Įspėjimas šis tekstas neskirtas nepilnamečiams ir jautrių nervų žmonėms.
Ne paslaptis, kad dabartiniai siaubo ar kriminaliniai trileriai yra daug žiauresni už pirmtakus. Psichologai tai lengvai paaiškina tuo, kad prie smurto priprantama, kaip priprantama prie nuskausminamųjų vaistų ar narkotikų: po kurio laiko ankstesnės dozės nebeveikia ir reikia stipresnių.
Šią tendenciją gerai atspindi ir šis dešimtukas šokiruojančiai ******** filmų suaugusiems. Juos lygindami su seniau matytais panašaus žanro filmais galime pamąstyti, progresas tai ar regresas. Ir taip pat pafantazuoti, kaip ši tendencija veiks ateities kiną.
10. „NOVOKAINAS“ (Novocaine, 2025)
Nuskausminantys vaistai novokainas čia yra ne tiek pats medicininis preparatas, kiek juo (dėl ypatingos ir tikrai retos priežasties) vadinamas pagrindinis herojus, bet apie tai – vėliau!
Svarbiausi „Novokaino“ įvykiai užsimezga per banko (šiuo atveju – kredito unijos, bet esmės tai nekeičia) apiplėšimą.
Vieną dieną trijų ginkluotų plėšikų gauja užpuola San Diego kredito unijos būstinę. Gaujos vadovas Saimonas Grinlis nužudo įmonės viršininką Naidželą, kai šis nekviestiems svečiams atsisako pasakyti seifo kodą. Bet kodą pasako drovus vadovo padėjėjas Neitas Keinas (akt. Jackas Quaidas), gelbėdamas savo merginą Šerę Magreiv (ją vaidina Amber Midthunder). Galiausiai, jau atvykus policijai, per susišaudymą banditai pabėga, kartu su solidžiu grobiu paėmę įkaitus. Tarp jų yra ir Šerė.
Supratęs, kad tradiciniai metodai gali būti neveiksmingi, o laikas spaudžia, Neitas ryžtasi pavojingai misijai, siekdamas išgelbėti mylimąją ir sustabdyti nusikaltėlius.
Ramų ir nuspėjamą gyvenimą ligi šiol gyvenęs šiam tikslui vaikinas nusprendžia pasinaudoti savo ypatingomis galiomis – nejautrumu fiziniam skausmui. Mat, Neitas turi itin retą genetinį sutrikimą, vadinamą ketvirto laipsnio sensorine vegetatyvine neuropatija – ypatingą nervų sistemos pažeidimą, dėl kurio visiškai atrofuojasi žmogaus kūno reakcija į fizinį skausmą.
Dėl šios retos genetinės anomalijos Neitas ir vadinamas Novokainu. Jo bute visi baldų ir namų technikos prietaisų aštrūs kampai yra izoliuoti minkštais teniso kamuoliukais, vyras nevalgo kieto maisto (kad netyčia nenusikąstų liežuvio), vengia aštrių įrankių ir kas tris valandas programuoja žadintuvą (kad nepraleistų vizito į tualetą).
Reikia pripažinti, kad darnus režisierių Dano Berko ir Roberto Olseno tandemas gana išradingai pasinaudoja Neito unikalumu. Tokia situacija galėtų būti labai rimto tvirtai sukalto veiksmo trilerio pagrindu. Trilerio elemento filme apstu, bet visgi tai komiškas veiksmo trileris. Juokinga yra introvertiško ir gausiai tatuiruoto Neito scena, kai į spąstus pakliuvęs vyras, kankinamas banditų bendrininko, apsimeta jaučiantis skausmą.
Bet netrūksta ir tikrai žiaurių scenų, ypač epizodų serijoje, kuriose Neitas ilgai galynėjasi su Saimonu Grinliu: čia žiauriems smūgiams naudojami po ranka pasitaikę ne patys patogiausi ginklai, pavyzdžiui, defibriliatorius ar adrenalino injekcija (per piktadario Saimono žandikaulį į smegenis- brrrr!).
Finale ir Neitas, ir Šerė nusipelno atlygio už savo darbus, tik labai skirtingų… Kartėlį pasaldina finalinis vyšnių pyrago gabalėlis – panašus į tą, kuriuo Šerė ir Neitas vaišinosi per pirmąjį pasimatymą… (Gediminas Jankauskas)
9. „Monkey Man“ (2024)
Indų mitologijos ištakomis ir ryškiais Mumbajaus gatvių atspalviais alsuojantis filmas „Monkey Man“ yra drąsus Dev‘o Patel‘io režisūrinis debiutas – žiaurus ir jaudinantis keršto, tapatybės ir atpirkimo problemų nagrinėjimas. Filmo veiksmas vyksta miesto, kuriame egzistuoja ryški atskirtis tarp pasiturinčio elito ir nuskurdusių masių, fone. Kid (liet. Vaikis), kurį vaidina pats Dev‘as Patel‘is, po gorilos kauke pasislėpusi šešėlinė figūra, blaškosi žiauriame nelegalių kovų klubų pasaulyje, kur kiekvienas smūgis yra desperatiškas bandymas išgyventi. Metų metus slopinęs pyktį, jis atranda būdą, kaip prasiskverbti į grėsmingo miesto elito būrį. Kamuojamas savo vaikystės traumų, išryškėjusių leidžiant laiką arti savo priešų, Kidas pradeda savo negailestingą planą atkeršyti iš jo viską atėmusiems vyrams.
