TOP 10 lietuviškų dokumentinių filmų

Paskelbė: KaunoZinios.lt redakcija Data: 2019-06-05 11:39

Spausdinti | Komentarai

Dokumentinis filmas "Rūta" / © Roko Darulio nuotr. / Rūta Meilutytė

Septintojo dešimtmečio pradžioje mūsų nacionaliniame kine ėmė formuotis, o paskui per trumpą laiką sustiprėjo lietuvių autorinės dokumentikos tradicijos, kartais vadinamos lietuvių poetinės dokumentikos mokykla. Jaunos tada lietuvių dokumentininkų kartos kūryboje išryškėjo polinkis gilintis į meninius bei kultūrinius reiškinius. Anot kino istorikės Marijonos Malcienės, „šiuose filmuose dominavo ne dalykinė, o estetinė informacija, kurios aktoriai ieškojo pačiame kūrybos akte, kūrybiniame procese. Tatai nulėmė ir filmų stilistiką. Kadro kompoziciją čia diktuoja vidinė dramaturgija, giluminis jo turinys. Autorių dispozicijoje – vaizdas, tekstas, muzika ir triukšmai, visi emocinio poveikio žiūrovui komponentai. Filmus vienija bendras bruožas: ne faktų registravimas ar atpasakojimas, o autorinis jų interpretavimas“.

Neretai tokius dokumentinius filmus kūrė režisieriai, vėliau pasirinkę vaidybinio kino kelią. Jau pirmieji Almanto Grikevičiaus (1935 – 2011) dokumentiniai filmai „Saulės pasakos“ (1964, apie lietuviškus vitražus) ir „Trys taktai“ (1966, apie dirigentą Joną Aleksą) ženklino naują originalų talentą, gražiai įsiterpusį į ryškiai besiskleidžiančią poetinės dokumentikos koordinačių sistemą, kurioje svarbiausia vieta skiriama išraiškingam vizualumui, poetinei metaforai ir filosofinei asociacijai. Bene garsiausias A. Grikevičiaus dokumentinis filmas „Laikas eina per miestą“ (1966) sutalpino tiek minčių ir asociacijų, kad jų užtektų kur kas ilgesniems gyvenimo stebėjimų ciklams ar neskubiems filosofiniams apmąstymams. Algirdo Dausos (1940 – 2017) dokumentinis filmas „Ten, už durų“ (1967) pabandė atskleisti unikalų teatro režisieriaus Juozo Miltinio teatro filosofiją per J. Borcherto pjesės repeticijas Panevėžio teatre.

Svarbus lietuvių poetinės dokumentikos autorius buvo režisierius Robertas Verba (1932 – 1994), sukūręs nemažai menininkų portretų, bet ir palikęs neįkainuojamas nykstančio lietuvių kaimo dokumentines noveles su nuostabiais senolių portretais („Senis ir žemė“, „Čiutyta rūta“, „Šimtamečių godos“).

Anksti lietuvių dokumentinio  kino klasiku tapo unikalaus talento režisierius Henrikas Šablevičius (1930-2004), sugebėjęs įžvelgti poeziją kasdienybėje ir mokėjęs atskleisti portretuojamų žmonių charakterius, nematomus iš pirmo žvilgsnio. H. Šablevičiaus ironija ir šelmiškas žvilgsnis į socialistinę tikrovę be komentarų kompromitavo anuometinės valdžios diegiamas pseudovertybes ir santvarkos absurdą.  Anot kino režisieriaus Audriaus Stonio, „Šablevičiaus filmuose „susikoncentravo visas lietuvių dokumentikos grožis ir vitališkumas. Ir ironiškas požiūris į pasaulį, ir humoras, ir gelmė, ir ėjimas prie šaknų. Ir vizualumas, ir poetika“.

Dabar jau Henriko Šablevičiaus mokiniai (Audrius Stonys, Arūnas Matelis, Giedrė Beinoriūtė, Ignas Jonynas) tęsia gražiausias lietuviško kino tradicijas ir garsina jas tarptautiniuose kino festivaliuose.

Pristatome TOP 10 naujų lietuviškų dokumentinių filmų:

10. „AMŽINAI STILINGOS“ (angl. Advanced Style, 2014)

Su šiuo dokumentiniu filmu susipažinome per 2015-ųjų festivalį „Kino pavasaris“: tais metais tarp daugelio puikių filmų nepasimetę reikšmingi kino kūriniai, kuriuose pagrindinės herojės buvo brandaus amžiaus moterys. Gilius išgyvenimus paliko ir „Filomena“ (rež. Stephenas Frearsas), kuriame, kaip visuomet sublizgėjo britų teatro bei kino karalienė Judi Dench, ir festivalį atidariusi „Glorija“, kurioje Čilės režisierius Sebastianas Lelio kartu su Lotynų Amerikos Meryl Streep praminta aktore Paulina Garcia įtikino, jog artėjantys prie šešiasdešimtmečio ribos žmonės dar gali susilaukti gražių gyvenimo permainų. Siužetas, vertas meksikietiško serialo arba paguodžiančios melodramos apie paskutinę meilę, išvengia ir vieno, ir kito pavojaus. Nuo jų gelbsti filmo autorių taktas, nebanalūs akcentai ir lyriškai komiškos intonacijos.

