TOP 5 režisieriaus Luco Bessono filmai

Paskelbė: Data: 2019-11-08 09:33

Spausdinti | Komentarai

Devintojo dešimtmečio pabaigoje Prancūzijos kritikų tarpe buvo labai populiarus pokštas: belaukiant Kanų kino festivalio kas nors būtinai paklausdavo: „Gal šiemet pagaliau iškils nauja „Naujoji banga“?

Ji iš tikrųjų iškilo ir buvo pavadinta „Neo-barokiniu kinu“ (French Neo-Baroque). Vienas pirmųjų tokio naujojo kino teoretikų Guy Scarpetta savo esė „Neo-Baroque“ rašė: Mada (trumpalaikė) ir menas (amžinasis) gali tobulai išnaudoti tas pačias formas, tas pačias plastikos rūšis, ir tas pačios psichinės būsenos – skiriamoji linija yra ne tiek naudojamų simbolių „prigimtyje“, kiek režime, kuriam jie taikomi… Tai, kas atskiria meną nuo mados, galėtų būti sugebėjimas sukelti malonumą ir kartu – tiesos pojūtį, net jei ta tiesa yra išgalvoto pasaulio ar tiesiog rankų miklumo rezultatas “.

Kitas kino teoretikas Raphaëlis Bassanas papildė kolegą: „Neo barokiniai filmai slepia pernelyg pesimistišką devintojo dešimtmečio visuomenės viziją…“

Lucas Bessonas buvo vienas iš trijų „Neo-barokinio kino“ pradininkų (kiti du – Jeanas-Jacques Beineix ir Leos Carax).

Lucas Bessonas debiutavo filmu „Paskutinis mūšis“ (Le dernier combat, 1983). Tai futuristinis veiksmo filmas ir filosofinė antiutopija apie civilizacijos pabaigą ir paskutinius išlikusius žmones, kurie prieglobstį rado sugriautame psichiatrijos klinikos pastate.

Antrasis filmas „Metro“ (Subway, 1985) sukurtas su meile Paryžiui, nors svarbiausi įvykiai vystosi požemyje, kuris tampa keistos subkultūros buveine ir saugiu prieglobsčiu visokiausio plauko marginalams bei ekstravagantiškiems keistuoliams. Išorinio pasaulio normos ir taisyklės čia negalioja, o visi požemio gyventojai yra tarsi didelė marga šeima.

Kadangi Lucas Bessonas (g. 1959) užaugo nardymo instruktorių šeimoje ir vaikystę praleido Graikijos bei Jugoslavijos pajūriuose, jis pats svajojo tapti nardymo profesionalu, bet jaunystės trauma perbraukė šiuos planus. Užtai trečiajame filme „Žydroji bedugnė“ (Le grand bleu, 1988) jis pasinėrė į savo mėgiamiausią stichiją, pasakodamas apie du draugus, kurie užaugo vienoje Graikijos saloje ir po daugelio metų susitiko, kad išsiaiškintų, kuris yra „kietesnis“ nardytojas.

Lucas Bessonas jau seniai pavirto didelius pinigus mokančiu daryti komersantu. Pradėjęs prodiusuoti ir masiškai gaminti populiarias komedijas („Taksi“) bei veiksmo filmus („Transporteris“, „Pagrobimas“) kad užsidirbo tiek, jog įstengė šiaurės Paryžiaus Saint Denis rajone pasistatyti milžinišką kino studiją EuropaCorp atnešusią savininkui šimtus milijonų eurų. Tiesa, dėl nesenų kaltinimu seksualiniu priekabiavimu jo reputacija stipriai susvyravo, o ilgai ir sunkiai kurta kino imperija patiria vis didesnius nuostolius.

Matėme beveiki visus Luco Bessono filmus. Primename geriausių penketuką.

5. „VALERIANAS IR TŪKSTANČIO PLANETŲ MIESTAS“ (Valerian and the City of a Thousand Planets, 2017)

Tai kol kas vienas naujausių Luco Bessono filmų, kurio veiksmas plėtojasi dar vėliau, negu „Penktajame elemente“.

XXVIII-ojo amžiaus Žemėje gyvenantys Valerianas ir Lorelina yra jauni, bet itin gabūs specialieji agentai, prižiūrintys tvarką žmonių gyvenamose teritorijose. Gavę naują užduotį, porininkai išskrenda į Alfą – įspūdingą kosminį megamiestą, dar žinomą „tūkstančio planetų“ pavadinimu. Nuvykę į vietą, jie išsiaiškina, kad šią kelis amžius garsėjančią taikos oazę – idealią visų Visatos rasių taikaus sambūvio vietą (čia gyvena daugiau nei 30 milijonų būtybių iš tūkstančių aplinkinių pasaulių) – pasikėsino užgrobti kažkokios paslaptingos, galingos ir destruktyvios jėgos.

