Filmo "The Clovehitch Killer" kadras

Jau priprantame prie to, kad aukštos meninės kokybės filmų dažniau galime rasti filmus ir serialus produkuojančiose internetinėse platformose. Viskas prasidėjo nuo „HBO“, vėliau su ja konkuruoti pradėjo “Netflix”, o dabar vis garsiau kino rinkoje prisistato „Amazon“. Gero kino mėgėjams tai tik į naudą – juk visais laikais sveika konkurencija pagimdo kokybiškesnį rezultatą.

„Netflix“ kataloge galima rasti ne tik didelio biudžeto hitų ar plačiai išreklamuotų detektyvų, bet ir mažiau žinomų kriminalinių filmų, kurie neretai nustebina originaliomis istorijomis, netikėtais siužeto posūkiais ir įsimintinais personažais. Nuo tamsių, psichologinių trilerių bei pavojingų nusikaltėlių portretų iki istorijų apie godumą, apgaulę, pinigus ir moralines ribas – šie filmai įrodo, kad geras kriminalinis kinas nebūtinai turi būti garsiai reklamuojamas, jog paliktų įspūdį.

Šį kartą pristatome 10 neįtikėtinai puikių kriminalinių filmų, kuriuos galima atrasti “Netflix” platformoje.

Filmo “The Clovehitch Killer” kadras

10. „KLOUHIČO ŽUDIKAS“ (The Clovehitch Killer, 2018)

Šis kriminalinis trileris laisvai paremtas tikra JAV serijinio žudiko Denniso Raderio (žinomo kaip BTK) istorija.

Pradžioje reikėtų paaiškinti kelis dalykus. Pradėkime nuo pavadinimo. „Clove Hitch“ anglų kalboje reiškia piemenų mazgą – specifinį virvės surišimo būdą, naudojamą skautų ir jūreivių, kurį šio filmo žudikas palikdavo kaip savo ženklą nusikaltimo vietose. Todėl aiškumo dėlei kai kuriuose šalyse filmas buvo vadinamas „Mirties mazgu“ arba „Mazgų žudiku“.

1974–1991 metų laikotarpiu Vičitos (Kanzasas) apylinkėse Dennis Lynnas Raderis (gim. 1945 m.) nužudė mažiausiai dešimt moterų, ir šie nusikaltimai ilgai buvo neišaiškinti. Ilgai ieškotas maniakas net gavo pravardę BTK (angl. Bind, Torture, Kill – „surišti, kankinti, nužudyti“).

Žudikas daugiau nei dešimtmetį siuntė laiškus, eilėraščius ir aukų daiktus vietos laikraščiams bei televizijai, taip erzindamas policiją ir siekdamas dėmesio.

Niekam neįtariant, Raderis gyveno įprastą šeimos gyvenimą: buvo vedęs, augino du vaikus, dirbo apsaugos sistemų montuotoju, vėliau – savivaldybės pareigūnu, taip pat buvo aktyvus vietos liuteronų bažnyčios bendruomenės pirmininkas.

Kai nusikaltėlis pagaliau buvo suimtas, paaiškėjo, kad žiaurus maniakas ilgai sugebėjo slėptis po pavyzdingo tėvo, uolaus bažnyčios nario ir skautų vadovo kaukėmis.

Įkliuvo jis 2005 metais, kai policijai atsiuntė lankstųjį diskelį (floppy disk), kuriame tyrėjai aptiko ištrintų dokumentų metaduomenis. Ši informacija ir atvedė tiesiai prie bažnyčios kompiuterio ir paties Denniso Raderio.

Galiausiai Raderis prisipažino įvykdęs visas dešimt žmogžudysčių ir buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos (subendrinus jam skirtas 10 bausmių be galimybės išeiti į laisvę anksčiau laiko).

Režisieriaus Duncano Skileso filme veiksmas ir plėtojasi religingame, ramiame bei konservatyviame Kentukio miestelyje Vidurio Vakaruose, kurį prieš dešimtmetį sukrėtė serija sadistiškų žmogžudysčių. Pavyzdingas paauglys, skautas ir bažnyčios savanoris Taileris (akt. Charlie Plummeris) tarp savo gerbiamo ir bendruomenėje mylimo tėvo Dono (akt. Dylanas McDermottas) daiktų randa šiurpių nuotraukų. Pirmąją – nuogos moters nuotrauką aptinka tėvo pikape per pasimatymą su mergina, kitus įkalčius jau namuose – dingusių moterų nuotraukas, jų vairuotojo pažymėjimus ir pornografinius žurnalus.

Daugybė nerimą keliančių radinių sugriauna tobulos šeimos iliuziją ir priverčia vaikiną įtarti, kad jo paties tėvas gali būti tas pats nesugautas serijinis žudikas ir imtis ryžtingesnių veiksmų. Kartu su vietine mergina atsiskyrėle bendraamže Kase (akt. Madisen Beaty) Taileris pradeda slaptą tyrimą, kad išsiaiškintų tiesą.

Šio nepriklausomo režisieriaus projekto premjera buvo numatyta dar 2016 m. Filmo laukiantys kritikai spėliojo, kad tai turėtų būti dar viena istorija, pagrįsta serijinio žudiko archetipu, t.y. apie žmogų, tramdantį savo vidinius demonus ir smurto veiksmais realizuojantį savo liguistą maniją. Panašius lūkesčius „Klouhičo žudiko“ autoriai pateisina tik iš dalies.

Dylanas McDermottas, vaidinantis Doną, vengia tokiais atvejais dažnai pasitaikančio vienplaniškumo ir išnaudoją plačią savo personažo nestandartinių potėpių charakterizacijos paletę, kurioje sunkiai dera visiškos antagonistinės priešingybės: viename poliuje – linksmuolis pavyzdingas tėvas, gerbiantis teologinius principus bei cituojantis Bibliją ir pusryčiams visiems kepantis blynus, bet kitomis aplinkybėmis tampantis grėsmingu dvilypiu žmogumi, nešvankiai juokaujančiu žudiku.

Panašių paradoksų filme bus ir daugiau. Tik žiūrėti jį reikėtų maksimaliai susikaupus. (Gediminas Jankauskas)

Filmo “Wheelman” kadras

9. „VAIRUOTOJAS“ (Wheelman, 2017)

Mėgstu kartoti, kad tikrai nesibaiminu Dirbtinio Intelekto visu pirma todėl, kad niekad nenorėsiu, jog jis už mane galvotų. O štai kaip pagalbininkas greitai randant reikalingą informaciją jis jau dabar yra spartesnis už kitus konkurentus.

Į mano užklausą, kokie yra vaidybiniai filmai, kuriuose absoliučiai visas veiksmas vyksta automobilyje, DI vos per tris sekundes pateikė dviejų dalių tokių filmų sąrašą – pirmajame penki pavadinimai filmų, kuriuose absoliučiai visas veiksmas vyksta automobilyje. Antrajame sąraše dar keturi filmai kuriuose automobilyje vyksta didžioji veiksmo dalis.

Jei kada žiūrėsite režisieriaus Jeremy Rusho veiksmo trilerį lakonišku pavadinimu „Vairuotojas“ (Wheelman, 2017 m.), būtinai prisiminsite panašią istoriją, matytą filme „Lokas“ (Locke, 2013 m., rež. Stevenas Knightas). Jame beveik pusantros valandos aktoriaus Tomo Hardy suvaidintas architektas, mylimas vyras ir dviejų vaikų tėvas Aivanas Lokas vėlyvą vakarą automobiliu priverstas važiuoti iš Velso į Londoną. Nors važiuoti neturėjo. Bent jau ne šiandien. O dabar kelio atgal nebėra, nes ant kortos – viskas, kas gyvenime brangiausia.

Viso filmo metu matome tik automobilyje BMW įkalintą vyrą, dažnai priversta atsakinėti į telefono skambučius.

Tokie filmai, kad neprarastų žiūrovo dėmesio, privalo turėti du gelžbetoninius dėmenis – tvirtai suręstą dramaturgiją ir stiprų charizmatišką pagrindinio vaidmens atlikėją. Abu šie dėmenys filme „Lokas“ yra nepriekaištingi.

Tą patį galima sakyti ir apie 80 minučių trunkantį „Vairuotoją“. Tik čia yra daugiau personažų, o pagrindinis veikėjas yra visai kitokios kategorijos žmogus – iš kalėjimo pabėgęs vyras (mes net nesužinome jo vardo), kuris dabar privalo atidirbti skolą nusikaltėlių bosams. Jis turi pristatyti du banditėlius į banką ir nuvežti juos į nurodytą vietą, anksčiau nei atvyks policija.

Vairuotojas neuždavinėja jokių klausimų ir yra pabrėžtinai santūrus: jam tereikia savo dalies, kad galėtų sumokėtų seną skolą.

Tačiau vykdant banko apiplėšimą viskas pakrypsta netikėta linkme: operacijos įkarštyje vairuotojas sulaukia netikėto skambučio iš nežinomo numerio ir supranta, kad buvo išduotas. Dabar vairuotojas virsta kurjeriu, kuris negali pasitikėti niekuo.

Turėdamas tik automobilį, pilną grynųjų, jis privalo išsiaiškinti, kas jį apgavo, ir tuo pat metu apsaugoti savo trylikametę dukrą bei buvusią žmoną nuo mirtino pavojaus.

Filmo siužetas nesudėtingas, išskyrus tai, kad 95 % scenų vyksta viename automobilyje arba šalia jo, ir visą šį laiką ekrane matome praktiškai tik Franką Grillo, kurio personažas be paliovos kalba telefonu, naktį važinėja miesto gatvėmis ir automatu pro langą grasina persekiotojams.

Ar to pakanka geram filmui?- O čia jau priklauso nuo pačių žiūrovų. Vieniems gi neatsibosta žiūrėti ant vieno kurpaliaus sukurptą veiksmo epopėją „Greiti ir įsiutę“ (Fast & Furious): dabar, beje, kuriama jau dešimtoji (!) dalis. Tai kodėl gi kamerinio kino gerbėjai negalėtų pasidžiaugti visiška tokių beprotiško tempo veiksmo trilerių priešingybe? (G.J.)

8. „KUPONŲ KARALIENĖS“ (Queenpins, 2021)

Moterys nugalėtojos dabartiniame amerikiečių kine pergalingai žengia praktiškai visuose žanruose, net tuose, kuriuose vyrams istoriškai buvo rezervuotos pagrindinės pozicijos – vesternuose ir veiksmo komiksuose.

Moterų nugalėtojų dabar pilna ir kitur. Jos ryžtingai demaskuoja aukšto rango seksualinius smurtautojus („Skandalas“), įveikia rasistinius prietarus pačioje NASOJE („Paslėpti skaičiai“), sėkmingai kovoja su tarptautiniais teroristais („Taikinys Nr. 1“, ) ir šaltojo karo laikų šnipais („Raudonasis žvirblis“, „Atominė blondinė“ ir pan.).

Dažnai išradingos avantiūristės pasirodo ir komedijose. Vienas naujausių pavyzdžių – režisieriaus Arono Gaudet „Kuponų karalienės“. Pagal tikrus įvykius sukurtoje nuotaikingoje kriminalinėje komedijoje pasakojama apie dvi drauges Konę (akt. Kirsten Bell) ir Džo Džo (akt. Kirby Howell-Baptiste).

Jų gyvenimas eiliniame Amerikos miestelio (Arizonos) priemiestyje buvo niekuo neišskirtinis, kol nesupelijo Konės pusryčių dribsniai. Tą lemtingą rytą praplėšusi naują pakuotę ir supratusi, kad papusryčiauti nepavyks, įpykusi Konė parašo piktą laišką dribsnius gaminančiai kompanijai.

Kažkodėl atrodo, kad panaši nepatenkintų pirkėjų korespondencija lieka be atsako, bet šį kartą atsitinka priešingai. Matyt, nesusimąstydami apie rimtas pasekmes lengvabūdiški kompanijos atstovai atsako į Konės laišką – atsiprašo ir padovanoja keletą nemokamų kuponų, kuriuos galima išsikeisti į prekes (paprasčiau kalbant, naujas dribsnių pakuotes).

Konės galvon topteli geniali mintis panašiai pasielgti su dar keliomis kompanijomis. Pavyksta ir tai. Tuomet sustoti neketinanti Konė sukurpia grandiozinį planą, pasidalija juo su drauge Džo Džo, ir abi draugės neria į Meksikoje spausdinamų kuponų „verslą“. Netrukus jos maloniai nustemba, kad įžūli afera pasirodo kur kas pelningesnė, nei draugės galėjo įsivaizduoti.

Panaši istorija iš tikrųjų Amerikoje įvyko 2012-aisiais metais. Tad filmo scenaristams daug ko neteko išgalvoti. Pakako tik gerokai padailinti kai kuriuos akcentus ir prigalvoti daugiau juokingų situacijų (nes visgi tai ne kokia nors socialinė drama, o komedija).

Komiška šio filmo dalis tampa gerokai intensyvesnė, kai aferisčių veikla susidomi nevykėlių detektyvų porelė – Saimonas (akt. Vince‘as Vaughnas) ir Kenas (akt. Paulas Walteris Hauseris). Pirmasis vaizduoja „kietą“ FTA agentą, nors iš tikrųjų yra tik pašto agentas, o antrasis stengiasi būti panašus į filmuose matytą superpolicininką.

Kurį laiką ir pati istorija su netikrais kuponais, ir dviejų porelių tarpusavio konfliktai yra pakankamai juokingi, tačiau artėjant atomazgai prognozuojamų primityvių pokštų daugėja. Bet dėl to filmo kūrėjų kaltinti visai nesinori. Nes „Kuponų karalienės“ – ne kokia nors socialinė drama, o ekscentrinė komedija! (G.J.)

Filmo “Arkansas” kadras

7. „ARKANZASAS“ (Arkansas, 2020)

Anksčiau ne itin padoriose komedijose pamėgusį filmuotis amerikietį aktorių Clarką Duke’ą matėme filmuose „Kietakiaušiai“ (Superbad, 2007 m.), „Ateini čia arba gausi į dūdą!“ (Kick-Ass), „Karštas kubilas – laiko mašina“ (Hot Tub Time Machine, abu 2010 m.), „Blogos mamos” (Bad Moms, 2016 m.) ir pan.

„Arkanzasas“ jo režisūrinis debiutas ir tai visai ne komedija, o kriminalinis trileris (tiesa, su juodoko humoro ingredientais), sukurtas pagal to paties pavadinimo Johno Brandono romaną,

Knygos apie du neambicingus sukčius adaptacija primena daugybę XX a. pabaigos kriminalinių filmų, o dialogams didelę įtaką akivaizdžiai padarė Q. Tarantino dialogai ir brolių Coenų pasakojimo maniera.

Stipraus literatūros kūrinio adaptacija nėra lengviausia užduotis pradedančiajam režisieriui, tačiau debiutantas Clarkas Duke’as (jis taip pat suvaidino vieną iš dviejų pagrindinių sukčių – Svainą) sugebėjo suteikti šių nepaprastų narkotikų prekeivių intrigoms gana neįprastą posūkį. Taip yra daugiausia dėl to, kad filme „Arkanzasas“ (kai kuriuose šalyse jis buvo pakrikštytas į „Nusikaltimų bosus“) neapsiribojama vien narkotikais, o režisierius visai neketina šios temos paversti rimta socialine problema.

Vietoj to, filmas visą dėmesį skiria patiems ekscentriškiems narkotikų prekeiviams, nors režisierių visai nedomina jų praeitis. Galima tik numanyti, kad į kriminalinį kelią jie stojo dėl skirtingų priežasčių – Kailui šis darbas greičiausiai tapo savotiška kova su savo vienatve, o Svainą prie narkotikų prekybos patraukė jo sudėtingi santykiai su šeima. Abu vyrukai yra labai ambicingi, bet ne itin darbštūs užduočių vykdytojai, ir su tuo bus susiję įvairiausi nesusipratimai.

Kaip ten bebūtų, bet į kelis skyrius padalintas filmo siužetas visus istorijos įvykius surikiuoja į tarpusavyje susijusių atsitikimų grandinę. Bet apsunkina siužeto suvokimą sujaukta įvykių chronologija ir laiko šuoliais į praeitį bei atgal.

Trečiasis (ir net už nevykėlių porelę) svarbiausias personažas yra abiejų partnerių bosas, pravarde „Varlė“ (ang. Frog), kurio, beje, Kailas ir Svainas anksčiau net nėra matę. Jį vaidina labiausiai iš visų filmo aktorių patyręs Vince‘as Vaughnas.

„Varlės“ kriminalinė istorija prasideda dar devintojo dešimtmečio viduryje, kai jis buvo lombardo savininkas Memfyje. Bet toks kuklus vaidmuo jį menkai tenkino, todėl svajojantis tapti tikra „pragaro išpera“ ir blogio imperiją nuo 1985 m. Dievo užmirštame Amerikos užkampyje sukurti užsimanęs ekscentriškas vyriškis visai logiškai pereina į gerokai aukštesnį – narkobarono – lygmenį.

Yra dar vienas svarbus, bet neilgam pasirodantis personažas – vyresnysis porelės partneris, nepastovaus būdo Braitas (jį suvaidino Johnas Malkovichius, anot vieno įtakingo recenzento, „pats save pranokstantis palaimingo idiotizmo srityje“): kai jį nužudo konkurentai, Kailas ir Svainas perima jo verslo dalį, apie tai nepranešę „Varlei“.

Na, o šios perdėm vyriškos kompanijos puošmena tampa boso artimiausia padėjėja, vadinama tiesiog „Ji“ (Her), kurią suvaidino Vivica A. Fox.

Filmo anonse buvo žadama amerikietišką Arkanzasą pavaizduoti kaip „nusikalstamo pasaulio Meką“. Tikrai nesiimu spręsti, ar šis pažadas pačių amerikiečių nenuvylė. Ir ar neužpyko Niujorko ar Čikagos gyventojai, kurie, manau, nenorėtų tenkintis tik antrąja ir trečiąja kriminalinės hierarchijos vietomis… (G.J.)

Filmo “Molly‘s game” kadras

6. „Pokerio princesė“ (Molly’s Game, 2017)

„Pokerio princesė“ kino filmas paremtas Molės Blum (ang. Molly Bloom) memuarų knyga, išleista 2014-tais metais. Autorė praleido net du metus bandydama susisiekti su Aronu Sorkinu (ang. Aaron Sorkin) dėl knygos ekranizacijos. Molės tikslas buvo, kad pasaulis išgirstų jos istoriją ir būtent jis atrodė tam tinkamiausias žmogus. Aplinkybėms susiklosčius teigiamai, Sorkinas ne tik parašė, bet ir pats režisavo filmą. Ekranizacijos premjera įvyko tarptautiniame filmų festivalyje, Toronte.

Molė Blum – buvusi olimpinio lygio slidinėtoja, kurios likimas pasikeitė, kai trauma privertė ją susirasti kitą gyvenimo kelią. Sugalvojusi pasiimti laisvus metus ir nestoti mokytis teisės, ji išvyko gyventi į Los Andželą. Pradėjusi dirbti padavėja, laikui bėgant buvo įtraukta į nelegalų pokerio verslą, tačiau po kiek laiko buvo atleista, nes gaudavo per didelius arbatpinigius. Nusprendusi nesėdėti sudėjus rankų, ji ėmėsi savo verslo. Darbo metu įgijusi daug turtingų vyrų kontaktų įkūrė pogrindinį pokerio kambarį. Jos klientai – turtingi sportininkai, Holivudo žvaigždės, režisieriai ir net Rusijos mafijos nariai. Filmo siužetas keičiasi tarp praeities ir dabarties laikotarpių, kai Molė buvo suimta FTB už tai, kad užsiėminėjo nelegaliu lošimo verslu ir bandymo realiame laike įtikinti savo advokatą Čarlį (akt. Edris Elba) atstovauti jos interesus teisme.

Aronas Sorkinas ne vieną dešimtmetį buvo vienas pirmaeilių Holivudo scenaristų. Jis sukūrė televizijos laidą „Baltieji Rūmai: Valdžios troškulys“ (org. The West Wing) ir parašė scenarijus filmams „Socialinis tinklalapis“ (org. The Social Network); „Žmogus, pakeitęs viską“ (org. Moneyball), ir Stivenas Džobsas (org. Steve Jobs). Tačiau po 25-ių metų rašytojo karjeros, jis nusprendė pasinerti į režisūrą savo pirmuoju darbu pasirinkdamas Molės Blum gyvenimą.

Parašęs scenarijų remiantis jos memuarais, Sorkinas debiutavo režisieriaus kėdėje. Iki tol nerežisavęs scenaristas teigia, jog kai jis ką nors parašo, norisi, jog tik patys geriausi režisieriai dirbtų prie jo scenarijų ir iki tol tai niekada nebuvo jis. Tačiau padrąsintas filmo prodiuserių ir pažįstamų režisierių, jis galiausiai pasidavė.

Aronas prisipažįsta, jog sutikęs kurti šį filmą jis labai bijojo, ypač kai prie komandos prisijungė visų pripažintas aktorius Kevinas Kostneris, filme vaidinantis Molės tėvą. Mintis, jog reikės nurodinėti žinomam ir aukščiausio lygio apdovanojimus susižėrusiam aktoriui, buvo baisi, tačiau ne paslaptis, jog Kevinas taip pat turi režisūrinės patirties, todėl noriai dalino daug patarimų naujai iškeptam režisieriui Aronui. Šio filmo dėka jie tapo gerais draugais.

Tikroji Molė prie filmo produkcijos taip pat prisidėjo kiek galėdama. Ji praleido ne vieną mėnesį su scenaristu dalindamasi informacija, kuri būtų naudinga filmo kūrimui. Penkias dienas per savaitę ji praleisdavo Sorkino kabinete atsakinėdama į filmo kūrybinės komandos klausimus ir neretai išeidavo namo su namų darbais, kuriuos turėjo atlikti raštu. Todėl nenuostabu, jog filmu ji liko patenkinta.Tikroji Molė prie filmo produkcijos taip pat prisidėjo kiek galėdama. Ji praleido ne vieną mėnesį su scenaristu dalindamasi informacija, kuri būtų naudinga filmo kūrimui. Penkias dienas per savaitę ji praleisdavo Sorkino kabinete atsakinėdama į filmo kūrybinės komandos klausimus ir neretai išeidavo namo su namų darbais, kuriuos turėjo atlikti raštu. Todėl nenuostabu, jog filmu ji liko patenkinta.

Ji džiaugiasi režisieriaus darbu ir tais aspektais, kuriais remiantis jis pasirinko statyti filmą. Filmo herojė ypač negaili gražių žodžių pagrindinei aktorei  Džesikai Častein. Ji neslėpė susižavėjimo sakydama, jog jos buvo susitikusios vos kelis kartus, tačiau aktorė sugebėjo jos charakterį atkartoti labai tikroviškai. (Giedrė Bastytė)

Filmo “The Stranger” kadras

5. „NEPAŽĮSTAMASIS“ (The Stranger, 2022)

Šis tikrais įvykiais paremtas australų psichologinis kriminalinis trileris sukurtas pagal žurnalistės Kate Kyriacou knygą „Geluonis“ (The Sting), kurioje aprašoma reali 2003 metais Australijoje dingusio berniuko Danielio Morkombo bylos tyrimo operacija. Berniuko pagrobimas ir nužudymas tapo viena didžiausių ir garsiausių rezonansinių bylų Australijos istorijoje.

2003-aisiais gruodžio septintąją trylikametis australų berniukas Danielis, vykdamas į prekybos centrą laukė autobuso Saulėtoje pakrantėje po pervažos tiltu Woombye mieste (Kvinslandas, Australija) ir pradingo.

Liudininkai pranešė, kad maždaug 14:10 val. po viaduku matė Morkombą, kuris planavo sėsti į autobusą, važiuojantį į „Sunshine Plaza“ prekybos centrą nusikirpti plaukų ir nusipirkti kalėdinių dovanų, tačiau autobusas sugedo. Kai galiausiai atvyko pakaitinis autobusas, berniuko sustojime jau nebuvo. Kaip ir dviejų vyriškių, kuriuos šalia Danielio matė keli liudininkai.

Po aštuonerių metų trukusių tyrimų dėl Danielio nužudymo buvo apkaltintas Saulėtosios pakrantės gyventojas Brettas Peteris Cowanas (gim. 1969 m.). Tada DNR tyrimai patvirtino, kad Stiklo namų kalnuose rasti kaulai priklausė būtent Morkombui. Cowanas buvo pripažintas kaltu 2014 m. kovo 13 d. ir nuteistas kalėti iki gyvos galvos už žmogžudystę, nepadorų elgesį su vaiku ir lavono išniekinimą.

Filme du liudininkų neidentifikuoti nepažįstami vyrai įgauna realius pavidalus. Gyvenimo nuvargintas Henris (akt. Seanas Harrisas) ir paslaptingasis Markas (Joelis Edgertonas) – susipažįsta kelionės metu ir užmezga artimą draugystę. Tačiau Markas iš tiesų yra slaptasis policijos pareigūnas, dalyvaujantis vienoje didžiausių šalies kriminalinių operacijų. Jo tikslas – įgyti įtariamojo Henrio pasitikėjimą ir išgauti prisipažinimą dėl prieš kelerius metus įvykdyto vaiko pagrobimo bei nužudymo.

Policijos praktikoje egzistuoja terminas „Mister Big“ (Ponas Didysis) – tai tyrimo metodas, kurio metu teisėsaugos pareigūnas įgyja nusikaltėlio pasitikėjimą ir bando išgauti iš jo prisipažinimą nenaudodamas smurto.

Paprastai policininkai arba slapti agentai sukuria netikrą ginklų ir narkotikų prekybos organizaciją ir užverbuoja įtariamąjį. Taip teisėsaugos pareigūnai dirba su serijiniais žudikais ir sukčiais, kad prie jų priartėtų ir gautų informacijos, kuria šie kitokiomis aplinkybėmis niekada nepasidalintų.

Būtent tokiu metodu veikia australas Markas Freimas, siekdamas demaskuoti Henį Tigą. Norėdamas suprasti serijinį žudiką, Markas pats turi mąstyti kaip prievartautojas ir žudikas. O vakarais jis turi grįžti namo pas sūnų ir gyventi normalų gyvenimą.

Filmą prodiusavo ir Marką suvaidino Australijoje gimęs Joelis Edgertonas, kino kompanijos „Blue-Tongue Films“ įkūrėjas. Anksčiau gimtinėje jis kartu su režisieriais Davidu Michôdu, Nashu Egertonu ir Justinu Kurzeliu taip pat su keliolika kitų bendraminčių (vienas jų – naujazelandietis Andrew Dominikas) sėkmingai kūrė mažo biudžeto filmus (dažnai kriminalinius) apie Australijos gyvenimo užkulisius, nebijodami atskleisti nacionalinių traumų ir papasakoti liūdniausiai pagarsėjusių šalies nusikaltėlių istorijų.

Dabar visi šie vyrukai seniai darbuojasi Holivude, užtikrindami tradicinę Amerikos kino menininkų rotaciją ir, kaip sakoma, įpildami šviežio vyno į senus vynmaišius.

Filmo premjera įvyko Kanų kino festivalyje „Kito žvilgsnio“ (Un Certain Regard) programoje.

Filmas sulaukė labai palankių įvertinimų (Rotten Tomatoes reitingas siekia 92 %) už niūrią atmosferą, įtampą ir stiprią abiejų pagrindinių aktorių vaidybą.

Neapsieita, žinoma, ir be kritikos (tikrai ne piktos!) strėlių. Garsųjį tyrimą į ekraną padėjęs perkelti scenaristas Thomas M. Wrightas, neva pernelyg paklusniai aprašo tikrus įvykius, o režisierius istorijai rutuliuojantis neva neranda tinkamos pusiausvyros tarp dokumentinio įvykių perpasakojimo ir meninio lyrizmo. Jis nerūpestingai bando nubrėžti paraleles tarp dviejų veikėjų – policininko ir žudiko.

Dar šiuolaikinio kriminalinio kino klasika tapęs „Avinėlių tylėjimas“ parodė, kad riba tarp nusikaltėlių ir „normalių“ žmonių yra gerokai plonesnė, nei atrodo. „Nepažįstamasis“ šia prasme nieko naujesnio nepasako. Bet argi tai gali būti laikoma gerai susukto filmo trūkumu? (G.J.)

4. „NES JAI LABAI RŪPI“ (I Care a Lot, 2021)

Teismo paskirti ir pripažinti atstovai iš pirmo žvilgsnio atrodo patikimi bei profesionalūs. Tačiau Marla Greison už stilingos išvaizdos ir žydrų akių slepia tamsiąją pusę, kuri yra šio filmo pagrindinė ašis. Turtų ir įtakos siekis vieną dieną šiai globėjai prišauks rimtus nemalonumus.