Pastaraisiais privalumais (ypač žaismingu humoru) pasižymi ir dokumentinis filmas „Amžinai stilingos“, kurį Amerikoje sukūrė mūsų tautietė Lina Plioplytė. Pagrindinėms filmo herojėms nuo 62 iki 95 metų. Tai drąsios, nepriklausomos, ryškios ir stilingos niujorkietės. Jos nedūsauja dėl prabėgusios jaunystės, o džiaugiasi kiekviena diena ir mokosi naujų dalykų, kuriems anksčiau neturėdavo laiko. Kartais net atrodo, kad visas šias mielas damas vienija tas pats tikslas – savo pavyzdžiu pademonstruoti, kad senatvė – tai ne būtinai liūdnas gyvenimo saulėlydis. Senatvė gali būti džiugi ir stilinga. Todėl net Niujorko gatvėmis šios savo vertę žinančios orios damos vaikščioja kaip ant podiumo – elegantiškos, grakščios, ryškių spalvų suknelėmis ir tik madų kataloguose matomomis skrybėlėmis. Jos nekompleksuoja dėl savo amžiaus ir nė nemano palūžti nuo pragyventų metų naštos. Į šią gyvenimo realybę jos žvelgia su ironija, viena net savo amžių nusako šiais žodžiais: „tarp penkiasdešimties ir mirties“.

Filmas prasideda labai energingai, bet ta energija palaipsniuos silpnėja, kai režisierė bando pasinerti į pagrindinių veikėjų prisiminimus ir pasakojimus, tačiau pernelyg į juos nesigilina.

Filmas unikalus jau tuo, kad autoriai plaukia prieš srovę: dabar, kai pasaulis (ir ypač aukštosios mados industrija) kraustosi iš proto, visokiais būdais propaguodami jaunystės kultą, „amžinai stilingos“ pagyvenusios damos filme atrodo kaip atominį reaktoriuką vietoj širdies turinčios jauniklės. Jos mėgsta ekscentriškai elgtis, dabintis ryškiais drabužiais, jos gali apsimesti tai pankėmis, tai rafinuota elegancija spinduliuojančiomis poniomis.

Visa tai siunčia optimistinį signalą – senatvė tai ne nuosprendis. Žmogus būna jaunas tiek, kiek iš tikrųjų jaučiasi jaunas.

 9. „IŠ KUR TAS ŠVYTĖJIMAS“ (angl. Where is the Shining Coming From, 2018)

Menininkų portretai yra stiprioji režisierės Agnės Marcinkevičiūtės dokumentikos pusė. Anksčiau dažniausiai jos herojais tapdavo literatūrinio žodžio meistrai – Romualdas Granauskas („Raudonu ant balto“, 2003) , Jurgis Kunčinas („Beveik laimingas“, 2004), Renata Šerelytė („Sapno siūlas“, 2007), Jurga Ivanauskaitė („Šokis dykumoje“, 2009), Justinas Marcinkevičius („Prie rugių ir prie ugnies“, 2010), Jolita Skablauskaitė („Vienatvės gaudesys“, 2014).

2016 m. Agnės Marcinkevičiūtės sukurtas dokumentinis filmas „Prisimenu motinos balsą“ pasakoja apie Nju Heivene (JAV) pirmosios lietuvių emigrantų kartos šeimoje 1930 m. gimusį operos solistą Arnoldą Voketaitį. Jo balsas apie 40 metų skambėjo visose didžiosiose Amerikos ir Europos teatruose bei koncertų salėse. Tačiau net ir tapęs pasauline garsenybe jis niekuomet nepamiršo savo motinos balso, jos kalbos ir savo lietuviškų šaknų. Arnoldas Voketaitis aktyviai dalyvauja Čikagos lietuvių bendruomenės gyvenime, telkia svetur gyvenančius tautiečius, patraukdamas juos ne tik asmeniniu žavesiu, bet ir lietuviško repertuaro dainomis, nors pats dėl nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių lietuviškai nepramoko. O štai Lietuvoje apie šį menininką žinome labai nedaugi. Tik operos specialistai ir muzikos bendruomenė pelnytai didžiavosi „žymiausiu pasaulyje lietuvių bosu“.

Teatre debiutavęs 1958 m. dainininkas paliko ryškų pėdsaką San Francisko ir Čikagos operose, nemažai vaidmenų sukūrė kitose šalyse – Ispanijoje, Venesueloje, Kosta Rikoje. Nusipelnė tokios legendinio kompozitoriaus ir dirigento Leonardo Bernsteino charakteristikos: „Visos jo savybės: balso grožis, muzikalumas, artistiškumas, inteligencija byloja – tai tikras muzikos grynuolis“.

Tikru grynuoliu galima pavadinti ir naujausio režisierės dokumentinio filmo „Iš kur tas švytėjimas“ (2018) heroję – tapytoją Nomedą Saukienę, žinomą gerokai mažiau, negu jos vyras garsus lietuvių menininkas Šarūnas Sauka. Nepaisant ne tik specialistams gerai žinomos šio menininko kūrybos ir lengvai atpažįstamo meninio stiliaus, pats Šarūnas Sauka nėra viešas žmogus, galbūt, būtent todėl dar labiau traukiantis smalsuolių žvilgsnius. Nomeda Saukienė taip pat neieško dėmesio sau, todėl ir filmuotis ilgai nesutiko. Filmo pradžioje ji tiesiai šviesiai sako, jog viešumas ar dėmesys jos nedomina. Todėl režisierei tikrai nebuvo lengva: reikėjo atvirauti nelinkusios menininkės asmenybę perteikti per jos vizualinį santykį su pasauliu.

Tokią režisierės koncepciją puikiai perpratusi operatorė Kristina Sereikaitė sugebėjo tapytojos darbų stiliumi nufilmuoti menininkę ir buityje, ir (ypač gražiai) gamtoje – renkančią gėles, kurias ji vėliau dėlioja į savo paveikslų kompozicijas.