Majoras Valerianas ir seržantė Lorelina nedvejodami stoja į kovą ne tik už Alfą, bet ir visos Visatos ateitį. Juos vaidinantys Dane‘as DeHaanas ir Cara Delevingne atrodo visi kaip Roberto Rodriguezo „Šnipų vaikučių“ porelė maždaug po dešimties metų.

Žiūrovų tarpe fantastiškai populiarios komiksų ekranizacijos dabar daug kam neduoda ramybės. Studijų vadovai noriai į tokius projektus (ypač Marvelo produkciją) investuoja milžiniškas pinigų sumas, nes žino, kad jos greitai atsipirks. Na, o rimti režisieriai (tokie, kaip Martinas Scorsese ir kolegą parėmęs Francis Fordas Coppola tokius filmus vadina „pramogų parko atrakcionais“, auginančiais naujas kartas, kuriems kinas asocijuosis tik su pramoga.

Pagal Pierre‘o Christino ir Jeano-Claude‘o Mézières komiksų knygas sukurtas filmas „Valerianas ir tūkstančio planetų miestas“ savo mastais ir biudžetu (177 mln. dolerių) jau artėja prie holivudinės produkcijos ir net gali pasikviesti tokias kino žvaigždes bei pramoginio pasaulio atstovus, kaip Rutgeris Haueris (jis suvaidino Jungtinių Pasaulio valstijų prezidentą), dainininkė Rihanna (ateities kabareto šokyje mėgdžiojanti vienu metu ir Marilyn Monroe ir Lizą Minnelli), Ethanas Hawke‘as (apsikarstęs grandinėmis ir su auskaru nosyje) bei Clive‘as Owenas (vaidinantis ateities pasaulio fašistinio tipo organizacijos lyderį). Garsenybių šiame filme yra ir daugiau.

Jau pirmoje „Valeriano…“ scenoje Lucas Bessonas mėgina pakartoti Stanley Kubricko „2001: Kosminės odisėjos“ bandymą visą žmonijos evoliuciją sutalpinti į kelis epizodus. Tik L. Bessonas žmonijos evoliuciją pradeda ne nuo priešistorinių, o nuo mums artimesnių asociacijų, užtai į ateitį nukeliauja gerokai toliau. Štai kosminėje „Alfoje“ rankas vienas kitam spaudžia JAV ir Rusijos prezidentai, o toliau kaleidoskope (skambant Davido Bowie dainai “Space Oddity”) keičiasi tolimesnių laikų politinės diplomatijos ritualai, kai žmonių atstovai sveikinasi su visokiausiais humanoidais (kai kurie jų net rankų neturi, todėl protokolinį ritualą tenka užtikrinti kitokiais būdais).

Deja, po tokio šaunaus prologo prasideda standartinė komikso istorija apie tai, kaip laimi draugystė, o Gėris nugali Blogį. Tiesą sakant komiksų gerbėjams to pilnai užtenka.

4. „NIKITA“ (Nikita, 1990)

Luc‘ui Bessonui patinka nieko nebijančios, veiklios ir stiprios moterys. Jų šio režisieriaus filmuose kur kas daugiau, nei sentimentalių panelių ir ponių. Millos Jovovich „Penktajame elemente“ suvaidinta ateities pasaulio merginą Lilu demonstravo neįtikėtiną narsą kovoje prieš fantastines būtybes, o „Žanoje D‘Ark“ didvyriškai kovėsi su viduramžių Prancūzijos priešais. Dangaus siųsta nežemiško grožio blondinė („Angelas-A“) Paryžiaus banditus traiškė lyg tikras karatistas, o sumani žurnalistė Adelė („Adele ir mumijos paslaptis“, 2010) nebijojo nei prieštvaninių pterodaktilių, nei Egipto mumijų. Mirtinai pavojingus nuotykius patiria ir filmo Liusi (2014) pagrindinė herojė, kurią nuožmus likimas nubloškę į labai pavojingą Taivano sostinės Taipėjaus pasaulį.

