Tarp gausybės fantastinių filmų išsiskiria dvi viena kitai priešingos rūšys – utopijos ir antiutopijos. Pastarosios vis dažniau vadinamos distopijomis.
Britų kino mokslininkė Linda Ruth Williams, nemažai dėmesio skyrusi fantastinių kino distopijų analizei, pateikė lakonišką ir tikslų apibrėžimą: „Distopija ir utopija yra pozityvus ir negatyvus vienas kito apibrėžimas“ .
Daugelį šimtmečių filosofai mąstė apie ateities pasaulius ir dažnai juos įsivaizdavo kaip amžinos žmonijos laimės karalystę. Idealaus miesto ar valstybės pavyzdžių randame dar antikos kūrėjų darbuose (pvz. Platono „Valstybėje“), tačiau šio kultūrologinio fenomeno, pavadinto Utopija, pradininku paprastai įvardijamas Thomas More‘as (1478–1535). 1516-aisiais metais jis paskelbė veikalą „Utopija: aukso knyga, tokia pat naudinga, kaip ir įdomi apie geriausią valstybės santvarką ir apie naująją Utopijos salą“ (liet. 2010).
Amžiams bėgant žmonių svajonės apie idealią ateities visuomenę tirpo kaip sniegas pavasarį ir jau XX amžiuje sąvoką „utopija“ (graikiškai „gera vieta“) vis dažniau ėmė keisti priešingos reikšmės žodis „distopija“ (graikiškai „bloga vieta“): egzistuoja ir šio žodžio sinonimas „antiutopija“).
Literatūroje pirmuosius distopijos siužetus pateikė Jevgenijus Zamiatinas („Mes“, 1920), Aldous Huxley („Puikus naujas pasaulis“, 1932) ir George‘as Orwellas („1984-ieji“, 1949). Kine visiems ateities fantastinio kino kūrėjams chrestomatinį kino distopijos pavyzdį pateikė vokiečių režisierius Fritzas Langas („Metropolis“ 1927).
Dabartiniame kine iš tokių filmų jau galima sudaryti nemažos ateities naujojo fantastinio kino tipo pavyzdžių antologiją. Visus tuos filmus vienija pesimistinė nuotaika ir niūri ateities pasaulio totalitarinės visuomenės atmosfera.
Taigi atrinkome TOP 15 geriausių visų laikų distopinių filmų:
15. „EKVILIBRIUMAS – PUSIAUSVYRA“ (Equilibrium, 2003)
Trečiosios „Matricos“ finale autoriai pasistengė sudėti akcentus taip, kad dar vieno tęsinio lyg ir nereikėtų kurti (kokia prasmė tai daryti be žuvusių pagrindinių herojų Neo ir Trinitės?). Tada ir nuskambėjo svarbiausia filosofinė trilogijos mintis – kiekviena pradžia turi pabaigą.
Tačiau šventa vieta, kaip sakoma, ilgai tuščia nebūna. Estafetę iš „Matricos“ kūrėjų mikliai perėmė filmo „Ekvilibriumas – Pusiausvyra“ autoriai ir paskelbė – po kiekvienos pabaigos kažkas prasideda.
Režisieriaus Kurto Wimmerio filme pateikiama nyki netolimos ateities vizija. Trečiasis pasaulinis karas pačiame įkarštyje. Tik kautis žmonėms tenka ne su mašinomis ar robotais, bet tarpusavyje. Ne dėl turtų ar vietos po saule, o dėl… jausmų. Ko gero, pirmasis tokią perspektyvą prieš penkis dešimtmečius sumodeliavo Jeanas Luc’as Godard’as fantastinėje antiutopijoje „Alfavilis“ (Alphaville, 1965). Natūralių jausmų protrūkis ir šiame filme laikomas sunkiausiu nusikaltimu, už kurį baudžiama išimtine bausme.
„Ekvilibriumo“ ateities pasaulyje knygos, paveikslai, muzika ir kitos meno formos yra griežtai uždraustos, kad žmonėms nesukeltų pavojingų emocijų (čia jau pasigirsta Ray’aus Bradbury „Farenheito 451“ atgarsiai). Nuslopinti natūralią žmogišką prigimtį galima tik specialiu vaistu Proziumu, kurį Žemės gyventojai privalo vartoti kelis kartus per dieną. Bet ne visi nori paklusti tokioms „naujo nuostabaus pasaulio“ taisyklėms.
Blogųjų pusėn perėję žmonės yra vadinami išdavikais. “Jausmų laužytojais” vadinamai sukilėlių grupuotei vadovauja Jurgenas (Williamas Fichtneris), kuris įvairiais metodais mėgina didinti savo įtaką ir stengiasi pervilioti naujus kovotojus. Jis trokšta pasipriešinti valdžios organams, atstatyti meilę ir sugrąžinti žmonėms jausmus.
Džonas Prestonas (Christianas Bale’as) priklauso elitiniam “Klierikų” būriui ir yra laikomas pačiu geriausiu Vyriausybės kariu. Jaunuolis visiškai nieko nejaučia, negailestingai žudo įstatymų nevykdančius piliečius ir nereaguoja net į skaudžią mylimo žmogaus netektį. Jo žmona pasipriešino galiojančioms tradicijoms, atsisakė vartoti Proziumą ir buvo nubausta mirties bausme.
Tačiau Džonui bus lemta patirti skaudžią metamorfozę ir tapti nusikaltėliu. Tai prasidėjo tą dieną, kai jis pamiršta susileisti vaistų injekciją… (G.J.)
14. „ĮSPĖJANTIS PRANEŠIMAS (Minority Report, 2002)
Vargu bau “kiberpankinės” fantastinės literatūros kūrėjas Philipas K. Dickas galėjo įsivaizduoti, kad po mirties taps tikru klasiku, o Holivudo prodiuseriai varžysis dėl kiekvieno jo apsakymo ekranizavimo teisių.
Tiesa, šio originaliai mąsčiusio rašytojo kūryba – „kietas riešutėlis“ filmų kūrėjams. Todėl, kad Philipą K. Dicką labiausiai domino žmonių pasąmonėje vykstantys procesai – žmogaus sąmonę, atmintį bei tapatybę valdantys mechanizmai, taip pat bandymai materialiomis sąvokomis įprasminti laiką, likimą, Dievą. Visos šios abstrakcijos kine turi būti paverstos konkrečiais vaizdiniais, todėl čia ir slypi didžiausios problemos, kurias dar labiau apsunkina specifinė rašytojo ypatybė – jo kūriniuose už patį siužetą visada svarbesnė pasakojimo intonacija.
Gyvas būdamas fantastinės literatūros klasikas Philipas K. Dickas vienų buvo vadinamas grėsmingų fobijų apsėstu bepročiu. Kiti gi, ypač arčiau pažinoję šį atsiskyrėlį, sakė, kad tai žmogus, regėjęs Dievą ir todėl pasmerktas nesibaigiančioms dvasinėms kančioms. Parašęs beveik 40 fantastinių romanų jis stebino amžininkus neįtikėtinomis teorijomis, kurios buvo grindžiamos filosofijos, psichiatrijos, mistikos, fizikos ir hermeneutikos argumentais. Už šį sugebėjimą rašytoja Ursula K. Le Guin savo kolegą vadino „mūsų Borgesu“, o fantastas Stanislawas Lemas teigė, kad Philipas K. Dickas yra „vienintelis žmogus, pateisinantis fantastikos egzistavimą“.
Iš daugiau nei trijų dešimčių šio rašytojo kūrinių ekranizacijų sėkmingomis laikomos tik abu antiutopiniai „Bėgantys skustuvo ašmenimis“ (1982 ir 2017), futuristinis veiksmo trileris „Viską prisiminti“ (Total Recall, 1990), mišrios technikos „Neįžvelgiamas pasaulis“ (A Scanner Darkly, 2006) ir „Įspėjantis pranešimas“, kuriame Stevenas Spielbergas po „Dirbtinio intelekto“ vėl ėmėsi fantastinės ateities temos.
