerktuosius.

Visiškas Šindlerio antipodas – Ralpho Fienneso suvaidintas Amonas Göthas – nacių vykdytos politikos fanatikas, sadistas ir šaltakraujis žudikas (1946-aisiais nuteistas ir pakartas). Būtent jam buvo suteikti įgaliojimai sunaikinti Krokuvos getą ir po šios operacijos išlikusius žydus perkelti į Plašovo (Płaszów) koncentracijos stovyklą, o kai buvo nuspręsta likviduoti ir ją – pasmerktieji buvo išvežti į Aušvicą.

Dar vieną įsimenantį vaidmenį suvaidino Benas Kingsley. Jo Ichakas Šternas buvo Šindlerio buhalteris. Būtent jis ir padėjo sudaryti vadinamąjį „Šindlerio sąrašą“ – nuo išvežimo į Aušvicą išgelbėtų žydų registrą.

Filmas apdovanotas septyniais Oskarais: geriausias filmas, režisierius, adaptuotas scenarijus (Stevenas Zaillianas), operatorius (Januszas Kaminskis), kompozitorius (Johnas Williamsas), montažas (Michaelas Kahnas) ir dailininkas (Allanas Starskis).

3.ATEIVIS“ (E.T. the Extra-Terrestrial, 1982)

Keturiais Oskarais apdovanota Steveno Spielbergo fantazija yra tiesiog idealus “šeimyninio” kino pavyzdys. Būtent ši aplinkybė savo metu lėmė „Ateiviui“ tapti pelningiausiu visų laikų filmų ir išlaikyti šį titulą beveik dešimtį metų.

Siužetas nesudėtingas, bet jaudinantis ir pamokantis. Kartą Žemėje apsilankę ateiviai buvo priversti skubiai evakuotis ir paliko vieną savo mažą gentainį. Šį protingų akių ir nepaprastų sugebėjimų ilgakaklį ufonautą suranda dešimtmetis berniukas Eliotas (Henry Thomas). Tarp Žemės vaiko ir už trijų milijonų šviesmečių esančios civilizacijos atstovo greitai įsižiebia neįprasi “trečiojo laipsnio kontaktai”. Tačiau nuoširdi draugystė ir savitarpio supratimas negelbsti nuo gimtųjų namų ilgesio.

Jei „Artimuose trečiojo laipsnio kontaktuose“ Stevenas Spielbergas leidosi į filosofinės fantastikos gelmes, tai „Ateivis“ yra puikus nuotykių filmas, skirtas ir vaikams, ir suaugusiems. Net galima sakyti, kad tai stebuklinė pasaka. Kai po trijų metų „Ateivis“ buvo pakartotinai išleistas į didžiuosius ekranus, filmą lydėjo tokia reklama – „istorija, kuri sujaudino visus“.

1981 m. kurdamas „Ateivį“ S. Spielbergas įsteigė kino kompaniją Amblin Entertainment, kurios logotipą papuošė oru skrendančio berniuko su pintinėje paslėptu mažuoju ateiviu paveikslas.

Ateivis“ tapo, kaip teigia marketingo specialistai, pirmuoju filmu, išnaudojusiu dabar komercinio kino neatsiejamu atributu, vadinamu „Product placement“ (filmuose naudojama produktų reklama). Po to, kai savo produkciją tokiu būdu atsisakė reklamuotis batonėlių „Mars“ ir „Milk Duds“ gamintojai, jų vietą užėmė čiulpinukai „Reese’s Pieces“, kurių paklausa pasirodžius filmui padidėjo 65%.

2. „INDIANA DŽOUNSAS. DINGUSIOS SKRYNIOS BEIEŠKANT“ (Indiana Jones and the Raiders of the Lost Ark, 1981)

Harrisono Fordo filmografijoje puikuojasi daugiau nei aštuonios dešimtys įvairių vaidmenų. Tačiau labiausiai šį aktorių išgarsino du – narsus kosminio erdvėlaivio kapitonas Hanas Solo „Žvaigždžių karų“ epopėjos filmuose ir nuotykių ieškotojas Indiana Džounsas. „Žvaigždžių karus“ JAV kongresas net yra įtraukęs į nekintamą meninę ir estetinę vertę turinčių filmų sąrašą. O H. Fordas tapo JAV Archeologijos instituto direktorių tarybos nariu. Mat, jo herojus Indiana Džounsas išgarsino pasaulyje archeologų profesiją kaip niekas kitas.

