Pernelyg aistringai pasinėrus į karščiausias kino naujienas, rekomenduojame laiks nuo laiko atsigręžti į tolimą arba net artimesnę praeitį. Juk gali būti, kad kai kuriuos tikrai gerus filmus tiesiog praleidome, o kai kuriuos seniai matytus užsinorėsime peržiūrėti dar kartą.
Todėl siūlome dešimtuką žiūrovų primirštų kino juostų, kurios neįtikėtinai puikios ir laikui bėgant tikrai nepaseno.
10. „Karalius žvejys“ (The Fisher King, 1991)
Sugebėjimu originaliai fantazuoti ir kartu kelti siurrealistinį šiurpą su režisieriumi Terry Gilliamu šiuolaikiniame kine gali konkuruoti nebent Timas Burtonas. Abu puikiai valdo ir absurdo logika, be kurios jųdviejų kūrybos neįmanoma įsivaizduoti. Ir abu mielai renkasi pasakiškus siužetus tik tam, kad įrodytų, jog būtent stebuklinėse istorijose yra daugiau išminties ir gyvenimiškos tiesos, nei pačiose realistiškiausiose dramose.
Pradėjęs kinematografinę karjerą drauge su britų juodojo humoro trupe „Monty Python“, su kuria puikiai įvaldė klasikinės burleskos ir satyrinio grotesko priemones, vėliau T. Gilliamas savo talentą tobulino, kurdamas antiutopijas („Brazilija“, „Dvylika beždžionių“, „Zero teorema“) arba ekranizuodamas chrestomatines pasakas („Broliai Grimai“, „Barono Miunhauzeno nuotykiai“).
Pristatant jo filmą „Karalius Žvejys“, žurnale „KINAS“ (1992 m. nr. 4) buvo taikliai pastebėta: „Ar Terry Gilliamas iššaukia neįtikėtiną ateitį, ar prikelia praeities legendas, jis visada yra svajonių kurstytojas, burtininkas, raganius ir pagaliau – poetas“.
Dviejų pagrindinių „Karaliaus Žvejo“ personažų likimai netikėtai persipynė šiuolaikiniame Niujorke: jis kartu yra ir pasakų miestas, kurio Centriniame parke ir Manhatano gatvėmis jodinėja ne visiems regimas Raudonasis raitelis, netoli Bruklino tilto yra stebuklingas šulinys, o viename turtuolio bute tiesiog ant lentynos stovi… Šv. Gralio taurė, kurios su donkichotišku užsispyrimu ieško ekscentriškas valkata Peris (Robinas Williamsas).
Perio žmoną ir dar kelis žmones nužudė maniakas, su kuriuo tiesioginiame eteryje dažnai bendravo radijo laidų vedėjas Džekas Lukasas (Jeffas Bridgesas). Nakties metu į studiją skambina daug žmonių. Tarp jų pasitaiko ne tik mėgėjų tuščiai paplepėti, bet ir tokių, kurie norėtų išgirsti padrąsinantį arba raminantį žodį. Tačiau Džekas ne psichoterapeutas, o jo studija – ne psichologinės pagalbos punktas. Todėl keli neatsakingi Džeko žodžiai išprovokuoja tragediją: užgautas ciniško komentaro psichopatas įvykdo beprasmišką žmogžudystę. Šio įvykio sukrėstas Džekas meta savo darbą, tampa valkata ir sutinka keistuolį, kuris šiuolaikiniame Niujorke tikisi surasti stebuklingąją Švento Gralio taurę.
Šv. Gralio tema Terry Gilliamas pasinaudojo ir anksčiau, kai kūrė pirmąją montypaitonišką komediją „Monty Python ir šventasis Gralis“ (1975), anot britų, įnešusią svarbias korektyvas į komedijos žanrą ir tapusią geriausia visų laikų absurdo komedija. Bet šioje komedijoje, išjuokiančioje riterių romanų tradicijas, mistinė taurė tebuvo vienas iš daugelio senosios „antikos“ atributų. O filme „Karalius Žvejys“ Švento Gralio taurė yra abiem herojams svarbus Atpirkimo simbolis.
Režisierius Terry Gilliamas taip aiškino svarbiausias filmo idėjas: „Yra daug versijų, kas tas Karalius Žvejys, bet pagal tradiciją –tai Gralio saugotojas. Sakoma, kad užkasęs stebuklingą taurę jis prarado sugebėjimą jausti ir mylėti. Tuo pat metu jis yra beprotis, visų mitologijų personažas, ir Parsifalis, kuris visą gyvenimą ieško Gralio. Filme viskas ambivalentiška: kas yra kvailys – Džekas ar Peris? Juk trokštančio gražinti žmonijai prarastą laimę Karaliaus Žvejo bruožų yra kiekviename mūsų, tik reikia juos savyje atpažinti”. (Gediminas Jankauskas)
9. „PIRMASIS RITERIS“ (First Knight, 1995)
Istorinės tematikos superprodukcijas kinematografininkai mėgsta visada. Naujausias šio fenomeno materialus įrodymas – pirmas milijardas dolerių, kuriuos (dar neįsijungus milžiniškai Azijos rinkai) jau uždirbo į dvi nesutaikomas stovyklas žiūrovus ir antikos specialistus padalinusi Christopherio Nolano „Odisėja“.