O pirmoji šio režisieriaus išugdyta supermoteris pasirodė jo filme „Nikita“ (1990) ir ją suvaidino aktorė Anne Parillaud. Slapto eksperimento dalyvė narkomanė Nikita buvo tobula žudymo mašina, pavojingesnė už bet kokį ginkluotą vyrą.

Susirėmime su policininkais narkomanė Nikita nušauna kelis tvarkos saugotojus ir patenka į kalėjimą, kuriame tampa dar neregėto eksperimento dalyve. Slaptųjų tarnybų vadovai nori ją paversti tobula žudymo mašina. Vieną rytą mergina prabunda ligoninės palatą primenančiame kambaryje, o prie jos lovos palinkęs kunigas (vėliau paaiškės, kad tai persirengęs policininkas Bobas) perduos jai keistą naujieną: “Tu esi mirusi ir kartu pabudusi naujam gyvenimui…”

Nors šiame Luco Bessono filme nėra ankstesniems režisieriaus kūriniams („Paskutinis mūšis“, „Žydroji bedugnė“) būdingų meninių ambicijų (čia dominuoja „grynas“ veiksmo kino žanras), profesionaliai nufilmuotos scenos sudėliotos taip, kad merginos parengimas kruvinoms akcijoms ir jos virtimas jokio gailesčio nežinoma žudymo mašina sumaniai derinami su epizodais, kuriuose prasiveržia Nikitos moteriškas pradas.

Amerikoje „Nikita“ buvo pirmasis prancūzų filmas, įveikęs 5 mln. dolerių pajamų ribą. Tikriausiai, todėl amerikiečiai neilgai trukus susuko perdirbinį „Kelio atgal nėra“ (Point of No Return, 1993), kuriame pagrindinį vaidmenį suvaidino Bridget Fonda. O 2010 – aisiais gimė TV serialas „Nikita“ su Maggie Q pagrindiniame vaidmenyje.

3. „LIUSI“ (Lucy, 2014)

Pastaruoju metu aktorė Scarlett Johansson vis dažniau renkasi fantastinius siužetus, ir su tokiais žavios blondinės persikūnijimais esame susipažinę. Bene ekscentriškiausio JAV kino režisieriaus Spike‘o Jonze‘o filme „Ji“ Scarlett vaidino idealią netolimos ateities moterį – labai protingą, tvarkingą, dėmesingą ir paslaugią, o svarbiausia – ją bet kuriuo momentu galima tiesiog atjungti. Samanta turi tik vieną trūkumą – ji yra ne reali moteris, o tik… nepriekaištingai veikianti kompiuterinė programa.

Kur kas šiurpesnį personažą seksualioji Scarlett suvaidino režisieriaus Jonathano Glazerio fantastiniame trileryje „Po tavo oda“. Čia ji buvo brunetė Laura, kuri pasirodo esanti… iš kitų galaktikų mus aplankyti atvykusi amazonė. Filme nedaug kalbama, tačiau intensyvus garsų pasaulis puikiai kuria įtampos ir vidinio siaubo atmosferą. Patiklūs vyriškiai lengvai užkimba ant seksualios gražuolės kabliuko, tačiau geismo išprovokuoti lengvabūdiški nuotykiai labai netikėtai baigiasi visiems seksualinių eksperimentų dalyviams. Pažiūrėjus šį filmą taip ir lieka neaišku, kas tai buvo – metafora, perspėjimas ar antiutopija amžinos lyčių konfliktų tema.

Užtai Luco Bessono filme „Liusi“ viskas kur kas aiškiau ir paprasčiau. Nesėkmingai susiklosčiusių aplinkybių dėka mergina Liusi atsiduria korumpuotoje ir nuo vakarų civilizacijos tolimoje kloakoje, kurioje, kaip ir laukinėje gamtoje vyrauja žiaurus džiunglių įstatymas – čia išgyvena tik patys stipriausieji.

Filmo autoriai teigia, kad dabar žmogus išnaudoja tik dešimt procentų savo proto galimybių ir bando įsivaizduoti, kas būtų, jei netolimoje ateityje galima būtų priartėti prie maksimalios ribos. Tokiu superžmogumi ne visai savo noru tampa seksuali mergina Liusi. Įsipainiojusi į nelegalią veiklą ir įsiskolinusi blogiems vyrukams mergina priversta tapti narkotikų mulu – taip nusikaltėlių pasaulyje vadinami žmones, gabenančius nemažas narkotikų partijas tiesiog savo skrandyje. Vieno tokio reiso metu įvyksta nelaimė: vienas narkotikų paketas merginos skrandyje plyšta, ir kvaišalai patenka į Liusės organizmą. Realybėje panašūs atvejai, deja, baigiasi neišvengiama mirtimi, bet filmo autoriai pateikia visai kitokią atomazgą – į merginos smegenis patekę narkotikai jas neįtikėtinai suaktyvina, ir Liusi įgauna tokių galių, kurios paprastam mirtingajam nė nesisapnavo.

