Valentinas Masalskis – aktorius ir režisierius, per 36 kūrybinės veiklos metus sukūręs apie 100 vaidmenų Lietuvos bei užsienio teatre ir kine, 1993 metais pradėjęs režisūrinę karjerą. Nuo 2008-ųjų dėsto aktorinį meistriškumą studentams, 2011 metais įkūrė „Klaipėdos jaunimo teatrą“, šiuo metu gyvena Klaipėdoje. Visada pasižymėjęs filosofiniu mąstymu, Valentinas Masalskis kalbėdamas eina į gylį ir siedamas savo kultūrinę bei gyvenimiškąją patirtį pasakoja apie meną ir pasaulį.
Visada maniau, kad menas – tai tiesos veidrodis. Giedra Radvilavičiūtė kalbėdama apie vieną garsų režisierių teigia, kad meno ir tikrovės sutapatinamas yra vulgarus dalykas, kad viskas, ką matome ant scenos, yra ženklai. Ką manote, koks turėtų būtų tiesos ir vaizduotės santykis teatre? Ar yra toks dalykas kaip idealus tiesos ir vaizduotės santykis?
Apie meną galima kalbėti tiek pat daug, kiek ir apie meilę – kas yra jausmai, kas yra neviltis, kas yra dvasinis skausmas. Apie tai nerastume žodžių, vien metaforas. Kalbame vien metaforomis. Todėl menas visą laiką remiasi realybe, realiu gyvenimu, tikrove, tačiau jis yra metafora, hiperbolė. Jei kalbant paprastai ir aiškiai, menas yra tas sirupas, kuį mes išspaudžiame iš gausybės sulčių. Ta visa kvintesencija. Ir bandant ką nors žmogui pasakyti tampa ženklu. Tačiau jisai negali eiti be gyvenimo realybės. Netgi fantazijos, mūsų vaizduotė remiasi į realų gyvenimą.
Ant scenos paprastai susikuria kvazirealybė. Visą laiką aktoriams sakau tokį dalyką: vaidmuo, koks jisai bebūtų, yra stipresnis už mus pačius. Ir nereikia galvoti, kad aš darau vaidmenį. Aš jo nedarau. Jis paprasčiausiai arba įsileidžia mane į savo pasaulį, arba mane atstumia. Jeigu aš mažai jam atiduodu savęs, savo gyvenimo, jis mane atstums. Dėl to visada sakau ir sakysiu, kad ne aš kuriu vaidmenis, bet jie mane sukūrė.
Gyvenime buvau bailys, turėjau labai daug fobijų, bet šita logoterapija, kalbant Viktoro Franklio mokslo terminais, išsigydai tuomet, kai pradedi tikėti tuo, kuo tiki tavo personažas, nes jis yra stipresnis už tave. Tai yra kvintesencija, tas visas sirupas. Pavyzdžiui, norint pavaizduoti vieną kokį žmogų, mums reikia į jį sudėti labai labai daug įvairių žmonių. Ir tuomet jis taps labai įdomus. Nes personažas, kuris lipa ant scenos, nėra buitinis personažas, ne virtuvinis personažas. Tai yra, manyčiau, hiperbolė arba metafora, jis virsta ženklu. Ir norint, kad aš, kaip aktorius, tapčiau ženklu, reikia labai daug padirbėti. Nes reikia įsiklausyti, ką sako autorius, ką sako pats personažas, ir pabandyti juo patikėti, o ne tikėti savimi, kad aš jį padarysiu. Ar supranti, apie ką aš?
Man atrodo labai įdomi mintis apie kvazirealybę.