Dev‘o personažas Kidas įkūnija įdomų istorijos perteikimo pasirinkimą, kuris daug pasako apie jo kelionę ir filme nagrinėjamas temas. Kido vardas, tiksliau, jo tradicinio vardo nebuvimas, atlieka svarbų vaidmenį suprantant jo personažą ir platesnę istoriją. Kido anonimiškumas yra beveidės, bevardės, atskirtos visuomenės egzistencijos metafora. Nesuteikdamas Kidui konkretaus vardo, Patelis paverčia jį kiekvieno žmogaus, kovojančio prieš priespaudą ir neteisybę, simboliu. Šis pasirinkimas turi didelį atgarsį filmo veiksmo kontekste – visuomenė yra smarkiai susiskaldžiusi pagal turtą, galią ir klasę, o tai išryškina sunkią padėtį tų, kurie dažnai lieka nepastebėti ar nutildyti dominuojančių korupcijos ir elitizmo jėgų.
Patelis, išgarsėjęs vaidmenimis filmuose „Lūšnynų milijonierius“ ir „Liūtas“, šiame kartu su vizionieriumi, prodiuseriu Jordanu Peele’u sukurtame filme iš naujo sukuria save, savo pasakojimą suliedamas su neoniniais, morališkai dviprasmiškais šiuolaikinės Indijos peizažais. „Monkey Man“ – tai ne tik pasakojimas apie asmeninį kerštą, bet ir aštri socialinio susisluoksniavimo ir jame įsigalėjusios korupcijos kritika.
Įkvėptas nenugalimos Hanumano, garbinamos dievybės, simbolizuojančios stiprybę ir ištikimybę, dvasios, „Monkey Man“ pasineria į jauno vyro, kurį persekioja traumuojanti praeitis ir kuris užsidega nepasotinamu teisingumo troškimu, vidinę būseną. Vaikino rankos, randuotos ir paslaptingos, tampa chaoso įrankiais, kai jis pradeda kruopščiai suplanuotą kryžiaus žygį prieš grėsmingus miesto sindikatus. Su kiekvienu nugalėtu priešu jo kelionė virsta platesne visuomenės ligų – korupcijos, išnaudojimo ir nenugalimos prarajos tarp turtingųjų ir vargšų – apžvalga.
Hanumano, kaip gynėjo ir galios suteikėjo, vaidmuo siejasi su Kido misija pasipriešinti miesto elitui, kuris engia atstumtuosius. Filme vaizduojama hidžros bendruomenė – istoriškai marginalizuota trečioji Indijos lytis – ir Kido sąjunga su ja – yra paralelė su Hanumano gailestingumu ir pagarba visoms būtybėms, išryškinant solidarumo ir kovos už atstumtųjų bendruomenių orumą ir pagarbą temas. Filmo estetika, kurioje susilieja žiaurus realizmas ir stilizuotas smurtas, yra įkvėpta Indonezijos veiksmo filmų pašėlusios energijos, ypač atspindinčios tokių kūrinių kaip „The Raid“ pašėlusį tempą ir psichologinį poveikį. Patelis režisuodamas užtikrino, kad kovos scenos būtų ne tik fizinio meistriškumo demonstravimas, bet ir pagrindinio herojaus vidinės sumaišties ir nenumaldomo siekio atkeršyti išraiška.
„Monkey Man“ istoriją praturtina dinamiškas garso takelis, kurį meistriškai sukūrė Jedas Kurzelis. Muzika – pulsuojančių ritmų ir įtaigių melodijų derinys – sustiprina filmo intensyvumą, perteikdama Kido kovos su korupcijos titanais dvasią. Galima sakyti, jog šis filmas yra įspūdingas Dev‘o Patel‘io kaip pasakotojo ir kūrėjo evoliucijos liudijimas. Tai filmas, sujungiantis mitologiją su šiuolaikiškumu, asmeniškumą su politika ir siūlantis įtikinamą pasakojimą apie žmogų, kuris, kaukėtas ir atstumtas, pakyla, kad mestų iššūkį sisteminei šalies neteisybei. Pirmasis Patelio blynas visai neprisvilęs:„Monkey Man“ ne tik įtraukia žiūrovus savo skoningai žiauriu istorijos, muzikos ir Mumbajaus vaizdų mišiniu, bet ir verčia susimąstyti apie teisingumo ir tylos kainą priespaudos akivaizdoje. (Gabrielė Plikynaitė)
8.„Jie tave nužudys“ (They Will Kill You, 2026)
Didmiesčiai pilni vietų, pro kurias kasdien praeiname nė nesusimąstydami apie jų istorijas. Šimtamečiai daugiabučiai, prabangūs gyvenamieji kompleksai ar seni viešbučiai atrodo lyg nebylūs miesto istorijos liudininkai. Tačiau kartais vaizduotė ima piešti visai kitokį paveikslą. Kas būtų, jei už puošnių fasadų gyventų žmonės, saugantys paslaptis? Jei kiekvienas naujas gyventojas būtų akylai stebimas, o pašalinis – nepageidaujamas? Tokios mintys skamba tarsi paranoja, tačiau būtent iš jų ir gimsta įsimintiniausios siaubo istorijos.
Štai tokią pragarišką kelionę žiūrovams siūlo režisieriaus Kirillo Sokolovo filmas „Jie tave nužudys“ – veiksmo, siaubo ir juodosios komedijos mišinys, kuriame kruvinos scenos žengia koja kojon su absurdišku humoru.
Režisierius Kirillas Sokolovas pasakoja, kad filmo užuomazgos atsirado dar jam gyvenant Rusijoje. Persikėlęs su žmona į daugiabutį, kuriame dauguma gyventojų buvo vyresnio amžiaus žmonės, jis nuolat jausdavosi stebimas. Prie namo sėdinčios kaimynės aptarinėdavo kiekvieną gyventojų žingsnį, o galiausiai pora pradėjo juokauti, kad visas namas primena slaptą kultą. Vėliau režisierius prisiminė ir kitą keistą nutikimą, kai remontuodamas butą aptiko angą, vedančią į kaimynų būtą. Būtent ši detalė vėliau rado vietą filmo scenarijuje. Įkvėpimo režisieriui suteikė ir Romano Polanskio klasikinis siaubo filmas „Rozmari kūdikis“ (Rosemary’s Baby, 1968), kurio dvasia atsispindi tiek filmo nuotaikoje, tiek paslaptingo pastato gyventojų istorijoje.Filmo centre – Asia Reaves, buvusi kalinė, ieškanti savo dingusios sesers. Pėdsakai ją atveda į „The Virgil“ – šimtmetį skaičiuojantį prabangų Niujorko pastatą, kuriame gyvena turtingi ir įtakingi žmonės. Apsimetusi nauja viešbučio kambarine, Asia tikisi pagaliau rasti atsakymus. Tačiau netrukus supranta, kad pastatą gaubia daugybė paslapčių, o jo gyventojai slepia kur kas daugiau, nei norėtų parodyti. Iš pirmo žvilgsnio „Jie tave nužudys“ primena klasikinį siaubo filmą apie žmogų, patekusį į svetimą ir grėsmingą aplinką. Vis dėlto režisierius Kirillas Sokolovas greitai ima laužyti žanro taisykles ir žiūrovams pasiūlo kur kas labiau nenuspėjamą istoriją, kurioje netikėtumų netrūksta iki pat pabaigos.
Pagrindinį vaidmenį filme atliko aktorė Zazie Beetz, dar žinoma iš „Atlanta“, „Deadpool 2“ ir „Joker“. Nors aktorė jau buvo vaidinusi veiksmo filmuose, šis projektas pareikalavo išskirtinio fizinio pasirengimo. Filmo kūrėjai pasakojo, kad didžioji dalis kovų scenų buvo kruopščiai suplanuotos dar prieš prasidedant filmavimams. Kiekviena scena buvo detalizuota siužetinėse lentose, o vėliau koreguotos pagal pačios Z. Beetz judesius ir kovos stilių. Aktorė Patricia Arquette gyrė kolegę už neįtikėtiną ištvermę, teigdama, kad visas filmas priminė vieną ilgą maratoną, o režisierius K. Sokolovas pabrėžė jos profesionalumą ir gebėjimą susitvarkyti net su sudėtingiausiais filmavimo iššūkiais. Prie geros atmosferos filmavimo aikštelėje prisidėjo aktorius Tomas Feltonas, kuris tarp dublių grodavo ukulele ir juokaudamas dainuodavo apie prisijungimą prie kulto.
Nors iš pirmo žvilgsnio „Jie tave nužudys“ atrodo kaip pašėlęs veiksmo atrakcionas, režisierius jame bandė paliesti ir rimtesnes temas. Filme nagrinėjami galios santykiai, socialinė nelygybė, manipuliacija pažeidžiamais žmonėmis ir kultų veikimo mechanizmai. Pats Sokolovas yra sakęs, kad kultas filme jam tapo metafora žmonėms, kurie naudojasi kitų silpnumu bei desperacija.Tačiau režisierius sąmoningai vengė moralizuoti. Jo tikslas buvo sukurti filmą, kuris pirmiausia linksmintų žiūrovus, net jei pasakojama istorija yra tamsi ir žiauri. (Viktorija Navikaitė)
7. „Medžioklė“ (The Hunt, 2020)
Kaip sufleruoja pavadinimas, pagrindiniu filmo akcentu tapo medžioklė. Tiesa, šįsyk taikiniais tampa tie, kurie įprastai žiūri per taikiklį… Tuzinas vienas kito nepažįstančiųjų atsibunda miške. Nė vienas jų neįsivaizduoja, kaip čia atsidūrė ir nė nenujaučia, kad visai netrukus taps žiaurios medžioklės dalyviais, tačiau dalyvaus ne kaip medžiotojai, o kaip taikiniai.
Neilgai trukus daugelis žūva pakirsti nematomo priešo paleistų šūvių, ir tik trejetui pavyksta pabėgti iš užtvertos teritorijos. Pasiekus vietinę degalinę savininkai praneša, kad jie esą Arkansaso valstijoje, ir Betty Gilpin įkūnijama šaltakraujė Kristal pasirodo esanti visa galva pranašesnė už kitus ir staigiai perima situaciją į savo rankas. Likę gyvi išsiaiškina, kad jie tapo milijonierių aukomis – būtent jie, nusprendę išbandyti naują pramogą, žmonių medžioklę, suorganizavo šį žiaurų žaidimą…
Filme nemažai ironijos ir pajuokų skiriama pasišaipymui iš žmonijos gelbėtojų, laisvą nuo kovos su badu, AIDS bei globaliniu atšilimu laiką leidžiančių pakankamai ekstravagantiškai. Perdėtas politkorektiškumas ir kova už lyčių lygybę sulaukia savo strėlių.
Nors filmas priskiriamas trilerio bei siaubo žanrui, būtų sunku teigti, kad jis pritampa siaubo filmų nišoje, nes yra pernelyg smagus žiūrėti. Ir išties gąsdinančio jame nedaug. Būtent laisvai besiliejantis kraujas ir aršus žudynių įkarštis tampa kone didžiausia pramoga žiūrovams, bet juosta neturėtų atbaidyti ir tų, kurie ne itin žavisi tokiomis detalėmis.
Tolimesniame siužete smagiai paliečiama ir politikos tema – milijonieriai pasirodo esą elitiniai liberalai, o iš pirmo žvilgsnio visiškai skirtingus jų taikinius taip pat sieja vienas bendras dalykas: visi jie yra konservatorių šalininkai. Taigi, viso siužeto metu netrūksta satyros, kuri puikiai dera su ganėtinai švelniais siaubo elementais. (V. Š.)
6. „BEŽDŽIONĖ“ (The Monkey, 2025)
Stepheną Kingą kine vis dar lydi stabili sėkmė. Kasmet ekranizuojami jo kūriniai – romanai, apysakos ir net trumpi apsakymai. Pagal vieną jų šiemet režisierius Osgoodas Perkinsas susuko iš tikrųjų baisų ir smagų trilerį „Beždžionė“, kurį neseniai matėme didžiuosiuose ekranuose.
Osgoodas Perkinsas yra tikrai paklausą turintis aktorius, kurio vaidmenų sąrašas perkopė dviejų dešimčių ribą. Bet jam to negana. 2015-aisisais metais pabandęs režisuoti jis pamėgo ir šį užsiėmimą, juolab kad trileris „Vasaris“ (February), pasakojantis apie tai, kaip žiemos atostogų metu dvi mokinės mergaičių internatinėje mokykloje susiduria su bauginančia būtybe, susilaukė nemenko dėmesio.
Trileriai buvo ir kiti jo režisuoti filmai. Neseniai matėme jo „Sielų kolekcionierių“ (Longlegs), kuriame serijinį žudiką vaidina Nicolas Cage‘as.
„Beždžionė“, jei tikėsime internetiniu resursu www.imdb.com., yra jau 397-oji (!) „siaubų karaliumi“ seniai vadinamo Stepheno Kingo kūrinių ekranizacija. Kaip dažniausiai būna, ir šis siaubingas siužetas priverčia pamąstyti apie mirtį, bet daro tai pasitelkus juodosios komedijos stilistiką, kurioje rafinuoto keršto įrankiu tampa žaislinė beždžionėlė su būgnu (S. Kingo apsakyme vietoje būgno buvo lėkštės).
Šio tikrai nesimpatiškai atrodančio žaislo mirtiną galią pajuntame jau žiūrėdami filmo prologą.
O prasidėjo šiurpių įvykių grandinė, kai dvyniai Halas ir Bilas Šelburnai sendaikčiais užgriozdintoje tėvo namo palėpėje rado senovinį žaislą – būgneliais grojančią beždžionę – jie net neįtarė, kad jų gyvenimas pasikeis amžiams. Pirmoji su žaislu susijusi mirtis berniukus šokiravo, o po antros ir trečios juos apėmė tikras siaubas. Dvyniai ėmė įtarti, kad šias mirtis kažkokiu magišku būdu sukelia būtent jų beždžionė.
Todėl broliai įdėjo žaislą į dėžę su akmenimis, apraizgė grandinėmis ir įmetė į apleistą šulinį. Mirtys liovėsi, berniukai pamažu užaugo ir jų keliai išsiskyrė.
Bet kartą Halas gauna žinią iš brolio (vaikystėje dvynius filme vaidina Christianas Convery, o suaugusius – Theo Jamesas), kad beždžionė sugrįžo, visi paauglystės košmarai vėl tampa ryškūs, tarsi būtų nutikę vakar. Policijos tyrėjams ir kitiems žmonėms šios keistos mirtys atrodo tiesiog šiurpūs sutapimai, tačiau dvyniai žino tikrąją tiesą.
Vis dar veikiantis mechaninis žaislas paklūsta savoms taisyklėms: kai tik užgroja muzika ir beždžionė ima mušti būgną, būtinai kas nors numiršta. Numatyti, kur vėl smogs likimas ir kas bus kita auka, neįmanoma. Čia jau kaip su rusiška rulete…
Brolių požiūris į mirtį nešantį mechanizmą išsiskiria: Halas įsitikinęs, kad mirtis sėjantį žaislą reikia kuo greičiau sunaikinti, o Bilą, regis, žavi žaisle slypinti fatališka galia…
P.S. Kad likimo keliai iš tikrųjų keisti, liudija šio filmo režisierius Osgoodas Perkinsas, kurio tėvas Anthony Perkinsas 1960-aisiais metais Alfredo Hitchcocko trileryje „Psichopatas“ suvaidino vieną šiurpiausių pasauliniame kine serijinių žudikų Normaną Beitsą ir 1992-aisiais mirė nuo AIDS…
Filme veikėjai negali kontroliuoti nelaimių, kurios vyksta aplink juos. Daugelis kritikų pastebėjo, kad ši tema glaudžiai susijusi su paties režisieriaus gyvenimu. Tėvo mirtis ir motinos žūtis per Rugsėjo 11-osios išpuolius buvo tragedijos, kurių jis negalėjo nei numatyti, nei sustabdyti.(G.J.)
5. „TINKAMAS KŪNAS“ (Suitable Flesh, 2023)
Vis dažniau pasaulio ekranuose pasirodo naujos rūšies siaubo filmai, vadinami naujadaru „kūno trileriai“ (Body horror). Taip dabar tituluojami sparčiai populiarėjantys siaubo filmai, piktnaudžiaujantys smurtu, kankinimais ir kruvinomis fiziologinėmis detalėmis. Ne vieną jų pastaruoju metu teko recenzuoti.
Dabar į šią gretą stojasi režisieriaus Joe Lyncho „kūno trileris“, pavadintas „Tinkamu kūnu“ (Suitable Flesh). Jis sukurtas pagal gotikinio siaubo literatūros klasiko Hovardo P. Lovecrafto apsakymą „Padaras ant slenksčio“ (The Thing on the Doorstep).
Parašytas 1933 metais ir pirmą kartą paskelbtas 1937-aisiais žurnale „Weird Tales“ apsakymas, priklauso autoriaus ilgai plėtotai Ktulhu mitologijai (Cthulhu Mythos) ir pasižymi tamsia, psichologine bei kosminio siaubo atmosfera.
„Padaras ant slenksčio“ yra vadinamoji sielų mainų istorija, kuri sukasi apie asmenybės kontrolę ir okultines galias, leidžiančias perkelti protą iš vieno kūno į kitą.
Pagrindinė šio kūną iš siaubo paralyžiuojančio apsakymo veikėja yra iš mistinio Insmuto miesto kilusi Asenat Vait, kuri, kaip pasirodo, yra valdoma savo mirusio (o gal ir ne?) tėvo mago sielos. Šių okultinių eksperimentų auka tampa ir jaunuolis Edvardas Derbis ir jį nužudęs draugas Danielis Aptonas, kuris ir pasakoja šią kraupią istoriją.
Filmas „Tinkamas kūnas“ tikrai nėra klasikinio apsakymo ekranizacija, o greičiau čia tas atvejis, kai panaudojami keli motyvai. Didelę patirtį siaubo kino srityje turintis scenaristas Dennis Paoli, ne kartą kinui adaptavęs H. P. Lovecrafto kūrybą, šį kartą smarkiai perdirbo literatūrinį šaltinį, tamsią detektyvinę istoriją pavertęs juodąja komedija apie maniakišką apsėdimą.
Konceptualiai filmas „dekoruojamas“ kaip mistinis siaubo filmas, žaidžiantis sąmonės keitimo idėja. Veiksmas čia plėtojasi mūsų laikais, o pagrindinė veikėja yra daktarė Elizabet Derby (mistiniai trileriai ją vaidinančiai aktorei Heather Graham – jokia naujiena!), pagyvenusi, bet patraukli moteris, praktikuojanti psichoterapeutė ir populiarių mokslo knygų autorė.
Už žmogžudystę patekusi į psichiatrinę ligoninę Elizabet pasakoja savo draugei daktarei Danielai Apton (akt. Barbara Crampton) apie jos įvykdyto nusikaltimo aplinkybes.
Viskas prasidėjo tą dieną, kai pas Elizabet be išankstinės registracijos atėjo akivaizdžiai sutrikęs jaunuolis Eisa Vaitas (Jude‘as Lewis) ir ašarodamas paprašė pagalbos. Pasak vyro, mirštantis jo tėvas Efraimas (akt. Bruce‘as Davisonas) bando užvaldyti jo kūną. Elizabet stengiasi surasti profesionalų paaiškinimą, tačiau iš karto tampa savo naujo paciento smurtinio priepuolio liudininke. Ir tai yra tik bauginančių įvykių pradžia…
Patekusi į paslaptingo paciento kerus, Elizabet netrukus pati pasiduoda aistros bangai, o tada piktadarių protas pradeda vis labiau skverbtis ir į jos kūną, paversdamas ramią moterį piktavališka furija. O baisiausia tai, kad moteris nežino, kaip apsisaugoti nuo senovinės magijos.
Šie kontrastai nulems geriausias filmo scenas – nuo įnirtingo sekso šalia šviežio lavono iki Elizabet žaidimų su peiliu miegamajame, kai jos tylenis vyras atskleidžia polinkį į santykius, kuriuose kietai dominuoja moteris.
Ne tik sekso (beje, pateikiamo neperžengiant pavojingos ribos), bet ir kraujo bei žiaurių scenų taip pat netruks, ir autoriai visas jas rūpestingai išsklaido po visą filmą, vis didindami jų porcijas artėjant finalui. Tačiau pateisinant juodosios komedijos reikalavimus gausiai rodomas smurtas pateikiamas atvirai humoristiniu būdu. (G.J.)
4.„ŠTURMAS“ (Onslaught, 2026)
Šiuolaikiniai siaubo filmų kūrėjai mus pratina prie naujadarų, ne tik tokių, kaip „kūno trileriai“ (šioje apžvalgoje taip vadintinas „Tinkamas kūnas“), bet ir slešerių (angl. Slasher), kuriems, be abejonės, priskirtinas neseniai mūsų didžiuosiuose ekranuose viešėjęs „Šturmas“.
Slešerių grupei priskiriami siaubo filmai, kurių pagrindinis veiksmas sukasi apie žudiką psichopatą, tykantį savo aukų, jas persekiojantį ir žudantį įvairiais smurtiniais būdu. Vienu žymiausiu tokio tipo filmu, tapusiu klasika, laikomas 1996 metais režisieriaus Weso Craveno sukurtas „Klyksmas“ (Scream), kuriame žudiko veidą slepianti siaubinga kaukė tapo vienu iš labiausiai kine atpažįstamu simboliu.
Siaubo kino taisykles gerai įsisavinęs Adamas Wingardas (visi jo režisuoti filmai yra siaubo trileriai) lieka ištikimas mėgstamiausiam žanrui ir naujausiame filme. „Šturmas“ buvo reklamuojamas kaip „pašėlęs, adrenalino kupinas trileris, kuriame susiduria karinis eksperimentas, išgyvenimo instinktas ir nesustabdomas smurtas“. O pati filme pasakojama istorija buvo pristatoma taip: „Kai iš slaptos karinės laboratorijos ištrūksta tai, ko niekas neturėjo pamatyti dienos šviesoje, prasideda žūtbūtinė kova, kurioje išliks tik tie, kurie pasiruošę atsakyti smurtu į smurtą“.
Nors šiais laikais filmų kūrėjai (ypač jauni) stengiasi parodyti, kad jie gerai įvaldę modernius veiksmo ir fantastinis kino triukus, „Šturmas“ atrodo taip, tarsi būtų susuktas ne dabar, o prieš kokius du dešimtmečius.
Kažkur didžiulėse Naujosios Meksikos dykvietėse gyvenanti Selesta (akt. Adria Arjona) dirba priekabų parko vadove. Ji – buvusi elitinė armijos snaiperė, kurios spintoje – įspūdingas automatinių ginklų arsenalas. O dukra Deizė (Blake Kennedy), kuri grįžta namo savaitgaliais, serga sekinančiu potrauminio streso sutrikimu. Be retkarčiais pasireiškiančio nervinio rankų drebėjimo, nuolatinių kivirčų su buvusiu vyru ir pastovaus poreikio išgauti nuomą iš mažos bendruomenės marginalizuotų gyventojų, iškyla dar viena problema: iš netoliese esančios privačios karinės bazės pabėgo trys superkariai, pavadinti juokingomis pravardėmis – Verksnys (akt. Tyleris Hallas), Tarakonas (Dave‘as Campbellas) ir Mėsininkas (Alexas Pereira), ir jie nesustos, kol nesunaikins visų gyvų padarų rajone.
Priekabų parko gyventojai, deja, patenka į karinių bepročių kryžminę ugnį, ir Selesta privalo panaudoti savo laikinai „įšaldytus“ karinius įgūdžius, kad apsaugotų save, dukrą ir kelis kaimynus.
Du priešpaskutiniai A. Wingardo filmai GODZILA PRIEŠ KONGĄ (Godzilla vs. Kong, 2021 m.) ir GODZILA IR KONGAS: NAUJA IMPERIJA (Godzilla x Kong The New Empire, 2024 m.) pasakojo apie japonų sugalvotą fantastinę pabaisą, kurią pastaruoju metu labai pamėgo Holivudas.
Palyginti su šitais dviem fantastiniais blokbasteriais „Šturmas“ atrodo kaip kuklus kamerinis filmas, nuo kurių ir prasidėjo A. Wingardo karjera („Šturmas“ kainavo vos 3.2 mln. dolerių).
Pats A. Wingardas pripažino, kad „Šturmas“ iš tikrųjų yra „kinas apie kiną“: filme tikrai daug citatų iš Johno Carpenterio filmų „13-osios nuovados apgultis“ (1976 m.) ar „Helovinų“ serijos (režisierius net sakėsi norėjęs sukurti filmą, kuriame Michaelo Myerso žudikas, įgijęs karinius įgūdžius armijos mokymo stovykloje, dabar lakstytų ne su peiliu, o su kulkosvaidžiu…). O vyriausybės agentą Beilorą suvaidinęs Michaelas Biehnas atrodo taip, tarsi čia būtų atkeliavęs tiesiai iš „Terminatoriaus“.
Žodžiu, anot vieno užsienio recenzento, „Šturme“ yra tiek daug meilės senajam veiksmo kinui, kad naujoms idėjoms vos lieka vietos. Kiekvienas elementas čia yra gražus atskirai: įžanginiai titrai, muzika, kaukės, ginklai, spalvos. Tačiau kartu visa tai atrodo kaip labai įmantrus nuotaikų stendas“.
„Šturmas“ nuolat svyruoja kažkur tarp žanrų. Filmo pavadinimas žada veiksmą, ir ekrane netgi pasirodo atgalinis skaičiavimas, tarsi įspėjimas: būkite kantrūs: tai, dėl ko susirinkome, tuoj prasidės.
„Šturmas“ trunka tik pusantros valandos, bet tai, ko gero tas atvejis, kai norėtųsi, kad jis būtų gerokai ilgesnis. Tada būtų galima labiau išplėtoti ir patį siužetą, ir daugybę antraeilių veikėjų, kurių charakteriai nužymėti tik punktyru. Nes vos tik prasideda tikrasis veiksmas, horizonte grėsmingai išnyra finaliniai titrai. (G.J.)
3.„EKSHUMACIJA“ (Pamyo / Exhuma, 2024)
Gimtojoje Pietų Korėjoje šis režisieriaus Jang Jae-hyuno mistinis siaubo trileris jau pateko į pelningiausių visų laikų filmų šešetuką ir sėkmingai rodomas pasaulio ekranuose. Tik vadinamas dažnai vis kitaip: anglakalbėse šalyse „Ekshumacija“ (Exhuma), ispaniškai kalbančiuose šalyse – „Šėtono kapas“ (La Tumba Del Diablo), o kai kur klaikiai hipnotizuojančiu „Kapo šauksmu“.
Tai trečiasis režisieriaus Jang Jae-hyuno filmas, ir jo recenzentai jau samprotauja apie tai, kad jo kūrėjui, ir anksčiau išmėginusiam mistinio siaubo trilerio receptą, pavyko surasti jeigu ne sėkmingo hito formulę, tai bent jau gerą balansą tarp siaubų, realistinio įtikinamumo, okultizmo praktikų ir istorinių randų.
Trys jaunos moterys ligoninės palatoje atlieka ritualą, kad išsiaiškintų, kas sužalojo jų draugą Yun Bong-gilą, buvusį sportininką, kuris metė karjerą, kai buvo atskleista jo šamaniška dovana.
Moterys surengia mini dramą „vakarienė“, aptardamos patiekalus, kuriuos planuoja valgyti, ir pažįstamus, kuriuos turėtų pakviesti. Apsėstas nežinomos būtybės, Yunas, atsigavęs iš komos būsenos, sureaguoja ir priima žaidimą, pasiduodamas trijų Pietų Korėjos šamanų (mudan) manipuliacijoms.
Pati piktoji dvasia slypi kape Rytų Korėjos kalnuose, netoli sienos su Šiaurės Korėja. Kapą turtingo kliento prašymu iškasė mistinių ir laidojimo praktikų specialistai, nežinodami apie viduje slypintį begalinį blogį. Šią nedėkingą užduotį pradėjo Parkų šeima, turtingi korėjiečiai, ilgai gyvenantys Jungtinėse Valstijose ir, regis, praradę dvasinį ryšį su savo tėvyne. Tačiau ilgai lauktas pirmagimis – tiksliau, jo nepaliaujamos raudos – priverčia Ji-yongą (Kim Jae-chul) kreiptis pagalbos ne į gydytojus, o į kitokios srities specialistus.
Galiausiai susirenka ketvertas, kad kovotų su tuo, kas pasirodo esąs šeimos prakeiksmas: daug žadanti šamanė Lee Hwa-rim (Kim Go-eun), nusprendusi, kad Parkus kankina „kapo šauksmas“, jos asistentas Yoon Bong-gil (Lee Do-hyun), laidojimo biuro direktorius Ko Young-geun (Yoo Hae-jin) ir geomantas (būrimo bei magijos specialistas) Kim Sang-deok (Choi Min-sik), kuris jau 40 metų padeda žmonėms rasti tinkamus, fengšui atitinkančius laidojimo plotus.
Vos pamatęs kraštovaizdį pakeliui į vietą, jis įtarė, kad kažkas negerai, ir tik tada įsitikino, kad reikalai iš tikrųjų nieko gero nežada: aplinkui klaidžioja lapės (blogas ženklas), o dirvožemis netinkamas šventiems ritualams. Trumpai tariant, tampa aišku, kad klientas moka pusę milijono dolerių ne šiaip sau…
Pastaruoju metu per trumpą laiką matėme kelis anglakalbius filmus apie egzorcizmą, kuriuose velnio apsėstiems žmonėms jų kančias lengvino Russellas Crowe („Egzorcizmas“, 2024 m.), Alas Pacino („Ritualas: Emmos Schmidt egzorcizmas“, 2025 m.), Patrickas Wilsonas ir Vera Farmiga („Išvarymas 4: Paskutinės apeigos“, 2025 m.). Netrukus pamatysime psichologinį ir religinį siaubo filmą „Leviticus“ (2026 m.), kuriame keli paaugliai provincijos miestelyje susiduria su radikaliu dvasiniu „išlaisvinimo gydymu“ (egzorcizmu), o pavasarį turėtume sulaukti siaubo trilerio „The Exorcist: Martyrs“ (2027 m.), žadančio „visiškai naują žvilgsnį į kultinę „Egzorcisto“ visatą“. Filme, kuriame vaidina Scarlett Johansson, pasakojama apie motiną, kovojančią dėl apsėstos dukters sielos, kuriai padėti bando praeities demonų kankinamas dvasininkas.
O „Ekshumacijoje“ regime azijietišką amžino siužeto apie apsėdimą ir demonų egzorcizmą versiją.
Čia intrigai pamažu skleidžiantis, po prosenelio karstu, užkastu nepažymėtame kape atokiame kalno šlaite, atrandamos naujos grėsmingos paslaptys. Iš amerikietiškų filmų daugmaž pažįstamas egzorcizmo procedūras čia regime transformuotas į vakariečiams visiškai egzotiškai atrodančias kažkokias karštligiškas improvizacijas. Staiga paaiškėja, kad ant kortos pastatyta ne tik intrigą užkūrusio nepaliaujamai verkiančio nekalto vaiko gyvybė, bet ir visos jo šeimos narių ramus miegas. Bet ir to filmo autoriams negana: ant kortos pastatytas keturių herojų, kurie neapgalvotai imasi neįmanomos užduoties, gyvybės, o jų praktiškai nenugalimas priešininkas laiko visą Korėją po savo nematomu jungu…
Nieko panašaus tikrai dar nesame matę! (G.J.)
2. „ŽUDYK“ (Kill, 2023)
Kur dingo tie palaiminti mano ankstyvos jaunystės laikai, kada kino teatrai lūždavo nuo žiūrovų antplūdžio, kai buvo rodomi sentimentalūs indų filmai apie dainuojančius ir šokančius įsimylėjėlius, kurių meilei amžinai trukdo intrigantai, konkurentai ar porelės draugystei besipriešinantys piktieji giminaičiai.
Dabartins Indijos kinas pasikeitė neišpasakytai. Neveltui jau seniai žinome apie BOLIVUDĄ, kuriame dabar masiškai gaminami įvairių žanrų (ne vien melodramos, kaip anksčiau) filmai – kriminaliniai trileriai, fantastiniai blokbasteriai, romantiškos nuotykių juostos apie baikerius ar veiksmo filmai apie samdomus žudikus, kurie mėgdžioja vakarietiškus (visų pirma amerikietiškus) kino modelius ir dažnai tiesiog perpasakoja gerai žinomus filmus hindi maniera.
Būtent toks yra ir indų režisieriaus Nikhilo Nagesho Bhato veiksmo trileris lakonišku pavadinimu „Žudyk“ (Kill), kuris vos internete pasirodžius jo pirmajam reklaminiam treileriui, buvo pramintas „indišku Džonu Vyku traukinyje“.
Praktiškai šiuo apibudinimu filmo recenziją galima būtų ir pabaigti. Nes sutapimų su Keanu Reeveso veiksmo epopėjomis yra praktiškai kiekvienoje scenoje.
Pagrindinis filmo personažas – Indijos specialiųjų pajėgų karininkas Amritas Rathulas keliauja traukiniu, į kurį taip pat įlipa 40 vyrų gauja. Traukinyje taip pat yra Amrito mylimoji. Čia net jokių burtų nereikia, kad suprastum, jog žiaurūs konfliktai neišvengiami. Ir jie prasidės negaištant brangaus laiko.
Indai gerai žino jų šalies mitologijos personažą – karingos Nepalo tautos narį Bišnu Šreštą, kuris vienas pats kovojo su 40 ginkluotų banditų per Indiją keliaujančiame traukinyje ir nugalėjo. Jis, kaip ir kiekvienas indas, aišku, žinojo apie Mahatmą Gandį, mokiusį tautiečius nesipriešinti smurtui. Bet juk tai buvo taip seniai! O dabar siekiant sumažinti nusikalstamumą šalyje, reikia imtis radikalių priemonių ir ypatingų bei unikalių indiškų ginklų – khukuri (lietuviškai – kukri). Tai nacionalinis Nepalo ginklas – peilis arba trumpasis kalavijas, pasižymintis savita, į vidų įlinkusia geležte. Didžiojoje Pietų Azijos dalyje jis naudojamas tiek kaip artimos kovos ginklas, tiek kaip įprastas įrankis pjaustymui ar kapojimui.
Nėra jokio reikalo ir prasmės atpasakoti filmo siužeto. Galima tik pajuokauti, kad filmo autoriai puikiai iliustruoja seną Lietuvos kariūnų priesaiką „Be reikalo nepakelk, be garbės nenuleisk!“
Būtent taip Indijoje reikalaujama elgtis ir su kukriu: jeigu jau ištraukei šį mirtiną ginklą iš makšties, tai jau nebegalima ašmenis grąžinti atgal, nors kartą jų neįdūrus į bent vieno priešo kūną.
Na, o jeigu tų priešų yra keturiasdešimt, tai nėra ko stebėtis, kad kraujas trykšta beveik kiekviename filmo kadre. Jei patinka tokie gerai choreografuotų skerdynių spektakliai, tikrai liksite patenkinti. Ir, žinoma, lauksite naujausio filmo apie Džoną Vyką su Keanu Reevesu… (G.J.)
1. „ĮTŪŽUSIEJI“ (Huo zhe yan / The Furious, 2025)
Prieš kalbant apie japono Kenji Tanigakio Kinijoje sukurtą veiksmo filmą „Įtūžusieji“, būtų pravartu priminti apie senokos praeities įvykius.
Aštuntojo dešimtmečio pradžioje, dar nesulaukęs nė 30 metų, kenpo, dziudo ir aikido meistras japonas Yasuaki Kurata filmavosi Honkongo studijose masiškai tada gamintuose veiksmo filmuose. Ten jis susidraugavo su Bruce’u Lee, išmoko kung fu paslapčių iš legendinio Lau Ka-leungo ir sukaupė įspūdingą filmų sąrašą.
Tačiau sugrįžus į gimtinę, kur taip pat jau buvo įsibėgėjęs veiksmo filmų bumas, Kuratai buvo sunku integruotis į darniai veikiančią sistemą. Galiausiai, nenorėdamas prarasti įgūdžių, Yasuaki perėjo į televiziją, tačiau ten jis buvo nepatenkintas kaskadininkų darbo kokybe: jų judesiai buvo per lėti, o tai gaišino laiką ir reikalavo daryti daugiau dublių brangiai kainuojančioje kino juostoje.
Tada Kurata įkūrė savo vardu pavadintą mokyklą „Kurata Action Club“ (dar žinomą kaip „Kurata Promotion“) ir pradėjo ugdyti savo kaskadininkus. Netrukus „Kurata Promotion“ tapo tarptautinių veiksmo filmų kūrėjų mokymo vieta. O tarp gabių absolventų buvo Kenji Tanigaki.
Savo sugebėjimus jis jau kaip režisierius pademonstravo trijuose veiksmo filmuose iš „Šinobi“ serijos. Japoniškus šinobius geriau žinome kitu vardu – nindzės: tai slaptieji feodalinės Japonijos kariai, šnipai ir samdiniai, atlikinėję infiltracijos, sabotažo bei žvalgybos užduotis. Šis terminas šiandien ypač populiarus popkultūroje, pavyzdžiui, anime ir mangose.
Visuose trijuose filmuose dviem geriausiems draugams skirtinguose kontekstuose tenka spręsti tą pačią dilemą – išsivaduoti iš mirtinai pavojingos šinobių hierarchijos gniaužtų, arba žūti.
Kurdamas šiuos filmus Tanigaki efektyviai modifikavo klasikines senosios mokyklos Honkongo technikas – plataus plano kadrus, ritminį montažą ir sudėtingus kameros judesius.
Šį profesinį įdirbį jis meistriškai išnaudoja ir naujausiame filme „Įtūžusieji“.
Pagrindinis veikėjas čia yra kuklus nebylys darbininkas Vang Vėjus (akt. Xie Miao). Jis gyvena Honkonge, augina dukrą ir stengiasi likti nepastebėtas. Tačiau kartą mergaitę pagrobia nusikaltėlių gauja, o policija praktiškai ignoruoja tėvo prašymą padėti, todėl Vangas pats imasi tyrimo. Jis suvienija jėgas su žurnalistu Navinu (Joe Taslim), kuris taip pat ieško savo dingusios žmonos. Kartu šie du vyrai atskleidžia galingą prekybos žmonėmis tinklą: nusikaltėliams priklauso ne tik gamyklos ir naktiniai klubai, bet ir pusė Honkongo policijos pajėgų.
Filmas sukurtas taip, kad siužeto struktūra daro veiksmo scenas nenuspėjamas: net jei pasakojamos istorijos planas numato kiekvieno segmento pabaigą, autoriai atsisako įprastos dinamikos ir kiekvieną kovą paverčia atskira istorija. Filme nemažai scenų, kuriuose priartėjama prie hiperrealizmo, tačiau stengiamasi nežengti į kraštutinumus.
Finalinėje kovoje susiduria penki priešininkai: du protagonistai, du antagonistai ir vienas chaotiškas elementas (!), nepriklausantis jokiai frakcijai. Septyniolikos minučių trukmės skerdynės kupinos koncentruotos informacijos apie kovos stilius, veiksmų motyvus, emocines būsenas ir konkrečių situacijų ypatybes.
Visgi šio filmo žiūrovus reikėtų perspėti, kad būtų pasirengę pamatyti neįprastus vaizdus, dėl kurių per premjerą Toronto tarptautiniame kino festivalyje iš kino salių teko išvesti tokio kino šokiruotus žiūrovus.
Bet jeigu ištversite tokį seansą, nemaža galimybė, kad papildysite šio žanro gerbėjų ir žinovų gretas. (G.J.)
