Jei paklaustumėte savo draugų, koks režisierius jų manymu yra pats geriausias, tikriausiai dauguma – o gal net visi – atsakytų, jog tai Stivenas Spilbergas. Jau beveik 50 metų Stivenas Spilbergas laikomas viena įtakingiausių Holivudo asmenybių. Nuo tada, kai „Nasrų“ (1975) dėka kino kūrėjų istorijoje jis paliko itin ryškią žymę, Spilbergas puikiai laviruoja tarp itin pelningų, didelio biudžeto filmų bei Oskarus laiminčių dramų režisūros, tuo pačiu dirbdamas įvairių kino studijų prodiuseriu ir vadovu. O su tokia galybe įvairių projektų visai nenuostabu, jog Spilbergui teko dirbti ir su tokiais, kurie taip ir nebuvo realizuoti. Retam pavyksta įgyvendinti visus užsibrėžtus tikslus, o ką jau kalbėti apie tokį žmogų, kuris režisavo „Juros periodo parką“ (1993).
Kino kūryba Spilbergas susidomėjo dar vaikystėje, o būdamas paaugliu sukūrė pirmąjį savo 40 minučių karinį filmą „Pabėgimas į niekur“ (Escape to Nowhere, 1961), kuris viename kino festivalyje netgi laimėjo medalį. Trečiasis Spilbergo filmas „Amblin‘“ (1968) apie keliautojus autostopu atvėrė duris į „Universal studios“ pasaulį. Iš pradžių jis režisavo įvairius televizijos šou, o 1971 metais sukūrė pirmąjį savo televizinį filmą „Dvikova“ (Duel), kurio pasisekimas leido režisieriui kurti filmus kino teatrams, kurių pirmasis buvo „Šugarlando ekspresas“. Kitas jo filmas „Nasrai“ pristatė Spilbergą kaip pagrindinį režisierių ir tapo vienu pelningiausių visų laikų filmu. Be to, būtent šio filmo dėka atsirado vasaros blokbasterių žanras – veiksmo kupini filmai, kuriuos su pasimėgavimu vėsiose kino teatrų salėse stebi žiūrovai – o taip pat įsigalėjo ir pagrindiniai skiriamieji režisieriaus kūrybos bruožai: paprastas, bet simpatiškas pagrindinis veikėjas patiriantis įvairių susidūrimų su neįprastomis būtybėmis ar antgamtinėmis jėgomis, kurios atsiskleidžia rutuliojantis siužetui. Panašios siužeto linijos pastebimos ir tokiuose klasika tapusiuose filmuose, kaip „Artimi trečiojo laipsnio kontaktai“ (1977), „Ateivis“ (1982), kiek linksmesnis, visai šeimai skirtas filmas „DGM“ (2016) ir daugelyje kitų. Apskritai Stiveno Spilbergo filmografijų sąrašas išties įspūdingas, talpinantis daugybę pačių geriausių, klasika virtusių filmų, kurių daugumą esame matę visi. Tačiau, kaip jau buvo minėta anksčiau, ne visi darbai bei projektai, prie kurių prisidėjo talentingasis režisierius išvydo dienos šviesą.
Pavyzdžiui, daugelį metų penktoji „Indiano Džounso“ dalis atrodė beveik ranka pasiekiama, bet iš tiesų buvo visai priešingai. Apie šį projektą kalbėti pradėta dar 2008 metų rugpjūtį, o 2016 metų gegužę, Disnėjui paskelbus filmo išleidimo datą – 2019 metų, liepos 19 diena – atrodė, kad filmo kūryba tikrai įsibėgėjusi. Bet tuomet filmas buvo nukeltas dar metams, 2020 metų liepos mėnesiui, o filmo scenarijaus autorius Deividas Kopas vėliau patvirtino, jog Mutas Viljamsas (Šaja Labafas), su kuriuo susipažinome filme „Indiana Džounsas ir krištolo kaukolės karalystė“, daugiau franšizėje nebepasirodys. Nepaisant to, kad Harisonas Fordas kartą pasakė, jo šioje „Indiana Džounso 5“ versijoje bus įtraukiama ir garsiojo archeologo „istorija“, nieko panašaus nebuvo atskleista Spilbergo tęsinio versijoje. Šios detalės tikriausiai amžiams išliks apgaubtos paslapties šydu, kadangi 2020 metų vasarį Spilbergas pasitraukė iš projekto. Į jo vietą stojo režisierius Džeimsas Mengoldas ir tai buvo pirmas kartas istorijoje, kai „Indianos Džounso“ filmo kūrybai vadovavo ne Stivenas Spilbergas. Nors filmui „Indiana Džounsas ir krištolo kaukolės karalystė“ pavyko išvengti pernelyg ištęsto kūrybinio proceso, apie penktąją dalį to paties pasakyti negalima.
Po filmo „Indiana Džounsas ir krištolo kaukolės karalystė“ Spilbergas padarė dešimties metų pertrauką nuo didelio biudžeto blokbasterių – tos kino sferos, kurią pats ir padėjo sukurti. Po žymiai per ilgos pertraukos kino kūrėjas sugrįžo prie šio žanro su 2018 metų hitu „Oazė: žaidimas prasideda“. Tačiau iš pradžių jis ketino dar anksčiau sugrįžti į šią sferą su kitu populiarios mokslinės fantastikos knygos adaptacijos filmu. „Robokalipsė“, paremta to paties pavadinimo Danieliaus H. Vilsono romanu, turėjo būti pirmasis Spilbergo blokbasteris po „Krištolo kaukolės karalystės“ su „Namo girios glūdumoj“ režisieriaus Driu Godardo parašytu scenarijumi. Šio filmo kūryba pažengė pakankamai toli, jog būtų galima pasamdyti du pagrindinius veikėjus įkūnijančius aktorius, kuriais buvo Krisas Hemsvofas ir Anė Hatavei. Kai „Disney“ ir „20th century fox“ sutiko išplatinti filmą tiek šalyje, tiek užsienyje, buvo paskelbta išleidimo data – 2013 metų liepa, o vėliau nukelta į 2014 metų balandį. Kaip bebūtų, šių žingsnelių link filmo realizavimo neužteko, jog „Robokalipsė“ būtų išgelbėta nuo Spilbergo „o kas jeigu?“ krūvos. 2013 metų pradžioje filmas buvo staiga pastatytas į lentyną, o tuo metu Spilbergas teigė, kad sustabdo projektą tik keliems mėnesiams, kad galėtų patobulinti scenarijų. Bet galiausiai, Spilbergo „Robokalipsė“ taip ir nebuvo paimta iš lentynos.