Viskas, kas yra teatre, mene, knygose, yra kvazirealybė. Tai yra perdirbta realybė. Jinai yra netikra. Jinai remiasi tikrove, bet jinai negali būti tikra, nes taps nebeįdomi. Tarkim, jeigu mes norėtume pavaizduoti mano dieną, kad aš esu labai užsiėmęs, turėtume sukrauti šimtus dienų. Dabar mano diena atrodytų neužimta. Tačiau jeigu aš ją hiperbolizuočiau, jei sakyčiau, kad šitą interviu turim duoti per penkiolika minučių, per dešimt minučių, tada bėgčiau pas studentus, kuriems dėstyčiau pusę valandos, ir per šitą kvazirealybę, kvazitempą mes jau sukurtume ženklą. Tada žiūrovas sakykų, ai, jisai labai užimtas, jis labai daug dirba. Dėl to realybė norint ją padaryti ženklu turi susipausti ir pasidaryti į metaforą, surasti savo formą.
Ar esate kada nors pastebėjęs, kad menas, taip pat ir teatras, kartais skirtas patiems menininkams, o ne žiūrovams? Kad menininkai tiesiog ieško savų? Vaidina saviems, piešia saviems, rašo saviems. Ar menas turėtų būtų suprantamas visiems, ar kaip tik gerai, jei jį supranta tik dalis?
Matai, ar jisai gali būti suprastas. Paimkime tokią metaforą, kad menas, ar tai būtų mano knyga, ar vaidmuo, ar spektkalis, yra laiškas. Laiškas nepažįstamam žmogui. Laiškas saviems būtų labai paprasta. Parašai savo mylimai mamai: mano mylimoji mama, man labai trūksta pinigų, norėčiau, kad tu man padėtum. Viskas, jinai atsiunčia tau pinigų. Arba neatsiunčia. Kai tu rašai artimam žmogui, taikai į jo silpnąsias vietas, į jo giminystę, labai patogu. O knyga yra rašoma į nežinią. Rašoma adresatui, kurį tu įsivaizduoji. Nori paskelbti jam žinią, kurios dar niekas nežino. Ir antras dalykas, tai ne informacija, o tai, ką jauti. Pavyzdžiui, jauti, kad ateina kažkokia milžiniška katastrofa. Jauti, kad ateina apokalipsė, pasaulio pabaiga, ir pradedi tą skelbti ir aiškinti. Iš tavęs gali juoktis, gali netikėti, tačiau tu tai jauti. Menininkas yra žmogus, kuris sako: varna yra žalia. Ir bando įrodyti, kad jinai žalia. Nemanau, kad jis sugalvojo, kad varna yra žalia. Jis matė varną žalią. Jis tikrai matė. Ir jisai sako: tikrai yra žalių varnų. Visai kaip Saint-Exupery matė Mažąjį Princą.
Mes dažnai mokindami menininkus, rašytojus arba aktorius, mokinam struktūros. Pavyzdžiui, kaip struktūrizuoti pieną. Kaip iš jo padaryti sūrį. Yra rūgęs pienas, tada varškė, o tada sūris. Mes mokiname struktūros. Kaip parašyti romaną. Pradžia, kulminacija, įvykis, pabaiga. Bet mes nemokinam vieno paprasto dalyko, kad Saint-Exupery matė Mažajį Princą. Gal jis matė jį sapne. Gal prabilo į jį pelė, išlindusi iš urvelio. Gal paukštis. Bet jis matė Mažąjį Princą ir po to jis įdeda jį į formą.
Kartais menininkas pamato tai, ką nori paskelbti visiems kitiems. Jis gali būti apjuoktas, apšmeižtas, apspjautas. Bet tai yra jo vadinamasis egocentrizmas, iš kurio jis tik ir tegali kalbėti. Dėl to menininkai yra nemylimi arba labai mylimi. Pavyzdžiui, už tai, kad jisai skelbia, kad varna yra žalia arba kad pasaulis yra plokščias arba dar ką nors, skelbia kažkokią tiesą, kurią jis tik vienas žino, jis būna niekinamas, nekenčiamas, bet taip pat visi ir gerbia jį, kad jis drąsiai skelbia, kad jis rašo apie tai knygą. Už tą drąsą.