O viena labiausiai kinematografininkus dominančių istorinio epo figūrų yra legendinis britų karalius Artūras, kuris filmuose dažniausiai pasirodo ne vienas, bet su ištikimais Apvaliojo stalo riteriais, padėjusiais savo valdovui kautis su tikrais ir mistiniais priešais.
Tikrų žinių apie karalių Artūrą nedaug, o štai iš žilos viduramžių senovės mus pasiekusių mitų ir legendų per akis. Tokių filmų autoriams ši situacija tik į naudą: vadinasi, galima fantazuoti ir nebijoti rūstaus istorikų pasmerkimo.
Įvairiai traktuojamoje legendomis apipintoje karaliaus Artūro epopėjoje galima išskirti du priešingus polius. Viename – dar 1981-aisiais britų režisieriaus Johno Boormano sukurtas „Ekskaliburas“ (Excalibur), o kitame – „Montis Paitonas ir Šv, Gralis“ (1975 m.).
Pirmajame pasistengta kuo įspūdingiau papasakoti šios istorijos kanoną nulėmusios ir 1485 metais paskelbtos Thomo Malory knygos „Artūro mirtis“ (Le Morte d’Arthur) svarbiausius įvykius (Artūrą tąsyk filme vaidino Nigelas Terry, o fėją Morganą – Helen Mirren). O antrasis yra totali gražaus mito parodija Monty Python and the Holy Grail, kurią režisierius Terry Gilliamas 1975-aisiais susuko su absurdo humoru išgarsėjusios „Monty Pythono trupės“ nariais.
Visus kitus šios tematikos filmus (jų tarpe ir mūsų matytus Antoine’o Fuqua „Karalių Artūrą“ bei Guy‘aus Ritchie „Karalių Arturą: kalavijo legendą“) galime lengvai patalpinti plačioje erdvėje tarp abiejų šitų polių.
Čia puikiausiai jaučiasi ir „Pirmasis riteris“, 1995-aisiais sukurtas anksčiau komedijomis garsėjusio režisieriaus Jerry Zuckerio.
Po šlovingų karo žygių kilniai pražilęs karalius Artūras (jį vaidina šarmingosios senatvės įsikūnijimas Seanas Connery) tapo išmintingu savo šalies valdovu, apsigyveno Kameloto pilyje ir vedė gražuolę Gineverę (akt. Julia Ormond). Tačiau neilga i jam buvo lemta mėgautis ramybe ir šeimynine laime. Mat piktasis riteris Malagantas (akt. Benas Crossas) sumanė atimti iš karaliaus sostą, todėl valdovui teko skubiai kviesti į neeilinį posėdį visus Apvaliojo stalo riterius.
Atvyko daug narsuolių, tačiau nei vienas nepajėgė pakelti Pirmajam riteriui skirtą kardą. Laimė, pro šalį keliavo drąsuolis mušeika ir neprilygstamas fechtuotojas Lanselotas (jį suvaidino Richardas Gere’as). Drąsuolis sėkmingai įveikia kliūčių ruožą, apdovanojamas bučiniu į Gineverės ranką ir laimi karaliaus prielankumą. Karalius parodo savo naujajam favoritui Apvalųjį stalą, simbolizuojantį tarnystę ir brolybę, ir perspėja, kad žmogus, „kuris nieko nebijo, yra žmogus, kuris nieko nemyli“.
Kai piktadarys Malagantas pagrobia karaliaus žmoną, Lanselotas vyksta jos vaduoti… (G.J.)
8. „LOVOJE SU PRIEŠU“ (Sleeping with the Enemy, 1991)
Po to, kai 1990-aisiais Julia Roberts visu gražumu sublizgėjo romantinėje melodramoje „Graži moteris“ (Pretty Woman, rež. Garry Marshallas), visi po šio filmo pasirodantys aktorės darbai buvo pasmerkti sėkmei.
Net tuoj po „Gražios moters“ sukurtas filmas „Lovoje su priešu“ buvo visai ne romantinė melodrama, o įtemptas psichologinis trileris, bet ir jo pajamos beveik 10 kartų viršijo biudžetą (filmas kainavo 19 mln. dolerių, o uždirbo 175 mln.).
Režisieriaus Josepho Rubeno filme „Lovoje su priešu“ J. Roberts suvaidino (taip pat gražuolę!) Laurą, kuri su vyru sėkmingu Bostono investicijų konsultantu Martinu Berniu (akt. Patrickas Berginas) pragyveno jau trejus metus, bet toliau tęsti sutuoktinio pamišimo priepuolius nebeturi jėgų. Vis dažniau Martino glamonės baigiasi skaudžiais smūgiais, ir nors po jų seka labai emocingi bei audringi atsiprašymai, tačiau palikti vyrą moteris vis nesiryžta, nes bijosi jo keršto.
Žinodamas, kad Laura bijo vandens, Martinas kartą priverčia ją išplaukti jachta į jūrą. Kyla audra, ir Laura iškrenta už borto. Po išsamių pakrančių apsaugos paieškų Lauros kūnas nerandamas. Visi mano, kad ji nuskendo, o Martinas, regis, tik dabar supratęs, ko iš tikrųjų neteko, atrodo susikrimtęs ir nepaguodžiamas.
Tačiau greitai paaiškės, kad tokiu būdu moteris nusprendė visiems laikams dingti iš vyro tirono akiračio. Slapta išmokusi plaukti, audros metu ji iššoko už borto, išplaukė į krantą ir grįžo namo. Tada nusikirpo plaukus, užsidėjo peruką, nuleido vestuvinį žiedą į tualetą, pasiėmė paslėptus daiktus bei pinigus ir nuvyko į netoliese esančią autobusų stotį. Ji išvažiavo į Ajovą, ten mažame miestelyje išsinuomoja namą, susiranda darbą ir pradeda naują gyvenimą pasikeitus tapatybę. Dabar ji Sara Voters. Jos kaimynas Benas Vudvardas (akt. Kevinas Andersonas), jaunas dramos mokytojas vietiniame koledže, jaučia potraukį Laurai, nors įtaria, kad moteris slepia svarbią paslaptį.
Viskas bus sąlyginai neblogai, kol Martinas nepradės įtarti, kad buvo paprasčiausiai apgautas. Tada pavyduolis, apsimetęs detektyvu, leidžiasi pražuvėlės ieškoti…
Filmas sukurtas pagal to paties pavadinimo 1987 metais knygų rinkoje pasirodžiusį Nancy Price romaną.
Knygos neskaičiau, todėl lyginti filmo su knyga nesiimu. Bet filmą bežiūrint, kyla daug klausimų dėl veiksmo ir kai kurių poelgių logikos. Tuos klausimus savo metu kėlė ir filmą recenzavęs garbusis Rogeris Ebertas, suskaičiavęs mažiausiai šešis šlubuojančios logikos pavyzdžius, pradedant Lauros vestuviniu žiedu, kurį Martinas žmonai pradingus suranda tualeto dugne ir baigiant tikrai keistai atrodančiu Martino poelgiu jau naujajame Lauros bute: čia laukdamas pabėgėlės žmonos vyras (taip, jis yra tikras tvarkingumo maniakas!) preciziškai sutvarko lentynas, tik jam būdinga tvarka sukabina rankšluosčius ir simetriškai lentynose sudėlioja konservus. Kam jis tai daro? Argi taip elgtųsi aklo keršto apimtas pavyduolis, susirūpinęs vieninteliu dalyku – nužudyti jį pajuokų objektu padariusią ir tuo mirtinai įžeidusią buvusią žmoną?
Labai priekaištauti dėl logikos stokos filmų kūrėjams tikrai neverta. Verčiau galima prisiminti seną trilerių autoriaus Alfredo Hitchcocko atsakymą į panašius priekaištus: „Jei man pavyko gerai sukurti atmosferą, tai logiką aš paprasčiausiai galiu išmesti pro langą“.
7. „NEKALTYBĖS AMŽIUS“ (The Age of Innocence, 1993)
Tiems, kurie priprato prie brutalių režisieriaus Martino Scorsese‘s filmų apie mafiją, bus įdomu pažiūrėti visai kitokios stilistikos kostiuminę melodramą „Nekaltybės amžius“.
Pagal Edith Wharton romaną (parašytą 1921 m.) sukurtame filme atkuriamas devynioliktojo amžiaus pabaigos Amerikos aristokratų pasaulis, kuriame įprasta skrupulingai laikytis seniai susiklosčiusių ir nekintančių tradicijų.
Njulandui Arčeriui (akt. Danielis Day-Lewisas) jos atrodo labai archajiškos ir varžančios laisvę, tačiau kol kas vyras joms paklūsta. Net susižieduoja su savo aplinkos panele, didelio turto paveldėtoja Mėj Veland (akt. Winona Ryder). Bet greitai įsimyli sužadėtinės giminaitę kunigaikštienę Eleną Olenską (akt. Michelle Pfeiffer), neradusią šeimyninės laimės su lenku aristokratu. Tik vargu ar ši nauja meilė turės laimingesnes perspektyvas.
Pats režisierius knygoje „Scorsese apie Scorsesę“ prisipažino, kad iš bičiulio kino kritiko Jay‘aus Cockso E. Wharton knygos egzempliorių gavo dar 1980 metais. Tada režisierius ką tik baigė kurti „Įsiutusį bulių“ ir jau galvojo apie kitą darbą – „Komedijos karalių“.
E. Wharton knygą režisierius prisiminė 1987-aisisais, kai atvyko į Didžiąją Britaniją duoti interviu leidiniui „The Guardian“ ir tada pažiūrėjo Jameso Ivory dramą „Kambarys su vaizdu“ (A Room with a View, 1985 m.), sukurtą pagal E.M. Forsterio romaną.
Bet „Nekaltybės amžiaus“ teko laukti dar šešerius metus. Filmo premjera įvyko Venecijos kino festivalyje 1993 m. rugpjūčio 31 d. ir buvo dedikuota prieš savaitę mirusiam režisieriaus tėvui.
Filmo vizualinėje stilistikoje akivaizdi senųjų kino meistrų (visų pirma Luchino Visconti ir Max‘o Ophulso) įtaka, kurią pabrėžė vokiečių operatoriaus Michaelio Ballhauso subtiliai „nutapytos“ kompozicijos. Kostiumus projektavo italas Dante Ferretti, sėkmingai bendradarbiavęs su Federico Felliniu ir Pieru Paolo Pasoliniu.
Vėliau su Dante Ferretti M. Scorsese sukūrė filmus „Kazino“ (1995 m.), „Kundunas“ (1997 m.), „Bėgti nuo mirtis“ (Bringing Out the Dead, 1999 m), „Niujorko gaujos“ (2002), „Aviatorius“ (2004 m.), „Kuždesių sala“ (Shutter Island, 2010), „Hugo išradimas“ (2011 m.) ir „Tyla“ (Silence, 2016 m.). (G.J.)
6.„SIMONA“ (S1m0ne, 2002)
Šiandien apie jo Didenybės Dirbtinio Intelekto keliamas grėsmes kalba visi, kas tai temai neabejingas. Net popiežius Leonas XIV neseniai paskelbė aistringą raginimą reguliuoti dirbtinį intelektą, perspėdamas, kad „neskaidrūs algoritmai“, kuriuos kontroliuoja saujelė galingų privačių bendrovių, gali atnešti „naujas dehumanizacijos formas“.
Savo enciklikoje pavadinimu „Nuostabioji žmonija“ (Magnifica Humanitas) popiežius Leonas taip pat perspėjo, kad labai svarbu, jog dirbtinis intelektas neliktų „kelių asmenų“ rankose, pabrėždamas, kad dirbtinio intelekto technologija neseniai buvo panaudota JAV ir Izraelio karo prieš Iraną metu.
Šventasis Tėvas net pacitavo „Žiedų valdovą“: „XX amžiaus katalikų autorius J. R. R. Tolkienas, vieno savo romano pagrindinio veikėjo žodžiais tariant, apibūdino mūsų atsakomybę taip: „Mūsų pareiga ne valdyti visas pasaulio atoslūgius, bet daryti tai, kas mumyse yra, dėl tų metų, kuriais gyvename, pagalbos, išrauti blogį mums pažįstamuose laukuose, kad tie, kurie gyvens po to, galėtų dirbti švarią žemę.“
Milžiniškus pavojus kino menui dabar kelia Dirbtinio Intelekto siūlomos naujos technologijos. Apie šį pavojų dar labai nedrąsiai, pasitelkęs komedijos priemones, beveik prieš ketvirtį amžiaus (konkrečiai – 2002-aisias) vienas pirmųjų prabilo režisierius Andrew Niccolas, kiek anksčiau išgarsėjęs originaliu fantastiniu filmu „Gataka“ (Gattaca), keliančiu rimtas problemas, susijusias su genetinio tobulumo idėjos apsėstais mokslininkais.
Idėjos fiks apsėstas ir „Simona“ pagrindinis herojus prodiuseris bei režisierius Viktoras Taranskis (jį suvaidino Alas Pacino)
Fantastinių ir veiksmo filmų fanai džiaugiasi kasmet modernėjančiais kompiuteriniais efektais ir anksčiau neregėtomis galimybėmis vaizduoti virtualią erdvę. Nepatinka tai tik kino žvaigždėms, kurios jau ne kartą protestavo prieš aukštųjų technologijų įsigalėjimą kine.
Garsenybes suprasti nesunku: matyt, netoli ta diena, kai gyvus aktorius išstums jų virtualūs antrininkai, o ilgai gyvavusiai “žvaigždžių sistemai” bus suduotas mirtinas smūgis.
Panaši situacija ir modeliuojama „Simonoje“. Šioje cinizmo nestokojančioje ryškioje Holivudo satyroje atsibodusiam kęsti kino žvaigždžių kaprizus Viktorui Taranskiui pavyko sukurti virtualią aktorę, pavadinta Simona. Ji graži, labai fotogeniška ir prodiuseriams bei režisieriams yra tikras lobis – nereikalauja didelių honorarų, niekad nesiskundžia ir nepriekaištingai vykdo bet kokį nurodymą.
Bet neskubėkime džiaugtis tokiomis „puikaus naujojo pasaulio“ perspektyvomis.
Savo atradimą Viktoras Taranskis padaro, galima sakyti, atsitiktinai. Jo prodiusuoti ir režisuoti filmai neneša pelno, todėl žmona Eleina amžinai kelia šeimyninius ir profesinius skandalus (ji studijos bosė), vis grasina nutraukti kontraktą. Pagauti sėkmės paukštę vyrui padeda į jo rankas patekęs kvaištelėjusio kompiuterių genijaus kietas diskas, kurio turinys ir padeda sukurti virtualią kino žvaigždę – blondinę, tarsi lego žaisliukas sudėliota iš klasikinio kino grožio standartus įkūnijančių aktorių atskirų kūnų dalių.
Toliau reikalo imasi marketingo ir reklamos specialistai. Ir štai jau naujausiu grožio etalonu paskelbta Simona puošia žurnalų viršelius, žurnalistai iš kailio neriasi kurdami naujos kino žvaigždės biografiją, o kino kritikai prognozuoja artimos ateities kino šedevrus. Bet nuo tokio „progreso“ apkvaitęs Viktoras Taranskis vis aiškiau jaučia, kad nebeilgai galės kontroliuoti vis labiau iš rankų slystančią situaciją… (G.J.)
5. „PURSLAI“ (Splash, 1984)
Tikrai ne kartą pradiniuose amerikietiško filmo titruose matėme studijos „Touchstone Pictures“ logotipą, bet ne visi žinome, kad ši studija kaip „Walt Disney Studios“ padalinys buvo įkurta 1984-aisiais, ir pirmas jo „gaminys“ buvo romantinė pasaka apie gražiosios undinės ir kuklaus vaikino meilę.
„Purslai“ sužavėjo romantinių santykių trokštančią publiką, sulaukė pagyrų už, humorą ir jaunučių Tomo Hankso bei Daryl Hannos iš ekrano sklindančią „chemiją“ (regis, dabar taip reikia rašyti apie meilės scenose vaidinančių aktorių simpatiją vienas kitam :). Be kita ko „Purslai“ iš karto pateko į 1984 metų dešimtuką pagal pajamas (uždirbę 69 mln. dolerių uždarė šį topą).
Prasidėjo ši romantiška meilės istorija 1964 metais, kai aštuonmetį Aleną Bauerį su šeimos nariais plaukiojantį laivu Keip Kode, Masačusetse, sužavi kažkas po vandeniu. Nors berniukas nemoka plaukti, jis nedvejodamas šoka už borto, ir vandenyne sutinka jauną mergaitę. Kadangi niekas kitas nematė mergaitės, Alenas ima manyti, kad tai buvo beveik mirties haliucinacija. Tik laivui nuplaukus, paaiškėja, kad tai buvo undinė.
Taip prasidėjo pažintis, kuriai bus lemta vėl atgyti po dvidešimties metų. Dabar vis dar viengungis Alenas Baueris (nuo šio momento jį vaidina Tomas Hanksas) su savo mergišiumi vyresniuoju broliu Frediu yra vienos Niujorko vaisių ir daržovių bazės bendrasavininkis.
Bet jis vis negali pamiršti to vaikystės nuotykio. Todėl vėl sugrįžta į Keip Kodą, kur nardymo ekspedicijos metu sutinka ekscentrišką mokslininką Valterį Kornblutą. Iškritęs iš jo motorinės valties Alenas panyra į vandenį ir netenka sąmonės. O atsibudęs paplūdimyje pamato gražią, nuogą jauną merginą, kuri negali kalbėti. Pabučiavusi išgelbėtą Aleną ji vėl neria į jūrą.
Jos dailiai įdegusi figūra būtų beveik nepriekaištinga, jei ne viena keista detalė – apatinę gražuolės kūno dalį vainikuoja plati žuvies uodega. Taip, jūs visiškai teisūs – Medison (Daryl Hannah) yra tikra undinė. O jūs galvojote, kad taip būna tik pasakose…
Prasideda linksmų ir ekscentriškų nuotykių karuselė, kurioje meilės romaną ims populiarinti bulvarinio laikraščio antraštės ir gražios nuogos merginos fotografijos Laisvės statulos fone. Galiausiai gražiąją undinėlę pagrobia slaptųjų tarnybų agentai ir nugabena ją į slaptą laboratoriją tyrimams. Tačiau nerimauti nereikia, ši graži istorija negali pasibaigti blogai…
P.S. Nors pagrindiniam vaidmeniui buvo bandomi patyrę bei tuo metu populiarūs aktoriai Chevy Chase’as, Dudley Moore’as, Billas Murray’us, Steve’as Guttenbergas, Michaelas Keatonas ir Johnas Travolta, naujosios studijos prodiuseriai nusprendė pasirinkti tuo metu mažiau žinomą Tomą Hanksą, ir Aleno vaidmuo jam tapo labai sėkmingu tramplynu į karjeros aukštumas.
Daryl Hannah aktorių bandymuose taip pat įveikė tokias garsenybes, kaip Tatum O’Neal, Michelle Pfeiffer, Melanie Griffith, Diane Lane, Kathleen Turner ir Sharon Stone.
P.P.S. Štai puikus pavyzdys, koks svarbus filmo sėkmei yra vadinamasis castingas. Todėl pritariu jauniems mūsų kinematografininkams, kurie neseniai pasiūlė įsteigti dar vieną Sidabrinę Gervę aktorių atrankos nominacijoje.
4. „Tas beprotiškas, beprotiškas, beprotiškas pasaulis“ (It’s a Mad, Mad, Mad, Mad World, 1963)
Šis filmas – gyva klasika, išleista 1963 metais ir žinoma dėl savo humoro ir chaotiško siužeto, kuris bėgant metams visai nepaseno, o tapo viso pasaulio mylimu. Juosta vėliau tapo įkvėpimu kitiems filmams: „Rat Race” (2001 m.) ir “The Great Race” (1965 m.), kuriuose buvo panaudota ta pati komedijos formulė – nutrūktgalviškos lenktynės dėl prizo.
Vienas įspūdingiausių filmo „Tas beprotiškas, beprotiškas, beprotiškas pasaulis“ aspektų yra jo aktoriai. Dauguma jų to meto žvaigždės: Spencer Tracy, Milton Berle, Sid Caesar, Buddy Hackett, Jonathan Winters, Mickey Rooney, Ethel Merman, Phil Silvers, Terry-Thomas, Dick Shawn ir Dorothy Provine. Kiekvienas aktorius į filmą įneša savo unikalų komedijos stilių, todėl sukuria nuostabų slapstymosi, komedijos ir pokštų derinį.
Juostos režisierius Stanley Kramer, buvo žinomas dėl prieštaringų ir svarbių socialinių problemų, tokių kaip rasizmo, nelygybės, karo vaizdavimo. Vieni garsiausių jo filmų yra „Guess Who’s Coming to Dinner“ (1967 m.), kuriame buvo kalbama apie tarprasines santuokas, ir „Inherit the Wind“ (1960 m.), kuriame buvo nagrinėjamos diskusijos tarp evoliucijos ir kreacionizmo. Tuo tarpu „Tas beprotiškas, beprotiškas, beprotiškas pasaulis” (It’s a Mad, Mad, Mad, Mad World) nukrypo nuo įprastų Kramerio darbų temų, nes tai buvo žaisminga komedija. Nepaisant to, filmas parodė Kramerio talentą valdyti didelį kolektyvą ir dirbti su įvairiais žanrais.
Istorija juostoje sukasi apie grupelę nepažįstamų žmonių, kurie tampa automobilio avarijos liudininkais ir sužino, kad į avariją patekęs ir mirštantis vyras paslėpė didelę pinigų sumą. Sužinoję, kur paslėpti pinigai ima sukti galvas kaip rastus pinigus reiks pasidalinti, nes liudininkų net vienuolika. Nepavykus rasti kompromiso kyla sumaištis, visi išsiskirsto ir bando greičiau už kitus rasti paslėptą lobį. Visi veikėjai tampa apsėstas pinigų, o tai veda į laukines ir linksmas lenktynes visoje Kalifornijoje. Filmo pavadinimas puikiai atspindi beprotybę ir chaosą, kylančią, kai tiek žmonių ima lenktyniauti dėl paslėpto prizo.
Filmo humoras yra nesenstantis, sukurtas iš perdėtų situacijų. Nuo pašėlusių automobilių gaudynių iki lėktuvo katastrofos, ši Holivudo klasika įtraukia žiūrovus savo nenutrūkstamu veiksmu. O scenarijus, kurį parašė Williamas Rose’as ir Tania Rose, užpildytas šmaikščiais dialogais, nors iš pradžių filmas turėjo būti nebylioji komedija, tačiau kūrimo proceso metu idėja peraugo į dialogais paremtą projektą. „Tas beprotiškas, beprotiškas, beprotiškas pasaulis“, taip pat, išsiskiria savo epiniu mastu.
Filmas trunka 3 valandas 12 minučių, kas yra įspūdinga, kaip to laiko komedijai. Tačiau istorija neprailgsta ir dėl savo įdomus siužeto žiūrėjimą paverčia nuostabia patirtimi. Taip pat, filmo gamybai buvo skirtas didžiulis biudžetas – maždaug 9,4 mln. Tokią kainą lėmė gausi šaunių aktorių komanda ir didelis kiekis scenų, filmuotų skirtingose vietovėse. Fimas buvo nominuotas ne vienoje kategorijoje, įskaitant geriausio garso, geriausio filmo montažo, geriausios muzikos ir gavo „Oskarą“ už geriausius garso efektus. (Gustė Pocevičiūtė)
3. „SAKALĖ“ (Ladyhawke, 1985)
Šioje apžvalgoje minimas britų režisieriaus Johno Boormano nuotykių filmas „Ekskaliburas“ (Excalibur) 1981-aisiais tapo galingu postūmiu, išjudinusiu vadinamąjį fantasy žanrą ir ilgam nulėmusiu jo sėkmingą dinamiką.
Ridley Scottas netrukus sukurs „Legendą“ (Legend, 1985 m.) su dar mažai kam žinomu Tomu Cruise‘u, o Ronas Howardas – nuotykių filmą „Vilou“ (Willow, 1988 m.), vieną gražiausių “fantasy” stiliaus filmų apie elfų ir kitokių stebuklingų personažų pasaulį.
Panašiu keliu žengia ir amerikiečių režisierius Richardas Donneris, pasirinkęs stebuklinės nuotykių pasakos siužetą, kurį pagal Edwardo Khmaros istoriją išsijuosę rašė net keturi patyrę Holivudo scenaristai, o nufilmavo nuostabus kino kameros virtuozas italas Vittorio Storaro.
Pagrindinių vaidmenų atlikėjų sąrašas taip pat įspūdingas – Michelle Pfeiffer, Matthew Broderickas ir olandų režisieriaus Paulo Verhoeveno išgarsintas Rutgeris Haueris.
Filmo siužetas ir yra tikra pasaka, kurios veiksmas plėtojasi tamsiaisiais viduramžiais Italijoje. Iš anų laikų mus pasiekė graži legenda apie drąsųjį Navaros riterį Etjeną ir jo gražiąją mylimąją Izabo, kuriuos išskyrė piktas vyskupas, pardavęs savo sielą šėtonui: jis užbūręs juos magiškais kerais – vyskupą atstūmusi gražuolė Izabo (ją suvaidino Michelle Pfeiffer) dieną pavirsta sakale, o Navaros riteris Etjenas (Rutgeris Haueris) naktį pavirsta vilku, todėl mylimieji niekaip negali susitikti akis į akį.
Siekdami sužlugdyti įsimylėjėlius vyskupo (Leo McKernas) tarnai persekioja porelę, bet kol kas įsimylėjėlius lydi sėkmė. Jie net suranda patikimą pagalbininką.
Peliūkščiu vadinamas vagišius Filipas Gastonas (Matthew Broderickas) turi asmeninę sąskaitą vyskupui, kuris liepė jį suimti kaip bręstančio maišto dalyvį, nuteisti ir nubausti mirtimi. Tačiau vaikiną iš Akvilos vyskupo požemių prieš pat egzekuciją išgelbėja Navaros riteris Etjenas. Dabar jiedu privalo rasti būdą sugrįžti į akylai saugomą miestą, sunaikinti piktąjį burtininką ir atsikratyti prakeiksmo…
Trečias kartas nemelavo
Richardas Donneris net du kartus anksčiau bandė rasti šiam projektui finansavimą, ir abu kartus buvo per plauką nuo sėkmės – pirmą kartą net buvo numatyta filmuoti Anglijoje, o kitą kartą Čekoslovakijoje. Trečias kartas, kaip sakoma, nemelavo…(G.J.)
2. „DIDVYRIS“ (Hero, 1992)
Kaip ir dauguma jo kolegų britų režisierius Stephenas Frearsas (g. 1941) į didįjį kiną atėjo iš televizijos, kuri Didžiojoje Britanijoje nuo septintojo dešimtmečio pabaigos noriai investavo į nacionalinį kiną. Investicijos nebuvo labai didelės, bet palankios kūrybai sąlygos savo tikslo pasiekė – atsirado naujojo anglų kino kartą (Alanas Parkeris, Lenas Loachas ir kt.), kurių filmai greitai pasklido po pasaulį, nes sudomino žiūrovus jaunatviška energija ir drąsa imtis rimtų socialinių problemų.
Išaugęs iš televizinio formato aktyvus šios kartos dalyvis Stephenas Frearsas taip pat labai organiškai įsiliejo į šį meinstrymą – išgarsėjo filmu „Mano gražioji skalbykla“ (My Beautiful Laundrette 1985), kuriame vaizduojamas emigrantų iš Pakistano gyvenimas Londone: realistiniai skurdo, diskriminacijos vaizdai čia derinami su humoru ir sarkazmu.
Emigrantų tema vėliau plėtojama ir mūsų matytame filme „Purvini gražūs dalykai“ (Dirty Pretty Things, 2002), kurio didesnė veiksmo dalis plėtojasi Londono viešbutyje. Paaiškėja, kad neretai emigrantai nelegalai sutinka savo organus iškeisti į padirbtus pasus, o transplantacijos operacijos, pažeidžiant visas medicinines normas atliekamos čia pat.
Net didžiausius estetus patenkino režisieriaus atlikta (ir čia recenzuojama!) klasikinio Choderlos de Laclos romano „Pavojingi ryšiai“ (Dangerous Liaisons, 1988) ekranizacija. O kriminaliniame trileryje „Sukčiai“ (The Grifters, 1990), sukurtame pagal Jimo Thompsono romaną, stilingai pažaidė klasikinio juodojo kino (film noir) stilistika.
Tuoj po jo gavęs 42 milijonų dolerių biudžetą ir Holivudo aukščiausios lygos kino žvaigždę Dustiną Hoffmaną Stephenas Frearsas sukūrė tragikomišką filmą „Didvyris“ (kartais vadinamą „Atsitiktiniu didvyriu“).
Smulkus vagišius Bernis Laplante (jį ir suvaidino Dustinas Hoffmanas) visą gyvenimą vertėsi atsitiktinėmis progomis papildyti šeimos biudžetą tuo, kas ne vietoje padėta. Tačiau kartą jam tiesiai iš dangaus po kojomis nukrito laimingas bilietas. Audringą naktį Bernio akivaizdoje sudužo keleivinis lėktuvas. Nepaisydamas pavojų, Bernis išgelbėjo beveik pusšimtį katastrofos aukų ir, pasisavinęs tik keletą svetimų kreditinių kortelių, išnyko nakties tamsoje.