O dabar įsivaizduokite, kaip būtų atrodęs „Haris Poteris ir išminties akmuo“ jei jį būtų režisavęs Stivenas Spilbergas? Tikriausiai dar įspūdingiau, nei atrodo dabar, deja, apie tai telieka tik svajoti. Kai „Warner Bros.“ pirmą kartą užsitikrino autorines „Hario Poterio“ romanų teises, pradinis jų siekis šių itin populiarių vaikų knygų adaptacijai buvo surasti tokį patį populiarų kino kūrėją. Daugybė pripažintų režisierių buvo svarstomi užimti šią poziciją, įskaitant tokius kaip Teris Giliamas ir Ivanas Reitmanas. Tačiau pirmasis vardas, kurį studija tikėjosi suvilioti projektu buvo ne kas kitas kaip Stivenas Spilbergas. Teoriškai atrodė, kad atsižvelgus ne tik į sėkmingas Spilbergo knygų adaptacijas, bet ir į šeimoms skirtų, publikos pamėgtų blokbasterių kūrybą, Spilbergas būtų tobulas kandidatas. Ir ši sąjunga atrodė per daug tobula, jog būtų netiesa. Deja, šiai sąjungai taip ir nepavyko sužibėti, kadangi 2000 metais Spilbergas atsisakė projekto. Tuo metu jis sakė, kad tokį sprendimą priėmė dėl to, kad jo „režisūriniai interesai krypsta kita linkme“. Per daugelį metų buvo aptartos ir kitokios galimos projekto atsisakymo priežastys, kurių viena teigia, jog tarp Spilbergo ir prodiuserių kilo kūrybinis konfliktas, kadangi Spilbergas norėjo paversti romanus animaciniu filmu. Šiuo metu galbūt animacinė „Hario Poterio“ versija ir nebūtų tokia netikus idėja. Kaip bebūtų, Spilbergui ir Hariui Poteriui paprasčiausiai nebuvo lemta susivienyti.’
Kita vertus, nepavykę projektai ne visada yra blogas dalykas. Ar prisimenate „Ateivį“? Galvojote, kad jis buvo brutalus? Laimei, neteks sužinoti kokia brutalia galėjo būti ir antroji šio filmo dalis. Atsižvelgiant į tai, jog „Ateivis“ buvo daugiausiai uždirbęs visų laikų filmas, nieko keisto, jog buvo svarstoma sukurti ir antrąją dalį. Tačiau „Ateivis 2“ būtų daugelyje sričių stipriai nukrypęs nuo savo pirmtako. Filmo siužete pagaliau būtų parodoma kaip šios nedoros nežemiškos būtybės pagrobia Eliot bei draugus ir kankina juos, jog išpeštų informacijos. Dėl akivaizdžių priežasčių projektas taip ir nepajudėjo į priekį, tačiau Spilbergas labiausiai jaudinosi dėl to, kad antroji dalis gali sugadinti originalaus „Ateivio“ ypatingumą. Bet kaip jau minėjau anksčiau, tai tik į gerą. Galų gale, ar kas nors, kas žiūrėjo pirmąjį filmą, galvojo, jog jame trūksta vaikų kankinimų ir mėsėdžių ateivių?
Grįžtant prie filmų apie tikrus įvykius bei žmones, verta paminėti ir šiuo metu jau pripažintą teismo rūmų dramą „Čikagos septyneto teismas“, kuri „Netflix“ platformoje 2020 metais debiutavo kaip Arono Sorkino parašytas ir režisuotas filmas. Dienos šviesą šis filmas pasiekė po dešimtmetį trukusios kūrybos, kurios pirminiu režisieriumi turėjo būti Stivenas Spilbergas. 2006 metais Spilbergas kreipėsi į Sorkiną, jog šis parašytų scenarijų, paremtą tikrais, su teismu susijusiais, įvykiais. Buvo pradėtas dėlioti aktorių sąrašas, į kurį pateko Saša Baronas Kohenas, Vilas Smitas ir Hytas Ledžeris. Su tokia geriausių aktorių grupele tik vienas dalykas galėjo užkirsti kelią Spilbergo „Čikagos septyneto teismo“ egzistavimui – rašytojų streikas. 2007-2008 metų Amerikos rašytojų sąjungos streikas užtikrino, kad scenarijus jokiu būdu nebūtų peržvelgtas iki numatytos 2008 metų balandžio filmavimo pradžios. Laimei, „Čikagos septyneto teismas“, kad ir po viso dešimtmečio, sugebėjo pasiekti finišo tiesiąją, tik šįkart už kameros stovi nebe Spilbergas, o Sorkinas.
Paskutiniai Spilbergo darbai miuziklas „Vestsaido istorija“ – klasikinio filmo (1960) perdirbinys ir autobiografinė šeimos istorija „Fabelmanai”.
10. „DVIKOVA“ (Duel, 1971)
Šiandien Steveno Spielbergo pavardės nežino tik tie, kurie visiškai nesidomi kinu. Turbūt, sunku būtų surasti civilizuoto pasaulio pilietį, niekuomet nemačiusį „Nasrų“, „Jūros periodo parko“ ar bent jau filmų apie Indianos Džounso nuotykius. Šie įspūdingi reginiai atnešė jų autoriui didelį pelną ir suteikė galimybę būti laisvam nuo kino procesus valdančio kapitalo. Dabar S. Spielbergas pats gali diktuoti kino madas, nes turi nepaprastą talentą ir visada pasižymėjo puikia intuicija. Kiekvienas jo filmas (tai nesunku įrodyti konkrečiais pavyzdžiais) vaizdais paversdavo tai, kas kilo iš kolektyvinės žmonių pasąmonės vienu ar kitu konkrečiu laikotarpiu. Neveltui, kai kas Amerikoje šį komercinės nesėkmės nepatyrusį režisierių vadina „įkūnyta Amerikos pasąmone“, galinčią nuspėti žmones kankinančias fobijas ir mokančia manipuliuoti masių emocijomis.
Kurdamas filmus S. Spielbergas dažnai atsiremia į literatūrą. Pirmą kartą taip atsitiko 1971 metais, kai režisierius „Dvikovai“ panaudojo Richardo Mathesono apsakymą, kurį, beje, įkvėpė reali istorija.
Filmo siužetas apgaulingai paprastas. „Dvikovoje“ nėra jokių specialiųjų efektų, o nuo ekrano akių negalima atitraukti. Siaurame Kalifornijos greitkelyje kuklaus komivojažieriaus Deivido Mano (Dennis Weaveris) automobilį persekioja didžiulis sunkvežimis. Šį susidūrimą režisierius sugebėjo paversti totalios prievartos metafora.
„Dvikovą“ su 450 tūkst. dolerių biudžetu Spielbergas susuko per 13 dienų. R. Mathesono istorijoje jaunas menininkas įžvelgė metaforišką prasmę, o artėjant finalui siužetą išplėtojo veik iki antikinės tragedijos intonacijų. Žiūrovams ima atrodyti, kad jau ne milžiniškas kelių monstras stengiasi greitkelyje sutraiškyti nieko nesuprantantį „paprastą amerikietį“, o pati Lemtis kėsinasi į menko žmogaus gyvybę.
Galima, žinoma, filmo siužetą vadinti istorija apie pasaulį valdantį absurdą ir apie sutrikusį žmogų, pasimetusį aplink jį viešpataujančiame chaose. Kaip pavadinsi – nepagadinsi… (Gediminas Jankauskas)
9. „FABELMANAI“ (The Fabelmans, 2022)
Jau seniai kiekvienas naujas režisieriaus Steveno Spielbergo filmas tampa ryškiu įvykiu kinematografiniame gyvenime. Jis laikomas sėkmingiausiu visų laikų režisieriumi. S. Spielbergas 19 kartų buvo nominuotas Oskarui ir tris kartus šią statulėlę laimėjo.
1998 m. jis buvo apdovanotas Vokietijos Federacinės Respublikos Didžiuoju kryžiumi su žvaigžde už holokausto atminimo fondo (Shoah) įsteigimą ir už filmą „Šindlerio sąrašas“.
2001 m.karalienė Elžbieta II režisierių įšventino į Britų imperijos riterius.
2015 m. S. Spielbergui JAV Prezidento laisvės medalį įteikė anuometinis šalies prezidentas Barackas Obama.
Vasario šešioliktąją prasidėsiančiame 73-ajame Tarptautiniame kino festivalyje Berlyne S. Spielbergui bus įteiktas garbės apdovanojimas – Auksinis lokys – už gyvenimo nuopelnus. Anonsuodami šį įvykį Berlinalės vadovai Mariette Rissenbeek ir Carlo Chatrianas pasakė: „Per savo neįtikėtiną karjerą Stevenas Spielbergas ne tik sujaudino kelias žiūrovų kartas visame pasaulyje, bet ir iš naujo apibrėžė kino kaip svajonių fabriko reikšmę, – Jei „Berlinalė‘ 2023“ reiškia naują pradžią, tai negalėtume rasti geresnės pradžios nei ta, kurią siūlo puikus Spielbergo darbas“.
O mūsų ekranuose jau paskutinėmis sausio dienomis startavo kol kas naujausias S. Spielbergo darbas – šeimyninė drama „Fabelmanai“, jau pripažinta geriausiu metų filmu ir apdovanota už režisūrą „Auksinių gaublių“ ceremonijoje.
„Fabelmanai“ yra istorija, įkvėpta paties S. Spielbergo gyvenimo. Scenarijų šiam filmui tris kartus Oskaru apdovanotas režisierius parašė bendradarbiaudamas su Pulitzerio premijos laureatu dramaturgu Tony Kushneriu (kartu jie rašė scenarijus „Linkolnui“ ir „Vestsaido istorijai“).
Filmo veiksmas plėtojasi Arizonoje po Antrojo pasaulinio karo. Žiūrovai stebi šlovės trokštančio būsimojo kino režisieriaus Semio Fabelmano gyvenimą ir mato, kaip jis auga didelėje šeimoje gaubiamas paslapties šešėlių.
Gabrielis LaBelle suvaidino personažą, turintį daug S. Spielbergo bruožų. Tėvus suvaidino Michelle Williams ir Paulas Dano, o Sethas Rogenas įsikūnijo į jauno menininko mylimą dėdę.
Autobiografinį filmą „Aš būsiu namie“ (I’ll Be Home) pagal sesers Anne scenarijų Spielbergas ketino sukurti dar 1999 metais. Tačiau šis projektas jam sukėlė didelį susirūpinimą. Pagaliau jo atsisakęs S. Spielbergas pasakė: „Labai bijau, kad jis galėtų nepatikti mano mamai ir tėčiui, jie gali pamanyti, kad tai įžeidimas. Jie gali nesutikti su mano mylinčiu, bet ir kritišku požiūriu“.
Daugiau kaip po dviejų dešimtmečių režisierius nusprendė ekrane papasakoti išgalvotą istoriją, į kurią galėtų laisvai įpinti savo asmeninių išgyvenimų.
Panašiai prieš ketvirtį amžiaus pasielgė Woody Allenas, kuris savo „Radijo dienose“ (Radio Days, 1987 m.) atkūrė tuos laikus, kai televizija dar nebuvo okupavusi žmonių proto, o madas ir žmonių pasaulėžiūrą formavo kiekvienoje šeimoje esantis radijo aparatas.
„Radijo dienos“ yra tragikomiška ir labai triukšminga pasaka apie viename bute gyvenančią ir nuolat besivaidinančią didelę žydų šeimyną, kurioje svarbus vaidmuo tenka paaugliui Džo (tai akivaizdžiai autobiografinis W. Alleno personažas).
Kaip „Radijo dienos“, taip ir „Fabelmanai“ yra dar viena nostalgiška pasaka apie praeitį. Galima net nesikuklinant pasakyti – apie praeitį, suformavusią genialų menininką ir puikų verslininką. Pastaroji savybė kine ne mažiau svarbi, negu talentas. (Dora Žibaitė)
8. „DIRBTINIS INTELEKTAS“ (Artificial Intelligence: AI., 2001)
Šį fantastinį filmą S. Spielbergas susuko pagal a.a. Stanley Kubricko sumanymą. Vos pabaigęs savo legendinę „2001-ųjų kosminę odisėją“ režisierius susidomėjo Briano Aldisso apsakymu „Super žaislai gyvena ištisą vasarą“ (Supertoys Last All Summer Long). Tai buvo distopinis kūrinys, kuriame ateities pasaulyje vaikų gimstamumo problemą reguliuoja Pupuliacijos ministerija, o kompiuterinių išradimų korporacija gamina beveik tobulus robotus vaikus. Viena jų priima į savo šeimą sutuoktiniai Svintonai, kurie jau turi savą biologinį sūnų.
S. Kubrickas įsigijo šio apsakymo ekranizavimo teises, tačiau keli bandymai pradėti šį kino projektą buvo nesėkmingi. S. Spielbergui perimus šį projektą reikalai greitai pajudėjo iš mirties taško.
Jau pačioje „Dirbtinio intelekto“ pradžioje matome ateities viziją, kurią būtų galima pavadinti ekologų košmaru. Ištirpę poliariniai ledynai apsėmė didžiausius planetos miestus. Bet nuo globalinio kataklizmo išlikusieji žmonės gyvena tikrame techniniame rojuje.
Čia vienas juokas iš tikros realybės peršokti į virtualią. Tik spustelk mygtuką, ir tu jau žydinčiame sode. Arba prie jūros. “Naujo nuostabaus pasaulio” piliečiai seniai nežino, kas yra ligos. Jiems nereikia laikytis dietų. Visi liekni ir amžinai jauni. Nereikalingus riebalus organizme degina specialūs implantai. O idealią veido spalvą užtikrina plastikinė kaukė. Nenuostabu, kad šie ateities žmonės labiau primena vaškines lėles ar manekenus. Dauguma jų yra vaikščiojantys kompiuteriai, mintyse be vargo atliekantys sudėtingas logines operacijas. Tik vienas dalykas gerokai gadina šių tobulų dirbtinių intelektų mikroschemas…
Ligi šiol fantastinėje literatūroje ir šio žanro filmuose, pasakojančiuose apie protingus robotus, dažniausiai buvo kalbama apie tai, kad neretai už žmones tobulesniems robotams trūksta vienintelio dalyko – sugebėjimo jausti ir pergyventi. S. Spielbergo filme ši problema, regis, įveikta. Vienam technologijų genijui pavyko sukonstruoti berniuko išvaizdos robotą, kuris gali mylėti, bet tik tuos žmones, kurie bus užprogramuoti jo sąmonėje.
Kai Svintonų sūnus paniro į komą, sielvartaujantys tėvai ryžosi įsūnyti robotą replikantą Deividą, mama Monika pradžioje baiminasi tokios „giminystės“, bet netrukus susitaiko su nauja situacija ir Deividą pamilsta. O kai tarpusavio bendravimo problemų nebelieka, atsitinka stebuklas – iš komos pabunda Tedis, ir tobuloje šeimoje prasideda visai ne tobulos problemos. Galiausiai Deivido tenka atsikratyti, ir Monika išveža mažąjį robotą į sugedusių žaislų sąvartyną.
Nuo šio momento prasideda graudžioji filmo dalis, kurią žiūrėti ramia širdimi neįmanoma. Nebent būtum ne žmogus, o robotas. (G.J.)
7. „JUROS PERIODO PARKAS“ (Jurassic Park, 1993)
Pagal Michaelo Crichtono romaną sukurta istorija prasidėjo Dominikos respublikoje. Kasykloje aptiktas nepaprastas gintaras, kuriame sustingęs uodas buvo pritvinkęs dinozaurų kraujo. Iš jo mokslininkams pavyko paimti DNR ir išauginti gyvus dinozaurus, o turtuolis profesorius Džonas Hemondas (Richardas Attenborough) apgyvendino šiuos reliktinius gyvius egzotiškoje saloje netoli Kosta Rikos įrengtame zoologijos sode. Greitai šis Juros periodo parkas bus atidarytas ir taps svarbiausiu atrakcionu milijonams lankytojų. Atidarymui pakviesti du paleontologai – daktaras Alanas Grantas (Samas Neillas) ir jo kolegė Elė Satler (Laura Dern), taip pat mokslininkas Janas Malkolmas (Jeffas Goldblumas) ir du profesoriaus anūkai. Tačiau išvakarėse atsitinka nenumatyta nelaimė, ir milžiniški juros periodo parko eksponatai išsiveržia į laisvę.
Jei savo pirmajame blokbasteryje „Nasrai“ S. Spielbegas filmavimams panaudojo mechaniškai valdomą didžiulį baltojo ryklio maketą, tai „Juros periodo parko“ monstrų kūrimas buvo patikėtas tikram šios srities profesionalui Philui Tippettui, kuris dar 1984 m. savo personalinėje studijoje „Tippett Studio“ sukūrė 10 minučių trukmės eksperimentinį filmą „Priešistorinės pabaisos“ (Prehistoric Beast), o 1985-aisiais – televizijos kanalui CBS dokumentinį filmą „Dinozaurai!“ su nuostabia kompiuterine grafika.
Žinoma, kompiuteriniai efektai „Juros periodo parke“ atrodo labai įspūdingai, bet vien jie būtų pavertę filmą tik efektingų triukų kaleidoskopu. Režisierius gerokai perdirbo M. Crichtono knygos tekstą, sustiprino personažų charakteristikas, pagilino filosofinį siužeto lygmenį ir papildė savais režisūriniais sprendimais.
„Juros periodo parkas“ – ne tik puikus ir pelningas komercinis filmas (kainavo 63 mln. dolerių, o pasaulyje surinko šiek tiek daugiau nei milijardą: jį pagal pajamas pralenkė tik kita S. Spielbergo fantazija „Ateivis“), bet ir kūrinys, perspėjantis apie genetinių eksperimentų pavojus.
Filmas buvo apdovanotas trimis Oskarais: už garsą, garso bei vaizdo efektus.
Tęsinyje „Dingęs pasaulis“ (The Lost World: Jurassic Park, 1997), kurį taip pat režisavo S. Spielbergas, patyrusio zoologo Janos Malkolmo (vėl Jeffas Goldblumas) vadovaujama mokslininkų ekspedicija atvyksta į kitą nedidelę negyvenamą salą, kurioje išliko dinozaurai. Tuo pačiu metu saloje pasirodo ir grupė medžiotojų. Jie trokšta sugauti ir atgabenti į JAV gyvą tiranozaurą.
„Juros periodo parką 3“ (Jurassic Park III, 2001) kūrė jau nebe S. Spielbergas, o jo ne toks talentingas kolega Joe Johnstonas). Tiesą sakant, režisuoti čia nėra ką, bet specialių efektų autoriai padirbėjo tikrai puikiai. Visokių spinozaurų, tiranozaurų, veloceratopsų, ir pterodaktilių yra tiek daug, kad nuoširdžiai trokšti naujo ledynmečio, kuris dar kartą visą šią žmonių giminei pavojingą fauną nušluotų nuo žemės paviršiaus.
Netapo ženkliais meniniais įvykiais nei „Juros periodo pasaulis“ (Jurassic World, 2015 m., rež. Colinas Trevorrow), nei dar vienas filmas „Juros periodo pasaulis: Kritusi karalystė“ (Jurassic World: Fallen Kingdom, 2018 m., rež. J.A. Bayona). (G.J.)
6. „ŠNIPŲ TILTAS“ (Bridge of Spies, 2015)
Filmų kūrėjai kartais labai greitai sureaguoja į permainas pasaulinėje politikoje. Vos tik Winstonas Churchillis 1946 metais kovo penktąją savo kalboje Misūrio valstijos Fultono koledže atvirai nurodė komunizmo plėtros pavojų ir pasakė garsią frazę („Nuo Štetino prie Baltijos iki Triesto prie Adrijos skersai visą žemyną nusileido geležinė uždanga“), kinematografininkai ėmė energingai vystyti paskelbto šaltojo karo siužetus, kuriuose stalininei Rusijai atiteko pagrindinio politinio intriganto ir agresoriaus vaidmuo.
Churchillis net įvardijo už geležinės uždangos linijos esančius miestus – senųjų Centrinės ir Rytų Europos valstybių sostines (Varšuva, Berlynas, Praha, Viena, Budapeštas, Belgradas, Bukareštas ir Sofija), kurie ir tapo aršių kovų (realybėje ir kine) poligonais, veikiamus „vis labiau didėjančios kontrolės iš Maskvos pusės“.
Dabar vėl pastebimas panašių filmų bumas. Ir tai suprantama. Kai kasdien aštrėja JAV ir dabartinės Rusijos tarpusavio kaltinimai, jau nebeslapstomi rafinuotos diplomatijos skraistėmis, siužetų apie šnipus paklausa gerokai padidėjo abejuose Atlanto pusėse. Amerikiečiai į naują šaltojo karo eskalavimą žvelgia rimtai.
Nenusiteikęs juokauti ir S. Spielbergas, ekranizavęs Vakarų pasaulyje žinomą romaną „Nepažįstamieji ant tilto: pulkininko Abelio ir Franciso Gary Powerso byla“.