Argi kas nors pasaulyje dabar gali įsivaizduoti, kad archeologas gali atrodyti kitaip, nei Indiana Džounsas? Apdulkėjusi ir aplamdyta plačiabrylė skrybėlė ant galvos, ant šono kabantis krepšys nuo dujokaukės, už diržo užkištas revolveris, rankose už bet kokį ginklą patikimesnis odinis botagas ir atvirai į beprotiškiausius pavojus žvelgiančios akys simpatiškame veide, kuriame tik vienintelėje situacijoje matome pasibjaurėjimo grimasą – kai Indiana Džounsas mato gyvates.

Išskyrus šlykščius šliužus, šis pasaulį išmaišęs archeologijos profesorius tikrai nieko nebijo. Jis moka kautis taip, kad tokias scenas nuolat lydi sutartinis žiūrovų juokas. Nes Indiana Džounsas įveikia priešus visų pirma intelekto jėga ir neišpasakytu išradingumu. Todėl net keista, kad nuo 1989-aisiais metais pasirodžiusios trečiosios serijos („Indiana Džounsas ir paskutinis Kryžiaus žygis“) reikėjo laukti beveik du dešimtmečius, kol mylimiausias avantiūristas vėl pradžiugins savo fanus.

Sugalvojo šį personažą du draugai, kurių stulbinamos karjeros suspindėjo vienu metu. Stevenas Spielbergas iš gabių TV režisierių į Holivudo aukštumas iškopė su savo „Nasrais“ (1975), o jo bičiulis George‘as Lucasas po kelių kuklių arthouse‘o šedevrų sumušė visus finansinius rekordus savo „Žvaigždžių karais“ (1977). Kaip tik tada šlovės apsuktose jaunose galvose gimė būsimojo bendro projekto kontūrai. Ilsėdamiesi Havajuose abu sėkmės kūdikiai svarstė tolimesnio bendradarbiavimo perspektyvas. S. Spielbergas prasitarė norįs išmėginti jėgas „bondiados“ cikle, o jo draugelis neva pasakė: „Palik tai kitiems, seni! Aš turiu geresnį pasiūlymą“. Ir pasidalijo seniai brandintu sumanymu sukurti filmą apie archeologą supermeną Indianą Smitą. Tuoj pat abu entuziastai ėmė gvildenti įdomią paraišką ir čia pat padarė pirmuosius pataisymus. Buvo nuspręsta, kad herojaus pavardė pernelyg banali, todėl Smitas buvo pakrikštytas Džounsu (tarsi šis variantas būtų mažiau banalus!). O štai keisti herojaus vardo minties nekilo. Nes Indiana vadinosi mylimiausias George‘o šuo.

G. Lucasas norėjo, kad Indiana Džounsas būtų toks pat elegantiškas, kaip Džeimsas Bondas. S. Spielbergui gi atrodė, kad herojus bus labiau patrauklesnis, jei bus labiau panašus į svieto perėjūną ir kažkuo primins Humphrey Bogartą.

Pirmajame nuotykių epopėjos filme „Dingusios skrynios beieškant“ (1981 ) Indianai Džounsui JAV vyriausybė patikėjo svarbią misiją – surasi Saliamono šventykloje paslėptą stebuklingą skrynią, kurioje guli pranašo Mozės relikvijos. Mokslininkas numano, kad kelionė bus labai pavojinga, nes biblinį lobį saugoja begalė spąstų. Bet jis dar nežino, kad to paties ieško …Adolfo Hitlerio siųsti galvažudžiai.

Su Trečiojo Reicho piktadariais Indianai Džounsui teko susikauti ir trečiajame filme „Indiana Džounsas ir paskutinis kryžiaus žygis“ (Indiana Jones and the Last Crusade, 1989). Kartu su anksčiau epopėjoje neminėtu tėvu profesoriumi Džounsu (jį suvaidino Seanas Connery) Indiana išvyko ieškoti paslaptingiausios istorinės relikvijos – Šventojo Gralio taurės, kurią taip pat medžiojo naciai.

1.NASRAI“ (Jaws, 1975)

1975-aisiais metais pasaulio ekranuose pasirodė S. Spielbergo „Nasrai“ , sukurti pagal Peterio Benchley romaną. Tai ne tik puikiai susuktas trileris. Šis filmas plačiai išgarsino režisierių ir pradėjo blokbasterių bei tęsinių madą.