Tačiau čia tik nesusidurkime su mūsų fantazijomis. Aš ne apie fantazijas kalbu. Aš kalbu apie tą pojūtį, kurį tu nešioji naktimis, kai tu vaikštai nemiegodamas, kuris kaip meilė tau neduoda ramybės. Kaip nežinia, kaip paslaptis, kurią nešioji savyje ir bandai pateikti per laiško formą žmonėms. Tu turi žinoti, kad kreipiesi į publiką, tačiau turi rašyti taip, kad žmonės tave suprastų, kad pajaustų tai, ką tu jautei.
Pavyzdžiui, yra labai įdomus dalykas, kai pasakojam kokį nors siužetą, bet kokį įvykį, netgi jei po mūsų susitikimo pasakosi apie jį savo draugei, nepasakosi informacijos, kurią išgirdai, o daugiau stengsiesi perteikti įspūdį, kuris paveikė tavo emocinį pasaulį. Pavyzdžiui, kaip tu laukei, kaip buvai nustebusi, ir norėsi, kad draugė patirtų tą patį. Tam tu ir pasakoji. Kad kitas žmogus išgyventų tą pačią emociją. Dėl to tas emocinis pasaulis faktiškai yra metaforų pasaulis. Pavyzdžiui, ar juokaudamas dažnai sakau, kad man geriausi aktoriai yra medikai ir klientai-pacientai. Daktaras klausia, kas jums darosi. O jis atsako: žinote, daktare, man ryte skradžio vietoje atrodo, kad žarijų pripilta. A, tai jums gastritas. Jie kalba metaforomis. Nes skausmo mes neturim kaip išreikšti ir kalbam metaformis. Sakom, man lyg su peiliais raižo pilvą. Kas ten tau su peiliais raižys pilvą? Bet metafora leidžia mums susikalbėti, suprasti to skausmo pavidalą. Nes skausmo pavidalo negalime nusakyti.
Dėl to aktoriams yra beprotiškai sunku, jei, sakykim, autorius duoda tam tikrą nuorodą dramaturgijoj ir tu turi ją išpildyti. Jei jis sako: „Aš buvau nuliūdęs“. Tai turiu patekti į tą liūdesio zoną. Jei sako: „Aš labai nuliūdęs“, tai turi pagauti, kaip atrodo tas labai nuliūdęs žmogus. Dėl to čia ir prasideda, kiek tu atsiduodi savo vaidmeniui, kiek tarnauji jam. Kiek įsileidi, kiek artėji ir atiduodi savęs.
Aš dar pridėsiu labai gražų sakinį. Mes čia neseniai repetavom „Austerlicą“ Vilniuje ir Kristupas Lupa, režisierius iš Lenkijos, labai gražiai pasakė: „Žinot, Dostojevskis mirė, tačiau Raskolnikovas yra gyvas. Ir jisai gyvas per jus, per aktorius.“ Kaip gražiai… Ne tu apsivelki Raskolnikovo rūbą, bet jis apsivelka tavo rūbą. Jis įlenda į tave.
Vadinasi, turinys eina iš menininko, tačiau kai menininkas kuria formą, jis bando atsižvelgti ir į auditoriją, kad jo menas būtų suprantamas.
Ne tik per formą. Taip, tu teisingai sakai, menininkas bando surasti formos raktą, laikmetis diktuoja formą, kultūra, tačiau turinys dažniausiai ateina iš paties gyvenimo, kurį pastebi, ne iš menininko. Jis negali jo sugalvoti. Jis jį pamato gyvenime. Tik, pavyzdžiui, mes praeidami jo nematome. Ir jis pamato tą lyg po mikroskopu pakištą pavidalą, kuris padidintas dešimt kartų. Mes tik praeinam pro kažkokius daiktus, o jis kažkodėl juos užfiksuoja. Dėl to menininko ėjimas link beprotybės turi daug tiesos savyje. Nes tie keisti žmonės kartais mato tai, ko mes nematom. Jie bando surasti formą tam jausmui išreikšti, ką pajuto. Nes matai, tu nepajausi turinio, jis yra efemeriškas, kaip kamparas, tu jį gaudai. Man taip atrodo. Aš kalbu dabar tai, ką įsivaizduoju. Tas tarpas pabėga, jis skraido ore, tu nežinai, kaip jį įvardyti. Ir tuomet įvardini labai daug įvairiausių dalykų. Čia kaip tas ligonis sako: raižo, lyg žarijų pripilta, lyg peiliais bado. Jis įvairiais būdais bando nupasakoti skausmą ir iš to daktaras prieina prie labai aiškios diagnozės, sako, gastritas.
Kaip manote, ar teatras turėtų vaizduoti ribines žmogaus būsenas, ar visgi įprastą gyvenimą?
Kasdienis gyvenimas nėra kasdienis. Jis visiškai nekasdienis. Jis yra toks stebuklas, kad mes dabar su tavimi kalbam, o kažkur miršta vaikas. Mes su tavimi kalbam, o kažkas nusilaužia koją, kažką persvažiuoja mašina. Aš tau kaip pavyzdį pasakysiu labai paprastą dalyką. Įsivaizduoji, tu gyvenai savo gyvenimą, aš gyvenau savo. Šiandien mes su tavimi kalbamės šitoj patalpoj. Dabar pabandykime pagalvoti, kiek reikėjo nutekėti vandenų, atsukti pasaulio, kad įvyktų šitas pokalbis. Kaip aš atsidūriau čia ir kaip tu čia atsidūrei. Tau reikėjo pabūti Čekijoje ir pabaigti mokyklą Klaipėdoje, man reikėjo ir dirbti Kauno dramos teatre, ir atvažiuoti į Klaipėdą dėstyti, reikėjo su studentais dirbti Vilniuje, įsivaizduoji, kiek mes abudu nugyvom, kad visas mūsų pokalbis įvyktų. Jeigu mes taip pagalvotume, ar drįstum pasakyti, kad mūsų šis pokalbis yra kasdienis? Ne, jis nėra kasdienis. Jis yra stebuklas tavo ir mano gyvenime. Šitas susitikimas yra stebuklas. Nes mums abiem reikėjo labai toli nukeliauti, kad šiandien su tavimi galėtume kalbėtis lietuvių kalba, būtent sėdėti kažkur prie stalo. Kai mes taip pasukam, tuomet gyvenimas nėra kasdienis.
Gyvenimas yra labai įdomus. Pridėkime filosofijos, pridėkime būti ir mirti, pridėkime ko nors gimimą ir jis pasidarys dar įdomesnis. Tuomet jis nėra kasdienis ir net neieškosi, kad jis turi būti kažkokių staigmenų prisodrintas, nes jisai jau yra staigmenų prisodrintas. Gyvenimas yra pilnas. Dėl to jį tereikia pamatyti. Mes kartais negirdim ir nematom to pasaulio, kuris yra aplink mus. Galvojam, kad jis yra kasdienis, neįdomus. O jis yra velniškai įdomus. Jis yra neįtikėtinai įdomus. Aš dažnai studentams sakau, kaip keista, kai nuvažiuojam į užsienį, susidomime gatvele, susidomime architektūra, žmonėmis, bandelių kepėju. Tai kodėl to nedarome, kai gyvename čia, Klaipėdoje? Kodėl mes nematom to, kuris mums kepa duoną, aptarnauja kavinėje, kodėl nematom prabėgančio šlubo šuniuko, tos pačios architektūros arba jūros. Ar pagauni, apie ką aš? Ir tuomet jis nekasdienis. Ar sutinki?
Aš dabar pagalvojau apie tokį posakį: reikia patikėti, kad pamatytum.
Taip, tas yra didžiulis daiktas. Taip. Arba tik tada pamatai, kai tu patiki. Nes iki tol tu nematai.
Esate kalbėjęs, kad semiatės įkvėpimo ir idėjų iš literatūros, filosofijos, psichologijos, kad aktorius, o tuo labiau režisierius, turi domėtis viskuo. Sakėte, kad kartais vedate pokalbius su praeityje gyvenusiais kūrėjais taip, lyg jie stovėtų prieš jus. Koks yra dabarties ir praeities santykis jūsų darbuose? Ar nematote pavojaus, kad jei pernelyg grimztame į praeitį, užmirštame kurti ateitį ar netgi dabartį?
Man atrodo, kad viskas yra dideliame vienyje. Ir dabartis, ir praeitis, ir ateitis yra viename taške, viename punkte. Man atrodo, kad nėra praeities, jeigu jinai yra šiandien, nėra praeities, jeigu yra jau užmestas jos tinklas į ateitį. Keičiasi pati forma, keičiasi proporcijos. Kažko padaugėja: žiaurumo padaugėja, bado padaugėja. Kažko pamažėja. Gyvenam laike, kuriame labai mažai tarnavimo kitam, atsidavimo kitam. Tačiau yra tik laikas, trumpas laikas, kuris tuoj pat išnyks. Dabar yra mada rūpintis savimi, atsirado internetas, atsirado feisbukas. Kažkada nešiojome marškinėlius, kurie nedengia mūsų pilvo, vyrai nešiojo ilgus batus kaip Aladino, vadinamais ilgais dalgiais. Tai buvo mada ir jinai praėjo. Arba kelnės nusmukusiais klynais buvo mada. O dabar mada yra rūpintis savimi, labai save išreikšti, pateikti. Man tai atrodo labai laikina.
Praeitis neegzistuoja, kai skaitai kokį Špenglerį, visi kalba apie tą patį, ar Tolstojus, ar Dostojevskis. Paskaityk Marką Aurelijų, Seneką, kurie, atrodo, gyveno Senovės Romos laikais, Graikijoj, ir visi tiltai lygtais turėtų būti sudeginti, ir kultūriniai tiltai, tačiau minties tiltas nesudegintas. Dėl to juos skaitau kaip dabartį. Net nepasakyčiau, kad tai yra metafora, atrodo, kad tai yra žodžiai, kurie kalba apie dabar.
Mes neseniai pastatėm spektaklį Klaipėdoje Levo Tolstojaus „Kreislerio sonata“ ir atrodo, kad visi šie tekstai kalba apie šią dieną. Tik forma pasikeitė, daugiau niekas. Dvidešimtame amžiuje mes rūpinomės vienu labai paprastu dalyku. Mes rūpinomės savo emocijomis ir stengėmės jas išreikšti. Sakėm, kad žmogus yra labai gilus, labai emocianalus, rūpinomės, kas vyksta mumyse, ir visa tai pasireikšdavo literatūroje. O dvidešimt pirmame amžiuje kalbame labai daug apie savo šaltumą, egoizmą, paprasčiausiai slepiame jausmus. Ir jeigu esi pastebėjusi per šiuos dvidešimt mūsų amžiaus metų, mes jau pradedam stokoti jausmų: yra atsiradę daug dirbtuvių, pamokų, kaip išmokti verkti, juoktis, neliūdėti. Prieinama iki tokių absurdų. Verkti paprasčiausiai turėjome išmokti vaikystėje. Daroma maitinimo grandinė ir imami pinigai, kad tave išmokytų verkti, o to turėjo išmokyti gyvenimas.
Kultūrinis gyvenimas mus padarė tokius, kad mes vaidinam šaltus. Kultūros įtaka yra milžiniška. Labai daug atsirado vaizduojamojo meno. Teatre vizualusis menas pradėjo labai populiarėti. Klausymo menas nuėjo į šalį. Rega atėjo. Rega, rega, rega. Girdėti žmonės nelabai nori. Arba apkursta nuo ausinukų garso.
Taigi jeigu tau atsakiau į klausimą, man tikrai neatrodo, kad yra kas nors seno. Dėl to tai, ką aš dabar matau, man atrodo, kad truks neilgai, o kažkas iškils vėl. Jei prisimeni, buvo toksai periodas, kai niekas nesidomėjo opera. O dabar opera staiga atsirado ant pjedės stalo padėta. Buvo periodas, kai visi domėdavosi teatru, stovėdavo eilėse naktimis ir laukdavo bilietų. Bet viskas yra labai laikina ir trapu, viskas keičiasi, grįžta į savo vėžes. Pavasarį upė išsilieja, išeina iš krantų, o vasarą, žiūrėk, jinai grįžta į savo formą. Taigi jeigu imsime upės metaforą, viskas teka ir teka ir teka ta pačia vaga. Dėl to aš nebijau nerti į praeitį.
Mane kartais labiau erzina dabartis, nes jos negaliu suprasti. Labai daug šarlatanizmo mene, eksperimentavimo su savo sąmone, savo vaizduote. Kaip sako Špengleris (jis rašė trisdešimtais metais), yra keli menininkai, ant kurių stovi šimtai šarlatanų. Šiandien geriausias pavyzdys yra absurdo teatras. Tūkstančių tūkstančiai rašė šia kryptimi. Esu priskaitęs dramų, kurios panašios į absurdą. Tačiau liko Mrožekas, Beketas, Bernradas ir Pinteris. Labai nedaug žmonių būna įsimenami. Ne todėl, kad nepastebėjom jų. Ne, tikrai ne. Juos tiesiog pagavo mada. Jie rašė ta srove. Visi taip rašė tuo momentu. Todėl ir kalbėjo apie absurdą.
Kai kalbėjote apie upę, aš pagalvojau apie laiko cikliškumą. Kai kas grįžta, kai kas išeina, ir laikas sukasi ratu. Kaip sakėte, kai kurie dalykai amžini, o kiti kartais grįžta į madą.
Taip, bet aš dabar galvoju apie išėjimo klausimą. Pasakei žodį „išėjimas“ ir aš galvoju, ar yra kas nors, kas išeina. Gal tik pakeičia formą, o ne išnyksta. Tampa marginalu. Kaip sakai, yra tos bangos, cikliškumai. Tik juose galbūt irgi nereikia ieškoti dėsningumo. Ieškodami dėsningumo vėl mes pasiklysime, pateksime į dogmų pasaulį, kur viskas priklauso logikai.
Giedra Radvilavičiūtė rašė apie talentą, kad jo negali įsigyti, dažniausiai jis gaunamas vos gimus. Kokią, jūsų manymu, vietą talentas užima teatre?
Visur talento yra, ar imsi teatrą, ar biurą, ar knygų rašymą. Aš gal pasikartosiu, bet man talentas nieko nereiškia. Nes aš mačiau daug talentingų žmonių, kurie nužudė save, kaip su peiliu nudūrė. Dėl to aš visą laiką pateikdavau tokią metaforą – talentą palygindavau su peiliu. Su peiliu galima išdrožti skulptūrą, atriekti duonos riekę ir paduoti draugui, bet kokiam žmogui, galima nupjauti nudžiūvusią medžio šaką, galima nusidurti, galima nužudyti kitą. Talentas man yra kaip peilis. Jis yra daiktas, su kuriuo labai pavojinga žaisti. Nes aš mačiau daug žmonių, kurie išnaudojo jį visai kitais būdais ir prarado gyvybę.
Dar yra vienas dalykas, kurį išgirdau iš Daujotytės, tai teodicėja. Netinkamai panaudojus talentą prieš gamtą gali įvykti, kaip Daujotytė sako, Dievo bausmė. Teodicėja yra gamta arba Dievas arba paslaptis arba atvėrėjas… Kai mes sakom Dievas, tai nežinom, kas tas Dievas, kiekvienas turim savo to žodžio prasmę. Kažkas turi krikščionišką Dievą, kiti gal musulmonišką ar ateistinį Dievą, bet visi tiki. Ateistas taip pat tiki. Ateistas tiki, kad Dievo nėra. Dievas, galima sakyti, vienam yra galaktika, kitam – gamta. Dėl to aš esu linkęs patikėti, ką sako Daujotytė apie teodicėją. Mes su ja vieną kartą taip gražiai pakalbėjom apie vieną menininką, kurį gali ir nubausti už tai, kaip jis naudoja savo meną. Tokių pavyzdžių gyvenime yra buvę daug. Talentas yra labai svarbus daiktas, tačiau svarbiau, kaip tu jį panaudoji. Reikia ne didžiuotis juo ar garbinti, o panaudoti jį pagal prasmę, kurią tau siūlo gyvenimas, pagal žaidimo taisykles. Reikia išgirsti, o ne išmėtyti, išdaužyti. Labai svarbu yra talento nesusireikšminti, dirbti, tarnauti kitam. Menininkas, kuris iš talento pradeda daryti pinigus, paprasčiausiai tampa amatininku. Nes pinigai užvaldo jo sąmonę ir ar tai būtų spektakliai, ar vaidmenys, ar kitka, jis pradeda kepti dėl pinigų.
Greičiausiai turime suvokti, kad esame visumos dalis.
Taip, mes negyvenam po vieną. Turbūt žinai peteliškės efektą. Jei Venesueloj nukrito lapas, jo atgarsiai pasieks ir Lietuvą. Tai esu pajutęs savyje. Dėl to norint pajausti visumą, reikia labai aiškiai pajausti tą vietą, kurioje esi gimęs ir kurioje gyveni. Pavyzdžiui, kai nuvažiuoju į užsienį vaidinti spektaklių, aš pasijuntu visiškai vienišas, be galo vienišas ir niekam nereikalingas. Aš nežinau, kokį malūno vandenį suku jiems, nes nežinau, ką tas malūnas mala. Aš neįsivaizduoju, kaip būti emigrantu, nes turbūt išprotėčiau nuo vienumos. Ne todėl, kad niekas nesikalba, bet patenku į kultūrinę terpę, kurios visai visai nepažįstu. O per tą trumpą laiką, kuriame ten būnu, net negaliu pažinti. Supranti, nuo mamos pieno, nuo kiemo, kuriame gyvenam, nuo gatvės, nuo miesto, nuo tos šalelės mūsų pradedi ją kaip aštuonkojis jausti labai aiškiai, laikaisi įsikabinęs į teritorijas. Aš, būna, pakalbu su kuo nors, ar su budinčiu, ar žmogeliu iš kito krašto, iš kito miesto, ir jaučiu, kad kažkas lieka, kažkas nusėda. Mane labiausiai anam pasauly padaro vienišą kultūrinė terpė. Ir norėdamas pajausti visą šitą pasaulį, turiu labai aiškiai pajausti tą vietą, į kurią aš įsikabinęs. Esu panašus į geldelę, kuri prisikabina prie akmenėlio, prisitvirtina, ir tuomet jau gali valyti vandenį. Tos geldelės išvalo labai daug tonų vandens, tačiau ant smėlio jas nuplautų, todėl jos prisikabina prie didesnio grunto ar prie molo ar prie akmens, ir tuomet atsidaro ir pradeda valyti vandenį. Esu ta geldelė. Pas mane mokosi Vilija Matačiūnaitė, kuri sako „aš esu pistacija“. Jinai pistacija, o aš geldelė. Užsienis mane gąsdina kaip okeanas, į kurį, tarkim, aš plaukčiau su valtele – nežinau, kur mane nublokš. Žinau, kaip plaukti ežere, kaip plaukti upelyje. Tačiau nežinau, kaip plaukti į okeaną su valtele. Okeanas yra ta kultūrinė terpė, kurios aš visai nepažįstu ir niekad nepažinsiu. Ir neapsimetinėkim, kad pažinsiu.
Yra tokia viena ispaniška daina, kurioje dainuojama: „Aš nežinau, kur einu, bet žinau, iš kur atėjau.“
Visiškai teisingai.
Filmas, kuriame vaidinote, kino juosta „Tvano nebus“, tarptautiniame Transilvanijos kino festivalyje laimėjo apdovadojimą. Gal galite atskleisti detalių apie filmavimąsi šioje kino juostoje? Atrodo, kad tai emociškai sudėtingas darbas ir reikalaujantis daug psichologinio pasirengimo.