„Dirbtiniame intelekte“ (Artificial Intelligence: AI, 2001), S. Spielbergo sukurtame pagal seną a.a. Stanley Kubrick’o idėją matėme pasakišką dvidešimt pirmojo amžiaus vidurio vaizdelį: nuo globalinio kataklizmo išlikusieji gyvena tikrame techniniame rojuje, kur įveiktos visos ligos, o žmonės virto manekenus primenančiomis vaikščiojančiomis mikroschemomis.
Į tą patį laikotarpį nukelia ir „Įspėjančio pranešimo“ istorija. 2054 metų Vašingtone pagaliau įveiktas nusikalstamumas. Sunku patikėti, bet jau šeši metai kažkada labiausiai kriminogeniniu laikytame JAV mieste nėra nė vieno rimto prasižengimo. Ir visa tai dėka moderniausios nusikaltimų prevencijos programos. Specialus Teisingumo Departamento elitinis būrys atvyksta į būsimo nusikaltimo vietą prieš jam įvykstant ir izoliuoja nuo visuomenės tuos, kas dar tik planuoja įstatymui nusižengti. Bet kartą Nusikaltimų skyriaus vadovas Džonas Andertonas (Tomas Cruise‘as) sužino, kad jis pats įtariamas nužudęs žmogų, kurio net nepažįsta.
Malonu konstatuoti, kad visada siekęs savo filmams suteikti komercinio reginio pavidalą Stevenas Spielbergas šį kartą nesistengia viską „sukramtyti“, kad žiūrovui po seanso, gink Dieve, dėl nieko nereikėtų sukti galvos. (G.J.)
13. „SNIEGO TRAUKINYS“ (Snowpiercer, 2013)
Režisierius Bong Joon-ho pateikia įtaigią gyvenimo traukinio metaforą. Tiesa, ko gero tik Rytų pasaulio režisieriai sugeba taip miglotai kalbėti apie aiškius ir paprastus dalykus. Retai kada mokslinė fantastika sugeba taip neblogai pasiknaisioti po žmogaus vidurius, norus, troškimus ir siekius.
Filmo veiksmas vyksta 2031 – siais, po to kai praėjo jau septyniolika metų nuo to laiko kai žlugo paskutinis bandymas sustabdyti globalinį klimato atšilimą. Žemės planetą sustingdęs ledynmetis išnaikino visą žmoniją. Liko gyvi tik tie, kurie spėjo nusipirkti bilietą ar kitaip patekti į traukinį. Milijardierius pramoninkas Vilfordas (Edas Harris) vienintelis numatė, kad miestus sugriaus ir užšaldys sniegas. Todėl jis nutiesė milžinišką geležinkelį ir sukonstravo traukinį, kuris privalo judėti be sustojimų, nes kitaip varikliai neteks energijos. Per kiekvienus metus traukinys apvažiuoja vieną ratą aplink pasaulį. Jame apsigyvenusi visuomenė pasiskirstė pagal socialines klases: vargingiausieji keleiviai apgailėtinomis sąlygomis tūno keliuose paskutiniuose vagonuose ir tarnauja turtingiesiems, o pasiturintys asmenys įsikūrė prabangiai įrengtose kajutėse arčiau lokomotyvo. Nenuostabu, kad neapsieinama be nesutarimų ir pagiežos, tad traukinyje bręsta revoliucija. Norint ją laimėti, reikia užgrobti lokomotyvą ir perimti variklių kontrolę.
Kitaip sakant, pasaulis kitas – problemos tos pačios. Nors žmonija ties išnykimo riba, batas tebėra batas. Kaip ir visais laikais reikia žinoti savo vietą. O kai pamiršti kur ta tavo vieta ar ne pagal paskirtį naudoji batą – susilauki bausmės. Bausmės irgi nelabai keičiasi. Gal tik jų vykdymo metodai tobulėja. Kadaise Soboro teisynas už vagystes baudė nukirsdamas rankas, vėliau tai propagavo ir fašistinės Vokietijos lyderis, na štai tolimoje ateityje rankos neteksime, jei ne pagal tiesioginę paskirtį naudosime batus. Tad visais laikais pravartu žinoti, kur tavo ir tavo batų vieta.
Nors prieš akis rodomas išgalvotas ateities pasaulis na arba viena iš galimų ateičių, ja visai nesunku patikėti. Nuo Didžiosios Romos imperijos laikų iki tariamos/galimos pasaulio priešpabaigos laikotarpio vyrauja tos pačios bėdos bėdelės. Akivaizdi neteisybė, silpnesnių žeminimas ir engimas, išnaudojimas. Šalia valkiojasi ir laisvės bei teisybės paieškos. Iš dalies, kuo skiriasi pateikiamas žiaurus ir negailestingas traukinio pasaulis, nuo pasaulio kuriame gyvename dabar? Žinoma, čia pateikiamas žiauresnis ir skurdesnis žmonijos kapituliacijos vaizdinys. Bet skirtumas nėra jau toks akis draskantis. Žiūrint „Sniego traukinį“ galima trepsėti iš pasipiktinimo ir spjaudyti į ekraną, kad egzistuoja tokia neteisybė, tačiau ši vaizduojama neteisybė nėra fantastikos dalis.
Kaip ir didžiosios bėdos užprogramuotai eina iš kartos į kartą, taip, matyt, genetiškai pasireiškia ir pasipriešinimo troškimas. Žmonės niekada nesimėgavo engimu ir anksčiau ar vėliau atsirasdavo kažkokio pobūdžio pasipriešinimo judėjimas. Atsiranda jis ir čia.
Filmas kažkaip visai netikėtai ima priminti žaidimą. Seną gerą šaudyklę. Lygis po lygio, durys po durų ir štai bosas – didysis, galutinis susikovimas. Gal toks įspūdis susidaro todėl, kad filmas kurtas pagal grafinį romaną „Le Transperceneige“. Kad ir kaip ten bebūtų visas pateikiamas gyvenimas panašėja į žiaurų žaidimą, kur darosi vis sunkiau suprasti, kas laimi, o kas pralaimi.
„Sniego traukinys“ paliečia amžinąsias problemas, dar kartą primindamas apie jau amžių amžius egzistuojančią ir niekur neketinančią trauktis neteisybę. Tuo pačiu metu, tas pats traukinys neleidžia pamiršti ir fakto, kad viską daro pats žmogus ir tik jis atsakingas už savo veiksmus.
12. „DVYLIKA BEŽDŽIONIŲ“ (Twelve Monkeys, 1995)
Vadinamųjų „postapokaliptinių“ filmų raidai milžinišką poveikį padarė prancūzų dokumentininko Chriso Markero filmas „Pylimas“ (La jetée (1962): kartais šis filmas vadinamas „Pakilimo taku“). Šiame kino dokumentikos reformatoriumi vadinamo režisieriaus filme novatoriška buvo viskas. Vos 28 minučių trukmės nespalvotas filmas buvo sumontuotas iš viena kitą keičiančių fotografijų ir intensyvaus užkadrinio komentaro.
Šis dabar populiarėjančių fotofilmų pradininkas tapo ir ženkliu pasaulinės kino fantastikos kūriniu. Jo siužetas modeliuoja situaciją, kuri galėtų tapti realybe po Trečiojo pasaulinio karo, kai branduolinis ginklas sunaikina beveik visą žmoniją. Po atominės apokalipsės išlikusi saujelė žmonių apsigyvena suniokoto Paryžiaus katakombose. Čia mokslininkai atlieka keistus eksperimentus su kelionėmis į praeitį ir ateitį. Jie bando užmegzti kontaktus su pirmtakais ir būsimaisiais ainiais.