Mažo kurortinio miestelio JAV rytinėje pakrantėje gyventojams kasdien vis daugiau baimės įvaro anksčiau neregėta bėda: pakrantėje siaučia milžiniškas baltasis ryklys, kurio aukomis jau tapo keletas lengvabūdžių. Miestelio šerifas Martinas Brodis (Roy’us Scheideris) reikalauja tuoj pat uždaryti visus paplūdimius, tačiau artėja Amerikos nepriklausomybės diena, ir meras Laris Vonas (Murray’us Hamiltonas) tikrai neketina prarasti milžiniško pelno.

Žinoma, kasdien vis didėjanti panika mažina turizmo pajamas, o ir valdžios nesugebėjimas operatyviai spręsti opią problemą gali neigiamai atsiliepti rinkimų rezultatams. Todėl pats šerifas, mokslininkas Matas Huperis (Richardas Dreyfussas) ir patyręs žvejys Kvintas (Robertas Shaw) išsirengia į vandenyną medžioti pabaisos.

Pradėjęs kurti „Nasrus“ jaunas režisierius dar galutinai nebuvo apsisprendęs, kas tai galėjo būti – filosofinė alegorija (panaši į Hermano Melville‘io „Mobį Diką“), politinė satyra (rinkimų motyvas ir politikų baimė netekti daug rėmėjų balsų filme pakankamai aiškus) ar tiesiog siaubo filmas. Galiausiai nusvėrė trečioji koncepcija, kurią jaunas režisierius realizavo meistriškai. Nerimą kurstanti pastovaus S. Spielbergo bendraautoriaus Johno Williamso muzika, hičkokiškas įtampos kėlimas, šokiruojantys emociniai pikai savo padarė – publika kino teatruose spiegė, dengė akis delnais ir dar ilgai po seanso aptarinėjo matytus siaubus ir pačią pabaisą – baltąjį ryklį, kuris buvo anuometinių elektronikos specialistų ir studijos Universal Pictures dizainerių pagamintas stebuklas.

Režisierius neapsiriboja vien ryklio žmogėdros sėjamais siaubais (nors jūrų monstro nukąstų ir kruvinų žmonių galūnių netrūksta), ramesnėmis atokvėpio akimirkomis filmo autoriai leidžiasi į už siužetų ribų išeinančias istorines asociacijas. Pavyzdžiui Kvinto prisiminimuose apie tai, kaip jam pavyko išsigelbėti vandenyne, kai pasibaigus II Pasauliniam karui ryklių būriai knibždėjo aplink USS Indianapolis liekanas, kai šis JAV jūrų laivas buvo atgabenęs vieną iš dviejų atominių bombų, numestų ant Japonijos.

Knygos autorius Peteris Benchley norėjo, kad pagrindinę personažų trijulę vaidintų Paulas Newmanas, Robertas Redfordas ir Steve‘as McQueenas. Buvo ir kiti kandidatai. Bet kine taip būna dažnai.

Vasaros kurorto vaizdai buvo filmuojami saloje Martha’s Vineyard (liet. „Martos vynuogynas“), esančioje Masačiusetso valstijos šiaurės vakaruose. Iki filmo premjeros vasarą į salą atostogauti atvykdavo apie 5 tūkstančiai turistų, po filmo pasirodymo turistų skaičius patrigubėjo.

Bandymai pakartoti „Nasrų“ sėkmę fantastiškos finansinės sėkmės neatnešė, nors filme „Nasrai 2“ (Jaws 2, 1978 m., rež. Jeannot Szwarcas) šerifas Brodis (jį vėl suvaidino Roy’us Scheideris) vėl kovėsi su milžinišku rykliu žmogėdra. Šerifas perspėja vietinius gyventojus, kad maudytis įlankoje pavojinga. Tačiau atostogaujantieji nekreipia dėmesio, o valdžia, kaip įprasta, nesiima saugumo priemonių. Vadinasi, naujų nelaimių ilgai laukti nereikės.

Trečiajam filmui „Nasrai 3 (Jaws 3, 1983 m., rež. Joe Alvesas) nepadėjo nė 3 D technologijos, kurios neišgelbėjo ir prieš keletą metų mūsų matytos „Seklumos“ (The Shallows, 2016 m., rež. Jaume Collet-Serra), kažkodėl pavadintos naujosios kartos „Nasrais“.

Taip pt skaitykite: TOP 10 režisieriaus Tim Burton filmų

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 

Taip pat skaitykite: