„Dažnokai važinėju iš Raudondvario į Kauną“, – pradedu mintyse niūniuoti klausydamas šiaip jau prasčiausios kokybės roko sotų ketvirtadienio vakarą. Taip jau nutinka, kad bekeliaujant kartais trūks plyš užsimanai ne tik pasisioti, bet ir užkąsti, paskęsti kartu artimame ir nesuprantamame padavėjos judesių algoritme. Tokiam atvejui iškritus, pradedi dairytis kairėn dešinėn, ir kartais randi, žiūrėk, kai ką visai nieko.
Sekmadienį besvajodamas užmušti paskutinį pachmieliuką, sėdau į draugo automobilį, dėl savo fizinių charakteristikų pravardžiuojamą šaldytuvu, ir puoliau dairytis viečikės sriubai ir cepakam sukapoti.
Vos išvažiavus iš Raudondvario ribų, draugė pasiūlė sukti dešinėn, lyg ir į „Aibės“ parduotuvę. Vis dėlto apsukus puslankį aplink parduotuvę, net aiktelėjau. Už nykios parduotuvės puikavosi daugiakvadratė kavinės-balių erdvė, kurioje ir svetimą pamergę, matyt, patvarkyti nėra griežtas tabu.
Užsisakę cepelinų, kiaulienos šašlyką (nes vištienos šašlykai – jau nebe šašlykai), taip pat šaltibarščių bei trintų grybų sriubą, įsitaisome balkono suole.
Gerbiu maitinimo įstaigas, kuriose ir sekmadienį gali užsisakyti dienos sriubos. Menkai tenukentėjęs buvo ir kitų patiekalų asortimentas, vis dėlto šiek tiek gaila pasidarė, sužinojus, jog nėra nei šernienos, nei elnienos. O taip būčiau norėjęs suvalgyti kažką panašaus į Bembį, užmušti tą gailesį mieliesiems keturkojams, užkoduotą bejėgėje vaikystėje,
© Aidos Januševičiūtės nuotr. / KaunoZinios.lt
Dienos – trintų grybų sriuba – tik šiaip sau. Bendroje masėje sunku ištirti, kiek ir kokių grybų buvo panaudota. Jaučiasi per daug dribsninės masės. Valgyti dėlto galima. Geriau pasirodo draugės šaltibarščiai, kuriuose nepagailėta svogūnų laiškų, kitų daržovių, šiek tiek rasi net Jo Ekscelencijos Kiaušinio. Yra ir kitų daugiau ar mažiau įdomesnių sriubų, kaip jautienos.
Vienas smagesnių tokių knaipių atributų – čia beveik visad pilstoma gira. Su saldžiarūgščiu bokalu rankoje jau smagiau dairytis po mikrosodybėlę, mintyse piešti scenarijus, kaip dailus, bet baikštokas pabrolys vogčiomis spokso į pamergės Lauros dekoltė, tikėdamasis, jog Laura padarys neatsargų žingsnį ir suklups nešina torto lėkštele.
Prieš antrą išeiname pasisupti ant sūpynių. Kavinė-baras turi neapčiuopiamą čilo aurą, kuri moka atpalaiduoti it prityrusi nuru-massage specialistė.
© Aidos Januševičiūtės nuotr. / KaunoZinios.lt
Šašlykas, kainavęs dvylika litų, susivalgo lyg būtų kainavęs šešiolika. Išties neblogas pasirinkimas, juo labiau, laikant mintyje, kad, pasak kalbančių žmonių, kadais čia būta šašlykinės. Ryžiai irgi neprisvilę, daržovės – atsiduoda pavasariu, nors jau rudens vidurys. Kiek kita kalba eitų apie cepelinus. Šiems pritrūko virimo įmantrybių, buvo kiek per statiški. Tiesa, pagardinti geru šūsniu spirgučių su svogūnais ir tiršta grietine, pagirioms jie suėjo kaip žuvytės Nanukui.
© Aidos Januševičiūtės nuotr. / KaunoZinios.lt
Maistas: 4 Nors maisto ruošimo ir pateikimo technika čia labiau tradiciškai lietuviška nei vakarietiškai besielė, priimtina kaina (primeskite litą prie valgyklos, kurioje valgote, arba numeskite tris nuo kavinės, kurioj pietaujate) ir sotumo jausmas tikrai neleis jums graužtis dėl to, ką ką tik padarėte.
Aplinka: 5 Nors kiti tai gali laikyti kiču ar beskonybe, vis dėlto valgyti lauke stebint saulėlydį, kai aplink matosi tik gamta, ir pakaitom čiurlena vabzdžiai su paukščiais – pakankamai tobula. Plius, galėsite atsikratyti vaikais leidę jiems pasiganyti po kavinės erdves.
Aptarnavimas: 3 Stebuklų tiekimo sferoje nėra. O sąskaitos geriau net nelaukti ir tiesiog nueiti susimokėti „į vietą“.
Verta apsilankyti: 4 Tai viena maloniausių vietų, kuriose paskutiniu metu lankiausi maitinimosi sumetimais. Smagu, kad kavinių žemėlapį iš lėto galima decentralizuoti: centro privalumus maišyti su periferijų, ar tiesiog keliauti, keliauti po nesibaigiančius šašlykų ir giros bačkų žemėlapius.