Vėliau svarbiausi ChrisoMarkero atradimai buvo dažnai naudojami kitų fantastinio kino kūrėjų. „Pylimo“ stilistika padarė milžinišką įtaką pirmajam režisieriaus Luco Bessono filmui „Paskutinis mūšis“ (1983) ir brandžioms britų kino vizionierių fantastinėms antiutopijoms – Ridley Scotto „Bėgančiam skustuvo ašmenimis“ (1982) bei Terry Gilliamo „Dvylikai beždžionių“ (1995).
„Dvylika beždžionių“, kaip ir dauguma futuristinių trilerių, pateikia labai niūrią ne taip tolimos ateities viziją. Pasinersime į slogią 2035 metų atmosferą, kai požemiuose gyvena tik saujelė žmonių, sugebėjusių išlikti po negailestingos 1997 metų (!) epidemijos. Išlikę keli procentai žmonių priversti apsigyventi giliai po žeme. Nuteistasis Džeimsas Koulas (Bruce’as Willisas) sutinka dalyvauti eksperimentų serijoje, mainais į amnestiją. Laiko mašina jis siunčiamas į praeitį, kad rastų žmones, kaltus dėl viruso paleidimo ir gautų mėginį, iš kurio būtų galima sukurti priešnuodį.
Įvykus klaidai Koulas atsiduria šešeriais metais anksčiau, nei planuota, ir dėl savo elgesio yra uždaromas į psichiatrijos ligoninę. Ten sutinka anarchistinių pažiūrų gyvūnų teisių gynėją Džefrį Goinsą (tokio Brado Pitto jūds tikrai dar nesate matę!), kuris, kaip parodo tolimesni įvykiai, yra visai ne tas, kuo apsimeta.
“Tiesą sakant, aš pats nežinau, apie ką šis filmas – apie žemę tykančią tragediją ar apie romantišką meilę,”- teigė režisierius Terry Gilliamas. Žiūrovai turės sukti galvą ir spėlioti, ką visa tai reiškia. (G.J.)
11. „V-TAI VENDETA“ (V for Vendetta, 2006)
2020-ieji metai žmonija ką tik išgyveno III pasaulinį karą. Anglijoje kaip likusiame pasaulyje vyrauja apokalipsės nuotaikos.
Negana to ore cirkuliuoja užkrečiantys virusai pasiglemžę dauguma JAV gyventojų, Europa susiskaldžiusi, pasauliniai komunikaciniai ryšiai apriboti arba nutrūkę, o terorizmo baimė pasiekusi epogėjų. Į tokį pasaulį mus nukelia filmas „V-tai Vendeta“. Juosta sukurta pagal Alan Moore ir David Lloyd to paties pavadinimo romaną ir komiksus. Ši istorija pirmą kartą pasirodė kaip Alano Moore’o komiksas Margaret Thatcher laikų Anglijoje (1982 m). Tai buvo arši tuometinės radikalios dešiniosios politikos kritika. Beje, pats A. Moore’as atsisakė būti susietas su su šiuo filmu, todėl jo pavardės nėra titruose filmo pabaigoje.
„Nesu tikra, ar Wachowskiai patobulino komiksus, bet galiu užtikrinti, kad scenarijus nenutolo nuo komiksų, išlaikomas pasakojimo vientisumas, kai kurie dialogai tiesiog perkelti nieko nekeičiant. Manau, kad pats įspūdingiausias dalykas, kuris pavyko Wachowskiams perkeliant komiksus į kino ekraną, buvo tai, kad jiems pavyko atrasti vieną istoriją. Komiksą sudaro net trys dalys ir rutuliojasi keletas skirtingų istorijų, kas komiksą daro nuostabiu, bet kine nelabai tinka. Siekiant perpasakoti visas istorijas reiktų sukurti dienos trukmės filmą, arba galvoti apie trilogiją, tačiau mums nei vienas, nei kitas variantas netiko. Wachowskiams tikrai pavyko atsirinkti svarbiausius istorijos siūlus ir sukurti įspūdingą adaptaciją, nenutolusią nuo pradinės medžiagos.“ – tokią nuomonę apie scenarijaus išpildymą susidarė filmo aktorė Natalie Portman.
Didieji komiksų fanai Broliai Andy ir Larry Wachowskiai pirmąjį filmo “V – tai Vendetos” scenarijų parašė dar 90-aisiais metais, prieš pradėdami kurti garsiųjį filmą – “Matrica”. Tikriausiai todėl kritikai įžvelgia daug panašumų tematikoje tarp šių dviejų autorių darbų. Be to, žiūrint „V-tai Vendetą“ nepalieka mintis, kad visa tai jau kažkur matyta. Galima rasti paralelių filmuose „1984“, „Operos fantomas“, „Zoro“, „Prisukamas apelsinas“, Pink Floydų „Siena“. Lėti Siužeto vingiai, pseudo-filosofiniai pamąstymai apie valdžią („liaudis neturėtų bijoti vyriausybių; vyriausybės turėtų bijoti liaudies“) galbūt ir sukelia stagnacijos jausmą žiūrovui, bet pasako labai daug svarbių dalykų, kurie ir šiandieniniame pasaulyje kirba kiekvieno iš mūsų viduje.
Filmo veiksmas vyksta Londone, kai Didžiąją Britaniją valdo fašistų diktatorius, žadantis saugumą, bet uždraudžiantis žodžio laisvę ir nepriklausomą mintį. Visuomenė kenčia šiuos sukaustymus ir bijo pasipriešinti, nes kaip ir diktuoja pasaulio istorija – su pasipriešinusiais susidorojama. Norėdama išsivaduoti iš „Naujosios Britanijos“ valdžios gniaužtų visuomenė gali padaryti tik vieną – susivienyti. Šią nišą užpildo paslaptinga, kaukėta ir revoliucinga asmenybė “V”. Jis juda po Londoną kaip šmėkla, nepaisydamas policijos. Dėvi Gajaus Fokso, kuris 1605 m. bandė susprogdinti Parlamento rūmus, kaukę. Žymint šį įvykį jau kelis šimtmečius lapkričio 5 dieną Didžiojoje Būtent šios dienos išvakarėse 2020 metais V išgelbsti jauną TV reporterę vardu Ivi (vaid.Natalie Portman) nuo policijos, bei susprogdina Old Bailio kriminalinį teismą.
Po šio ivykio kasdien vis daugėja žmogžudysčių tarp naujosios Britanijos vyriausybės narių tarpe. Visos žmogžudystės yra tarpusavyje susijusios tokiais giluminiais ryšiais, kokių niekas net neįtaria. Nors vykdomos idėjiniais tikslais, jos yra ir labai asmeniškos. Dažnėjant „V“ akcijoms prieš valdžią Naujosios Britanijos vyriausybė bando įtikinti žmones, kad juos atakuoja vienas baisus „teroristas“ V. Tačiau paslaptingasis V tęsia revoliuciją – sukelia du sprogimus Londono centre ir užima vyriausybės kontroliuojamą radiją. V kursto visuomenę sukilti prieš vyriausybės tironiją ir priespaudą. Po ilgų dvejonių ir išbandymų galiausiai tai jam padaryti padeda gražioji Ivi. (A.Ž.)
10. „OMARAS“ (The Lobster, 2015)
Vieno įdomiausių šiuolaikinių Graikijos režisierių Yorgos Lanthimos pirmasis filmas anglų kalba „Omaras“ pasakoja apie distopinę visuomenę, kurioje vienišiaus gyvenimas yra nelegalus. Nors toks siužetas skamba kaip mokslinė fantastika, filmas sugeba nejučia suderinti keistą žanrų derinį, tuo pačiu išlaikant savotišką nuovokumą ir prikaustant žiūrovų dėmesį.
Filmo veiksmas vyksta ateities (arba paralelinėje) visuomenėje, kur visi privalo gyventi poromis. Po skyrybų su žmona pagrindinis veikėjas Deividas, kaip ir visi kiti vieniši žmonės, privalo atvykti į specialų viešbutį, kur jis turės 45 dienas susirasti naują antrąją pusę. Priešingu atveju jis bus paverstas į pasirinktą gyvūną ir išsiųstas į mišką. Dauguma neapsisprendusių žmonių renkasi šunis, dėl to pasaulyje tiek daug šunų ir tiek mažai egzotiškų gyvūnų. Šaltai, formaliai aptarinėjami gyvūnai į kuriuos paverčiami žmonės filmo pradžioje puikiai nustato toną visam filmui.
Filmuojant nebuvo naudojamas nei aktorių grimas, nei specialus apšvietimas, taigi net ir su ribotu biudžetu buvo sėkmingai išgautas „šviežias“ ir įdomus vaizdas. Aplinkose jokių futurizmo ar fantastikos ženklų nematyti. Svetimos aplinkos įspūdis palaikomas tik beemocių veikėjų ir statiško filmavimo būdo.
Net absurdiškiausios viešbučio taisyklės (kurių yra ne viena) filme niekam neatrodo keistos. Deividui atvykus į viešbutį su šunimi, kurį jis pristato kaip savo brolį, niekas į tai nekreipia dėmesio. Niekas neabejoja žiūrovui keistai atrodančių taisyklių prigimtimi ir funkcija. Jos priimamos, lyg tai būtų nuo seno susiformavusi tradicija, neįsivaizduojant kaip gali būti kitaip.
Beveik visi personažai nedemonstruoja jokių emocijų. Nors viešbučio svečiai tiesiogine to žodžio prasme yra verčiami įsimylėti, kiekvienas intymus veiksmas turi būti patvirtintas, taigi aplink tvyro apatija. Nei romantikos, nei skubėjimo dėl senkančio laiko beveik nejaučiama. Viešbučio svečiai skatinami partnerius rinktis pagal bet kokias juos vienijančias smulkmenas: fizines ydas, išvaizdos panašumus, charakterio bruožus ir pan. Desperatiškas bandymai rasti kažką bendro veda prie absurdiškų ir nejaukių pokalbių, o vietoj asmeninio ryšio užmezgimo, temos dažniausiai nublanksta į pasikeitimą keletu dalykiškų sakinių. Lyg gyvūnų pasaulyje, poros skatinama ieškotis tarp panašių į save. Tačiau nesunku atrasti panašumų ir su mūsų pasauliu, kur pažintys internetu veikia panašiu principu.
„Omaras“ nepastebimai sugeba suderinti juodosios komedijos, romantikos, absurdo, siaubo ir visuomenės satyros elementus. Tačiau šis filmas sužavės ne tik absurdo ir satyros mėgėjus. Distopiškas mūsų bendravimo normų atspindys įstrigs visiems intelektualaus kino mėgėjams. (M.M.)
9. „BEŽDŽIONIŲ PLANETA“ (Planet of the Apes, 1968)
1968 metais JAV režisierius Franklinas J. Schaffneris pirmą kartą ekranizavo prancūzų fantasto Pierre‘o Boulle‘io romaną „Beždžionių planeta“. Ištikimas Jonathano Swifto tradicijoms rašytojas šioje knygoje parašė niūrią antiutopiją apie ateities pasaulį, kur žmonės yra tapę vergais, o juos valdo beždžionės. Žmogiškosios civilizacijos saulėlydį puikiai simbolizavo finalinė scena, kurioje iš primatų teroro ištrūkę žmonės okeano pakrantėje regi smėliu užpustytą pargriuvusią amerikietišką Laisvės statulą.
Žinoma, tokie apokaliptiniai vaizdai autoriui buvo reikalingi ne šiaip sau. “Mano vienintelė viltis, kad šis pasakojimas galbūt padės išvengti žmonijai iškilusią grėsmę”, – tokiais žodžiais prasideda romanas. Franklino J. Schaffnerio filme, jau seniai tapusiame šiuolaikinės kino fantastikos klasika, taip pat būta rimtų svarstymų apie primityvaus totalitarizmo diktatūrą, būdingą postapokaliptiniams siužetams.
Postapokaliptinis kinas, kaip galima nesunkiai suprasti, yra „apokaliptinio“ kino tąsa. Postapokaliptiniai filmai prasideda ten, kur baigiasi pirmieji. O jie paprastai baigiasi žemiškos civilizacijos sunaikinimu. Ne visišku, žinoma, bet tokiu siaubingu, kad iš civilizacijos lieka tik okeano paplūdimyje iš smėlio kyšanti Laisves statulos galva ir ranka su deglu.
„Beždžionių planetą“ (ir knygą, ir filmą) galima laikyti rimtos mokslinės teorijos iliustracija. Dar 1935 metais Albertas Eisteinas su kolegomis Borisu Podolskiu bei Nathanu Rosenu paskelbė daug triukšmo mokslininkų pasaulyje pridariusį straipsnį „Ar galime laikyti pilnu kvantinį bei mechaninį fizinės realybės aprašymą?“. Šis veikalas pabandė moksline kalba aprašyti ankstesnius spėliojimus apie tai, kad Visata gali būti sudaryta iš atskirų vadinamųjų „realybės elementų“.
„Beždžionių planetoje“ atlikę misiją ir į Žemę sugrįžę astronautai kaip tik pateko į vieną tokių „realybės elementų“: kol jie buvo kosmose, Žemėje praėjo keli šimtmečiai, o anksčiau čia gyvenusius žmones pakeitė primatų populiacija.
Žemę dabar valdo į tris kastas pasidalinusios beždžionės. Pirmajai kastai priklauso Gorilos, duodančius komandas ir kontroliuojančios jų vykdymą. Antroji kasta – tai Orangutangai, oficialių mokslo bei meno vertybių sergėtojai, o trečiai kastai priklauso Šimpanzės – ateities pasaulio inteligentija.
Nesunku pastebėti, kad rašytojas Pierre‘as Boulle‘is tokiu būdu ironiškai vaizdavo Vakarų pasaulio buržuazinės visuomenės „susisluoksniavimą“ ir interesų standartizaciją, o taip pat dvasinį skurdumą: „Niekas daugiau nebeskaito. Net detektyviniai romanėliai atrodo panašūs į kūrinius, reikalaujančius pernelyg didelių dvasinių pastangų“.
Kažkas pirmąją „Beždžionių planetą“ labai taikliai pavadino „kosmine opera“. Nes filme visgi dominuoja tradicinė Holivudo kino schema – Gėrio ir Blogio kova su efektingomis veiksmo scenomis, gaudynėmis ir prognozuojama atomazga.
Didelės komercinės sėkmės susilaukusi „Beždžionių planetą“ netrukus susilakė kelių tęsinių: „Po beždžionių planeta“ (Beneath the Planet of the Apes, 1970), „Pabėgimas iš beždžionių planetos“ (Escape from the Planet of the Apes, (1971), „Beždžionių planetos užkariavimas“ (Conquest of the Planet of the Apes, 1972), „Kova už beždžionių planetą“ (Battle for the Planet of the Apes, 1973), bet jie, kaip sakoma, buvo jau devintas vanduo nuo kisieliaus“, nes jokių rimų problemų nekėlė, o tik naudojosi egzotiško siužeto galimybėmis kurti veiksmo reginius.
Dar sykį grįžęs prie šio siužeto režisierius Timas Burtonas taip pat rimų problemų nekėlė, o paskelbė visai kitus tikslus: “Mano filmo veiksmas vystosi visai kitoje planetoje, todėl tikrai nepamatysite smėliais užpiltos Laisvės statulos”.
Savo pažadą režisierius tęsėjo ir savo „Beždžionių planetoje“ (2001), ir jos tęsiniuose, kuriuos jau realizavo kiti režisieriai. (G.J.)
8. „DEVINTASIS RAJONAS“ (District 9, 2009)
Pietų Afrikos režisierius Neillas Blomkampas pradžioje kūrė komercines reklamas, o savo malonumui režisavo trumpo metro filmukus. Ir įrodė, kad jeigu turi originalų siužetą bei lakią fantaziją, gali nustebinti net daug patyrusius profesionalus. Pirmasis jo filmas „Išlikę Joburge“ (Alive in Joburg, 2005 m.) buvo tik šešių minučių trukmės, tačiau netikėtų siužeto posūkių ir ekscentriškų įvykių jame tikrai netrūko. Pati istorija buvo ir pakankamai sudėtinga, ir kartu labai žaisminga. Filmo pradžioje virš Joburgo (taip Johanesburgo gyventojai vadina savo gimtąjį miestą), visai kaip amerikietiškoje „Nepriklausomybės dienoje“, pakibo milžiniški kosminiai laivai, atskridę iš tolimųjų galaktikų. Anksčiau panašios fantastinių filmų užuomazgos ženklino didžiulį pavojų Žemės gyventojams ir žadėjo neišvengiamą kovą su nekviestais agresoriais. Bet šį kartą paaiškėjo, kad neatpažįstamais skraidančiais objektais atvyko ne piktosios pabaisos, o… politinio prieglobsčio Žemėje ieškantys humanoidai, pavargę kęsti socialinę priespaudą kosmose. Bet netrukus paaiškėja, kad ramiai adaptuotis naujoje aplinkoje ateiviams visai nesinori, todėl vis dažniau jie veliasi į kriminalinius konfliktus – pradžioje verčiasi smulkiomis vagystėmis, vėliau visai suįžūlėja ir ima stambiais mąstais vogti elektros energiją…
Pamatęs šį mažąjį šedevrą „Žiedų valdovo“ trilogijos autorius Peteris Jacksonas pasiūlė talentingam debiutantui jau Holivude ekranizuoti kompiuterinį žaidimą „Halo“ ir pasinaudojus erdvinio kino technologijomis sukurti filmą apie mirtinai pavojingus žemiečių bei karingų ufonautų konfliktus. Kai šis superbrangus projektas buvo ilgam „užšaldytas“, naujieji draugai ne mažiau egzotišką „Devintąjį rajoną“ sukūrė toli nuo Holivudo be publikai gerai žinomų žvaigždžių. Ir visa tai išėjo tik į naudą.
„Devintasis rajonas“ – tai beveik dvi valandas trunkanti „Išlikusių Joburge“ versija, tik gerokai painesnė ir triukšmingesnė. Tradicinis kinas apie nežemiškų civilizacijų invaziją nuo pirmųjų kadrų sumaniai derinamas su pseudodokumentiniais TV reportažais ir net mobiliais telefonais filmuotais vaizdais.
Žemės gyventojai šį kartą nebuvo užklupti netikėtai. Mūsų planetoje ateiviai pirmą kartą buvo pasirodę prieš trisdešimt metų. Tada jie pažadėjo sugrįžti, ir dabar savo pažadą įvykdė. Iš gimtųjų galaktikų juos išvijo baisi bėda. Bet, panašu, kad Žemėje ufonautai dabar buvo priversti sustoti tik dėl jų erdvėlaivio avarijos. O žmonės baisiai apsidžiaugė, kad tobulos ateivių technologijos padės ir Žemėje pagerinti reikalus. Tačiau ne viskas išėjo, kaip abi pusės tikėjosi. Kosminiai svečiai neskuba dalintis savo paslaptimis, o šeimininkai, nežinodami ką daryti su nedraugiškais svečiais, įkurdina juos laikinuose būstuose Pietų Afrikos Devintajame rajone. Analogija su devyniais pragaro ratais čia nelabai tinka. Nes yra šioje žemėje vietelė, su kuria lyginant Devintasis rajonas gali atrodyti kaip rami sanatorija. Tai tikrą koncentracijos stovyklą primenanti zona, į kurią vietinė valdžia trokšta uždaryti visus svetimuosius.
Filmas „Devintasis rajonas“ primena triukšmingą balaganą, kuriame visgi nesunku pastebėti „sluoksniuoto pyrago“ principą. Vieni pasitenkins tik pačia ekscentriška fabula ir komiškais žemiečių bei ufonautų konfliktais. Kiti mintyse susies iš piršto išlaužtą istorija su nesena Pietų Afrikos realybe – apartheidu – ir visai ne fantastiškomis koncentracijos stovyklomis kitaip galvojantiems žmonėms. Treti išgirs amžinai aktualaus kafkiško absurdo atgarsius arba pamatys asociacijas su jau žinomomis antiutopijomis. Ketvirtieji žiūrės „Devintąjį rajoną“ kaip iš koto verčiančią fantastinių štampų parodiją. (G.J.)
7. „GATAKA“ (Gattaca, 1997)
„Gataka“ ekranuose pasirodė tuo metu, kai net trys Holivudo blokbasteriai („Titanikas“, „Vyrai juodais drabužiais“ ir „Juros periodo parkas 3“ pasidalijo liūto dalį 1997-ųjų metų kino rodymo pajamų. Deja, režisieriaus Andrew Niccolo filmas į šią gretą nebuvo priimtas: kainavęs 36 mln. dolerių jis teuždirbo tris kartus mažiau. Ir tai suprantama, filmas nepriklauso tiems reginiams, kurie siūlo suprantamą universalų siužetą arba lengvą pramogą.
„Gataka“ – tai fantastinis filmas apie vienišių, išdrįsusį sukilti prieš sistemą, apsėstą genetinio tobulumo idėjos. Filmas labai primeną nuostabų George‘o Lucaso debiutinį fantastinį kūrinį „THX-1138“ (1971), kuriame po atominio sprogimo išlikę ateities žmonės gyvena sniego baltumo sterilioje aplinkoje: čia nėra sekso, o žmonės gimsta laboratorijose naudojant apvaisinimo procedūras. Jausmai čia taip pat uždrausti, o žmonės neturi vardų – tik numerius. Kartą prieš tokį futuristinį rojų ima maištauti THX-1138 (Robertas Duvallis): jis įsimylėjo ir nusprendė pabėgti į laisvę.
„Gatakoje“ taip pat laboratorijoje „pradėti“ žmonės laikomi ateities pasaulio elitu, o motinų pagimdyti priklauso nepakankamai kilmingų luomui – jie net pravardžiuojami “invalidais”. Todėl pastarajai žmonių grupei priklausančiam „antrarūšiam“ vaikinui Vincentui Frimenui (Ethanas Hawke’as) tenka apsimetinėti genetinio elito nariu, kad jis galėtų keliauti į kosmosą korporacijos “Gataka” erdvėlaiviu. Tokią galimybę Vincentui suteikia jo draugas Džeromas Morou (Jude’as Law) – idealus genetinio tobulumo įsikūnijimas.
Akivaizdu, kad vien tik tokios mokslinės peripetijos negali sudominti žiūrovų mases, todėl filmo autoriai griebiasi žiūroviškesnių žanrų pagalbos. Laboratorijoje įvykus žmogžudystei, prasideda kriminalinė filmo dalis su kruvinu lavonu, policininkais, tyrimu ir pagrindiniu įtariamuoju, kuriuo, kaip nesunku nuspėti, ir tampa Vincentas, nes nusikaltimo vietoje buvo rasta jo blakstiena. Dar filme yra ir meilės istorijos užuomazga – savotiškas „tarnybinis romanas“ tarp Vincento ir korporacijos darbuotojos Airinos (Uma Thurman). Deja, jų meilės romanas filme neišplėtotas, tačiau neliko vien filmavimo aikštelėje – pabaigus „Gataką“ Ethanas Hawke‘as ir Uma Thurman tapo vyru ir žmona. (G.J.)
6. „KELIAS’’ (The Road, 2006)
Australų prodiuserio Johno Hllcoato ir scenarijaus autoriaus Joe Penhallio, kruopščiai analizavusių Cormaco McCarthy’s bestselleriu tapusią knygą, filmas yra sukrečianti ir neįtikėtina istorija apie išgyvenimą ir žmonijos moralinį dugną po apokalipsės. 2009 metais kino juosta laimėjo Auksinio liūto apdovanojimą.
Cormaco McCarthy’s dešimtoji novelė ,,Kelias” ko gero labiausiai sukrečiantis ir turbūt asmeniškiausias autoriaus kūrinys. Neaiški katastrofa nusiaubė pasaulį ir pavertė jį pelenų laukais, kuriuose liko tik keletas žmonijos atstovų bei pora išgyvenusių šunų. Čia dangus yra nuolatos apgaubtas dulkėmis ir kietosiomis dalelėmis, o metų laikai – tik mažai kintantis šalčio ir drėgmės lygis. Šiose košmariškose pasaulio liekanose, išsekęs tėvas ir jo jaunėlis sūnus stengiasi pabėgti nuo artėjančios Apalačų žiemos ir eiti link pietinės pakrantės atsargiai pasirinktais keliais stengiantis įveikti kanibalus, vagis ir alkį.
Filme sužalotą tėvą vaidina danų aktorius Viggo Mortensen ir Kodi Smit-McPhee, atliekantis sūnaus rolę, bei epizode pasirodanti Charliz Theron, vaidinanti motiną. Visi aktoriai sulaukė daugybę liaupsių už šį pasirodymą, ypatingai už jų gilių ir nuoširdžių vaidmenų sukūrimą, bei dramatiškus ir tamsius dialogus. Priešingai nei kiti filmai apie pasaulio pabaigą šis vaizduojamas labai realistiškai: mylintis tėvas darantis viską, kad jo sūnus pamatytų šviesesnį rytojų.
Mumijomis pavirtę lavonai yra vieninteliai palankūs jų kelionės kompanionai. Sėdintys mašinose ir ant namų slenksčių suledijusiose siaubo ir agonijos pozose, lyg sušalę asfalto gabalai jie sukuria niūrią mirties atmosferą. Berniuko ir jo tėvo prieglobstis ir turtas – jų kūnus šildantys skarmalai, keli maisto likučiai bei meilė vienas kitam. Jiedu išgyvena kontrastingų įvykių seriją, kurioje reikia priimti daug sunkių sprendimų lemsiančių gyvenimą arba mirtį.
Jei kraštovaizdis mums gali priminti Tarkovskio ,,Stalkerį”, pagrindinio herojaus balsas ir prarasto rojaus vaizdai grąžina mus į Terrenco Malicko filmus, ypač ,,Mažytė raudona siaura linija”. Vienas iš nedaugelio gerumo šviesulių kyla iš reikšmingos detalės – kelių trumpalaikių atsiminimų iš vyro gyvenimo iki neaiškios katastrofos bei kelios akimirkos po jos: glostant arklį kaimiškoje idilėje ir gražus jo besilaukiančios, o dabar jau mirusios žmonos veidas. Šie prisiminimai mums leidžia susipažinti su šeima geriau, nes filme nėra daug palaikančiųjų aktorių, kurie leistų suprasti katastrofos priežastis. (K.P.)
5. „BĖGANTIS SKUSTUVO AŠMENIMIS“ (Blade Runner, 1982)
Iš tiesų kiekvienam iš mūsų įdomu sužinoti, kas laukia ateityje. Apie tai žmonės spėlioja nuo neatmenamų laikų. Bet juostos „Bėgantis skustuvo ašmenimis“ kūrėjai dar 1982 metais pasirūpino, kad mums ilgai laužyti galvos netektų… „Bėgantis skustuvo ašmenimis“ – mokslinės fantastikos / kiberpanko filmas režisuotas Ridlio Skoto (Ridley Scott). Žodžių junginys „bėgantis skustuvo ašmenimis“ (blade runner) nusižiūrėtas iš Alano E. Nurso romano tuo pačiu pavadinimu. Ir tai vienintelis dalykas, kurį filmo „Bėgantis skustuvo ašmenimis“ kūrėjai pasiskolino iš minėtojo romano.
„Bėgantis skustuvo ašmenimis“ premjeros neišvydo Filipas Dikas, kurio romano motyvais pastatytas šis filmas, mirė iki jos likus keliems mėnesiams. Hamptonas Fančeris rašė filmui scenarijų. Prodiuseris Maiklas Dylis (‘Michael Deeley) finansavimu pasirūpino iš įvairių šaltinių (biudžetas 28 mln. USD) ir sugebėjo įtikinti režisierių Ridlį Skotą pirmąkart sukurti filmą Amerikoje. Kūrėjai idėjų sėmėsi iš įvairių anksčiau pastatytų filmų. Yra šešios šio filmo versijos, tačiau žinomiausios dvi – originali (1982 m.) versija ir per televiziją transliuojama versija. Kitos versijos – JAV kino teatruose rodyta („vietinė versija“ – domestic cut), dvi darbinės versijos, rodytos išankstinėse peržiūrose ir (kartais) kino festivaliuose. Viena iš jų 1991 m. be Skoto sutikimo išleista kaip „Režisieriaus versija“ (Director’s Cut), 1992 m. režisieriaus versija. Oficialiojoje režisieriaus versijoje gerokai pakeista pabaiga. Tai nepatiko Skotui, todėl 2000–2002 m. dar šiek tiek ją pakeitė. Tačiau pastarojo filmo varianto dėl teisinių ginčų žiūrovai taip ir neišvydo.
Filme vaizduojamos ateityje dirbtinai sukurtos protingos būtybės – androidai, vadinami replikantais. Jie dirba pavojingus darbus Žemės kosmoso kolonijose. Tyrell Corporation gaminamų replikantų paskutinė karta „Nexus-6“ atrodo visiškai taip kaip ir žmonės, yra fiziškai stipresni ir greitesni, tačiau neturi empatijos sugebėjimų bei emocijų. Replikantai po maišto Žemėje atsiduria už įstatymų ribų. Už jų išgaudymą Žemėje atsakingi specialūs policijos padaliniai Blade Runners („likvidatoriai“). Šie padaliniai turi sunaikinti išlikusius replikantus. 2019 m. ypatingai brutaliai ir klastingai replikantų grupei esančiai Los Andžele sugauti pašaukiamas Dekardas (vaid. Harisonas Fordas).
Iš pradžių filmas kritikų sutiktas santūriai. Šiaurės Amerikos žiūrovai nelabai buvo juo susižavėję. Nepaisant to, kad iš pradžių filmas priimtas šaltai, jis greitai įgijo daug fanų ir tapo klasikiniu kultiniu filmu. Vėlesniais metais išpopuliarėjo video nuomoje ir taip užsitikrino savo pozicijas žiūrovų tarpe.
Filme vyrauja tamsus kiberpankinis stilius ir futuristinė aplinka. Šie dalykai įkvėpė vėlesnius fantastinius filmus tokius kaip „Betmeną“, „Robotą policininką“, „Penktąjį elementą“, „Ghost in the Shell“, „Matricą“. Netgi paskutiniosios „Žvaigždžių karų“ filmų dalys skolinosi specialiųjų efektų idėjas. Taip pat, kompiuterinis žaidimas „Deus Ex“ patobulino vizualinius sprendimus ir siužetu filmo pavyzdžiu. Teigiama, kad šiuo filmu kiberpankas įėjo į populiariąją kultūrą. Todėl, JAV Nacionalinis filmų registras, atsakingas už vertingų filmų išsaugojimą, 1993 m. įtraukė „Bėgantį skustuvo ašmenimis“ į savo archyvus, o tinklalapyje „Rotten Tomatoes“ filmas įvertintas 92 % teigiamų recenzijų. Filmas pelnė šiuos apdovanojimus: 1982 metais – Los Andželo kino kritikų asociacijos apdovanojimą už geriausią operatoriaus darbą, 1983 metais – BAFTA apdovanojimą už geriausią operatoriaus darbą, kostiumų dizainą bei dailininko darbą, Hugo apdovanojimą už geriausią draminį filmą, Londono kritikų organizacijos apdovanojimą už vaizdo koncepciją bei ypatingus pasiekimus. (A.Ž.)
