Nu kan, buvau kine. Žiūrėjau tan naują filmą „Mūšis po mūšio“ (2025), katrą Pauls Thoms Andersons šiemet pastati. I žinokit, sakau jums, jei norat kina, katram mušas i šaudos, bet kartu i mintys atlėk galvon, tai čia i yr tas variants. Bet ne viskas čia taip gražu, kaip amerikoniški reklamų plakatai roda. Yr už ką i pagirt, yr už ką i pašiept, i biški burną pabrūžyt. „Mūšis po mūšio“ – tai toks films, katrą gali i mylėt, i keikt vienu metu, i da norėt po seanso su draugais alaus išgert, ka aptart visus tuos „kaip čia iš tikra reikėja“.
Ne kartą pagavau save, ka sėdu kėdėj, širdis mušas kaip būgns, o smegenys jau praded ginčytis su ekranu: „nu baik tu, režisieriau, neperlenk lazdos“. Vienur atroda, ka vaizds nuostabus, aktoriai žib, šūviai švilp pro ausį, o kitur lyg sėdėtum kokiam užstrigusiam monologe, kur veikėjs kalb i kalb, o tu jau mintyse spėji, kas bus toliau. Nesivelsu į politines temas, nesirinksu nei kairės, nei dešinės, bet galiu pasakyt, ka filme abi pusės rodomas smurtaujančios, i nieks neatroda visiškai teisus a nekalts. Ale vis dėlto, viena pusi dažniau vaizduojama blogesni, labiau demonizuojama, todėl films tarsi nor, ka žiūrovs pasirinktų, kur stovėti, o mintys apie moralę i teisėtumą liktų antram plane.
Apie kan čia tas films?
Films iš karta nukel žiūrovą į Boba Fergusona praeitį. Aną įkūnij Leonards DiCaprio, katrą jau matėm visur – nuo „Titanika“ ligi šita filma. Čia jis vaidin su didele įtampa: vyrs, katras kadais buva revoliucionierius, prisidėjęs prie garsios grupuotes „Prancūzai 75“, kai laisvina du šimtus kalinių. Tuo metu Bobs da i užmezg romaną su bendraminte Perfidija Beverli (akt. Teyana Taylor), įsimyl, o paskiau, kaip sakant, sulaukia i gandriuka sava kieme. Atrodytų, laimės per kraštus, bet kartu nusitęsi i kruvins šleifs – su ideologijom, su išdavystėm, su draugais, katrų jau i nebėr. Tai ne šiaip gangsterių žaidimėlis, o rimts politinis reikals, kur šaudyms tik viena pusi, o kita – žmogaus pasirinkimai, katrie paliek randus visam gyvenimui.
Daba, po šešiolikos metų, Bobs vis da gyven su sava paranojom, su praeities baisuokliais, katrie jį grauž kaip kirmins obels širdį. I žinot ką? Atsirand jo duktė, katrą reik gint, nes pulkininks Lokdžojus (akt. Šons Pens) senas skolas ne taip greit pamiršt. Ans Bobą medžioj kaip vanags viščiuką – ne dėl pinigų, o iš principa, nes keršts, pasiroda, ilgiau laikos negu meili.
Čia dar įsipin i senieji bendražygiai – Sensėjus Sergio (akt. Benicio del Toro), Deandra (akt. Regina Hall), nu i da kelets, katrų veidai gal i mažiau žinomi, bet anie daro visą „foną“. Anie visi kartu temp tą vežimą, bet tikrai ne visad sutartinai. Viens šaun pro šalį, kits užsiim sąmoksla teorijom, trečias juokauj, lyg viskas būtų tik ilgs vakarėlis. I nors siužets rimts, Andersons nepamirša pabarstyt i juoda humora, taigi negali nesijuokt truputį pro dantų kampus, net kai šūviai sproginėj visur aplink.
Kas čia vaidina i kas sudirigava viską?
O čia jau didžiausias šio filma turts. DiCaprio, nors jau nebe jauniklis, dara sava darbą kaip priklausa: Bobs viduj gyven šizofreniškam pasauly, kur nor i gint, i keršyt, i kartu slėptis. Vienoj scenoj matai, kaip ano rankos dreb, bet akys žib i tu jauti, ka ans nor kažką padaryt, bet kartu i bija. Tokį vaidmenį ne kiekviens patemptų.
Vilą, Boba dukrą, filme įkūnij Chase Infiniti, katra čia pasiroda savo pirmajame kina vaidmeny. Nors anksčiau ana vaidina tik Apple TV seriale „Laikyti nekaltu“ (angl. „Presumed Innocent“), ekrane ana pasiroda įtikinamai i natūraliai. Chases Infiniti gebėjims perteikt emocijas – nuo baimės iki atsakomybės – suteik personažui gyvybes i dara aną įsimintiną žiūrovui. Net trumpose scenose, slapta pasiklausyma momentuose a greitose kelionėse automobiliu, matos, ka aktori mok išlaikyt įtampą i sukurt sava veikėja svorį.
Nu, o Šons Pens kaip Lokdžojus išėja toks, ka biški i pats žiūrėdams išsigąstum – balsas šiurkštus, žvilgsnis plėšrūna, bet, deja, kartais atrodi, ka jis pats nelabai žina, ką daugiau be žudymų galėtų veikt gyvenime. Ir va čia bėda – personažas per daug nupiešts kaip „blogiuks iš vadovėlio“. Per didelis psichopats, mažai tokia žmoniška dviprasmiškumo. Nors pati Pena vaidyba buva dešimt iš dešimt, bet man pritrūka tos galimybes pateisint anan. Visgi, manau, ka ans gaus kokį apdovanojimą už šį vaidmenį.
Del Toro su Hall atneš šilumos i komedijos, o jų dialogai kartais labiau atgaivin filmą negu visi special efekta kartu sudėjus. Kai jie scenoj, atroda, ka i films atsidūst, i tu pats kartu. O apie Teyanas Teylor vaidyba net nekalbu… negalėjau atitraukt nuo anos akių.
Pats filma režisierius Andersons… nu, čia jau meistras. Ans mok dėmesį išlaikyt, mok įterpt flashback’us, mok sukurt atmosferą. Nu, ne veltui and laikoms vienu žymiausių ir originaliausių kina kūrėjų. Bet, atvirai čia jums daba pasakius, kai kur jau per daug išsiplėtoja. 2 valandos 40 minučių – čia ne kiekvienam. Vienur temps šaun kaip kulka, o kitur kaip troleibusas per pusnis velkas. Toks jausmas, ka Andersonui buvo gaila kažką išmest.
Technini pusi: garsas, vaizds, montažas
Kas žiūrės kine, tas jaus, ka garsas čia viens iš pagrindinių ginklų. Šūviai, sproginėjimai, net i tyla tarp jų – visks labai vietoj. Yr tokių scenų, kur tu sėdi, o širdis bumbsi kaip būgns, nes režisierius paliek tyloj, i atroda, ka tu pats toj mūšio linijoj. Muzika nėr kažkokia revoliucini, bet sava darbą dara – atmosferą palaika, o kartais net privert susigraudint.
Filmavimo darbs – gražiai nufilmuota, prodiuseriai čia piniga nepagailėja. Yr plataus kadro scenų, kur miests arba dykuma atroda milžiniška, bet kartu yr i labai asmeniškų kadrų, kai matai tik Boba veidą i supranti – jam ten viskas griūn viduj. Montažas tikrai tvirts. Nors, kaip ir sakiau, kartais atrodi, ka tempima yr, bet bent jau vizualiai gražu. O operatorius tikrai turėja gerą akį, nes šviesa, šešėliai ar net dūmų debesys atroda kaip atskirs veikėjas.
Kas man nepatika?
Negaliu tylėt. Yr tokių vietų, kur žiūrovs praded galvot: „nu, davai greičiau, baik filosofuot i parodyk, kas bus toliau“. Bobs kartais atrodi ne žmogus, o kaip koks tests – viens klausims po kita, viena trauma po kitos, i jau nebežinai, a tu filmą žiūri, a psichoterapijos seansą. I tas filosofavims, nors kartais gražus, vis tiek biški vari į nuobodulį.
Duktė Vila irgi galėja būti labiau išplėtota – ana labiau motyvacija tėvui, o ne pilnavertis veikėjas. I čia didelis minusas, nes man, kaip žiūrovei, norėtųs už ją jaust, o ne tik „ok, ana tėvo dukra“. Jei films jau pretenduoj į dramą, tai i santykius reikėja parodyt gilesnius, o ne tik per bėgimą i rėkimą.
Lokdžojus kaip priešas – per daug šablonišks. Nu taip, Pens gerai vaidin, bet personažui pritrūka tokio „kodėl ans toks“ gylio. Išėja kaip koks animacinis „super blogiuks“, tik ka krauja i keiksmažodžių daugiau. Kažkokios motyvacijos trūka, ka suprastum, jog ans žmogus, o ne tik pabaisa.
I, aišku, pabaiga. Nesakysiu kaip, bet buva galima padaryt labiau netikėtai. Dabar gi gavosi šiek tiek pagal standartą – žiūrovs jau vidury filmo numana, kaip viskas susidėlios. I kai užsibaig, sėdi i galvoji: „nu gerai, bet galėja būti stipriau“.
Mana verdikts
„Mūšis po mūšio“ yr galings films, bet ne visiems skirts. Visų pirma, nusiteikit, ka šits films tikrai ilgs. I jei tikies paprasta „bam-bam“ veiksmo – nuvils. Bet jei nori giliau panert į žmogaus vidų, kartu išgirst šūvius i sprogimus – pataikei. Aktoriai čia kieti, garsas ir vaizds stiprūs, bet scenarijui ir kai kuriems veikėjams reikėja da peilį užaštrint.
Films žiūrėtins, į kiną verta eit, bet po seanso drąsiai galima sau pačiam prunkštelt i pasakyt: „nu i kaip jie ten tokią pabaigą sugalvoja?“ O jeigu balais vertinant, duočiau jam septynis iš dešimt – nei šlamšts, nei šedevrs, toks viduriuks su aukštesniu pliusu.