Grubaus natūralizmo nevengiantis (net primygtinai jį akcentuojantis) filosofas Šarūnas Sauka ir jo poetiškos natūros žmona yra klasikinė priešybių vienybės teoriją iliustruojanti pora. Pats Š. Sauka pripažįsta, kad, skirtingai nei jis pats, jo žmona „reabilituoja grožį“.

Aišku, kad per trumpą laiką (filmas trunka 52 min.) menininko paslaptį perprasti neįmanoma. Bet pamąstyti, iš kur kyla tas kūrybos švytėjimas, filmas galimybių tikrai suteikia.

8. „LAIKO TILTAI“ (angl. Bridges of Time, 2018)

Dabar per pasaulį keliaujančio dokumentinio filmo „Laiko tiltai“ premjera pernai liepą įvyko prestižiniame Karlovi Varų (Čekija) kino festivalyje, o rudenį mums filmas pirmą kartą buvo parodytas per rudenį vykusio Europos šalių kino forumo „Scanorama“ uždarymą.

Pasak filmo prodiuserio Arūno Matelio, „Laiko tiltai“ yra įtaigi kinematografinė esė, kurioje tiesiamas tiltas tarp kelių kino kartų. Filme atsiskleidžia kūrybinės laisvės troškimas – subtili, bet galinga kova su sovietiniu režimu ir bandymai išgyventi jo priespaudą bei išsaugoti savuosius kinematografinius principus.

„Laiko tiltai“ – tai ir gražus tarptautinio menininkų bendradarbiavimo pavyzdys, bendra trijų Pabaltijo šalių produkcija, pasirašyta lietuvio Audriaus Stonio ir latvės Kristinės Briedės. Audriui Stoniui tai ne pirma bendros gamybos patirtis: ankstesnis jo dokumentinis filmas „Raminas“ (2011) buvo bendras Lietuvos, Gruzijos ir Latvijos kinematografininkų darbas, režisierių drauge su jo herojumi nuvedęs į tolimąją Gruziją, kurią tada dar nevadinome Sakartvelu.

„Laiko tiltai“ – taip pat kelionė, tik į praeitį. Ji suteikia daug nuostabių akimirkų tiems, kurie, kaip šių eilučių autorius, matė geriausius Lietuvos, Latvijos ir Estijos dokumentinius filmus dar tada, kai juos (maždaug prieš keturios dešimtmečius ir šiek tiek vėliau) kino teatrai rodė kaip privalomą priedą prieš vaidybinius filmus. Tada kinematografiniame pasaulyje skambėjo Pabaltijo dokumentininkų pavardės – lietuvių Roberto Verbos bei Henriko Šablevičiaus, latvių Herco Franko, Uldžio Brauno, Aivaro Freimanio bei Ivaro Seleckio, estų Andreso Sööto bei Marko Soosaaro. Šių jau seniai kino klasikais pripažintų menininkų darbai palengva dėliojosi į vientisą panoramą, iš kurios dabar „Liko tiltų“ autoriai atrenka fragmentus, kalbina dar gyvus režisierius arba pasitelkia kronikos kadrus ir bando kartu su menininkais dabar apsilankyti tose vietose, kuriose buvo filmuojami jų šedevrai.

Nostalgijos nuotaika, pasirinkus tokį pasakojimo būdą, yra neišvengiama ir logiška. Tačiau nepaisant klasikinės dokumentikos fragmentų gausos, „Laiko tiltai“ nėra šio žanro filmų antologija.  Autoriams už enciklopedijoms būdingų faktų ir kūrinių vardijimą labiau svarbios yra jau pavadinime akcentuojamos laiko gijos, iš tolimos ateities ateinančios į šiuolaikinio žiūrovo, pripratusio prie visai kitokio kino, sąmonę.

Labai taikliai filmo esmę suformulavo kino kritikė Rasa Paukštytė: „Laiko tiltai“ atvirai gėrisi ir kalba kadrais, kurių nereikia aiškinti ar juolab ginti. Jie patys apsigins ta sidabrine 35 mm juostos šviesa, išryškinančia „kosminį žmogaus buvimą“ (Heczas Frankas). Išryškinančia gyvenimą tarsi nuostabų sapną, apie kurį švytėdamas „Laiko tiltuose“ pasakoja Braunis. Visi filmo personažai tą sapno laikinumą išgyvena prieš mūsų akis. „Laiko tiltai“ ir yra tokia ne kasdien sutinkama žmogiška, emocinė patirtis“ („Kinas“, 2018 m. nr. 5, psl. 53).

 7. „MOTERIS IR LEDYNAS“ (angl. Woman and the Glacier, 2016)

Atidžiai ieškantis ir visada randantis šalia mūsų arba gerokai toliau gyvenančius originalius žmones, savo filmo „Moteris ir ledynas“ heroję Audrius Stonys aptiko… 3500 metrų aukštyje virš jūros lygio. Tian Šanio kalnuose Centrinėje Azijoje šalia Kazachstano, Kirgizijos ir Kinijos valstybių sienų jau trisdešimt metų vienui viena gyvena mokslininkė Aušra Revutaitė, tyrinėjanti ledynus ir su jais susijusius fizinius procesus (toks mokslas vadinamas glaciologija).

Kalnų romantika – seniai pasaulinio kino plėtojama tema. Trečiojo dešimtmečio Vokietijoje net buvo atskiras filmų žanras – „kalnų filmai“. Sovietų sąjungoje kalnų romantiką išpopuliarino filmas „Vertikalė“ ir jame skambėjusios Vladimiro Vysockio dainos. Kalnuose plėtojosi vieno geriausių lietuviško poetinio realizmo šedevro „Paskutinė atostogų diena“ (rež. Arūnas Žebriūnas) veiksmas.