4. „MATRICA“ (The Matrix, trilogija)
Plačiai išreklamuotas šis Holivudo blokbasteris tapo rimtu kinematografiniu įvykiu. Specialistai iš karto jį praminė naujausiu „kiberpankiniu“ šedevru. Iki šiol niūrios futuristinės vizijos didelės komercinės sėkmės neturėjo (prisiminkime kad ir kitą filmą su Keanu Reevesu „Džonis Mnemonikas“). O brolių Andy bei Larry Wachowskių (dabar jie po lyties keitimo operacijų vadinami Lana bei Lilly Wachowski) „Matrica“ susišlavė fantastiškas pajamas. Ir ne tik dėl dar neregėtų specialiųjų efektų. Autoriams pavyko surasti aukso vidurį tarp kvapą gniaužiančio veiksmo kino ir išmintingos antiutopijos. Ko gero, ir virtualios realybės tema čia pirmą kartą balansuoja tarp ranka pasiekiamos ateities ir toli į praeitį nusidriekusios budizmo filosofijos. Puikiai įkūnyta bene svarbiausia modernaus pasaulio problema – visai ne fantastinė žmogaus priklausomybė nuo dirbtinio intelekto. O kai kas filmo siužete įžvelgs neužmaskuotas paraleles su Kristaus istorija.
Vieni žavėjosi kvapą gniaužiančiais kompiuteriniais efektais, kiti svaigo nuo kautynių scenų ir jas filmuojančios kino kameros piruetų, tretiems kraują kaitino visus gravitacijos dėsnius kompromituojantys aktorių pasiskraidymai. O ketvirtieji gilinosi į filosofinius kontekstus, šifruodami pagrindinių herojų – Neo, Merfėjus, Trinitė, Saiferis ir kt.) vardų kilmę bei asociacijas.
O kol ilgai trukę ginčai ir susižavėjimo euforija galutinai neišsisklaidė, autoriai pateikė antrą filmą „Matrica. Perkrauta“ (The Matrix Reloaded, 2003). Pirmieji filmą pamatė Kanų kino festivalio žiūrovai ir čia akredituoti kritikai. Šie neliko labai patenkinti rezultatu, bet fanams jis, žinoma, patiko. Nors, objektyviai kalbant, atroji dalis stipriai nusileidžia pirmajai. Ko gero, tokio rezultato galima buvo tikėtis. Nes norint palaikyti žiūrovų susidomėjimą tame pačiame lygyje, reikia labai stengtis. O einat tokiu keliu neišvengiami pasikartojimai. Naujų idėjų antroje „Matricoje“ ne tiek daug, o ir jos neišeksponuojamos taip, kad žiūrovui, kaip anksčiau norėtųsi sekti siužetą, užmiršus viską pasaulyje.
Antrąją „Matricą“ autoriai vėl pasistengė padaryti universalia ir surasti optimalų santykį tarp reginio bei rimtų problemų. Paaugliams skirtos komiksų situacijos, japonų animacijos stilistika ir vaizdo klipų montažas, o taip pat efektingos kautynių bei gaudynių scenos (ypač stulbinamai dabar klonuojamas svarbiausias Neo priešininkas agentas Smitas (Hugo Weavingas), o pats Neo dažnai skraido nelyginant komiksinis Supermenas – reaktyviniu greičiu ir į priekį nukreiptu kumščiu.
Finalinis trilogijos filmas „Matrica. Revoliucijos“ (The Matrix Revolutions, 2003) ekranuose pasirodė tuoj po antrosios dalies. Trečiojo filmo premjerą autoriai buvo užsimoję pradėti visose pasaulio šalyse tą pačią dieną ir net tą pačią valandą. Bet tai tikrai nepadėjo filmui padaryti tikros revoliucijos kino mene, nors pagrindinio herojaus Neo kova su amžinu priešu agentu Smitu Mašinų mieste nufilmuota tikrai įspūdingai.
Galima net pasakyti, kad broliai/seserys Wachowskiai šį kartą pakenkė patys sau. Mat jų originalūs atradimai per trumpą laiką buvo kitų taip ištiražuoti ir nuvalkioti, kad jau antrojoje (perkrautoje) “Matricoje” atrodė kaip antrarūšė parodija. Panašus pavojus tykojo ir „Matricos. Revoliucijų“.
Iki paskutinės minutės sugebėję išsaugoti paslaptyje filmo turinį autoriai intrigavo žiūrovus svarbiausiu koziriu: „Tai bus nenutrūkstantis karas tarp žmonių ir mašinų, o kulminacinis momentas – įspūdingas finalinis mūšis, kuris truks net 14 minučių ir kuris kainavo 40 milijonų JAV dolerių“.
Į Gineso rekordų knygą šis pasiekimas tikrai gali būti įrašytas. O ar to pakanka, kad būtum įrašytas į pasaulinio kino meno istoriją? Kiekvienas lai atsako į šį klausimą pats. (G.J.)
3. „BĖGANTIS SKUSTUVO AŠMENIMIS 2049“ (Blade Runner 2049)
Sveiki atvykę į 2049 metus, kur po pasaulio sunaikinimo žmonija laikosi už siūlo galo. Pilnuose griuvėsių miestuose, kurie nyksta tiesiog akyse, bruzda žmonės neturėdami žalio supratimo koks kadaise buvo jų dabar gyvenamas pasaulis.
Nors technologijoms suteikus galimybes žmogus žengė didžiulius žingsnius, daugelis sakytų, kad nueita buvo per toli, nes, pavyzdžiui, 21-ame amžiuje sukūrus dirbtinius humanoidus vergauti kolonijose už žemės ribų, cituojama: „Kiekviena civilizacija buvo pastatyta ant vienkartinės darbo jėgos nugaros“. Šie humanoidai yra vadinami „replikantais“, ir bet kuris iš jų turėdamas nors lašelį žmogiškosios nuovokos pradeda maištauti, pabėga iš kolonijų ir grįžta į žemę, tačiau visa tai vyko dar 2019 metais. Situacija, žinoma, bus pasikeitus nuo tada?
Režisieriaus Denio Vilenueno tęsinys „Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049“ į ekranus atkeliauja praėjus 30-čiai metų po šio filmo pirmtako išleisto 1982 metais kur Rikas Dekardas, vaidinamas Harisono Fordo, 2019 metais Los Andžele pareigūnas specializuojantis replikantų naikinime, priklausė „Bėgantiesiems skustuvo ašmenimis“ grupei. Visą veiksmą pradedame stebėti kartu su biologiškai konstruotu žmogumi vardu Kėjus, kuris yra užsidirba iš replikantų medžioklės. Policininkas atranda ilgai slėptą paslaptį, kuri gali potencialiai sunaikinti jau ir taip trapią jų visuomenės struktūrą – nėščio replikanto kūną kas turėtų būti fiziškai neįmanoma. Siekdamas išsiaiškinti kas už to slypi, K išsiruošia į kelionę ne tik surasti buvusį LAPD (Los Andželo Policijos Departamento) pareigūną Dekardą, dingusį jau 30 metų, bet taip pat atrasti ir patį save.