2020 m. tarptautiniame Toronto filmų festivalyje žiūrovai išvydo šį kino kūrinį, prilygstantį tiek komedijų, tiek trilerių žanrui. Kai kurie kritikai teigia, jog ,,I care a lot“ turi siaubo filmo elementų dėl kurstomos įtampos bei vaizduojamo smurto. Filme nagrinėjamos itin aktualios temos, kurios nesunkiai prikaustys prie ekrano besidominčius finansais, būstu bei socialinėmis garantijomis. Turinyje kūrybingai vaizduojami visuomenės aferistai, kurie piknaudžiauja senjorų aklu pasitikėjimu ir mėginimais pasisavinti globotinių per gyvenimą sukauptus materialius turtus. Kino kūrinyje netrūksta ir šiomis dienomis itin tendencingų tematikų: feminizmo bei netradicinės seksualinės orientacijos aspektų, kurie suteikia filmui įvairiapusiškumą. Filmas sulaukė daug pozityvaus grįžtamojo ryšio dėl unikalių personažų ir profesionalaus jų perteikimo. Rosamund Pike, kuri įkūnija filmo centre atsidūrusios aferistės, globėjos Marlos Greison vaidmenį, gavo ,,Auksinio gaublio“ statulėlę už išskirtinę vaidybą. Abejingų nepaliko ir žymusis Peter Dinklage, idealiai perteikęs Rusijos mafijos karalių Romanovą Luniovą. Pagrindinis filmo kūrėjas Jonathanas Blakesonas 2009 m. taip pat yra parašęs ir režisavęs kriminalinį trilerį ,,Disappearance of Alice Creed“.

Siužete pasakojama apie Marlą Greison, kuri gyvenimui užsidirba globodama vyresniuosius piliečius, kurie dažnai lieka be sutuoktinio, susigadina sveikatą ar neišgali pilnavertiškai pasirūpinti savu būstu. Globėja nuolat ieško naujų taikinių, renka informaciją bei kreipiasi į teismą dėl globos leidimo. Globotiniams Marla išreiškia begalinį susirūpinimą ir tuščias kalbas, žadančias pagalbą ir socialinę paramą. Kartu su savo verslo partnere, asistente ir numylėtine Fran‘e (vaidina Elza Gonzalez) dirba išvien, kad idealiai sutvarkytų biurokratinius dalykus ir užtikrintų “švarią“ veiklą. Vieną dieną gaunama informacija apie pasiturinčią pensininkę Jennifer Peterson (vaidina Dianne West), kuri neturi nei vyro, nei kitų artimųjų. Kartu su gydytojo pagalba suklastojamas pažymėjimas, melagingai liudijantis apie Jennifer senatvinę demenciją ir smegenų sutrenkimą. Teismo šalininkai, gavę šią padirbtą pažymą, suteikia teisę Marlai Greison tapti asmenine Jennifer globėja ir padėti valdyti jos sukauptą turtą. Netrukus Marla su savo asistente pradeda įvedinėti savą tvarką ištaiginguose Jennifer namuose, kuomet pensininkė perkeliama į specialios priežiūros įstaigą. Merginos pradeda pardavinėti baldus, automobilį ir kitas brangenybes. Tuomet pasirodo Jennifer sūnus Romanas, esantis kriminalų pasaulio lyderis ir pradeda tyrinėti situaciją bei susisiekia su Marla. Pastaroji ima gintis nuo atakų šantažuoti, tačiau už tai jai teks sumokėti didžiulę kainą. Moterys net nesusivokia, jog Jennifer toji lengva auka, kurią jos greitai užmirš. Žiūrovų laukia ne vienas rodomas ažiotažas ir staigus ploto vingis.

Filmas pritraukia aktualiomis, nepatogiomis temomis, apie kurias visuomenėje diskutuojama itin dažnai. Rodomas dokumentų falsifikavimas, garbės ir pinigų troškimas, biurokratijos palaužtas sveikatos priežiūros sektorius, vyresniųjų nuvertinimas, asmens teisių pažeidimai bei visuomenės sumaterialėjimas. Scenarijus drebina ir tuo, jog perteikiamos visuomeninės neteisybės, leidžiančios kai kuriems savavališkai pasipelnyti. Nors dalis siužeto perteikiama komiškai, personažų poelgiai ir gvildenamos gyvenimiškos problemos žiūrovą priverčia įsitempti ir vietomis nuliūsti. Verta užsiminti ir apie tai, jog pagrindiniai personažai yra aktyvios ir sumanios moterys, kurios atsiduria pasakojimo centre, o ne paliekamos antrame plane. Čia jos tam tikra prasme apibūdinamos kaip pagrindinės herojės, o ne vyrų kompanionės, prisitaikančios prie sąlygų ar atitinkančios aplinkos puošimo paskirtį. ,,I care a lot“ moteriškumą traktuoja ne vien kaip neblėstantį grožį ar švelnumą, bet kartu ir charizmą, veiklumą bei šiokią tokią agresiją. Būtent taip čia pasireiškia feminizmo idėjos. Marlos personažas yra negailestingas, palaikantis kapitalistines idėjas. Jis koncentruojasi į brutalumą ir ryžtą. Vienoje įtemptoje akistatoje ji išreiškė savo užsispyrimą ir charakterį: ,,Kad pasisektų šioje valstybėje, reikia būti drąsiam, kvailam, negailestingam ir susikaupusiam. Nes žaisdamas sąžiningai ir būdamas bailiu niekur nepapulsi. Tai tik tave užmuš“. Kritikai taip pat išsakė, jog ,,I care a lot“ prilygsta idealiam lesbiečių filmui, skleidžiančiam “girl power“ judėjimą dėl rodomo dviejų homoseksualių aferisčių bendradarbiavimo.

Kino kūrinys įgavo R tipo apribojimą dėl įvairių vizualizacijų. Filme rodoma išties gyventojams nepalanki situacija slaugos namuose, kuriuose jie turi prastas susisiekimo galimybes, vyrauja apgavystės ir psichologinis smurtas. Taip pat vaizduojama ir tai, kaip senjorai praranda savo gyvenimo kontrolę ir jų likimas atsiduria pavojingų asmenų rankose. Žiūrovai mato ne vien psichologinį, bet ir fizinį smurtą, kuris vietomis naudojamas prieš moteris. Asmens pagrobimas, kankinimas, trenksmai, šūviai bei kruvinos žaizdos vieniems kelią siaubą ir priverčia manyti, jog tai ne vien lengvo turinio kriminalinė komedija. (E.G.)