Filmas „Moteris ir ledynas“ užburia nuo pirmų kadrų, ir ši kino magija nepalieka ramybėje iki finalinių titrų. Tokio dokumentikos perliuko seniai neteko matyti. Neskubus filmo ritmas ir nuostabūs operatoriaus Audriaus Kemežio nufilmuoti vaizdai leidžia tiesiog fiziškai pajusti kaprizingą gamtos charakterį, su kuriuo kontrasto principu „rimuojama“ budistiškai rami šioje beveik kosminėje erdvėje save atradusios moters būsena. Tikriausiai, buvo didelė pagunda pakalbinti heroję, ką A. Stonys dažnai darė anksčiau, tačiau šį kartą daugiau už bet kokius žodžius sako patys vaizdai.

Kalnų namelyje gyvenanti mokslininkė retai mato į tokį aukštį atklydusius žmones (net maistas, malkos ir knygos jai atskraidinamos malūnsparniu), todėl seniai susitaikė su vienatvės jausmu. Į budistinę ramybę pasinėrusi moteris kasdien daro, iš šalies žvelgiant, ypatingos prasmės neturintį darbą: ji iškeliauja apžiūrėti dar aukščiau esančius tyrimo postus, kuriuose ima ištirpusio ledo mėginius ir skrupulingai fiksuoja jų charakteristikas. Kasdien pasikartojanti rutina filme atrodo kaip labai svarbus ritualas, pašaliečio akiai nelabai suprantamas, tačiau, be jokios abejonės, svarbus šiuolaikiniam mokslui, kuris vis labiau susirūpinęs tirpstančių ledynų keliamam globaliam pavojui.

Akivaizdu, kad gyvenimas kalnuose kasdien susijęs su mirtinais pavojais. Staigūs oro pokyčiai tokiame aukštyje kaprizingos panelės nuotaikų kaitą. Ją subtiliai fiksuojanti operatoriaus Audriaus Kemežio kamera leidžia žiūrovams pajusti tiesiog fiziškai. Kaip ir nuostabų sniego dykumos, ledo kalnų ar stebuklingų urvų grožį.

6. „VABŽDŽIŲ DRESUOTOJAS“ (The Bug Trainer, 2008)

„Stebukladaris iš Kauno“ – taip savo paskutinę knygą, skirtą erdvinės animacijos pradininkui Vladislavui Starevičiui, pavadino lietuvių kino metraštininkas Vytautas Mikalauskas. O šio fenomenalaus menininko kūrybai skirtas dokumentinis filmas vadinasi „Vabzdžių dresuotojas“ (rež. Rasa Miškinytė, Donatas Ulvydas, Linas Augutis, Marekas Skrobeckis).

Apie V. Starevičių rašoma kino istorijos knygose, kino enciklopedijose ir žinynuose, tačiau juose pateikiami faktai yra labai prieštaringi. Lenkai jį vadina lenkų kino režisieriumi bei operatoriumi, nes jo tėvas buvo iš Lenkijos kilęs karininkas, dalyvavęs 1863 m. sukilime. Rusai V. Starevičių tituluoja rusiškos animacijos pradininku. Prancūzai vadina prancūziško animacinio kino klasiku. Įdomiausia tai, kad visi savotiškai teisūs. O lietuviams derėtų žinoti, kad pirmieji V. Starevičiaus darbai gimė Kaune. Čia dar 1910 m. jis sukūrė filmą „Elniaragių kova“, kurį kino istorikai vadina „pirmuoju pasaulyje eksperimentinės lėlinės animacijos kūriniu“. Kai gandas apie šį filmą pasiekė Rusijos kino magnato Aleksandro Chanžonkovo ausis, V. Starevičius buvo pakviestas į Maskvą, kur iki 1919 metų kūrė rusiškus animacinius ir vaidybinius filmus. Čia jis ne kartą buvo vadinamas geriausiu operatoriumi caro valdomoje Rusijos imperijoje. Po bolševikų įvykdyto perversmo V. Starevičius išvyko į Europą ir nuo 1920 metų tęsė kūrybinę veiklą Prancūzijoje, kur pragyveno 35 metus iki savo mirties. Čia padedamas žmonos ir dukrų pagal originalią technologiją jis sukūrė dar apie 20 prancūziškų filmų.

Apie juos prancūzų kino istorikai rašė: „Tai visiškai nauja estetika, kuriai suteikta beveik tobula forma“. V. Starevičiaus nuopelnai pasauliniam kinui neapsiriboja vien erdvinės animacijos pagrindinių principų sukūrimu. Jis atrado daug kombinuoto filmavimo triukų ir apšvietimo efektų, kuriais naudojamasi ir šiandien. 2007-aisiais metais Kauno senamiestyje prie Rotušės (ant anuometinio Ryšių muziejaus sienos) buvo atidengta memorialinė lenta, o filme „Vabzdžių dresuotojas“, kuriame atgyja šio unikalaus kinematografininko istorija. Ją pasakoja įvairių šalių (Lenkijos, Rusijos, Lietuvos, Olandijos) kino kritikai, mėginantys įminti V. Starevičiaus fenomeną. Pasakojimus pagyvina garsaus animatoriaus lėlės, fragmentai iš klasikinių filmų ir… pagrindinis pasakotojas – kompiuterinės animacijos pagalba sukurtas keistas vabzdys.