Kino pasakojimas trunka beveik 3 valandas. „Bėgantis skustuvo ašmenims 2049“ atrodo tarsi natūralus originalaus filmo pratęsimas nei tingus perpasakojimas, kas yra bonusas palyginus su kai kuriais populiariais 80-ųjų filmų perdarymais. Vizualiai „Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049“ tiesiog pribloškia – tai vienas geriausių filmo aspektų. Tamsi, purvina aplinka suteikia filmui taip trokštamą neo-noir atmosferą. Los Andželo gatvėse vaizduojamos scenos perteikia miesto nykimą, o naudojamos neoninės hologramos yra tarsi kontrastas prieš šią nutriušusią aplinką. Kinematografiškai scenos buvo puikiai nufilmuotos, suteikdamos žiūrovams stiprius pojūčius. Estetiškai kalbant, filmas nusipelno visų galimų taškų. (M.Š.)
2. „PAŠĖLĘS MAKSAS: ĮTŪŽIO KELIAS“ (Mad Max: Fury Road, 2015)
1979-aisiais metais pasirodęs pirmasis filmas „Pašėlęs Maksas“ (jį režisavo George‘as Milleris) tapo tikra kino sensacija. Autoriai įvilko tradicinį veiksmo kino siužetą į fantastinės antiutopijos rūbą, o netolimos ateities policininkas Maksas Rokatanskis, kurį suvaidino tada už Australijos ribų mažai žinomas Melas Gibsonas, įsikūnijo į negailestingą civilizacijos pagimdyto blogio naikintoją. Pašėlęs Maksas buvo netekęs žmonos ir sūnaus, todėl skausmas užgrūdino vyrą ir pavertė jį tikra keršto mašina. Netolima ateitis buvo pavaizduota kaip psichodelinė dabarties siaubų projekcija į futurizmo foną – šis metodas taip patiko žiūrovams, kad greitai buvo sukurti dar du futuristinės sagos tęsiniai.
Antrajame filme „Pašėlęs Maksas 2. Keliaujantis karys“ (1981 m.) vienišas Maksas jau kovėsi su pankų ir išsigimėlių armija branduolinio karo nuniokotoje Australijoje. Trečiajame filme „Pašėlęs Maksas 3. Po Griaustinio kupolu“ (1985 m.), atvykęs į banditų kontroliuojamą miestą Batertauną, Maksas priverčiamas kautis motorizuotų gladiatorių arenoje, o vėliau ištremiamas į dykumą, kur jį nuo žūties išgelbėja sulaukėjusių vaikų gentis.
Akivaizdu, kad toks herojus anksčiau ar vėliau turėjo sugrįžti. Keistoka tik tai, kad jo laukėme beveik tris dešimtmečius.
2015 m. pasirodžiusiame filme „Pašėlęs Maksas: įtūžio kelias“ pagrindinį vaidmenį vaidina nebe Melas Gibsonas (jis tam paprasčiausiai jau per senas), o sparčiai populiarėjantis aktorius Thomas Hardy. Per daugiau nei tris dešimtmečius kino technologijos taip patobulėjo, kad naujasis filmas, lyginant su pirmtakais, tapo nebe rimtą susirūpinimą dėl žemiškos civilizacijos keliančia antiutopija, o paprasčiausiu kino komiksu, savo stilistika mažai kuo besiskiriančiu nuo populiarių kompiuterinių „šaudyklių“ (šį efektą dar labiau sustiprina 3D formatas). Originaliuose naujojo filmo plakatuose puikuojasi šūkis „Kokia miela diena!“. Iš tikrųjų gi tą labai „mielą“ dieną griaudi toks triukšmas, kad prieš jį nublanksta visi kada nors filmuose girdėti pragaro garsai. Atkeršijęs už žmonos ir sūnaus nužudymą Maksas pasitraukia iš „Pagrindinio patrulio“ gretų ir iškeliauja į dykumą, kurioje negalioja jokie įstatymai. O ir už šios dykynės esantis pasaulis merdi, mirtinai sužeistas globalaus karo ir naftos krizės pasekmių.
Mačiusieji antrąją ir trečiąją „Pašėlusio Makso“ dalis naujajame filme neras nieko ypatingai nauja. Gal tik plikai kirptą aktorę Charlize Theron, vaidinančią anksčiau nematytą paslaptingą moterį Furiozą, kuriai Maksas sutinka padėti mirtinai pavojingoje kelionėje per dykumą.
P.S. Dar vieno filmo apie „Pašėlusį Maksą“ nebereikės laukti taip ilgai. Jau pasigirsta žinios, kad scenarijus rašomas, ir jame Furioza net gali tapti pagrindine veikėja. (G.J.)
1. „ŽMONIŲ VAIKAI“ (Children of Men, 2006)
Filmų apie Harį Poterį gerbėjai, tikriausiai, pastebėjo, kad trečioji epopėjos dalis “Haris Poteris ir Azkabano kalinys” (2004) buvo niūresnė už kitas. Tai, be abejonės, Meksikos režisieriaus Alfonso Cuaróno nuopelnas. Užtai ketvirtąją dalį jam kurti nepatikėjo. Todėl režisierius ekranizavo P.D. Jameso romaną “Žmonių vaikai”, kuriame vaizduojami ne taip tolimi įvykiai, panašūs į kraupų žmonijos saulėlydį.
Anot romano ir filmo, jau 2027 – aisiais pasaulį užvaldys tamsa, chaosas ir visiška anarchija, o žmonija atsidurs ant katastrofos slenksčio. Žlugo Niujorkas, Paryžius, Maskva, Honkongas ir kiti megapoliai. Šiokia tokia tvarkos iliuzija dar rusena Britanijoje, bet ir ten santvarka labiau primena neofašistinį terorizmą. Į Londoną iš viso pasaulio suplūdo niekieno nekontroliuojamos nelegalių emigrantų minios, todėl rasiniai konfliktai ir nacionalinės nesantaikos provokuojami kruvini susidūrimai tapo tikra žiaurios kasdienybės rykšte.
Tačiau visų baisiausia tai, kad ką tik buvo nužudytas prieš aštuoniolika metų “Žemėje, žmonių planetoje” gimęs paskutinis vaikas. Demografinė katastrofa, apie kurią seniai trimitavo mokslininkai tapo realybe. Nes žmonės neteko galimybės natūraliai tęsti savo giminę. Vadinasi, pasaulis stulbinamu greičiu sensta ir greitai apie jį neliks kam prisiminti. Tokios niūrios ateities nenumatė net garsiausias XX amžiaus antiutopijos autorius George‘as Orwellas.
Bet kokia fantastika gimsta iš dabarties realijų arba netolimos ateities problemų nuojautos. “Žmonių vaikų” autoriai modeliuoja visai įtikinamą “naują nuostabų pasaulį”, kuriame Vakarų pasaulio gatvėmis pergalingai žygiuoja “kalašnikovais” ginkluoti “Alacho kariai”, nelegalai suvaryti į perpildytus rezervatus, virš šio apokaliptinio chaoso sklando “puotos maro metu” dvasia, o iš visų ateities vizijų teliko vienintelė perspektyva – “kas mirs paskutinis, tegu nepamiršta išjungti šviesą”…
Laimė, autoriai nepasitenkina vien tik juodomis spalvomis. Netikėtai šioje tamsos karalystėje nušvinta šviesos spindulėlis, panašus į tikrą stebuklą – juodaodė moteris nešioja po širdimi kūdikį. Kaip čia neprisiminsi išminčiaus Rabindranato Tagorės žodžių: “Kiekvienas naujagimis yra pats ryškiausias įrodymas, kad Dievas dar nenusivylė žmogumi…” (G.J.)
Gediminas Jankauskas, Raminta Česnaitė, Austėja Žostautaitė, Mindaugas Maželis, Kristina Plečkaitytė, Martyna Šalčiūtė
Taip pat skaitykite: TOP 10 filmų su įspūdingai kietomis herojėmis