Absoliučiai fantastinė prielaida, kurią, be jokios abejonės, nesunkiai paneigs net pažangumu negalintis pasigirti medicinos studentas, autoriams reikalinga tik tam, kad įpūstų deguonies į filmo pradžioje lėtai judantį veiksmą. Užtai nuo šio momento prasideda kvapą gniaužiančių vaizdų kaleidoskopas ir kompiuterinių efektų paradas. Dėl šių modernaus kino elementų „Liusės“ fanai tikrai nereikš pretenzijų. Jomis gali pasidalinti tik tie, kurie apgailestaus, kad komercinės sėkmės seniai besivaikantis L. Bessonas, deja, pamiršo savo jaunystės laikus, kai filmais siekė keisti pasaulį.

2. „PENKTASIS ELEMENTAS“ (The Fifth Element, 1997)

Šio smagaus futuristinio komikso režisierius Lucas Bessonas sumanė nugalėti Holivudą jo paties ginklais ir savo tikslą pasiekė. Daugiau nei 100 milijonų dolerių kainavusiame filme sekama pasaka apie tai, kad 2263 metais Žemės planetai iškyla pati rimčiausia visiško susinaikinimo grėsmė. Mistinė “Blogio imperija” jau pasiruošusi lemiamam smūgiui, o žemiečius gali išgelbėti tik “penktasis elementas”, apjungiantis keturias stichijas – žemę, ugnį, vandenį ir orą. Surasti šią trūkstamą grandį lemta taksistui Korbinui Dalasui, kurį labai azartiškai (to negalima nepastebėti!) suvaidino Bruce’as Willisas.

Kodėl filmo veiksmas plėtojasi 2263 metais? Atsakymas paprastas – tada Lucui Bessonui jau bus sukakę 200 metų! Kas žino, kaip tada atrodys pasaulis? Bet režisieriui į šį klausimą atsakyti visai nesunku. Tai akivaizdu, kai rodomi ateities pasaulio vaizdai, kurie įtartinai panašūs į tuos, kuriuos matome klasikiniame vokiečių režisieriaus Fritzo Lango šedevre „Metropolis“ (1927). Juos, beje, savo muzikiniam klipui „Radio Ga-Ga“ savo metu panaudojo „The Queen“, savo klipo pabaigoje nepamiršę padėkoti „Metropoliui“. Lucas Bessonas nėra toks skrupulingas ir savo įkvėpimo šaltinio neįvardija.

Penktajame elemente“ cituojamas ne tik „Metropolis“. Sinefilui džiaugiasi atpažinę po visą filmą išbarstytas citatas ir įvairias užuominas. Kai kurios jų labai linksmos ir žaismingos, dažnai priartėjančios prie karikatūros ar parodijos. Netrūksta ir autocitatų. Galima net sakyti, kad visus „keturis elementus“ Lucas Bessonas atskirai išnagrinėjo ankstesniuose savo filmuose. Oras (užterštas po branduolinės katastrofos) buvo svarbus veiksnys „Paskutiniajame mūšyje“. „Žemė“ (tiksliau, jos gelmėse esantys metro tuneliai) buvo pagrindinė filmo „Metro“ įvykių vieta. Vanduo (ir įspūdingi povandeninio pasaulio vaizdai) buvo esminė „Žydros bedugnės terpė. Ugnis ( pragaro liepsnų ir sprogimų pavidalais) vainikavo samdomų žudikų akcijas „Nikitoje“ ir „Leone“. Na, o kas dėl penktojo elemento, tai jį nuspėti nesunku nuo to momento, kai į oru skraidantį Korbino Dalaso fantastinį taksi automobilį be ratų (o ir kam jie būtų reikalingi žemės paviršiumi nevažinėjančiam automobiliui!) kartą iš dausų (tiesiogine šio žodžio prasme) įkrenta žmonių kalbos nemokanti mergina Lilu (Milla Jovovich).