„Filmo idėja brandinta beveik devynerius metus. Visada maniau, kad lietuviško kino ateitis – tarptautinė produkcija. Ieškojau temos, kuri sudomintų ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio žiūrovus. Genialus kino kūrėjas V. Starevičius savo kūrybos kelią pradėjo Lietuvoje, vėliau dirbo Rusijoje, o po revoliucijos emigravo į Prancūziją. Kas gali būti įdomiau nei dirbti su tokia medžiaga. „Vabzdžių dresuotojas“ – tai tarptautinis projektas, kuriai vadovavo lietuvių kompanija „Era Film“, – pranešime spaudai sako filmo prodiuserė ir idėjos autorė Rasa Miškinytė

Filme V. Starevičiaus nuveiktus darbus komentuoja lietuvių kino kritikas Skirmantas Valiulis, Rusijos kino istorikas Nikolajus Izvolovas ir jo kolegė Marina Karasiova, Didžiosios Britanijos animacininkai broliai Stephenas bei Timothy Quay’ai, norvegų kino ir televizijos profesorius Gunnaras Stromas bei lenkų meno istorikas Marcinas Gižyckis.

5. „MULAI” (2018)

dokumentika, kaip žanras, yra gana nišinis reikalas. Žinau tai iš to, kiek žiūrovų susirenka į jos festivalius. Norint sukurti gerą dokumentiką, mano galva, reikia kelių ingredientų. O pats svarbiausias iš jų yra tema. Tema. Nes jei vaidybiniame filme scenaristas su režisieriumi ir aktoriais bendromis pastangomis kuria dramą, tai čia jau lieka TIKRI herojai ir dramos jų gyvenime yra tiek, kiek nufilmuosi ir sumontuosi. Jie savo istoriją pasakoja patys ir ji nėra išrašyta scenarijuje. Tame yra iššūkis, bet ne visada tame yra gėris akims ir širdžiai.

Martynas Starkus su Jonu Baniu ir kompanija Peru rado tris lietuviškus nusikaltėlius: Gintą, Ruslaną ir Ainą. Jie vežė koksą iš ten į čia, bet kibo ir sėdo. Kas skrandyje ( 800 g ), kas lagaminėlyje su lauktuvėmis ( 2,5 kg ). Peru oro uoste vaikšto pareigūnai su šunimis, ko pas mus nepamatysi, tai, spėju, ta kontrabanda yra gerokai klestintis varguolių verslas. Ok, vadinasi, nebus GAILA.

Yra du žodžio „gaila“ variantai: pirmas, tai kai pamatai nuo vėžio mirštančius vaikus. Taip, tada yra tiesiog GAILA. Antras yra tik gaila, nes suaugę žmonės patys pasirinko avantiūrą. Neapskaičiavo. Palūžo. Buvo kvaili, iš blogos šeimos ar aplinkos. Nenorėjo trintis darbo biržoje. Pateko ne ten kur reikia, bet jie turėjo …aaaa…eee… galvą? Smegenis?

Peru spalva yra ochra. Smėlis, dulkės. Geltona, pilka, vėl smėlis, vėl dulkės. Gatvėje šunelis volioją kažkokią skudurinę lėlę, pro šalį eina metro ūgio vaikiukas, jis irgi nori lėlės. Kamera priartina vaizdą: šunelis volioja nustipusią žiurkę. Va tokios vat lokacijos. Ir man ta spalvų terapija po 88 minučių vaizdo jau pakelia nuotaiką pilkame Vilniuje, nes…čia nėra taip jau blogai, ypač…jei toks gyvenimas tau gresia 8 metų ir dar už grotų. Bet tai dar ne pabaiga. Išėjus iš kaliūzės, reikia susimokėti nesveiką sumą skolos valstybei ir tik tada galbūt, jei pasiseks, grįši namo, kur laukia arba jau tave pamiršo.

Trys herojai yra skirtingi ir tokie patys. Visi jie norėjo čia, dabar ir greitai. Greitai nepasisekė, nes laikas slenka lėtai. Ir nesvarbu, ar tu lauki išėjimo, ar bandai prisitaikyti šalyje, kurioje moki tik ispaniškai, o daugiau nieko. Šioje vietoje reiktų papasakoti, kiek liūdnos ir tragikomiškos yra visos trys istorijos, bet paliekam tai žiūrovams. Jos vietomis yra tiesiog trenktos. Ir tai yra gyvenimas. Ne toks jau blogas, kai žiūri salėje ir turi tiek eurų, kad jų pakaktų pietums. Laisvėje…jee…

4. „NUOSTABIEJI LŪZERIAI. KITA PLANETA“ (2017)

Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta“ yra daugiau, nei dokumentinis filmas apie dviratininkus. Tai – estetinis perlas, kuris dviračių lenktynes pakylėja iki tikrosios Kančios aukštumų. Kas tokie buvo ir kas yra šie nuostabieji lūzeriai, kodėl mums jie yra įdomūs? Juk, tuo pačiu, galėtume jausti šiokį tokį nepatiklumą jų atžvilgiu. Gerai žinome, kad kapitalizmas (kuriam – laimei ar deja – vargiai atsispiria sporto renginių industrija) perdirba viską iki paskutinio lašo. Taigi, galėtume įtarti, jog vadinamųjų gregorių (dviratininkų, kurie savo gyvenimą dedikuoja tam, kad pergalę pasiektų komandos lyderis, – vert. past.) garbinimo tradicijos laukia nemaži pokyčiai: o kas, jeigu jie, prisidengdami paklusnių kareivėlių nuopelnais, išties teturi vienintelį tikslą: pagrįsti mums įprastus lenktynių apibūdinimus, teigiančius, jog „čia silpnesnieji savaime lieka užnugaryje, o operacijų atstatytus nugalėtojus džiaugsmingai pasitinka minia“ ?