Filmo “Calm with Horses” kadras

3. „NARKOTIKŲ PREKEIVIS“ (Calm with Horses, 2019)

Ir su šiuo filmo pavadinimo vertimu į kitas kalbas buvo rimtų problemų. Originalus pavadinimas „Calm with Horses“, išverstas kaip „Ramus su žirgais“, ko gero, visų pirma asocijuosis su amerikietiškais vesternais. Tačiau Airijoje sukurto kriminalinio trilerio veiksmas su amerikiečiais kaubojais niekaip nesusijęs (nors žirgų jame tikrai bus!), o jo veiksmas vyksta tamsiame, atokiame Airijos kaimo regionėlyje.

Buvęs boksininkas Duglas „Armas“ Armstrongas (akt. Cosmo Jarvis) tapo negailestingu vietinės narkotikų prekeivių Deversų šeimos smogiku. Armas bando suderinti savo pavojingą kriminalinį gyvenimą su tėvyste – jis rūpinasi autistišku mažuoju Džeku, kuriam reikia specialios priežiūros ir ugdymo. Kai Armui įsakoma įvykdyti žmogžudystę, jo lojalumas nusikalstamai šeimai susiduria su noru būti geru tėvu ir išsigelbėti.

Taigi, amerikietiškas režisieriaus Nicko Rowlando debiutinio filmo pavadinimas „The Shadow of Violence“ (Smurto šešėlis) gerokai tiksliau atskleidžia ir filmo žanrą, ir problematiką.

Iš profesionalaus sporto priverstas pasitraukti po to, kai ringe jis netyčia mirtinai sužalojo varžovą, Duglas iš naujojo darbdavio Dympnos Deverso (jį vaidina dabar sparčiai išpopuliarėjęs Barry Keoghanas) gauna nemalonią užduotį – rimtai „pamokyti“ boso bendrininką Faniganą, kuris, būdamas girtas, bandė įlįsti į lovą pas jauniausiąją Dympnos seserį, keturiolikmetę Čarlę, nors pats tvirtina, kad neturėjo jokių piktų kėslų.

Dympna duoda Armui narkotikų ir liepia nustumti Faniganą nuo pajūrio skardžio ir inscenizuoti šį nusikaltimą kaip aukos savižudybę. Tačiau Armas galiausiai nesugeba to padaryti. Vietoj to jis liepia Faniganui palikti miestą ir niekada čia nebegrįžti.

Klastai išaiškėjus mirtina grėsmė už išdavystę iškyla pačiam Armui, bet Dympna leidžia jam pabėgti. Žinoma, kad neilgam…

Britų „The Guardian“ kino apžvalgininkas, pavadinęs filmą „įtraukiančia istorija apie kankinamą vyriškumą ir susiskaldžiusias ištikimybes“, pabrėžia jame ryškiai jaučiamą „Vakarų krašto vesterno“ dvasią ir palygina jį su klasikiniu JAV režisieriaus Samo Peckinpah trileriu „Šiaudiniai šunys“ (Straw Dogs), taip pat filmuotu panašiuose Kornvalio niūrios gamtos peizažų fone.

Labai taiklus pastebėjimas… (G.J.)

Kadras iš filmo „Geras laikas“ / A24

2. „Geras laikas“ (Good Time, 2017)

„Geras laikas“, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka Robertas Pattinsonas, yra kriminalinis trileris, nepanašus į jokį kitą. Filme pasakojama apie jauną banko plėšiką, kuris pasiryžęs padaryti viską, kad išgelbėtų savo neįgalų brolį nuo įkalinimo.

Jaunas ir labai perspektyvus, režisierių brolių Josh ir Ben Safdie tandemas, gero kino gerbėjams pristatė labai originalų kriminalinį kūrinį – „Geras laikas“. Pavadinimas tikrai atspindi tai, ką jūs patirsite viso filmo metu. Tai juosta, kurioje svarbu ne tik matomas vaizdas. Garso takelis, kurį sukūrė Amerikiečių kompozitorius Danielis Lopatinas (Oneohtrix Point Never), filmui pridės tiek daug įtampos ir intensyvumo, kas privers akis atmerkti plačiau ir gaudyti kiekvieną momentą, nenorint nieko praleisti. 2017 m.

Filmas prasideda nuo scenos, kurioje galime pamatyti Niką (akt. Ben Safdie) – Konio jaunesnįjį, protiškai atsilikusį brolį. Dėl savo sveikatos būklės jis yra priverstas lankyti psichologo terapijas, kurių metu paaiškėja, kad Nikas nevaldo savo agresijos. Filme aiškiai galime pajusti tą tikrą brolišką ryšį tarp Niko ir Konio, kuris savo jaunesniuoju broliu rūpinasi savo būdais – negalvodamas apie būsimas pasekmes ir brolio būklę, jis Niką pasiima kartu apiplėšti banką.  Žinoma, apiplėšti banką nėra taip paprasta, kaip broliai galvojo. Net ir gavę pinigus, jais džiaugėsi neilgai – krepšyje sprogo dažai, kurie banknotus padarė beverčiais, o brolius nudažė tokia ryškia spalva, kad nepamatyti jų gatvėje būtų tiesiog neįmanoma. Kol Konis bando išspręsti situaciją, Nikas išsiduoda policijai ir taip yra pagaunamas pareigūnų bei uždaromas į kamerą. Prasideda ilgiausia Konio naktis.

Pattinsono personažo odisėja yra kupina vėjų ir daugeliu atžvilgių išeina iš tipiško kriminalinio trilerio žanro rėmų. Visame filme jaučiasi tarsi pašėlusi energija, ir būtent ši energija žiūrovus žiūrint prikausto prie televizorių ekranų. (G.J.)