Atskirai reikėtų paminėti filmo garso takelį, kuriame pastovaus Luco Bessono bendražygio kompozitoriaus Erico Serra kompozicijos puikiai dera su ekscentriškai atlikta Gaetano Donizetti muzika iš operos „Liučija di Lamermur“ (kažkur tolimoje galaktikoje esančiame operos teatre): šis muzikinis perliukas Youtube pavadintas The Diva Dance.

1. „LEONAS“ (Léon, 1994)

Šis filmas išgarsino visame pasaulyje prancūzų režisierių Luc’ą Bessoną anksčiau nei jo „Penktasis lementas“, o aktorius Jeanas Reno akimirksniu tapo tarptautine žvaigžde, kurią mielai kviečia Holivudo kino kūrėjai. Jo suvaidintas profesionalus žudikas Leonas labai skyrėsi nuo kitų šio amato specialistų. Atvykęs į Niujorką iš Sicilijos, Leonas yra visiškai vienas kaip tigras džiunglių tankmėje. Jis neturi draugų, rūpinasi tik gėlėmis, mėgsta pieną ir klasikinius filmus, nemoka skaityti ir rašyti, bet savo amatą išmano tobulai. Namai jam visuomet buvo saugi užuovėja, bet kartą jos ramybę sudrumstė ginkluoti niekšai.

Tylenio Leono akivaizdoje korumpuoto policininko Stensfildo (Gary Oldmanas) bičiuliai išžudė dvylikametės Matildos šeimą. Leonui pavyko mergaitę išgelbėti. Mergaitė žino, kas surengė skerdynes jos namuose, todėl pati kuo greičiau nori tapti žudike ir atkeršyti.

Aiškiai orientuodamasis į tarptautinę auditoriją Lucas Bessonas „Leoną“ kūrė anglų kalba ir nemažai scenų nufilmavo Niujorko kvartaluose. Amerikietiškų akcentų filme labai daug. Čia ir scenos su mažąja Matilda, kuriose mergaitė, norėdama pralinksminti savo paniurėlį globėją jam vaizduoja tai Chapliną, tai Marilyn Monroe, tai miuziklų žvaigždę šokėją Gene‘ą Kelly. O ir pati siužetinė schema – suaugusio žmogaus ir vaiko kelionė per Ameriką – nesuskaičiuojamą daugybę kartų naudota pačių amerikiečių filmuose (nuo Peterio Bogdanovichiaus „Popierinio mėnulio“ iki Johno Cassaveteso „Glorijos“): šią tradiciją Lucas Bessonas puikiai žino (ir panašius filmus, matomai, mėgsta), todėl sugalvoja savo originalų motyvą. Dar klausimas – kas jo bastūnų porelėje yra labiau suaugęs – naivumo ir vaikiškos sielos įsikūnijimas Leonas ar anksti subrendusi ir gyvenimo negandų užgrūdinta dvylikametė Matilda? (Natalie Portman po šio nuostabaus debiuto tapo ryškia tarptautinio kino žvaigžde).

Britų aktorius Gary Oldmanas suvaidino tikrą pabaisą – jo korumpuotas policininkas Stensfildas yra sadistas, maniakas ir narkomanas. Dar vieną – šį kartą tarpgalaktinį – piktadarį aktorius suvaidino „Penktajame elemente“: čia kosmoso valdovas Zorgas atrodo kaip groteskiškas komikso personažas, totalaus blogio karikatūra.

Nors daug žiaurių scenų talpinantis filmas yra kriminalinis veiksmo trileris, režisierius įsigudrina praplėsti jo turinį kitomis temomis – draugystės, meilės, šeimos. O Jeano Reno suvaidintas samdomas žudikas aktoriaus charizmos dėka tampa vienu įsimintiniausiu kriminalinio kino personažu: kartą pamatęs niekada nepamirši jo figūros ir eisenos, megztos kepuraitės ir apvalių juodų akinių, baletui būdingų judesių grakštumo profesinės veiklos scenose, meilės gėlėms vazonuose ir įpročio gerti pieną.

Filmo scenarijų galima atskiromis scenomis pateikti kaip pavyzdį būsimiesiems scenaristams. Kaip ir mokėjimo tiksliais lakoniškais štrichais charakterizuoti personažų esmę.  Kaip puikų pavyzdį pateiksiu trumpą Leono ir Matildos dialogą:

– Tau reikia subręsti.

– Aš jau subrendusi. Dabar jau pradėjau senti.

– O aš atvirkščiai. Aš jau pakankamai senas. Ir man pats laikas subręsti.

Taip pat skaitykite: TOP 5 režisierės Kathryn Bigelow filmai

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
traffix.lt