Kalbant apie „Nuostabiuosius lūzerius“, pakanka kelių filmo minučių, kad suprastum, jog režisieriui Arūnui Mateliui toks kalbėjimo būdas yra svetimas. Jam rūpi daug gilesni ir, dažnai, estetiniai klausimai. Būti lūzeriu nėra nei teigiama, nei neigiama savybė, tai – amatas: filmas šio teiginio nepagrindžia, nes tokia yra pradinė aksioma. Nereikia diskutuoti apie šią prieštaringą situaciją. Galbūt gregoriai nėra tokie talentingi, kaip jų globojami lyderiai, bet visiškai aišku yra ir tai, kad patys lyderiai niekada nelaimėtų, turėdami atlikti gregorių užduotis. Taigi, gregoris yra tarytum atsidūręs užburtame rate, nes manoma, kad jis maksimaliai išnaudoja savo galimybes, ir net peržengęs jų ribas jis vis vien tarnautų lyderio labui. Matelis to nekvestionuoja, o priima kaip faktą.

Visa A. Matelio filmo stiprybė paremta šia neutralia pozicija. Tai filmas, kurio ieškojimai yra estetiniai tikrąja šio žodžio prasme, kadangi, kūrėjų dėka, žiūrovai atsiduria taip arti, jog gali savo kailiu patirti sportininkų pojūčius ir emocijas. Kūrėjams buvo svarbu ne prisiartinti prie sportininkų, bet būti tarp jų.

Su tuo susijusi garso ir kvėpavimo svarba. Dar prieš išvysdami pirmąją figūrą – filmas prasideda tunelio tamsoje – girdime neaiškų žvangsėjimą, ataidintį iš uždaros patalpos. Šis lengvas instrumentų keliamas garsas galėtų priminti mums kiek prislopintą stalo įrankių žvangčiojimą restorane. Bet, filme pasirodžius šviesai, išgirstame kitą garsą – kvėpavimą. Padažnėjęs skubančiojo kvėpavimas, dusulys – nuolatinis pastangų palydovas – tarytum uždaro mus sportininkų galvose. Dusulys, susiliejantis su muzika, kurią taip pat veikia minamų pedalų ritmas. Be kita ko, girdime puikiai įvaldytą besimankštinančio kanadiečio Sveino Tufto kvėpavimą, kurio jaudinantis personažas spinduliuoja kone budistišką išmintį. Kvėpavimas tarp žodžių, tampantis svarbesniu už pačius žodžius.

Žiūrovui, atsidūrusiam radikaliai arti, suteikiama galimybė savo kailiu pajausti dviratininkų patiriamas kančias. Masinių griūčių scenas keičia reabilitacijos vaizdai, rūpesčio akimirkos. „Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta“ – tai pasakojimas apie Kančią krikščioniškąja prasme: jie juda į priekį bet kokia kaina, trumpam įsikibę į važiuojantį medikų automobilį lukteli, kol bus dezinfekuotos jų žaizdos, nė akimirkai nesustabdydami savo sužaloto kūno kilimo įkalnėn. Galėtume prisiminti A. Bashungo dainos žodžius apie „dešimteriopą pralaiminčiųjų jėgą“. Scena, kurioje Danielio Kolio tėvas plauna ligoninėje gulinčiam sūnui kojas, apibendrina: dviračių lenktynėse gregoriai yra paaukojami. Įgyvendindami šią auką, jie ant savo pečių prisiima visas nuodėmes, idant išgelbėtų lenktynes.

Pakalbėjus apie garsus, metas užsiminti ir apie vaizdus, nufilmuotus balansuojant tarp chaotiško skubėjimo ir amžinybės. Neatsiejama šio filmo dalimi tampa tamsa. Vertėtų pažymėti kiek nešvariąšviesą, kurią kino kūrėjas pasitelkia, kad parodytų sniego nuklotus „Giro dʼItalia“ peizažus (ši šviesa primena G. Courbet naudotą techniką, kurią dailininkas kartais taikydavo lietingam dangui pavaizduoti, kaip, pavyzdžiui, drobėje „Viesulas“ (La Trombe)). Svarbiausia būtų atkreipti dėmesį į tai, kad gregorių maršrutas yra nelyg vienas kitą keičiančių tenelių seka, tunelių, kuriuos reikia įveikti, kad pakiltum į Golgotos kalną. „Norėjau, kad tuneliai taptų nakties, kurią Jėzus Kristus praleido Poncijaus Piloto kalėjime, metafora“, – sako Arūnas Matelis.

3. „RŪTA“ (2018)

Kai šis režisierių Ronaldo Buožio ir Roko Darulio dokumentinis filmas gana ilgai buvo demonstruojamas kino teatruose, vis dar buvome apimti jaunos plaukikės tarptautinių pasiekimų ir sportinių pergalių  euforijos. Atrodė, kad tai truks jeigu ne amžinai, tai tikrai dar labai ilgai. Dabartinių įvykių šviesoje, kai mūsų visų mylima „auksinė žuvelė“ paskelbė apie sportinės karjeros pabaigą, norisi vėl ir vėl žiūrėti filmą lakonišku pavadinimu „Rūta“ ir ieškoti jame kažkokių dramatiškų signalų.

Kiekvieno sportininko gyvenime dramatizmo tikrai netrūksta. Sirgaliai dažniausiai mato maloniausius sportinių pergalių momentus – įtampos kupinas ir nežmoniškos įtampos reikalaujančias rungtis bei džiaugsmo ašaras ant nugalėtojų podiumo. Retai kada susimąstome, kokia kaina ši euforija pasiekiama, kiek prakaito išliejama treniruotėse, kaip jaučiasi asmeninio gyvenimo visai neturintis žmogus, iš kurio visi laukia tik dar didesnių rekordų. O pikčiausia yra tai, kad po kelių nesėkmių aršūs sportininko garbintojai gali labai lengvai pavirsti jo piktais kritikais. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Pakanka atidžiau patyrinėti tas „sūpuokles“, kuriuose iš vienos kraštinės padėties į visiškai priešingą švytuoja, pavyzdžiui, krepšinio sirgalių simpatijos.