Tarp išgelbėtojų buvo viena televizijos žurnalistė Geilė (Geena Davis), kuri tuoj pat imasi savo tiesioginio darbo ir bando surasti viešumo vengiantį didvyrį. O tuo metu į išgelbėtojo laurus ir „104 skrydžio angelui“ pažadėto milijono dolerių čekį jau kėsinasi kitas kandidatas, kuriam Bernis neapdairiai išplepėjo savo paslaptį.
P.S. Gaila, kad žiūrovai nepakankamai įvertino filmo privalumus, ir „Didvyris“ nesugebėjo atpirkti 42 mln. dolerių biudžetą, bet juk tai rimtiems filmams jokia naujiena.
Muzikinis P.S. su „Didvyrio“ autoriais bendradarbiavusi garso įrašų studija „Epic Records“ kreipėsi į populiarią pop muzikos atlikėją Mariah Carey, kad ši įrašytų dainą filmo garso takeliui, tačiau tuometinis žvaigždės sužadėtinis ir „Sony Music Entertainment“ generalinis direktorius Tommy Mottola tuo metu nepanoro, kad Mariah darytų ką nors, kas susiję su kinu, manydamas, kad tai pakenks jos karjerai.
Įrašų kompanija „Columbia Records“ taip pat nenorėjo, kad Carey pasirodytų kitos įrašų kompanijos albume, nepaisant to, kad jį išleido jų patronuojančios bendrovės „Sony“ filialas.
M. Carey ir Walteris Afanasieffas parašė dainą „Hero“, tačiau ją įrašius buvo nuspręsta, kad dainininkė pasiliks dainą savo albumui „Music Box“, perrašydama kai kuriuos dainos žodžius.
Todėl Lutheris Vandrossas filmo garso takeliui parašė, prodiusavo ir atliko dainą „Heart of a Hero“, kurioje dalyvavo Los Andželo vaikų choro nariai. (G.J.)
1. „PAVOJINGI RYŠIAI“ (Dangerous Liaisons, 1988)
Filmas sukurtas pagal Napoleono laikų rašytojo Choderlos de Laclos (Šoderlo De Laklo, o ne Choderloso de Lakloso, kaip sakė pagal šią knygą sukurtą spektaklį Kauno akademiniame dramos teatre andai pristatydama jauna LRT žurnalistė) romaną, net 60 metų (nuo 1815 iki 1875 m.) uždraustą gimtojoje Prancūzijoje.
Suprasti cenzorių pyktį nesunku: kam gi patinka matyti save kreivame veidrodyje! Beje, panašią tautiečių reakciją, regis, sąmoningai provokavo pats rašytojas, siekdamas „parašyti kūrinį, kuris išsiskirtų iš įprastų, kuris sukeltų triukšmą, kuris liktų žemėje po mano mirties“. Jam tai tikrai pavyko.
Pirmą kartą 1782 metais keturiais tomais išspausdinta knyga – vienas skandalingiausių ir kontraversiškiausių kūrinių Europos literatūroje – susilaukė žaibiškos sėkmės ir nuo tada įkvėpė daugybę polemikų, pjesių, o vėliau ir filmų. Romanas parašytas laiškų, kurie atskleidžia gašlių santykių tarp nuobodžiaujančios Prancūzijos aukštuomenės tinklą, forma.
Laisvamaniška rašytojo filosofija ir dviprasmiškas romano moralinis tonas atspindi Prancūzijos nuotaikas revoliucijos priešaušriu. Anuomet vertinta kaip skandalas, kurį maloniai perskaitė ir karalienė Marija Antuanetė, knyga iki šių dienų kritikų garbinama kaip epistolinio žanro šedevras.
Šedevras yra ir šio nemaraus romano ekranizacija, kurią su puikiais aktoriais inscenizavo britų režisierius Stephenas Frearsas.
„Pavojingų ryšių“ intriga verta paties Balzako plunksnos. Čia ciniška markizė De Mertėj (Glenn Close) nusprendžia atkeršyti vienam savo meilužiui ir padaryti jį pajuokos objektu. Ji pasiūlo vikontui Valmonui (Johnas Malkovich’ius) sugundyti jaunutę markizo nuotaką Sesilę De Volanž (Uma Thurman) prieš vestuves. Tačiau patyrusiam meilės reikaluose lovelasui tai per lengvas „grobis“: jį labiau vilioja gerokai sunkesnė užduotis – laimėti dorovingosios madam De Turvel (Michelle Pfeiffer) palankumą.
Tobulai tarsi iš natų sugrota rafinuota aristokratiškų aistrų bei išdavysčių partija filmo autoriams atnešė tris Oskarus (už geriausią adaptuotą scenarijų, dekoracijas ir kostiumus) ir keletą kitų apdovanojimų.
Pirmasis pagal „Pavojingus ryšius“ filmą Prancūzijoje 1959 m. sukūrė anuometinis kino skandalistas Roger Vadimas. S. Frearso versija – septintoji, bet toli gražu ne paskutinė.
Įdomu, kad kaip tik tuo metu filmą pagal „Pavojingus ryšius“ sukūrė režisierius Milošas Formanas. Jo filmas vadinosi „Valmonas“ (1989 m.) (G.J.)