Gal ne tiek ir poapokaliptinis. Jis daugiau yra apie tai, kas vyksta šiandien, ir Maratas, kaip menininkas, pabandė pakalbėti apie hibridinį karą. Visokio karo mes jau matėme, bet kad mums siųstų pabėgėlius ir tuo naudotųsi kaip ginklu, tik šiandien paaiškėjo. Maratas pamatė, kad tai yra kažkoks hibridinio susitarimo karas. Man labai įdomus jo scenarijus. Ir dirbti buvo įdomu su šiuo jaunu režisieriumi, man patiko jo įžvalgos, jo maksimalizmas, jo potėpiai.
Visas scenarijus buvo paremtas hibridinio karo politikavimu. Maratas jį pateikė per metaforą. Tai nėra poapokaliptinis filmas. Jei kalbėtume apie šiandieną, man irgi atrodytų, kad tai kažkas apokaliptiško – kalbant apie Ukrainą, Afganistaną, Baltarusią, Rusiją, apie mus pačius ir koroną, kurią dabar išgyvename, viso pasaulio ligą, dėl kurios mus visus uždarė, atsiejo vieną nuo kito, studentus nuo dėstytojų, tėvus nuo vaikų, uždarė mokyklas, taip? Čia apokaliptinės mintys pasireiškia.
Dirbti ties šiuo filmu man pasirodė įdomu, nes jis yra kaip įžvalga. Kartais net atrodė, kad jis lyg fantazija, tačiau kai žiūri į dabartį, kaip visa didėja ir iš pabėgėlių krizės darosi hibridinis karas, kaip pabėgėlius siunčia lėktuvais ir leidžia eiti per sieną, atrodo, nebūtum to sugalvojęs. Šis gynenimas atrodo labai įdomus. Maratas tai įžvelgė ir pabandė pateikti. Tuo mane šis filmas ir patraukė.
Ar yra dalykų, dėl kurių Jums taip skauda, kad norėtumete tai parodyti teatre ar kine ir dar nesate parodęs?
Geras tavo klausimas. Galėčiau papasakoti tau labai daug dalykų, kurių dar nesu parodęs, tačiau apie ką dar norėčiau pakalbėti. Apie ką kalbėjau, tačiau neprikalbėjau tiek, kiek reikėjo, tai mano ir kitų kvailumas. Mūsų kvailumas, neišprusimas, atsilikimas, ne lietuvių, o žmogaus, individo. Kiek jam reikia dirbti, kad neatrodytų kvailai, juokingai. Kuo toliau, tuo labiau kvailumas mane erzina, ir kaip sakė Einšteinas, galaktikos ribas jau šiek tiek užčiuopiu, tačiau žmogaus kvailumo ribų niekaip neužčiuopiu.
Labai norėčiau pakalbėti apie provinciją. Provinciją ne geografine prasme, o žmogaus ribų, jo sustingimo prasme, noro lenktyniauti. Provincija gali būti ir Niujorke, ir Vilniuje, ir Londone. Provincija yra visur. Ji yra mūsų dvasios būvis, stovis. Smegenų taukai. Nenorėjimas išeiti iš komforto zonos.
Norėčiau pakalbėti apie nemeilę. Manau, galima apie ją labai daug pasakyti. Norėčiau kalbėti apie savikritiką, apie patį save. Imsiu statyti Levo Tolstojaus veikalą, kuris vadinasi „Išpažintis“. Tai jo dienoraštis, paties savęs skrodimas. Galbūt jungsime Kamiu ar Sartrą ar mano pamąstymus, kad išpažintis būtų ne vien tik Tolstojaus, tačiau ir epochos išpažintis ar mūsų laikmečio ir savo paties išpažintis. Manau, apie tai ir kalbėsiu.
Taip pat skaitykite: Miesto pokalbiai: Tomas Vytautas Raskevičius
Daugiau: Reguliuojamo aukščio stalas