Filmas „Rūta“ buvo sukamas, kai Meilutytė rengėsi dalyvauti Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse. O baigiasi filmas pergalingu akordu – plaukikės pergale Kopenhagoje vykusiame Europos plaukimo čempionate – ir dar viena optimistine gaida – viltimi, kad Rūtai pavyko įveikti depresiją, apie kurią sportininkė kalbėjo gana atvirai.

Tarp filmo pradžios ir dvigubos pergalės pabaigoje žiūrovų laukia pasakojimas apie sportininkės kelią į didįjį sportą, vardijami didžiausi Rūtos pasiekimai, pradedant Londono olimpiada, kurioje penkiolikmetė plaukikė laimėjo savo pirmąjį aukso medalį.

Kamertoną filmui nustato jau antroje scenoje iš didelio aukščio nufilmuotas banguojančios jūros paviršius, kuriame vos įžvelgiama ramiai plūduriuoja po alinančios treniruotės atsipalaiduojančios sportininkės figūra. Vandens stichijos vaizdas, kaip ir baseino vandens motyvas filme bus dominuojantis fonas. Bet pamatysime Rūtą ir kitokioje aplinkoje – savo virtuvėje ar už automobilio vairo. Ir kalba ji ne tik apie sportą, kuriam paaukojo keletą gražiausių savo gyvenimo metų. Apie Rūtos profesinius reikalus ir jos karjeros etapus išsamiai pasakoja jos treneriai. O kino žiūrovams visada įdomi ir kita įžymaus žmogaus gyvenimo pusė, ypač tos detalės, kurias galima sužinoti iš pirmų lūpų. Kažkuriuo momentu mergina prabyla ir apie skaudžius dalykus. Net ir profesijoje ne viskas plėtojosi kaip stebuklinėje pasakoje: po varžybų Rio de Žaneire Rūtai net buvo siūloma pasitraukti iš sporto. Tokiais atvejais neišvengiamais palydovais tampa skausmas, neviltis, ašaros ir net depresija. Žinoma, visų šių nemalonių dalykų neišvengė ir Rūta. Bet tvirtas charakteris, užsispyrimas ir treniruočių užgrūdintas organizmas neleido palūžti. Ir Rūta sugrįždavo – ir į treniruočių baseiną, ir ant nugalėtojos pakylos.

Visą filmą regime valingą, anksti subrendusią asmenybę, kuriai nesvetima viskas, kas žmogiška. Profesiniai reikalai kiekvienam sportininkui, žinoma, yra patys svarbiausi, kol tai yra jo pasirinkto gyvenimo būdo pagrindas. Deja, anksčiau ar vėliau ateina ta diena, kai su profesionaliuoju sportu tenka atsisveikinti. Tada itin svarbu teisingai persiorientuoti pakitusių prioritetų realybėje. Tikėkimės, kad Rūtai viskas bus gerai. Dabar jai atsiveria galimybės realizuoti save kitose srityse ir kompensuoti tai, ko ji dėl griežtos sportinės drausmės negalėjo sau leisti. Istorijoje liks jos pasiekimai, pačios Rūtos asmeninėje kolekcijoje – sportinės pergales įkūnijantys medaliai, o gerbėjų atmintyje – tos emocijos, kurias pergyvenome, stebėdami televizorių ekranuose „auksinės žuvelės“ pergales.

 2. „SENGIRĖ“ (angl. The Ancient Woods, 2017)

Režisieriaus Mindaugo Survilos dokumentinis filmas „Sengirė“ yra unikalus reiškinys ne tik lietuvių, bet, manau, ir viso pasaulio dokumentikoje. Šiais laikais, kai vis dažniau kalbame apie ekologinės katastrofos grėsmę, rūpinamės gamtos išsaugojimu ir jaudinamės dėl į Raudonąją knygą įrašytų nykstančių gyvūnų populiacijų, „Sengirė“ atrodo kaip didelė gaivaus oro porcija, retas šiais laikais ekologiškai švaraus kino pavyzdys.

Kad „Sengirė“ yra unikalus filmas, teigia net oficialus filmo anonsas: „Sengirė“ – tai vieta, kurioje ne tik ištirpsta laiko ribos, bet ir viskas, kas egzistuoja, stiebiasi į amžinybę. Šis filmas nufilmuotas paskutiniuose išlikusiuose senosios girios plotuose Lietuvoje. Poetiškas, ne tipiškas filmas apie gamtą kviečia žiūrovus į begalinę kelionę. Pradedant nuo miško brūzgynų iki vilkų urvų, kylant aukštyn į juodųjų gandrų lizdus ir neriant gilyn į povandeninius miškus, ir sugrįžtant į pakraštį miško, kur gyvena žmogus. Nėra jokio užkadrinio balso, tik beveik apčiuopiami, stiprūs girios ir jos gyventojų garsai bei kamera užfiksuotos magiškos akimirkos“.

Mindaugas Survila pagal išsilavinimą yra gamtininkas (2005 metais jis baigė Biologijos bakalauro studijas, 2007 metais įgijo ekologijos ir aplinkotyros magistro laipsnį). Į  kiną jį atvedė meilė gamtai. Pradžioje jis dirbo operatoriaus Audriaus Kemežio asistentu: „Anksčiau galvojau, kad filmuoju neblogai, bet kai susipažinau su Kemežiu, supratau, kad visiškai nieko nemoku“.

