Įspėjimas: šis tekstas neskirtas nepilnamečiams ir jautrių nervų žmonėms.
Visi žinome, ką reiškia „Domino principas“. Jis gana dažnai yra masiškai plintančių įvykių katalizatorius. Tai neretai pastebima politikoje, kai vienas iš pažiūros niekuo ypatingu nepasižymintis atsitikimas netikėtai išprovokuoja didelę įvykių griūtį.
Kine šis efektas taip pat puikiai veikia. Geras pavyzdys – 1992 metais pasaulio ekranuose pasirodęs skandalingas erotinis trileris „Esminis instinktas“, kuris ne tik į holivudinių žvaigždžių olimpą staiga iškėlė sekso simboliu iš karto pramintą aktorę Sharon Stone, bet ir paskatino kitus kino kūrėjus kalti geležį, kol ji karšta.
Siūlome prisiminti dešimtuką devyniasdešimtųjų “kaltų pramogų” suaugusiems.
10. „SUSIŽAVĖJIMAS“ (The Crush, 1993)
Amerikiečių režisierius Alanas Shapiro per daugiau nei tris dešimtmečius tesukūrė tik du ilgametražius vaidybinius filmus. Antrasis jų – nuotykių filmas „Fliperis“ (Flipper, 1996 m.) buvo idealus „šeimyninio kino“ pavyzdys, leidęs ne vienos kartos žiūrovams eiti į kino teatrus su paaugliais vaikais patirti saldų vaikiškų nuotykių skonį.
Dvylikametis Elijah Woodas, vėliau išpopuliarintas „Žiedų valdovų“ ir tapęs idealiu hobitu Frodu Beginsu, „Fliperyje“ suvaidino berniuką Sendį Riksą, kuris atvyksta atostogauti pas savo dėdę (jį suvaidino australas Polas Hoganas, tikra tarptautine žvaigžde tapęs po serijos komedijų apie Krokodilą Dandį) į salą netoli Floridos. Kurį laiką berniukas baisiai nuobodžiauja, nes draugų nėra, roko muzikos koncertai šioje „skylėje“ nevyksta, o pietums kasdien tik makaronai. Bet viskas pasikeičia, kai žvejybos metu Sendis išgelbėja delfiną ir susipažįsta su simpatiška mergaite.
Tai labai gražus ir „ekologiškai švarus“ filmas visai šeimai! Šiais laikais tai Raudonosios knygos verta retenybė.
O štai debiutinį Alano Shapiro „Susižavėjimą“ paaugliams rekomenduoti tikrai negalima, nes Amerikoje jis susilaukė amžiaus cenzą ribojančio reitingo „R“ (Restricted), kuris reiškia, kad filmo turinys yra apribotas ir skirtas suaugusiems. Pagal JAV kino asociacijos (MPA) nuostatus, asmenys iki 17 metų į šį filmą kino teatre įleidžiami tik lydimi tėvų arba pilnamečio globėjo.
Taigi, „Susižavėjimas“ yra dar viena paskutiniame XX a. paskutiniame dešimtmetyje gausiai kurtų erotinių dramų pavyzdys. Pasirodymo metu šis studijos „Warner Bros.“ filmas sulaukė daug neigiamų profesionalių kritikų vertinimų, tačiau tapo kasos hitu. Tai dar sykį įrodo, kad kritikų negatyvios nuomonės ne visada kenkia filmų pajamoms.
Ypač populiarus „Susižavėjimas“ tapo vaizdo įrašų nuomos rinkoje ir kai jį pradėjo transliuoti kabelinės televizijos. O dar vėliau jis net įgijo kultinio filmo statusą. Tai jau visai neseniai (2023 m. spalį) patvirtino kino kritikas Davidas Harkinas, laikomas būtent „kultinių filmų“ specialistu.
„Susižavėjimas“ dažniausiai buvo lyginamas su panašaus stiliaus ir tematikos erotinėmis juostomis, kaip „Nuodingoji gebenė“ (Poison Ivy, 1992 m.) ar „Ranka, supanti lopšį“ (The Hand That Rocks the Cradle, 1992 m.).
O kai kas net minėjo ir skandalingąją „Lolitą“. Mat šešiolikmetė Alicia Silverstone čia suvaidino keturiolikmetę paauglę Adrianą, kuri nepaisant savo dar „vaikiško“ amžiaus sugeba pakerėti dvidešimt aštuonerių metų žurnalistą Niką Eliotą (akt. Cary Elwesas), gavusį darbą žurnale „Pique“ ir apsigyvenusį prestižiniame kvartale svečių namelyje šalia pasiturinčios sutuoktinių Foresterių poros, kad galėtų ramiai parašyti redaktoriaus užsakytą straipsnį apie nusikalstamo pasaulio vadeivą. Vakarais mergina daug laiko praleidžia su naujuoju kaimynu klausydamasi jo pasakojimų apie naująjį darbą. Bet gana greitai jųdviejų santykiai peržengia pavojingą ribą.
Nuo mažens išpaikinta ir ne pagal amžių subrendusi Adriana įpratusi, kad kiekvienas jos kaprizas bus tuoj pat išpildomas. O negavusi santykiuose su Niku to, ko tikėjosi, ji tiesiog pamišo. Susižavėjimui peraugus į apsėdimą, situacija tampa vis pavojingesnė. Įsitikinęs, kad Adriana yra psichopatė, Nikas bando susirasti kitą gyvenamąją vietą, tačiau Adriana apkaltina jį seksualine prievarta…
P.S. Scenarijaus autorius ir režisierius Alanas Shapiro pasakojo, kad didelę filmo dalį kūrė remdamasis asmenine patirtimi. Visgi viena moteris, kurios istorija įkvėpė A. Silverstone įkūnytą personažą, buvo padavusi režisierių į teismą, nes pirminėje filmo versijoje buvo naudojamas tikras jos vardas – Dariana. Dėl to įgarsinant filmą veikėjos vardas buvo pakeistas iš Darianos į Adrianą.
9. „PASKUTINIS GUNDYMAS“ (The Last Seduction, 1994)
Pagrindinė šio neo noir stilistikos kriminalinio trilerio (anti)herojė charakterizuojama taip: „Most people have a dark side. She had nothing else“ („Dauguma žmonių turi tamsiųjų pusių. O ji neturi kitokių“).
Ir iš tikrųjų, aktorė Linda Fiorentino suvaidino egoistišką ir cinišką gražuolę, primenančią klasikinę „vamp” stiliaus moterį. Jos vaidinama Niujorko telefoninių ryšių vadybininkė Bridžita Gregori priverčia savo silpnavalį vyrą prasiskolinusį gydytoją Klėjų (akt. Billas Pullmanas) parduoti farmacinius kokaino preparatus narkotikų prekeiviams, o vėliau su visais jo pinigais (kurie iš tikrųjų priklauso nelegaliems kreditoriams) dingsta iš namų.
Šokiruotas tokio elgesio Klėjus pasamdo privatų detektyvą Harlaną (Billas Nunnas), kad šis surastų pabėgėlę. O ji apsistojo Bestone – mažame miestelyje netoli Bafalo, pasivadino Vende Kroj ir įsidarbinusi solidžioje firmoje ėmėsi realizuoti seniai brandintą planą.
Čia jau plika akimi matosi, kad filmo užuomazga labai tiksliai (su nežymiai pakeistomis detalėmis) perpasakoja klasikinį trilerių meistro Alfredo Hitchcocko „Psichopatą“ (Psycho, 1960 m.). Jame jauna sekretorė pasisavina didelę pinigų sumą ir su šiuo grobiu skuba pas savo meilužį, bet pakelės motelyje tampa žiaurios žmogžudystės auka.
Tiesa, čia panašumas ir baigiasi. Nes blondinės Janet Leigh andai suvaidinta Marion Krein buvo potenciali auka, ir tai buvo aišku iš pat pradžių. O brunetės Lindos Fiorentino Bridžita Gregori yra visai kitoks moters tipažas – ji valdinga, sukta, ciniška sociopatė, pati linkusi visur dominuoti ir visada stengiasi savo tikslą pasiekti – koks jis bebūtų!
Nenuostabu, kad jai be vargo pavyksta sužavėti vietinį gyventoją Maiką Sveilą, savo naująjį bendradarbį (Peteris Bergas), nenorinti plačiau kalbėti apie savo skubotą santuoką.
Kai Maikas paaiškina, kaip pagal kredito ataskaitas galima nustatyti, ar vyras neištikimas žmonai, Bridžita sukuria planą: ji ketina siūlyti apgautoms žmonoms nužudyti jų vyrus. Bet Maikui pasipriešinus tokiems planams jiedu susipyksta.
Kaip tik tada Bridžitos vyro pasamdytas privatus detektyvas Harlanas užklumpa bėglę jos automobilyje ir grasina jai ginklu. Tačiau klastūnė pergudrauja seklį, tyčia sukelia avariją, ir Harlanas žūsta. Kadangi Harlanas buvo juodaodis, Bridžita pasinaudoja miestelyje klestinčiomis rasistinėmis nuotaikomis ir įtikina policiją nutraukti bylą, vos ją pradėjus.
Kitas Bridžitos žingsnis – įtraukti Maiką į kruviną nusikaltimą, o atsisakiusi tai padaryti meilužį ji šantažu visgi priverčia jai paklusti ir paskui labai rafinuotai „pakiša“, kad jis būtų nuteistas už išprievartavimą ir žmogžudystę.
Apie sprendimą priimti labai rizikingą vaidmenį Linda Fiorentino pasakojo: „Perskaičiusi scenarijų, būdama Arizonoje, sėdau į automobilį ir šešias valandas važiavau į susitikimą, nes niekada anksčiau nebuvau skaičiusi nieko panašaus – moters personažas buvo toks unikalus. Atėjusi į susitikimą su režisieriumi Johnu Dahliu, pasakiau: „Johnai, tau nevalia šiam filmui samdyti nieko kito, tik mane.“
Ir laikas parodė, kad aktorė neklydo: „Paskutinė pagunda“ tapo kultiniu filmu, o pagrindinė jo veikėja buvo pripažinta viena ryškiausių „lemtingųjų moterų“ (femme fatale) kino istorijoje.
Pasklido net gandai, kad ir filmas, ir aktorė gali būti nominuoti Oskarams, tačiau viskas baigėsi diskvalifikacija, nes buvo nusižengta akademijos nuostatams – filmas buvo parodytas per HBO kanalą 1994 m. liepą – dar prieš premjerą kino teatruose. Studijos vadovai dar bandė teisme nuginčyti tokį sprendimą, bet pralaimėjo.
P.S. 1999 buvo sukurtas video rinkai skirtas tęsinys „Paskutinė pagunda II“ (The Last Seduction II), bet jį režisavo kitas autorius Terry Marcelis. Naujajame filme nevaidino nė vienas originalaus filmo aktorius, o Bridžitos Gregori vaidmenį atliko Joan Severance.
8. „NAKTIES SPALVA“ (Color of Night, 1994)
Dabar retas Holivudo rimtesnis filmas apsieina be psichoanalitiko, kuris tokiuose kūriniuose ne mažiau svarbus, kaip šerifas vesterne, privatus seklys detektyve ar supermenas nuotykių reginyje.
Kaip tik psichoanalitikas dažniausiai paaiškina (žinoma, pagal senelio Siegmundo Freudo teorijas) herojų fantazijas ir problemas, o kai kada net demaskuoja nusikaltėlius (erotomanus, psichopatus ar maniakus).
Su panašiais pacientais kasdien tenka bendrauti penktąją dešimtį einančiam Niujorko psichologui daktarui Bilui Kapai (jį suvaidino anuomet buvęs tikras darbštuolis Bruce’as Willis). Retai tokių klientų vizitai apsieina be skandalų ar isterijos priepuolių. Tačiau tai tik smulkmenos, taip sakant, neišvengiami profesijos „pašaliniai poveikiai“.
Bet kartą nutiko gerokai rimtesnis įvykis: po terapijos sezono viena lankytoja, nestabilios psichikos pacientė Mišelė, išeina lauk ne per duris, o pro langą…
Šiurpi savižudybė tampa tik pirmąja grandimi komplikuotoje tolimesnių įvykių griūtyje, kuri vos mirtinai neprislegia visiškai pasimetusį psichologijos žinovą. Kraujo klane gulintis ryškiai žalia suknele vilkintis savižudės kūnas sukelia jam psichosomatinį spalvų aklumą – jis praranda gebėjimą matyti raudoną spalvą.
Į gilią depresiją paniręs Bilas mėgina kuriam laikui pasislėpti kitame mieste pas buvusį studijų draugą psichoterapeutą daktarą Bobą Murą ir ten „pasiremontuoti“ pašlijusią psichiką. O šis pakviečia Bilą stebėti grupinės terapijos seansą su labai keistais pacientais.
Bet mirtis seka iš paskos. Kai nužudomas daktaras Muras, Kapai nori nenori tenka imtis savanoriško seklio vaidmens, nes jis pats dabar tapo įtariamuoju. Ir pat pradžių aišku tik viena: žudikas yra čia pat. Juo turėtų būti kažkas iš neseniai sukomplektuotos pacientų grupės. Tačiau kuris?
Prisimenu, kokio ažiotažo mūsų didžiuosiuose ekranuose paskutinį XX a. dešimtmetį neišlepintų tada gerų amerikietiškų veiksmo filmų mūsų žiūrovų galvas (tiesiogine prasme) susuko beprotiško ritmo kaskadinių triukų kaleidoskopas, kurį pamatėme režisieriaus Richardas Rush’o filme „Triukų meistras“ (The Stunt Man, 1980 m.).
Šiame filme jaunam vaikinui Kameronui, buvusiam Vietnamo karo veteranui (akt. Steve’as Railsbackas) pavyko pabėgti iš kalėjimo, bet atsitiktinai atsidūręs filmavimo aikštelėje jis tampa kaskadininko žūties kaltininku. O rizikuoti mėgstantis prodiuseris (jį suvaidino legendinis britų teatro ir kino aktorius Peteris O’Toole’as) pažada paslėpti Kameroną nuo jį persekiojančių policininkų, jeigu jis sutiks pavaduoti žuvusįjį. Situacijoje be išeities atsidūręs bėglys, žinoma, sutinka.
Po „Triukų meistro“ sekė keturiolikos metų pertrauka, kol Richardas Rush’as sukūrė „Nakties spalvas“. Režisierius sakėsi norėjęs duoti tinkamą atkirtį tada superpopuliariam „Esminiam instinktui“. Ir iš tikrųjų jo 142 minučių trukmės filme kelias scenas buvo nufilmuotos gana atvira soft-porno maniera. Bet cenzūra liepė 18 minučių pačių „karščiausių“ scenų su Bruce‘u Willisu ir Jane March iškirpti, priešingu atveju prigrasino neišduoti licencijos. Teko paklusti…
Galiausiai „Nakties spalva“ kino teatruose patyrė nesėkmę ir „nusipelnė“ „Auksinės avietės“ apdovanojimo už blogiausią metų filmą: viso buvo nominuotas net devyniose kategorijose.
Bet nėra to blogo, kas neišeitų į gera – 1995-aisais „Nakties spalva“ pateko į dvidešimtuką populiariausių filmų, nuomojamų JAV namų vaizdo įrašų rinkoje. Žurnalas „Maxim“ taip pat išskyrė „Nakties spalvą“ kaip filmą, kuriame rodoma geriausia sekso scena kino istorijoje.
O ar Brucė‘o Williso herojus vėl atranda gebėjimą matyti raudoną spalvą? To tai nesakysime – teks žiūrėti patiems…
7. „NEPADORUS PASIŪLYMAS“ (Indecent Proposal, 1993)
Pagal Jacko Engelhardo romaną sukurtame filme jauni sutuoktiniai Dajana (Demi Moore) ir Deividas (Woody Harrelsonas) Merfiai susiduria su jaunas poras dažnai tykančiais šiuolaikinio gyvenimo nemalonumais. Jie nebeturi pakankamai pinigų susimokėti už būstą.
Panašias problemas tūkstančiai jaunų porų pasaulyje bando spręsti skirtingai. O Dajana ir Deividas susigundo, regis, lengviausiu būdu išspręsti komplikuotas finansines problemas – išlošti krūvą pinigų azarto sostinėje Las Vegase.
Pradžioje naujokams sekasi, betgi iš panašių romanų ir filmų žinome, kad galiausiai išlošia tik kazino. Taip atsitinka ir šį kartą. Tačiau kaip tik dabar, sutuoktiniams atsidūrus visiškoje aklavietėje, nušvinta dar vienas šansas.
Viename vakarėlyje milijonierius Džonas Geidžas (jį vaidina charizmatiškasis Holivudo veteranas Robertas Redfordas), įsitikinęs jog už didelius pinigus galima nusipirkti viską, pasiūlo sutuoktiniams milijoną dolerių. Žinoma, ne už gražias akis, o už vieną meilės naktį su Dajana. Tokiu būdu jauna šeima akimirksniu išspręstu visas savo finansines problemas. Pagunda didžiulė. Bet ar ne per didelė būsimos laimės kaina?
Tokią situaciją savo romane aprašė Jackas Engelhardas. Bet kai kuriuos esminius knygos akcentus filmo režisierius Adrianas Lyne’as radikaliai pakeitė.
Bestseleriu dėl pikantiško siužeto tapusiame romane labai svarbios buvo nacionalinės veikėjų tapatybės. Turtuolis buvo arabų šeichas Ibrahimas, o jo į nepadorų seksualinį dylą įtrauktas vaikinas Džošua Keinas buvo Holokaustą išgyvenusių žmonių palikuonis ir Izraelio armijos veteranas.
Ibrahimui rūpėjo ne tik pasinaudoti beviltiška bėdon pakliuvusių sutuoktinių situacija, bet ir galutinai pažeminti ideologinį priešininką žydą – klastingas arabas po lemtingos nakties parodo vaikinui slaptą nufilmuotus įvykius prabangiose apartamentuose, nevengiant pikantiškiausių „tos nakties“ detalių.
Filmo režisierius Adrianas Lyne’as ryžtingai atmeta nacionalines veikėjų tapatybes, kaip ir politiką bei ideologiją, taip išvengdamas milžiniško nepasitenkinimo, kuris priešingu atveju filmą lydėtų Rytų šalių pasaulyje.
Užtai recenzentai europiečiai nepraleido progos pacituoti Karlą Marxą: „Aš bjaurus, bet aš galiu nupirkti gražiausią moterį. Vadinasi, aš nesu bjaurus, nes bjaurumo poveikį, jo atbaidančią jėgą panaikina pinigai… Aš blogas, nedoras, nesąžiningas, menko proto žmogus, bet pinigai gerbiami, vadinasi, gerbiamas jų savininkas. Pinigai yra didžiausias gėris – vadinasi, geras ir jų savininkas. Be to, pinigai išvaduoja mane nuo vargo būti nedoram, – todėl ir anksto manoma, jog aš doras“.
Vienas gražiausių ir vyriškiausių Holivudo aktorių Robertas Redfordas, žinoma, nė iš tolo nepanašus į fiziškai atgrasų Marxo personažą. Filmo autoriai nestengia Geidžą pavaizduoti kaip amoralų tipą. Vienoje scenoje turtuolis samprotauja apie tai, kad jo pasiūlymas neturi nieko bendra su prostitucija. Juk jį Dajana iš tikrųjų sužavėjo kaip graži moteris, vadinasi „nepadorų pasiūlymą“ galima vadinti meilės aktu.
Negaliu nepaminėti dar vieno svarbaus akcento. Advokatas (jį vaidina Oliveris Plattas), įsigilinęs į sandėrio detales, sureaguoja labai praktiškai, sakydamas, jog jis būtų nesunkiai išsireikalavęs dvigubai didesnę pinigų sumą…
Na, ir kuris gi iš jų ciniškesnis?
6. „SKIEDRA“ (Sliver, 1993)
„Skiedra“ pasirodė pasaulio ekranuose ant bangos, kurią 1992-aisiais aukštai iškėlė režisieriaus Paulo Verhoeveno drąsus erotinis trileris „Esminis instinktas“. Savo metu šis filmas šokiravo ne tiek atviromis erotinėmis scenomis, kiek ciniška pagrindinės herojės Ketrin Tramel charakteristika: amorali ir biseksuali inteligentė, kriminalinių romanų autorė, visiškai laisva nuo bet kokių moralinių prietarų, lengvai manipuliuojanti savo meilužiais ir žudanti juos orgazmo akimirką peiliu, skirtu ledams trupinti. Taip prasidėjo fenomenali aktorės Sharon Stone sėkmė.
Šia sėkme Holivudas tuoj pat suskubo pasinaudoti, ir australas režisierius Phillipas Noyce’as, po gimtinėje gerai susukto siaubo trilerio „Mirtina tyla“ (Dead Calm, 1989 m., su Nicole Kidman, Samu Neillu ir Billy Zane‘u) buvo pakviestas į Holivudą, kur po siaubo trilerio „Aklas įniršis“ (Blind Fury, 1989 m., su Rutgeriu Haueriu) ir politinio detektyvo „Patriotų žaidimai“ (Patriot Games, 1992 m., su Harrisonu Fordu) gavo 40 milijonų dolerių biudžetą ir „karštą“ kino žvaigždę Sharon Stone. Rezultatas nenuvylė: „Skiedra“ pasaulyje uždirbo tris kartus daugiau.
„Skiedromis” (Sliver) niujorkiečiai vaidina Manhatano dangoraižius, kuriuose paprastai gyvena prabangą ir ramybę mėgstantys laisviausios šalies piliečiai.
Viename tokiame prabangiame pastate po nelaimingos septynerių metų santuokos ir skyrybų apsigyvena “vieniša baltoji moteris” Niujorko knygų leidyklos redaktorė Karlė Noris (ją Sharon Stone ir vaidina). Tačiau naująją nuomininkę nuo pirmos dienos ima persekioti visai ne mistinės praeities šmėklos (tai būtų nenuostabu, juk „Skiedra“ sukurta pagal „Rozmari kūdikio“ autoriaus Iros Levino romaną), bet labai realūs pavojai.
Įtariamųjų labai daug, nes kaimynystėje gyvena tikrai keistų tipų kompanija. O du vyriškiai Karlei rodo ypatingą dėmesį. Vienas – Džekas Landsfordas (akt. Tomas Berengeris) rašo populiarius detektyvus, o kitas – vaizdo žaidimų kūrėjas Zikas Hokinsas (Williamas Baldwinas) yra tikrasis namo savininkas, bet stengiasi tai nuslėpti.
Netrukus Karlė sužino, kad ankstesnė nuomininkė, labai į ją panaši moteris, vardu Naomi Singer (Allison Mackie), žuvo iškritusi nuo balkono. Panašus įvykis, beje, užkuria ir kitą čia recenzuojamo filmo „Nakties spalvos“ intrigą. Tik „Nakties spalvose“ lemtingas šuolis pro langą buvo savižudybė, o „Skiedroje“ mums parodoma, kad nelaimės dieną lemtingame balkone Naomi buvo ne viena, bet šalia jos atsidūrė tyliai įžengęs vyras su gobtuvu ant galvos.
Karlė sužino dar vieną nerimą keliančią žinią, kad buvo nužudytos dar kelios pastate gyvenusios moterys, ir policija įtaria, kad ten gyvena serijinis žudikas.
Naujoji gyventoja ir Zikas pradeda audringą romaną, tačiau mergina dar nežino, kad jos meilužis iš slaptos patalpos paslėptomis kameromis stebi visus pastate esančius asmenis. Pasitelkusi dedukciją, o vėliau ir radusi vieną iš Ziko slaptų įrašų Karlė pradeda šį tą įtarti.
Situacija apibrėžta labai konkrečiai. Aišku, kad Karlei skirtas naujos aukos vaidmuo, o pagrindiniai kandidatai į serijinius žudikus – du jos impozantiški kaimynai…
Su dideliu susidomėjimu laukta „Skiedra“, kaip žinome, uždirbo nemažai, bet kritikai jai buvo negailestingi, filmas net susilaukė septynių nominacijų „Auksinėms avietėms“. Situaciją kiek sušvelnino MTV ceremonija, kurioje Ziką suvaidinęs Williamas Baldwinas (jaunesnysis Aleco Baldwino brolis) gavo apdovanojimą, kaip „geidžiamiausias vyras“.
5. „EGZOTIKA“ (Exotica, 1994)
Šis Kaire gimusio armėnų kilmės režisieriaus Atomo Egoyano filmas 1994 metais Kanuose gavo prestižinę FIPRESCI premiją ir įrodė, kad mažo biudžeto filmas be žvaigždžių pagrindiniuose vaidmenyse gali sudominti neįprastu stiliumi ir savita kalbėjimo maniera.
„Egzotika“ (kaip, beje, ir kiti „atominio“ režisieriaus filmai) iš pradžių daro keistą įspūdį, nes griauna mums įprastą kino sampratą. Aišku, kad tai nekomercinis filmas, bet jį sunku priskirti prie tų, kuriuos esame įpratę vadinti „autoriniu“ kinu.
Jei vadovausimės sena taisykle „stilius – tai žmogus”, tai iš „Egzotikos“ chaotiško stiliaus beveik neįmanoma nieko pasakyti apie režisieriaus poziciją. Jos tarsi visai nėra, o autorius, visiškai ištirpęs savo personažuose, pasilieka šešėlyje lyg entomologas, pro padidinamąjį stiklą sekantis abiejų lyčių homo sapiensų instinktus.
Pats režisierius taip komentavo savo sumanymą: „Norėjau suteikti filmui savotišką striptizo formą, palaipsniui atskleisti emociškai sudėtingą siužetą. Visi personažai vieniši ir dažnai apimti nevilties. Savo skausmą jie transformuoja į perversiškus ir absurdiškus pačių susikurtus mitus. Juk nieko nėra egzotiškesnio už žmonių patirtį”.
Nedidelis erotinių žaidimų klubas tampa režisieriui puikia laboratorija, kurioje kaip ant delno galima pamatyti visus dabartinio žmogaus kompleksus.
Personalinis striptizas tik už penkis dolerius prie kliento stalelio be teisės liesti labai apčiuopiamą „geismo objektą“ pamažu išrutuliuojama į Didžiąją Modernaus Pasaulio Metaforą, o infantilus erotinių perversijų stebėjimas – talpia ir kartu ironiška šiuolaikinio inteligento psichologine charakteristika.
Geriausiai jos esmę daugiau nei prieš šimtą metų suformulavo seksualinius geismus tyrinėjęs daktaras S. Freudas, mėginęs įtikinti savo amžininkus, kad “labai stipriai slopinant seksualinius geismus, neišvengiamai teks skaitytis su visomis tokio barbariško elgesio pasekmėmis”.
Elitinio Toronto naktinio klubo „Egzotika“ didžėjus Erikas (akt. Elias Koteas) pradeda pastebėti, kad vienas klientas, Frensis Braunas (Bruce‘as Greenwoodas), rodo padidėjusį susidomėjimą Kristina (Mia Kirshner). Erikui tai nepatinka, ir jis provokuoja Frensį. O įžeistas vyras, pagal profesiją mokesčių inspektorius, nusprendžia atkeršyti, pasitelkdamas į pagalbą naminių gyvūnėlių parduotuvės savininką Tomą Pintoną (Donas McKellaras), įtariamą retų gyvūnų kontrabanda. Bet galbūt patį didžėjų vedė sudėtingesni jausmai, o ne vien tik primityvus pavydas?
Atrodytų, sunku ginčytis su teiginiu, kad aplinka – naktinis klubas intriguojančiu pavadinimu ir svaiginančia atmosfera – suvaidino svarbų vaidmenį pirmojoje didelėje Atomo Egoyano komercinėje sėkmėje. Tačiau ir ankstyvieji meistro darbai – pavyzdžiui, „Draudikas“ (1991 m.) – pakankamai drąsiai, nors ir itin subtiliai, nagrinėjo intymius klausimus.
„Egzotikoje“ be erotinių intrigų režisierius ( jis yra ir scenarijaus autorius) drąsiai naudoja ir trilerio elementus: Francis pasiryžta nušauti savo skriaudėją, o prisiminimai atskleidžia siaubingą nusikaltimą, kuriuo jis buvo neteisingai apkaltintas. Taip režisierius tam tikru momentu pakreipia siužetą iš esmės klaidingu keliu. A. Egoyanas visgi lieka (ir liks vėlesniuose filmuose!) ištikimas sau, įrodydamas, kad jį pirmiausia domina individas, kovojantis su emocine trauma ir desperatiškai siekiantis įveikti susvetimėjimą.
Filme lengvai aptinkami beveik visi nuolatiniai režisieriaus kūrybos motyvai, kurie stebėtinai tiksliai perteikia gyvenimo jo gimtojoje Kanadoje specifiką (nepaisant to, kad režisierius nepamiršta savo armėnų-egiptiečių šaknų). Iš pirmo žvilgsnio tai turtinga, rami, patogi visuomenė, kurioje galioja visiškai pagrįstos taisyklės ir nuostatai. Braunas pateikiamas kaip biurokratas gerąja šio žodžio prasme, nes jis siekia atskleisti nusikaltimus ir nubausti tuos, kurie pažeidžia įstatymus. Jis užsiėmęs tuo pačiu naudingu darbu, kaip, tarkime, muitinės pareigūnai (prologe matome, kaip Tomas gabenasi kontrabandą).
O tokios įstaigos kaip „Egzotika“ leidžia įstatymus gerbiantiems piliečiams trumpam atsipalaiduoti ir pasiduoti savo slaptoms fantazijoms.
Išvada gana paradoksali, bet ir akivaizdžiai teisinga: kuo racionalesnis (arba, plačiau tariant, civilizuotas) kasdienis gyvenimas, tuo labiau žmones traukia galimybė pasinerti į egzotiškos pramogos ir slaptų pomėgių pasaulį. Kad po tokios terapijos vėl galėtume grįžti į „normalaus“: gyvenimo vėžes…
4. „LOVOJE SU PRIEŠU“ (Sleeping with the Enemy, 1991)
Po to, kai 1990-aisiais Julia Roberts visu gražumu sublizgėjo romantinėje melodramoje „Graži moteris“ (Pretty Woman, rež. Garry Marshallas), visi po šio filmo pasirodantys aktorės darbai buvo pasmerkti sėkmei.
Net tuoj po „Gražios moters“ sukurtas filmas „Lovoje su priešu“ buvo visai ne romantinė melodrama, o įtemptas psichologinis trileris, bet ir jo pajamos beveik 10 kartų viršijo biudžetą (filmas kainavo 19 mln. dolerių, o uždirbo 175 mln.).
Režisieriaus Josepho Rubeno filme „Lovoje su priešu“ J. Roberts suvaidino (taip pat gražuolę!) Laurą, kuri su vyru sėkmingu Bostono investicijų konsultantu Martinu Berniu (akt. Patrickas Berginas) pragyveno jau trejus metus, bet toliau tęsti sutuoktinio pamišimo priepuolius nebeturi jėgų. Vis dažniau Martino glamonės baigiasi skaudžiais smūgiais, ir nors po jų seka labai emocingi bei audringi atsiprašymai, tačiau palikti vyrą moteris vis nesiryžta, nes bijosi jo keršto.
Žinodamas, kad Laura bijo vandens, Martinas kartą priverčia ją išplaukti jachta į jūrą. Kyla audra, ir Laura iškrenta už borto. Po išsamių pakrančių apsaugos paieškų Lauros kūnas nerandamas. Visi mano, kad ji nuskendo, o Martinas, regis, tik dabar supratęs, ko iš tikrųjų neteko, atrodo susikrimtęs ir nepaguodžiamas.
Tačiau greitai paaiškės, kad tokiu būdu moteris nusprendė visiems laikams dingti iš vyro tirono akiračio. Slapta išmokusi plaukti, audros metu ji iššoko už borto, išplaukė į krantą ir grįžo namo. Tada nusikirpo plaukus, užsidėjo peruką, nuleido vestuvinį žiedą į tualetą, pasiėmė paslėptus daiktus bei pinigus ir nuvyko į netoliese esančią autobusų stotį. Ji išvažiavo į Ajovą, ten mažame miestelyje išsinuomoja namą, susiranda darbą ir pradeda naują gyvenimą pasikeitus tapatybę. Dabar ji Sara Voters. Jos kaimynas Benas Vudvardas (akt. Kevinas Andersonas), jaunas dramos mokytojas vietiniame koledže, jaučia potraukį Laurai, nors įtaria, kad moteris slepia svarbią paslaptį.
Viskas bus sąlyginai neblogai, kol Martinas nepradės įtarti, kad buvo paprasčiausiai apgautas. Tada pavyduolis, apsimetęs detektyvu, leidžiasi pražuvėlės ieškoti…
Filmas sukurtas pagal to paties pavadinimo 1987 metais knygų rinkoje pasirodžiusį Nancy Price romaną.
Knygos neskaičiau, todėl lyginti filmo su knyga nesiimu. Bet filmą bežiūrint, kyla daug klausimų dėl veiksmo ir kai kurių poelgių logikos. Tuos klausimus savo metu kėlė ir filmą recenzavęs garbusis Rogeris Ebertas, suskaičiavęs mažiausiai šešis šlubuojančios logikos pavyzdžius, pradedant Lauros vestuviniu žiedu, kurį Martinas žmonai pradingus suranda tualeto dugne ir baigiant tikrai keistai atrodančiu Martino poelgiu jau naujajame Lauros bute: čia laukdamas pabėgėlės žmonos vyras (taip, jis yra tikras tvarkingumo maniakas!) preciziškai sutvarko lentynas, tik jam būdinga tvarka sukabina rankšluosčius ir simetriškai lentynose sudėlioja konservus. Kam jis tai daro? Argi taip elgtųsi aklo keršto apimtas pavyduolis, susirūpinęs vieninteliu dalyku – nužudyti jį pajuokų objektu padariusią ir tuo mirtinai įžeidusią buvusią žmoną?
Labai priekaištauti dėl logikos stokos filmų kūrėjams tikrai neverta. Verčiau galima prisiminti seną trilerių autoriaus Alfredo Hitchcocko atsakymą į panašius priekaištus: „Jei man pavyko gerai sukurti atmosferą, tai logiką aš paprasčiausiai galiu išmesti pro langą“.
3. „RYŠYS“ (Bound, 1996)
Keistą mįslę mums užminė amerikiečiai kinematografininkai Andy ir Larry Wachowskiai. Tokiais vardais jie buvo žinomi, kai kūrė juos išgarsinusius „Matricos“ filmus ir po jų sekusį dar vieną kitą kūrinį.
Tačiau vėliau jie abu pakeitė lytį ir tapo seserimis Lana ir Lilly Wachowski. Naujausiuose filmuose jų autorių pavardės taip ir užrašytos. Tai visiškai logiška.
Režisierių duetas debiutavo plačiai nuskambėjusiu erotiniu trileriu „Ryšys“ (Bound).
Suaugusiems skirti trileriai tada, kaip sakoma, buvo „ant bangos“: roko muzikos karalienė Madonna vaidino seksualias fatališkas moteris filmuose „Kūnas kaip įrodymas“ (1992 m., rež. Uli Edelis) ir „Pavojingas žaidimas“ (1993 m., rež. Abelis Ferrara), o Sharon Stone demonstravo ne tik savo talentą trileriuose „Esminis instinktas“ (1992 m., rež. Paulas Verhoevenas) ir „Skiedra“ (1993 m., rež. Phillipas Noyce‘as).
„Ryšyje“ taip pat nemažai skandalingai atrodančių kūniškos meilės scenų. Bet filmo kūrėjai broliai (ar visgi seserys?) Wachowskiai aiškino, kad jiems (joms?) – filmas ne tiek apie kūniškas aistras, kiek istorija apie dvi dvasinį kontaktą atgaunančias moteris, iki šiol kentusias nuo egzistencinės vienatvės, ir apie kainą, kurią už tai tenka sumokėti.
Autoriai tąsyk neslėpė (ir tai ekrane akivaizdžiai matosi), kad įkvėpimo sėmėsi klasikiniuose juoduose kriminaliniuose trileriuose, vadinamuose Film-noir.
Vienas nusikalstamos organizacijos dalyvis pasisavino daugiau nei du milijonus dolerių iš mafijos “kasos”, bet buvo susektas ir nužudytas. O apsukri boso meilužė Vajolet (akt. Jennifer Tilly) kartu su ką tik iš kalėjimo išėjusia seksualia gražuole Korke (akt. Gina Gershon) nusprendžia priglausti numirėliui jau nebereikalingus pinigus.
Tačiau ne viskas eina pagal planą. Kuo toliau, tuo daugiau kraujo, kaip ir dera gerai sustyguotose juoduosiuose kriminaluose, kai nusikaltimų našta grėsmingai didėja, o laimingo finalo nesimato.
Iš kalėjimo išėjusi Korkė, regis, turėjo puikią galimybę už grotų nebegrįžti, ji net įsidarbino būstų dažytoja, galinčią dar ir sugedusią santechniką pataisyti. Bet tokia kasdienybės rutina, žinoma, nemažą kriminalinę patirtį turinčią merginą ilgam nuraminti negali. Pažintis su Vajolet ir jos draugeliu Cezariu (akt. Joe Pantoliano) tampa tuo katalizatoriumi, kurio išprovokuota reakcija jau nebegali visko sugražinti į pradinį būvį.
Dabar atidžiai žiūrint „Ryšį“ darosi akivaizdu, kai filmo autoriai vis bandė įvairias priemonės (neįprastus rakursus, stambiu planu rodomas svarbias detales, suplanuotas mizanscenas ir pan.), kurios tobulai suskambėjo „Marricose“.
Suskambėjo ir išradingai lemiamame epizode panaudota klasikinė Tomo Joneso daina „She’s A Lady“.
2. „PAVOJINGOJI“ (Damage, 1992)
Kino režisierius Louis Malle’is prancūzų kine užima ypatingą ir atskirą vietą. Debiutavęs anksčiau už jaunuosius kolegas iš Naujosios bangos, Malle‘is buvo idėjinis jaunųjų reformatorių bendražygis, tačiau visada buvo šalia šio judėjimo. Bet, kaip rašė istorikas D. Parkinsonas knygoje „Kino istorija“ (lietuviškai išleista 1999 m.), „Malle‘io filmai demonstruoja jo kino raiškos savitumą ir neišsemiamą išradingumą, kuris kaip tik ir sudaro Naujosios bangos esmę“.
Malle‘io filmai ne kartą buvo kaltinami tuo, kad jų siužetai peržengia įprastas ribas: kritikai kaltino jo dramą „Širdies virpesiai“ (1971 m.) tradicinių šeimos vertybių menkinimu, incesto pateisinimu.
O karinė drama „Lakombas Liusjenas“ (1974 m.) susilaukė kaltinimų dėl „psichopatologinės fašizmo interpretacijos“ (filmo siužetas pagrįstas paties Malle‘io vaikystės prisiminimais ir pasakoja apie jauną valstietį, kurį į savo gretas nepriima Pasipriešinimo dalyviai, todėl vaikinas ima uoliai tarnauti gestapui.
Dar labiau prancūzai užpyko tada, kai L. Malle viešai paneigė mitą apie masinį prancūzų pasipriešinimą fašizmui II pasaulinio karo metais. Nepaisant to, jis sukūrė vieną geriausių Holokausto istorijų kine – nominuotą Oskarui dramą „Iki pasimatymo, vaikai“ (1987 m., Venecijos kino festivalio prizas, Cezaris).
Prieštaringai buvo sutikta ir Malle‘io drama „Pavojingoji“ (1996 m.). Pagal airių rašytojos Josephine’os Hart romaną sukurtame filme įtakingas politikas Stivenas Flemingas (jį suvaidino populiarusis Jeremy Ironsas) įsivelia į pavojingą istoriją. Ne, tai visai ne koks nors politinis skandalas, bet ne mažiau kebli situacija. Mat Stivenas įsimyli savo sūnaus Martino merginą. Ir ši meilė tampa tikra liga abiem.
Flemingui gyvenimas be Anos (akt. Juliette Binoche) greitai netenka prasmės. O merginai šis ryšys tėra tik būdas ištverti po mylimo brolio savižudybės.
Filmo raktas – viena knygos herojės frazė: ,,Sužeisti žmonės yra pavojingi, nes jie žino, kad gali išgyventi.”
Ana pasirinko savo meilužį todėl, kad jis jai primena nusižudžiusį brolį (ir, galbūt, dėl froidistinių kompleksų). O Stivenui tai galbūt paskutinė gyvenime proga mesti iššūkį vidutinio amžiaus vyro problemoms ir patirti seksualinio gyvenimo pilnatvę.
Ką ir besakyti – tai išties „pavojingi ryšiai“, kurie, kaip žinome iš begalės literatūros kūrinių ir psichologinių filmų, gerai baigtis negali.
Oskarui buvo nominuota aktorė Miranda Richardsion už geriausią antraplanį vaidmenį.
5. „LAUKINĖS AISTROS“ (Wild Things, 1998)
Prisimenu, kaip jaunystėje man didelį įspūdį padarė kino teatruose rodyta prancūzų drama „Profesinė rizika“ (Les risques du métier, 1967, rež. Andrė Cayatte‘as), kurioje tada populiarus belgų dainininkas ir aktorius Žakas Brelis (Jacques Brel) vaidino mažame miestelyje gyvenantį mokytoją Žaną Dusė, kurį net kelios moksleivės nepagrįstai apkaltina seksualiniu priekabiavimu.
Pats mokytojas, jo žmona (taip pat ir žiūrovai!) tiki, kad vyras nekaltas, tačiau visuomenės ir žiniasklaidos pakeltas triukšmas padaro savo – mokytoją supanti paranoja stiprėja, ir vargšui vyrui net tenka griebtis šaurtuvo, kad apsigintų nuo keršto apakintų įsibrovėlių į jo namus.
Laimė, vėliau paaiškėjo, kad moksleivės tiesiog susimokė, norėdamos padėti bėdon pakliuvusiai draugei.
Vėliau filmų su panašia situacija (kai nepilnametės piktavališkai seksualine prievarta kaltina vyresnius vyrus, neretai pedagogus) mačiau nemažai.
Režisieriaus Johno McNaughtono „Laukinės aistros“ (1998 m.) logiškai stojo į ilgą panašių filmų gretą.
Kas nežino, kad mokinės dažnai įsimyli savo mokytojus, tačiau dažniausiai tokie platoniški jausmai taip ir lieka nežinomi antrajai pusei.
„Laukinėse aistrose“ moksleivė Keli Van Rajen (akt. Denise Richards) apkaltina savo mokytoją Semą Lombardo (akt. Mattas Dillonas) seksualiniu priekabiavimu. Mažame miestelyje ši žinia pasklinda akimirksniu, ir merginos motina (akt. Theresa Russell) pasamdo visą armiją teisininkų, kurie turėtų nedorėlį sumalti į miltus.
Aistros dar labiau įkaista, kai analogišku nusikaltimu Semą apkaltina dar viena nepilnametė Siuzi Toler (akt. Neve Campbell). Bylą tiriantis detektyvas Rėjus Duketas (akt. Kevinas Baconas) pradeda įtarti, kad šie kaltinimai – tai gerai organizuotas moterų keršto planas. Bet panašu, kad ir pats Semas ar tik nebus tapęs gudraus sąmokslo auka?
Daug jaunų talentų atskleidęs filmas (ir, žinoma, pikantiškas siužetas!) paskatino kalti geležį, kol ji dar neatvėso.
2004 -aisiais buvo sukurtas tęsinys „Laukinės aistros 2“ (Wild Things 2, rež. Jackas Perezas) su visai kitais aktoriais, bet ne mažiau intriguojančiu siužetu: nekenčiamas, bet labai turtingas Britnės Havers (akt Susan Ward) patėvis mirdamas palieka merginai milžinišką turtą. Atrodo, kad paauglė jau gali pradėti mėgautis gyvenimu. Tačiau seksuali Britnės klasiokė Maja King (akt. Leila Arcieri) ima reikalauti savo pinigų dalies, tikindama, kad žuvęs milijonierius – tikrasis jos tėvas…
Dvi žavios merginos ima varžytis ne tik teismuose, o ir miegamuosiuose, kol jų konfliktas neperauga į pavojingą žaidimą su mirtimi.
Galiausiai praėjus metams ekranuose pasirodė „Laukinės aistros 3“ (Wild Things: Diamonds in the Rough, 2005 m., rež. Jay‘us Lowi). Čia jauna ir graži Merė Klifton, sulaukusi aštuoniolikos, paveldės visą turtuolės motinos palikimą ir jos deimantus. Tačiau netikėtai puiki gražuolės ateitis pakimba ant plauko. Mat Merės patėvis Džėjus Kliftonas apkaltinamas išprievartavęs vietinę prostitutę. Prasideda žiauri apgaulių, gudrybių, šantažo ir žmogžudystės istorija.
Apie tolimesnes „Wild Things“ serijas net ir kalbėti nesinori – visos jos primena tik devintą vandenį nuo kisieliaus…