1. „Velnias visada šalia“ (The Devil all the Time, 2020)

Visi šio filmo personažai yra nusidėjėliai; beveik kiekvienas veikėjas yra arba plėšrūnas, arba grobis. Šis pesimistinis pasaulio vaizdas nėra naujiena talentingam režisieriui Antonio Camposui, kurio ankstesniuose filmuose buvo „Afterschool“ ir „Christine“ – nerimą keliančios psichologinės dramos. Žiniasklaida nevengdavo kritikuoti šio režisieriaus filmų bei jų galios masinei auditorijai. Šis režisieriaus darbas sulaukė daug dėmesio dėl pasirinktos tematikos, palikdamas žiūrovus moralinėje dilemoje nuspręsti, ar pagrindinis personažas galų gale vis dar yra „geras”.

Filmas „Velnias visada šalia “ sukurtas pagal kruopščiai suplanuotą 2011 m. Ohajo kilmės autoriaus Donaldo Ray Pollocko romaną ir yra niūrus epizodais, kurie gali būti ir įdomūs, ir šiek tiek nuvarginantys: daug posūkių ir išdavysčių bei siaubingų smurto aktų. Įmantrią tezę apie blogio banalumą ir piktnaudžiavimą valdžia – ypač krikščionių evangelikų tarpe. Tai gali priversti „Velnias visada šalia” skambėti taip, lyg paliestų dabartį, tačiau tai vyksta praeityje, daugiausia 5–6 dešimtmetyje. Scenarijuje, kurį kartu parašė režisierius Antonio Camposas ir jo brolis Paulo Camposas, pirmiausia supažindinamas žmogus, vardu Willardas Russellas, kurį vaidina Billas Skarsgårdas. Jis gyvena mažame Ohajo popieriaus fabriko mieste, pavadintame Knockemstiff. Traumos, kurias Willardas patyrė kaip karys per Antrąjį pasaulinį karą, suteikė jam galingą, kartais nerimą keliantį religinių įsitikinimų rinkinį: Willardas tiki, kad jis gali paveikti Dievo valią, jei jis tiesiog pakankamai maldaus ir kartais įvykdys kraujo auką, pavyzdžiui, šaudydamas šeimos šunį. Viena iš sunkesnių „Velnias visada šalia “ temų yra tai, kaip nuodėmė ir traumos dažnai perduodamos iš kartos į kartą. Taigi Willardas perduoda smurtą savo 9 metų sūnui Arvinui.

Ši istorija rodoma per veikėjų ir Dievo prizmę. Kaip poelgius vertina patys personažai, kaip vertinama religijoje, kaip jaučiamasi prieš Dievą. Kančia dažnai vaizduojama nukryžiavimu (kūnišku ir dvasiniu), todėl filme daug alegorijų, metaforų, simbolizmo.

Alabamos valstija, buvo viena pagrindinių filmavimo vietų. Režisierius Antonio Camposas davė interviu „Entertainment Weekly“, kuriame atskleidė, kad aktoriams ir kūrybinei grupei teko susidurti su daugybe iššūkių filmuojant šioje valstijoje. Buvo filmuojama Džeksonvilyje, Linkolne, o ypač Annistono centre, kur aplinką reikėjo papildyti tik senoviniais automobiliais. Skaitmeninis darbas buvo atliktas siekiant pašalinti šiuolaikinių gatvių ženklus nuo Noble gatvės (pavyzdžiui, neįgaliųjų automobilių stovėjimo vietas ir dviračių takų ženklus). Bažnyčios scenos su gerbiamuoju Prestonu Teagardinu, kurį vaidino Robertas Pattinsonas, buvo nufilmuotos Dinesvilyje esančioje „Pine Flat Presbyterian“ bažnyčioje. Kitos naudotos vietos buvo „Forest Park“ Birmingeme, „Seafood“ restoranas Riverside, „The Peerless Grille“, 33 W 10-oji gatvė, Main Street (Montevallo), Policijos departamento aplinka Ladiga gatvėje (Džeksonvilyje). Be to, „Peerless“ darbuotojai sakė, kad dviejų dienų filmavimas seniausiame Alabamos bare buvo labai įsimintinas ir sukvietė daugybę filmu besidominčių „valgytojų“.

Įdomus faktas yra tai, jog romano „Velnias visada šalia“ autorius Donaldas Ray Pollockas iš tikrųjų yra balso pasakotojas filme. Tai gana smagu, bet ir tikslinga. Pasakotojas turėtų būti Kūrėjas tiek religijos/Dievo prasme, tiek tiesiogine prasme – jis sukūrė istoriją. Ši dviguba prasmė neabejotinai yra intriguojanti detalė.

Filmas persmelktas metaforomis nuo filmo siužeto, iki techninių, vos pastebimų detalių. Režisierius garsėja savo filmavimo braižu, į kurį taip pat ragina žiūrovus atkreipti dėmesį. Antonio Camposas renkasi filmuoti aktorius pastatų architektūroje, kuri tampa menine priemone, išreiškiant scenos, veiksmo ar emocijos metaforą (pvz.: filmavimas tarpduryje įrėmina aktorius bei padeda atrodyti įstrigusiu veikėju, parodyti personažų susvetimėjimą, atskirtį, vienatvę arba prieštaringą veikėjų požiūrį. Dažnai pasirenkamas stambus vaizdo planas, ypatingai aktoriaus galva, veidas – lyg bandymas perduoti, kas dedasi personažo galvoje, mintyse. Antraplanis vaizdas suliejamas reiškiant vienatvę, atskirtį nuo visuomenės arba pabrėžiant momentą, akimirką. Taip režisierius Antonio Camposas priverčia žiūrovus priartėti prie veikėjų vidinio pasaulio bei geriau suprasti jų emocijas – atsiskyrimą bei pažeidžiamumą. (Indrė Jucytė)

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: