Į Lietuvą atvykęs užsienietis išties galėtų nustebti tokiais mums įprastais ir neatsiejamais desertais kaip skruzdėlynas, šakotis, žagarėliai ar Kuršėnų vyniotinis. Taip ir mūsų šalies gyventojams dar gali atvipti žandikaulis pasižvalgius į kitų valstybių etnines virtuves. Tad lietuviško prekybos tinklo „Maxima“ atstovai siūlo leistis nustebinamiems, užmesti akį į pasaulio desertų lentynas ir gal net pasisemti idėjų savo virtuvei.
Etninės virtuvės be deserto nepažinsi
Kol lietuviai noriai eksperimentuoja su egzotiškų patiekalų receptais savo virtuvėse, „Maximos“ Komunikacijos ir įvaizdžio departamento direktorė Ernesta Dapkienė tvirtina, kad kartais taip gali likti pamiršta kita kulinarijos pusė – konditerija. Anot jos, būtent čia slypi įdomiausių ir ryškiausių skonių paletė.
„Kitų šalių etninių virtuvių pažinimas gali būti itin įdomi ir naujų skonių kupina patirtis. Šiuo metu esame artimai susipažinę su sušiais, ramenais, tortilijomis, paelijomis ir kitais egzotiškais patiekalais. Ir kol šie skoniai mums tampa vis labiau įprasti, nusiminti nevertėtų. Čia dar laukia mūsų etninei virtuvei neįprasti desertai, kuriuose kartais gausu ne tik ryžių ar sezamų, bet netgi ir lotoso sėklų ar kitų gėrybių. Vienus desertus galima lengvai pasigaminti namuose, o kiti pirkėjų laukia parduotuvių lentynose. Augantis žmonių susidomėjimas skatina prekybininkus į savo asortimentą įtraukti svetur populiarius saldumynus kaip, pavyzdžiui, orinukai, kanelės ar baklavos“, – teigia E. Dapkienė.
„Maximos“ Maisto gamybos departamento vadovė Brigita Baratinskaitė antrina, kad lietuviai yra puikiai susipažinę jau su nemažai iš užsienio atkeliavusių desertų. Kadangi dauguma jų yra itin pamėgti, ne visuomet žinoma, iš kur šie saldėsiai yra kilę.
„Tokių pavyzdžių yra daug. Amerikietiškas obuolių pyragas, kurį sudaro į plutą suvynioti obuolių gabaliukai, o ant dar garuojančio jo gabalėlio dedama plakta grietinėlė, vaniliniai ledai ar net čederio sūris. Taip pat vis dažniau skanaujame ir cukraus pudra arba „Nutella“ užpilamus belgiškus vaflius bei minkštus itališkus ledus gelato. Pastarieji populiarūs ne tik dėl mažesnio kalorijų kiekio, bet ir dėl skonių paletės: avietiniai, pistacijų, su romu, šokoladiniai, net bazilikų skonio – tai tik keletas iš milžiniško skaičiaus šių ledų variantų“, – pasakoja pašnekovė.
Nuo baklavos iki krembriulė
Kaip pasakoja B. Baratinskaitė, Lietuvoje žmones jau sunku nustebinti ir egzotiškąja baklava – vienu saldžiausių Osmanų imperijos palikimų, paplitusiu dabartinėje Turkijoje, Kaukaze, Levante, Balkanuose ir net Šiaurės Afrikoje. Daugybėje šių regionų parduotuvių ar turgų prekystaliai tiesiog lūžta nuo šio maltais riešutais pripildytų ir medaus sirupu padengtų skanumynų.
Visgi, priduria pašnekovė, kartais nustebti priverčia ne tik skonis, bet ir desertų istorija ar gamybos niuansai. Štai, kad ir populiariausiu Prancūzijos desertu vadinamas krembriulė. Jo sodrus plikytas kremas yra paslėptas po traškiu, šiek tiek parudavusiu ir kiek karstelėjusiu karamelės sluoksniu.
„Kalbant apie šio deserto gaminimą, subtilumo ir tam tikros dramos čia įneša tai, kad jam paruošti prireikia karšto vandens vonelės ir degiklio, kuris padeda ant plikyto kremo užpiltą cukrų paversti karamele. Įdomu, kad pirmieji krembriulė paminėjimai yra prancūzų kalba ir siekia 17 amžiaus pabaigą, tačiau dėl jo kilmės vis dar nesutariama. Manoma, kad šis prancūziškos virtuvės grynuolis yra tiesiog panašių receptų Anglijoje ar Ispanijoje atspindys“, – pasakoja „Maximos“ atstovė.