Padėjau filmuojant Stonio filmą „Aš perėjau ugnį, tu buvai su manim“, – apie šeimą, atstatinėjančią sudegusį namą. Filmavimai vyko gaisravietėje. Ten buvo pilna vinių, stiklų, geležgalių. Turėjau tampyti laidus, statyti lempas, ir nesvarbu – lyja nelyja. Taigi baigiau labai gerą Kemežio mokyklą“.

Svarbiausia, ko Mindaugas Survila išmoko „Kemežio mokykloje“, yra užsispyrimas ir kantrybė. Abiejų šių savybių prireikė kuriant „Sengirę“, kai reikėjo valandų valandas sėdėti medyje arba tykoti miške, kaukiant vienoi vienintelio kadro, kuriame miško gyvūnų reakcija būti natūrali, ir jie visiškai nejaustų pavojaus. Būtent iš tokių kadrų ir nuaustas nuostabus jau nykstančios gyvosios gamtos portretas.

Svarbiausia paskata kurti filmą labai paprasta: „Norėjau papasakoti, ką turime unikalaus ir ką dar galime išsaugoti“

Filmas pelnė daugiau nei 10 Lietuvos bei tarptautinių kino apdovanojimų, bei sudalyvavo daugiau nei trisdešimtyje tarptautinių kino festivalių.

1. „PRIEŠ PARSKRENDANT Į ŽEMĘ“ (angl. Before Flying Back to Earth, 2005)

„Prieš parskrendant į Žemę“ yra, ko gero, labiausiai tituluotas lietuviškas filmas. Jis pelnė Leipcigo kino festivalio pagrindinį prizą „Auksinis balandis“, Amsterdamo kino festivalyje apdovanotas „Sidabriniu vilku“, Europos kino akademijos buvo nominuotas geriausiam dokumentiniam filmui, pats režisierius Lietuvoje nusipelnė Nacionalinės kultūros ir meno premijos. Jau pasipuošęs didžiuliu tarptautinių apdovanojimų vainiku filmas buvo teikiamas Oskaro nominacijai, bet į finalinį penketuką nepateko. Užtai Amerikoje buvo apdovanotas JAV kino režisierių gildijos prizu, kurį Arūnui Mateliui įteikė garsus amerikiečių kino aktorius Aaronas Eckhartas.

Tarsi iš gausybės rago pasipylę apdovanojimai dar labiau sustiprino režisieriaus reputaciją, nors tie, kurie atidžiai stebi lietuviško kino situaciją, seniai įsidėmėjo labai savitus Arūno Matelio filmus „Pelesos milžinai“ (1989), „Dešimt minučių prieš Ikaro skrydį“ (1991), „Iš dar nebaigtų Jeruzalės pasakų“ (1996), „Pirmasis atsisveikinimas su Rojum“ (1998), „Sekmadienis. Evangelija pagal liftininką Albertą“ (2003).

Anot kino kritikės Rasos Paukštytės, geriausiuose Arūno Matelio filmuose „režisieriaus žvilgsnis, nukreiptas ten, iš kur sklinda šviesa, filmuose jis niekada neakcentuojamas, primygtinai nebrukamas, bet visuomet labai aiškiai, kone fiziškai juntamas“.

Filme „Prieš parskrendant į Žemę“ tas žvilgsnis nukreiptas ten, kur vyksta nuolatinės grumtynės tarp gyvybės ir mirties – į onkologijos kliniką, kurioje gydomi vaikai. Todėl nesitikėkime malonaus reginio. O štai gilios emocijos ir itin retas šiais laikais katarsis – garantuoti.

Režisierius pasakojo, kad filmas gimęs iš asmeninės šeimos patirties. „Mūsų dukra sirgo, tada jai buvo penkeri metai. Gyvenimas ligoninėje, grįžimas į ją kurti filmo buvo bandymas paliudyti, kad žmogus yra stiprus, kad Dievas yra arti ir viską galima iškęsti“.

Kelis kartus filme parodyti Santariškių onkologinės ligoninės komplekso pastatai už savo tvirtų mūro sienų slepia labai trapų pasaulį, kuriame pastoviai vyksta išorėje gyvenantiems žmonėms nematoma kova. Kova tarp gyvenimo ir mirties. Kova tarp klastingos ligos, nepasigailinčios net mažų vaikų, ir vilties bei nenugalimo noro gyventi. Net laikas čia, anot kino kritiko Sauliaus Macaičio, „tarsi suspenduojamas, jis visai kitoks, nei išoriniame gyvenime. Ir mažieji žmonės čia bręsta greičiau – ne vien todėl, kad išmoksta teisingai tarti baisokus sudėtingus žodžius „tomografija“, „transplantacija“, o kad mūsų akyse tampa asmenybėmis, suvokiančiomis tėvų aimanas, kad niekas nėra kaltas. Jie savaip stiprūs, tie skustagalviai, tik kartais, lyg nujausdami (ne, žinodami!) baisiausia, sustingsta, apkabinę protingą galvą rankomis“.

Paradoksalu, tačiau liūdnos nuotaikos sklidinas filmas „Prieš parskrendant į Žemę“ tikrai nėra pesimistinis. „Tai dvilypis filmas – jame egzistuoja ir paprastas žmogiškas jausmas – meilė savo sergančiam vaikui, ir naivus kosminis ar net dieviškasis suvokimas – visi juk kada nors mirsime… Tai tarsi šviesi meditacija apie Gimimą ir Mirtį, apie žmogaus dvasinių galių stiprumą. Ir apie trumpas mūsų gyvenimo sekundes Amžinybės akivaizdoje“ (Vytautas V.Landsbergis).

Gediminas Jankauskas, Miss Aragorn, Olivieris Haralambonas

Taip pat skaitykite: TOP 10 geriausių lietuviškų naujųjų laikų kino filmų

KaunoZinios.lt_logo

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
traffix.lt