Dažnai S. Spielbergo filmuose pasirodantis aktorius Tomas Hanksas „Šnipų tilte“ vaidina knygos autorių, Bruklino advokatą Jamesą B. Donovaną, kuris 1960-aisiais metais tampa svarbiu veikėju, sprendžiant garsų politinį incidentą, pasibaigusį šnipų siužetams būdingu susikompromitavusių agentų apsikeitimu. Rusai tada virš savo teritorijos buvo numušę amerikiečių žvalgybinį lėktuvą U-2 ir paėmę į nelaisvę jį pilotavusį oro asą Francisą Gary Powersą, kurį „teisingiausias pasaulyje“ teismas įkalino dešimčiai metų (jį, beje 1985 metais rusų filme „Mes kaltiname“ vaidino mūsiškis Remigijus Sabulis). O CŽV Brukline suėmė sovietų šnipą Rudolfą Abelį. Juo advokatu ir paskiriamas Donovanas, anksčiau specializavęsis draudimo bylose.
Sudėtingoje politinėje rokiruotėje nemenkas vaidmuo atiteko ir liūdnai pagarsėjusios Berlyno sienos statybos metu Demokratinėje Vokietijoje suimtam amerikiečiui studentui Frederikui Pryorui.
Spielbergas ir šį kartą lieka ištikimas savo principams bei kūrybiniam credo: jis visada nori ne tik intriguojančią istoriją papasakoti, bet ir vainikuoja ją išmintingu reziumė arba senamadiškai kalbant, moralu.
Nors gindamas „liaudies priešą“ Donovanas iš tautiečių susilaukia grasinimų ir atvirų bauginimų, užsispyrėlis advokatas atkakliai kelia amerikiečiams visada aktualų klausimą: kas svarbiau – nacionalinis saugumas ar Konstitucija, numatanti teisę į gynybą kiekvienam piliečiui?“.
Atsakymą nesunku numanyti. Bet taip pasaulyje ir turi būti. Nes, anot buvusio JAV prezidento B. Obamos, „Steveno filmai visų pirma pasižymi tikėjimu mūsų bendražmogiškomis vertybėmis“. (G.J.)
5. „GELBSTINT EILINĮ RAJANĄ“ (Saving Private Ryan, 1998)
Filmų apie Antrąjį pasaulinį karą JAV režisierius Stevenas Spielbergas sukūrė nemažai. Pirmiausia komedijoje „1941-ieji“ (1979) išjuokė karinių dramų štampus, pavertęs tragiškus įvykius Pearl Harboro uoste absurdiška istorija apie japonų povandeninio laivo misiją sunaikinti Holivudą. „Saulės imperijoje“ (Empire of the Sun, 1987) privertė žiūrovus jaudintis dėl Šanchajuje nuo tėvų pasimetusio vienuolikmečio berniuko japonų invazijos į Kiniją metu. Vėliau „Šindlerio sąraše“ (Schindler’s List, 1993) S. Spielbergas įkvėpė naujos gyvybės į tragišką holokausto temą. O penkiais Oskarais apdovanotoje karinėje dramoje „Gelbstint eilinį Rajaną“ pabandė naujame kontekste panagrinėti esminę „Šindlerio sąrašo“ mintį: „Kas išgelbėjo vieną gyvybę, tas išgelbėjo visą pasaulį“.
Filmo „Gelbstint eilinį Rajaną“ prologas, vaizduojantis sąjungininkų armijos išsilaipinimą Normandijoje 1944 metų birželio 6 diena, šokiruoja net viską mačiusį karinių filmų žiūrovą. Ko gero, niekada „subjektyvi kamera“ nebuvo taip tiksliai atskleidusi iš siaubo paklaikusio žmogaus savijautos. Šioms akimirkoms tikrai lemta įeiti į kino istoriją.
Šis prologas knygoje „1001 filmas, kurį privalai pamatyti per savo gyvenimą“ aprašytas tokiais žodžiais: „Nespėjo amerikiečių valtys prisišvartuoti Normandijos krantuose, kai dauguma jaunuolių žuvo po nesiliaujančia kulkosvaidžių ugnimi, šaižiai zvimbdamos kulkos varpė jų niekam nebereikalingus šalmus. Kareiviai tiesiog sproginėja į gabalus, šie skrenda oru ir kalnais nukloja žemę. Jūra nusidažo bjauria raudona spalva. Kamera sukasi kaip išprotėjusi, o nykstančios filmo spalvos artėja prie mirties spalvos. „Naujasis“ Spielbergas įkaitų neima“.
Tačiau po šio baisaus prologo filmo autoriai pasuka kita linkme. Perėjęs „ilgiausios dienos“ pragarą, kapitonas Džonas Mileris (Tomas Hanksas) gauna kur kas ramesnę užduotį – bet kokia kaina surasti priešo užnugaryje pasimetusį kareivėlį Džeimsą Rajaną (Mattas Damonas) ir išsiųsti jį namo. Taip nusprendė JAV vyriausybė, nes keli Džeimso broliai jau žuvo, todėl būtų nežmoniška motinai negražinti bent vieno sūnaus.
Jei kam nors gali pasirodyti, kad toks siužeto akcentas yra nerealus, ir kad karo metu niekas apie vieno kareivėlio gyvybę taip nesirūpintų, galime patikinti, kad filmo scenaristas Robertas Rodatas šios situacijos neišgalvojo, o pasinaudojo tikra Nylandų šeimos istorija. Palyginkime ją su J. Stalino cinišku atsakymų į pranešimus apie didelius žmonių nuostolius po itin žiaurių karo operacijų: „Nieko tokio, bobos naujų prigimdys“. S. Spielbergo filmas yra labai graži ir humaniška tokio požiūrio alternatyva.
„Gelbstint eilinį Rajaną“ ženklina nauja karinių filmų etapą. Juk begalė spekuliatyvių filmų, pateikiančių karą kaip kvapą gniaužiančią avantiūrą, niveliuoja pačia karo esmę, paversdami karą įspūdingu reginiu. Dar labiau nežmonišką karo esmę sukompromitavo „Audros dykumoje“ metu karo Irake vaizdų transliacija tiesioginiame TV eteryje, tikras tragedijas prilyginusi kompiuterinių žaidimų „šaudyklėms“.
Spielbergas gražino į kino ekranus tikrus karo realybės dėmenis– purvą, kraują, siaubą, mirtį. Už tai režisieriui galima daug ką atleisti. Net patetišką finalą prie karo veteranų kapų Arlingtono kapinėse, pergalingai plevėsuojančia išblukusia JAV vėliava ir išgelbėto Rajano klausimo: „Ar nugyvenau žuvusių vertą gyvenimą?“.
JAV Kino institutas šį filmą įtraukė į „labiausiai įkvepiančių“ kino kūrinių dešimtuką.
Filmas apdovanotas penkiais „Oskarais“ (už režisūrą, operatoriaus meną, montažą, garsą ir geriausius garso efektus). (G.J.)
4. „ŠINDLERIO SĄRAŠAS“ (Schindler’s List, 1993)
Pagal Thomaso Keneally romaną sukurtas filmas pasakoja apie žmogų, Antrojo pasaulinio karo metais išgelbėjusį šimtus žydų. Apsukraus verslininko Oskaro Šindlerio (Liamas Neesonas) metalo gaminių fabrike Krokuvoje dirbo daug žydų iš geto. Pradžioje jie fabrikantui tebuvo pigi darbo jėga. Tačiau netrukus cinišką požiūrį keičia užuojauta, ir Šindleris tampa žydams tikru angelu sargu. Filmo moto – citata iš Talmudo “Kas išgelbėjo vieną gyvybę, tas išgelbėjo visą pasaulį”.
Idėja sukurti tokį filmą gimė dar septintojo dešimtmečio pradžioje, kai vienas Oskaro Šindlerio išgelbėtas žydas Poldekas Pfeferbergeris pasiryžo visam pasauliui papasakoti apie mažai žinomą teisuolį. 1963 metais Howardas Kochas (vienas legendinės „Kasablankos“ kūrėjų) net parašė scenarijų, tačiau jis nebuvo realizuotas. Bet prie šio scenarijaus sukūrimo prisidėjęs legendinis Holivudo režisierius Billy Wilderis vėliau įtikino Steveną Spielbergą imtis šio projekto.
1982-aisiais, pasikalbėjęs su Pfeferbergeriu Thomas Keneally parašė knygą „Šindlerio laivas“ (Schindler’s Ark). JAV kino korporacijos MCA prezidentas Sidas Sheinbergas pasiuntė knygos recenziją Stevenui Spielbergui, o kai režisierius išreiškė norą ją ekranizuoti, studija Universal Pictures tuoj pat įsigijo visas reikalingas teises. Tiesa, tada Spielbergas buvo pasinėręs į fantastinių bei nuotykių filmų pasaulį („Ateivis“, „Indiana Džounsas“), todėl į Pfeferbergerio klausimą „Kada gi prasidės filmavimo darbai“, Spielbergas tiesiai šviesiai atsakė: „Po dešimties metų“.
Tiek ilgai studijos vadovai laukti nenorėjo, todėl ėmė dairytis, kas galėtų šio projekto imtis. Pats Spielbergas įkalbinėjo kolegą Sydney‘ų Pollacką, studijos atstovai – Martiną Scorsese – šis atsisakė, sakydamas, kad Holokausto tragediją geriausiai perteiktų režisierius žydas). Atsisakė ir Romanas Polanskis, nes būdamas aštuonerių jis pats gyveno Krokuvos gete ir pabėgo iš jo geto likvidavimo išvakarėse (vėliau režisierius visgi sukurs filmą „Pianistas“, pasakojantį apie tuos tragiškus įvykius).
Taip stumdant projektą iš vienų rankų į kitas atėjo 1991-ieji. Spielbergas ką tik baigė dar vieną nuotykių filmą „Kablys“ (Hook) ir jau galėjo niekieno netrukdomas pasinerti į tragišką Holokausto pasaulį. Tačiau Sidas Sheinbergas iškėlė vienintelę sąlygą – pirmiau Spielbergas turi padaryti „Juros periodo parką“. Tai buvo ir komercinis, ir psichologinis taktinis sprendimas. Niekas negalėjo prognozuoti komercinės „Šindlerio sąrašo“ sėkmės, todėl filmas apie dinozaurus nesėkmės atveju kompensuotų studijos patirtus nuostolius. Na, ir psichologiškai režisieriui po Holokausto tragedijos daryti dinozaurų atrakcioną tikriausiai būtų ne taip lengva.
Planuodamas būsimąjį filmą Spielbergas iš karto nusprendė, kad „Šindlerio sąrašas“ bus nespalvotas filmas. Jis motyvavo tuo, kad Krokuvos geto sunaikinimas liko užfiksuotas juodai baltuose pačių nacių filmuotuose kadruose.
Krokuvos geto sunaikinimui scenarijuje buvo skirtas vos vienas puslapis. Spielbergas pareikalavo šią vietą gerokai išplėsti, kas ir buvo padaryta. Tik filmuoti tikrame Aušvice Lenkijos valdžia neleido, todėl teko statyti identišką mirties stovyklos dekoraciją.
Režisierius neapsiriko – „Šindlerio sąrašas“ susilaukė milžiniškos sėkmės ir tapo daugiausiai pinigų kino istorijoje uždirbusiu juodai baltu filmu.
Prie beprecedentės filmo sėkmės, be abejo, prisidėjo ir pagrindinių vaidmenų atlikėjai. Liamas Neesonas puikiai parodo savo herojaus metamorfozę, kai fanatiškas nacių idėjų šalininkas, sukrėstas nežmoniškų jo garbinamos partijos nusikaltimų, tampa fašistinės ideologijos priešininku ir rizikuodamas gyvybe ima gelbėti nuo sunaikinimo pasmerktuosius.
Visiškas Šindlerio antipodas – Ralpho Fienneso suvaidintas Amonas Göthas – nacių vykdytos politikos fanatikas, sadistas ir šaltakraujis žudikas (1946-aisiais nuteistas ir pakartas). Būtent jam buvo suteikti įgaliojimai sunaikinti Krokuvos getą ir po šios operacijos išlikusius žydus perkelti į Plašovo (Płaszów) koncentracijos stovyklą, o kai buvo nuspręsta likviduoti ir ją – pasmerktieji buvo išvežti į Aušvicą.
Dar vieną įsimenantį vaidmenį suvaidino Benas Kingsley. Jo Ichakas Šternas buvo Šindlerio buhalteris. Būtent jis ir padėjo sudaryti vadinamąjį „Šindlerio sąrašą“ – nuo išvežimo į Aušvicą išgelbėtų žydų registrą.
Filmas apdovanotas septyniais Oskarais: geriausias filmas, režisierius, adaptuotas scenarijus (Stevenas Zaillianas), operatorius (Januszas Kaminskis), kompozitorius (Johnas Williamsas), montažas (Michaelas Kahnas) ir dailininkas (Allanas Starskis). (G.J.)
3. „ATEIVIS“ (E.T. the Extra-Terrestrial, 1982)
Keturiais Oskarais apdovanota Steveno Spielbergo fantazija yra tiesiog idealus “šeimyninio” kino pavyzdys. Būtent ši aplinkybė savo metu lėmė „Ateiviui“ tapti pelningiausiu visų laikų filmų ir išlaikyti šį titulą beveik dešimtį metų.
Siužetas nesudėtingas, bet jaudinantis ir pamokantis. Kartą Žemėje apsilankę ateiviai buvo priversti skubiai evakuotis ir paliko vieną savo mažą gentainį. Šį protingų akių ir nepaprastų sugebėjimų ilgakaklį ufonautą suranda dešimtmetis berniukas Eliotas (Henry Thomas). Tarp Žemės vaiko ir už trijų milijonų šviesmečių esančios civilizacijos atstovo greitai įsižiebia neįprasi “trečiojo laipsnio kontaktai”. Tačiau nuoširdi draugystė ir savitarpio supratimas negelbsti nuo gimtųjų namų ilgesio.
Jei „Artimuose trečiojo laipsnio kontaktuose“ Stevenas Spielbergas leidosi į filosofinės fantastikos gelmes, tai „Ateivis“ yra puikus nuotykių filmas, skirtas ir vaikams, ir suaugusiems. Net galima sakyti, kad tai stebuklinė pasaka. Kai po trijų metų „Ateivis“ buvo pakartotinai išleistas į didžiuosius ekranus, filmą lydėjo tokia reklama – „istorija, kuri sujaudino visus“.
1981 m. kurdamas „Ateivį“ S. Spielbergas įsteigė kino kompaniją Amblin Entertainment, kurios logotipą papuošė oru skrendančio berniuko su pintinėje paslėptu mažuoju ateiviu paveikslas.
„Ateivis“ tapo, kaip teigia marketingo specialistai, pirmuoju filmu, išnaudojusiu dabar komercinio kino neatsiejamu atributu, vadinamu „Product placement“ (filmuose naudojama produktų reklama). Po to, kai savo produkciją tokiu būdu atsisakė reklamuotis batonėlių „Mars“ ir „Milk Duds“ gamintojai, jų vietą užėmė čiulpinukai „Reese’s Pieces“, kurių paklausa pasirodžius filmui padidėjo 65%. (G.J.)
2. „INDIANA DŽOUNSAS. DINGUSIOS SKRYNIOS BEIEŠKANT“ (Indiana Jones and the Raiders of the Lost Ark, 1981)
Harrisono Fordo filmografijoje puikuojasi daugiau nei aštuonios dešimtys įvairių vaidmenų. Tačiau labiausiai šį aktorių išgarsino du – narsus kosminio erdvėlaivio kapitonas Hanas Solo „Žvaigždžių karų“ epopėjos filmuose ir nuotykių ieškotojas Indiana Džounsas. „Žvaigždžių karus“ JAV kongresas net yra įtraukęs į nekintamą meninę ir estetinę vertę turinčių filmų sąrašą. O H. Fordas tapo JAV Archeologijos instituto direktorių tarybos nariu. Mat, jo herojus Indiana Džounsas išgarsino pasaulyje archeologų profesiją kaip niekas kitas.
Argi kas nors pasaulyje dabar gali įsivaizduoti, kad archeologas gali atrodyti kitaip, nei Indiana Džounsas? Apdulkėjusi ir aplamdyta plačiabrylė skrybėlė ant galvos, ant šono kabantis krepšys nuo dujokaukės, už diržo užkištas revolveris, rankose už bet kokį ginklą patikimesnis odinis botagas ir atvirai į beprotiškiausius pavojus žvelgiančios akys simpatiškame veide, kuriame tik vienintelėje situacijoje matome pasibjaurėjimo grimasą – kai Indiana Džounsas mato gyvates.
Išskyrus šlykščius šliužus, šis pasaulį išmaišęs archeologijos profesorius tikrai nieko nebijo. Jis moka kautis taip, kad tokias scenas nuolat lydi sutartinis žiūrovų juokas. Nes Indiana Džounsas įveikia priešus visų pirma intelekto jėga ir neišpasakytu išradingumu. Todėl net keista, kad nuo 1989-aisiais metais pasirodžiusios trečiosios serijos („Indiana Džounsas ir paskutinis Kryžiaus žygis“) reikėjo laukti beveik du dešimtmečius, kol mylimiausias avantiūristas vėl pradžiugins savo fanus.
Sugalvojo šį personažą du draugai, kurių stulbinamos karjeros suspindėjo vienu metu. Stevenas Spielbergas iš gabių TV režisierių į Holivudo aukštumas iškopė su savo „Nasrais“ (1975), o jo bičiulis George‘as Lucasas po kelių kuklių arthouse‘o šedevrų sumušė visus finansinius rekordus savo „Žvaigždžių karais“ (1977). Kaip tik tada šlovės apsuktose jaunose galvose gimė būsimojo bendro projekto kontūrai. Ilsėdamiesi Havajuose abu sėkmės kūdikiai svarstė tolimesnio bendradarbiavimo perspektyvas. S. Spielbergas prasitarė norįs išmėginti jėgas „bondiados“ cikle, o jo draugelis neva pasakė: „Palik tai kitiems, seni! Aš turiu geresnį pasiūlymą“. Ir pasidalijo seniai brandintu sumanymu sukurti filmą apie archeologą supermeną Indianą Smitą. Tuoj pat abu entuziastai ėmė gvildenti įdomią paraišką ir čia pat padarė pirmuosius pataisymus. Buvo nuspręsta, kad herojaus pavardė pernelyg banali, todėl Smitas buvo pakrikštytas Džounsu (tarsi šis variantas būtų mažiau banalus!). O štai keisti herojaus vardo minties nekilo. Nes Indiana vadinosi mylimiausias George‘o šuo.
G. Lucasas norėjo, kad Indiana Džounsas būtų toks pat elegantiškas, kaip Džeimsas Bondas. S. Spielbergui gi atrodė, kad herojus bus labiau patrauklesnis, jei bus labiau panašus į svieto perėjūną ir kažkuo primins Humphrey Bogartą.
Pirmajame nuotykių epopėjos filme „Dingusios skrynios beieškant“ (1981 ) Indianai Džounsui JAV vyriausybė patikėjo svarbią misiją – surasi Saliamono šventykloje paslėptą stebuklingą skrynią, kurioje guli pranašo Mozės relikvijos. Mokslininkas numano, kad kelionė bus labai pavojinga, nes biblinį lobį saugoja begalė spąstų. Bet jis dar nežino, kad to paties ieško …Adolfo Hitlerio siųsti galvažudžiai.
Su Trečiojo Reicho piktadariais Indianai Džounsui teko susikauti ir trečiajame filme „Indiana Džounsas ir paskutinis kryžiaus žygis“ (Indiana Jones and the Last Crusade, 1989). Kartu su anksčiau epopėjoje neminėtu tėvu profesoriumi Džounsu (jį suvaidino Seanas Connery) Indiana išvyko ieškoti paslaptingiausios istorinės relikvijos – Šventojo Gralio taurės, kurią taip pat medžiojo naciai. (G.J.)
1. „NASRAI“ (Jaws, 1975)
1975-aisiais metais pasaulio ekranuose pasirodė S. Spielbergo „Nasrai“ , sukurti pagal Peterio Benchley romaną. Tai ne tik puikiai susuktas trileris. Šis filmas plačiai išgarsino režisierių ir pradėjo blokbasterių bei tęsinių madą.
Mažo kurortinio miestelio JAV rytinėje pakrantėje gyventojams kasdien vis daugiau baimės įvaro anksčiau neregėta bėda: pakrantėje siaučia milžiniškas baltasis ryklys, kurio aukomis jau tapo keletas lengvabūdžių. Miestelio šerifas Martinas Brodis (Roy’us Scheideris) reikalauja tuoj pat uždaryti visus paplūdimius, tačiau artėja Amerikos nepriklausomybės diena, ir meras Laris Vonas (Murray’us Hamiltonas) tikrai neketina prarasti milžiniško pelno.
Žinoma, kasdien vis didėjanti panika mažina turizmo pajamas, o ir valdžios nesugebėjimas operatyviai spręsti opią problemą gali neigiamai atsiliepti rinkimų rezultatams. Todėl pats šerifas, mokslininkas Matas Huperis (Richardas Dreyfussas) ir patyręs žvejys Kvintas (Robertas Shaw) išsirengia į vandenyną medžioti pabaisos.
Pradėjęs kurti „Nasrus“ jaunas režisierius dar galutinai nebuvo apsisprendęs, kas tai galėjo būti – filosofinė alegorija (panaši į Hermano Melville‘io „Mobį Diką“), politinė satyra (rinkimų motyvas ir politikų baimė netekti daug rėmėjų balsų filme pakankamai aiškus) ar tiesiog siaubo filmas. Galiausiai nusvėrė trečioji koncepcija, kurią jaunas režisierius realizavo meistriškai. Nerimą kurstanti pastovaus S. Spielbergo bendraautoriaus Johno Williamso muzika, hičkokiškas įtampos kėlimas, šokiruojantys emociniai pikai savo padarė – publika kino teatruose spiegė, dengė akis delnais ir dar ilgai po seanso aptarinėjo matytus siaubus ir pačią pabaisą – baltąjį ryklį, kuris buvo anuometinių elektronikos specialistų ir studijos Universal Pictures dizainerių pagamintas stebuklas.
Režisierius neapsiriboja vien ryklio žmogėdros sėjamais siaubais (nors jūrų monstro nukąstų ir kruvinų žmonių galūnių netrūksta), ramesnėmis atokvėpio akimirkomis filmo autoriai leidžiasi į už siužetų ribų išeinančias istorines asociacijas. Pavyzdžiui Kvinto prisiminimuose apie tai, kaip jam pavyko išsigelbėti vandenyne, kai pasibaigus II Pasauliniam karui ryklių būriai knibždėjo aplink USS Indianapolis liekanas, kai šis JAV jūrų laivas buvo atgabenęs vieną iš dviejų atominių bombų, numestų ant Japonijos.
Knygos autorius Peteris Benchley norėjo, kad pagrindinę personažų trijulę vaidintų Paulas Newmanas, Robertas Redfordas ir Steve‘as McQueenas. Buvo ir kiti kandidatai. Bet kine taip būna dažnai.
Vasaros kurorto vaizdai buvo filmuojami saloje Martha’s Vineyard (liet. „Martos vynuogynas“), esančioje Masačiusetso valstijos šiaurės vakaruose. Iki filmo premjeros vasarą į salą atostogauti atvykdavo apie 5 tūkstančiai turistų, po filmo pasirodymo turistų skaičius patrigubėjo.
Bandymai pakartoti „Nasrų“ sėkmę fantastiškos finansinės sėkmės neatnešė, nors filme „Nasrai 2“ (Jaws 2, 1978 m., rež. Jeannot Szwarcas) šerifas Brodis (jį vėl suvaidino Roy’us Scheideris) vėl kovėsi su milžinišku rykliu žmogėdra. Šerifas perspėja vietinius gyventojus, kad maudytis įlankoje pavojinga. Tačiau atostogaujantieji nekreipia dėmesio, o valdžia, kaip įprasta, nesiima saugumo priemonių. Vadinasi, naujų nelaimių ilgai laukti nereikės.
Trečiajam filmui „Nasrai 3 (Jaws 3, 1983 m., rež. Joe Alvesas) nepadėjo nė 3 D technologijos, kurios neišgelbėjo ir prieš keletą metų mūsų matytos „Seklumos“ (The Shallows, 2016 m., rež. Jaume Collet-Serra), kažkodėl pavadintos naujosios kartos „Nasrais“. (G.J.)
O pabaigai keletas faktų, kurie tik įrodo, koks puikus Stivenas Spilbergas yra kino kūrėjas ir apskritai žmogus.
1. Iš „Šindlerio sąrašo“ pelno Stivenas Spilbergas nepasiėmė nei cento.
Kadangi Stivenas Spilbergas gimė Ortodoksų žydų šeimoje, „Šindlerio sąrašas“ natūraliai tapo asmenišku Spilbergo projektu. Filmas bilietų kasose pasiekė tikrų aukštumų ir su 22 mln. dolerių biudžetu uždirbo net 322 mln. dolerių. Tačiau Spilbergas iš šio pelno sau nepasiėmė nei cento. Visi uždirbti pinigai buvo paaukoti „Shoah“ fondui, kuris išsaugo visų genocidą išgyvenusių žmonių liudijimus. Taip pat, iki šių dienų, Spilbergas atsisako pasirašyti bet kokį su „Šindlerio sąrašu“ susijusį produktą, jog niekas negalėtų iš jo pasipelnyti.
2. Spilbergas nebuvo priimtas į Kino mokyklą
Baigęs vidurinę Spilbergas, žinoma, patraukė į Los Andželą. Jis užpildė stojimo paraišką į Pietų Kalifornijos Kino mokyklos universitetą, tačiau jo prašymas buvo atmestas tris kartus. Tuomet jis stojo į Kalifornijos universitetą, į kurį buvo priimtas.
3. Spilbergas ne iš karto įgavo universitetinį laipsnį.
Deja, universitetui baigti jam prireikė ne vieno dešimtmečio. 2009 metais, praėjus 41-iems metams po to, kai jis metė universitetą, kad galėtų dirbti „Universal studios“, Spilbergas sugrįžo į Kalifornijos universitetą, kad galėtų užbaigti mokslus ir įgytų universitetinį išsilavinimą. Galutiniam savo darbui Spilbergas turėjo sukurti trumpametražį filmą, tačiau paklausė savo profesoriaus ar galėtų pateikti šiek tiek ilgesnį. Profesorius sutiko, todėl Spilbergas pateikė „Šindlerio sąrašą“. Jo profesorius atsakė: „Filmas atitiko reikalavimus“.
4. Neįprasti reiškiniai ir šeima yra pagrindinė Spilbergo filmų tema.
Skiriamasis Spilbergo filmų ženklas yra šeimos dinamikos tyrinėjimas. Jo filmuose dažnai pastebimas itin fantastinių istorijų ir paprastų šeimų santykių sugretinimas. Šis koncentravimasis į šeimą kilęs iš asmeninės Spilbergo patirties ir jis dažnai savo filmuose perteikia tikrus savo gyvenimo įvykius.
5. Vienas žymiausių Spilbergo kadrų skurtas pasitelkiant vien kamerą.
Iš visų ikoniškiausių akimirkų ir kadrų, kuriuos mums suteikė Spilbergas, akimirka iš „Ateivio“, kuomet matome Ateivio ir Eliot siluetus, skrendančius priešais mėnulį, yra viena nuostabiausių. Ji tampa tik dar įspūdingesne sužinojus, kad beveik visas kadras buvo pagautas vien kameros pagalba. Šiam kadrui užfiksuoti buvo pasitelkti žemėlapiai ir astrologinės lentelės, tam kad būtų galima surasti tinkamą vietą bei laiką šiam kadrui įamžinti. Eliot ir Ateivis buvo tik modeliai, tačiau visa kita – visiškai tikra.
Taip pt skaitykite: TOP 10 režisieriaus Tim Burton filmų