Alfajores ir kashata – saldumynai iš Afrikos ir Pietų Amerikos
Tolimesnę kelionę po desertų pasaulį B. Baratinskaitė tęsia jau ispanakalbėse šalyse. Vieną šių šalių desertų pažibą Alfajores galima rasti ne tik Ispanijoje, bet ir kone dešimt tūkstančių kilometrų nuo Lietuvos nutolusioje Pietų Amerikoje. Alfajores gaminamas iš tešlos, medaus ir riešutų, tačiau krautuvėlėse nuo Kolumbijos iki pietų Argentinos šis desertas atrodo kiek kitaip: tai du sausainiai, tarp kurių – į karamelę panašus saldumynas, gaminamas verdant saldintą pieną.
„Kartu su ispanų konkistadorais į Pietų Ameriką atkeliavęs ir ten vienu pagrindinių skanėstų ilgainiui tapęs desertas ne tik pakeitė formą, bet ir pakurstė vietinių fantaziją. Todėl dabar galima rasti ne tik klasikinius, bet ir mirkytus tamsiame ar baltame šokolade, apvoliotus kokoso riešutuose ir papuoštus įvairiais prieskoniais“, – pasakoja „Maximos“ Maisto gamybos departamento vadovė.
Tuo metu rytinėje Afrikos dalyje karaliauja dar kitokie skanumynai. Čia itin populiariame deserte kashata susilieja karamelizuotas cukraus traškumas ir žemės riešutai ar švieži smulkinti kokosai. O kartais netgi abiejų ingredientų mišinys. Kartu su kardamono prisilietimu šis patiekalas tampa išties paprastai pagaminamu, bet neeilinio skonio desertu, esančiu kažkuo tarp saldainių ir kepinių.
Azijos desertams – sezamai ir ryžiai
Keliaujant toliau į rytus galiausiai atsiduriama pietryčių Kinijoje, kurioje vietiniai mėgaujasi dan tatais. Tai tvirtą išorinės tešlos plutą turintys ir iš kiaušinių pagamintu pagrindu užpildyti pyragėliai. Šiuos desertus B. Baratinskaitė mini ne veltui – panašu, kad dan tatai yra geriausias ir galbūt net skaniausias globalizacijos pavyzdys.
„Juk būtent Guangdžou provincija, kurioje atsirado šis įstabus desertas, augo nuo prekybinių ryšių su tuometine Britų imperija. Taip pat nemažą įtaką dar anksčiau turėjo ir portugalų jūreiviai. Nereikia pamiršti, kad šios dvi prekybinės jėgos čia pat įsteigė ilgametes kolonijas – atitinkamai Honkongą ir Makao. Tad europiečių įtaka jaučiasi ir maisto bei būtent šio deserto gamyboje“, – pasakoja B. Baratinskaitė.
Pašnekovė išskiria dar vieną dėmesio vertą desertą, atkeliavusį iš kinų virtuvės – sezamo kamuoliukus jian dui. Tai gruzdinta, sezamo sėklomis nusagstyta išorė ir minkštas saldus įdaras, gaminamas iš saldžių pupelių pastos arba iš lotoso sėklų.
„Dabar populiarėja ir riešutų ar sūrio įdarai, kurie šį patiekalą paverčia ne tik desertu. Šie desertai Kinijoje simbolizuoja džiaugsmą ir juoką, todėl yra populiarūs per daugybę tradicinių vietinių švenčių – Kinų naujuosius metus ar per Tyraus šviesumo šventę, kai 104-tą dieną po žiemos saulėgrįžos švenčiama pavasario žalumos šventė“, – apie tų kraštų tradicijas kalba pašnekovė.
Kitas ypatingas desertas – iš Tailando. Tai lipnus ryžių ir mangų desertas. Nors skamba išties neįprastai ir net keistokai, neretai jis vadinamas vienu tobuliausių pasaulio saldumynų. Jame susilieja vieni geriausių šios pietryčių Azijos šalies produktų – mangai, kokosų kremas ir kokosų pienas. O jo paruošimas – neįtikėtinai paprastas.
Ta proga maisto gamybos ekspertė kviečia šį receptą dar šiandien išbandyti savo virtuvėse.
Tailandietiškas mangų ir ryžių desertas
Reikės: 300 g apvaliųjų ryžių, 250 ml kokosų pieno, 1 sunokusio mango, 50 g cukraus, saujos sezamų sėklų, šiek tiek druskos.
Visų pirma, praplaukite ryžius šaltu vandeniu, užmerkite juos ir palikite „pastovėti“ bent 3 valandas. Tuomet užvirkite puodą vandens ir virš jo padėkite koštuvą, į kurį supilti ryžiai. Garinkite ryžius apie 30 minučių, arba kol jie suminkštės.
Kol ryžiai garinami, ant viryklės pašildykite kokosų pieną, į jį suberkite cukrų – nuolat juos maišykite. Išvirtus ryžius suberkite į indą, ant jo užpilkite kokosų pieną, viską gerai išmaišykite ir palikite porą minučių „pastovėti“. Tuo metu supjaustykite mangą, jį dėkite ant ryžių ir viską pabarstykite sezamų sėklomis. Skanaus!
