„Labai turtingi žmones nepanašūs į mane ir tave“, – tokiais žodžiais Francis S. Fitzgeraldas pradėjo savo ankstyvą apsakymą „Jaunas turtuolis“ (The Rich Boy). – „Žinoma, juk jie turi daugiau pinigų“, – tuoj pat kolegai replikavo Ernestas Hemingway‘us, apsakyme „Kilimandžaro sniegynai“ pasišaipęs iš vargšo Fitzgeraldo ir jo susižavėjimo turtuoliais.
Fitzgeraldas šio pokšto neįvertino, nes naiviai tikėjo, kad turtuolius iš tikrųjų gaubia paprastiems žmonėms nesuvokiama paslaptingumo migla…
Tokią romantišką miglą ilgai puoselėjo klasikinis Holivudas, melodramose iš aukštuomenės gyvenimo vertęs milijonus žiūrovų visame pasaulyje pavydėti paprastiems mirtingiesiems nepasiekiamo žemiškojo rojaus malonumų.
Dabar panašią romantišką miglą galima pamatyti nebent sentimentaliuose retro melodramose. O šiaip jau kur kas dažniau dominuoja filmai, kuriuose į aristokratus žvelgiama, anot Ch. Chaplino, kaip į „dykūnų klasę“.
Siūlome šią mintį gerai iliustruojančių 10 kandžių filmų apie aukštąją klasę
10. „SALTBURNAS“ (Saltburn, 2023)
Režisierės Emerald Fennell režisūrinis debiutas „Perspektyvi mergina“ (Promising Young Woman, 2020 m.), savalaikis kūrinys su tiesmuka feministine žinute, susilaukė palankaus žiūrovų bei kino kritikų vertinimo, laimėjo Oskarą už geriausią scenarijų ir dar labiau įtvirtino perspektyvios aktorės Carey Mulligan pozicijas Holivude.
Antrasis režisierės darbas „Saltburnas“ šiuo požiūriu nėra toks aiškiai apibrėžiamas. Dauguma kritikų pastebėjo, kad šis filmas blaškosi tarp žanrų – erotinio trilerio, satyros su juodosios komedijos elementais ir homoerotinės meilės istorijos „Talentingojo pono Riplio“ stiliumi. Vieniems filmo vertintojams tai atrodė kaip sąmoningas noras trinti ribas, kiti, nevyniodami žodžių į vatą, kirto iš peties: neva „migloti buvo patys ketinimai, jeigu jų iš viso būta“.
Tiesos, kaip dažniausiai būna, reikėtų ieškoti kažkur per vidurį tarp šių abiejų kraštutinumų.
Pagrindinis „Saltburno“ herojus yra pavyzdingas moksliukas Oliveris Kvikas (jį suvaidino škotų aktorius Barry Keoghanas, kurį įsidėmėjome filmuose „Šventojo elnio nužudymas“ ir „Salos vaiduokliai“).
Vaikinas iš Liverpulio atvyksta mokytis į Oksfordą ir čia, kaip ir dauguma socialinių nevykėlių, pasmerktas vienatvei. Naujokui, kaip ir daugumai čia studijuojančių merginų bei vaikinų, patinka tikra šios mokslo šventovės pažiba – charizmatiškasis lordo sūnus Feliksas Katonas (jį suvaidino neseniau „Prisciloje“ į Elvį Presley persikūnijęs Jacobas Elordi).
Auksiniam jaunimui nepriklausančiam Oliveriui žavėtis Feliksu tenka slapčia. Bet būtent Oliveris sugeba pelnyti šio turtingo Apolono palankumą, susilaukia universiteto žvaigždės palankumo ir tampa jo favoritu Oliu. Sužinojęs savo naujojo draugo istoriją, Feliksas pasibaigus egzaminams pakviečia Olį į savo šeimos dvarą Saltburną drauge su savo ekscentriškos šeimynėlės nariais čia praleisti vasaros atostogas. Kad tai bus svaigių malonumų metas filmo autoriai pabrėžia visokiausiais būdais. Vienoje scenoje tai daroma itin tiesmukai – kai nuo balkono pusnuogis Oliveris žvelgia į dvaro kiemą, panašų į Hieronymuso Boscho „Žemiškų malonumų sodą“.
Didingas ir gražus dvaras Saltburnas iš tikrųjų bus palaimingo tingumo ir ištvirkimo šalis, trykštanti įvairiomis kūniškomis pramogomis – lauko tenisu, šampanu ir įvairiomis seksualinėmis atrakcijomis su dekadentiškais ištvirkavimo elementais.
Filmo autoriai nesistengia, kaip ankstesniais laikais, romantizuoti aristokratijos anachronistinės prabangos ir papročių. Tie laikai jau seniai praėjo arba išliko tik tradicines vertybes vis dar retsykiais primenančiose dramose arba serialuose, tokiuose, kaip „Dauntono abatija“. Dauguma aristokratijai iš inercijos vis dar priklausantys „Saltburno“ personažai – šmaikščios ponios su prašmatniu akcentu, ekstravagantiškos viešnios, elegantiškas, bet subtiliai ekscentriškas senasis lordas ar dėl savo tariamos didybės pasipūtęs tarnas – atrodo greičiau kaip komiškos operetės personažai.
Iš viso šito daug kartų matyto „inventoriaus“ galima buvo sudėlioti ką nors tikrai originalaus (juk tikrai pavyko graikui Yorgosui Lanthimosui iš „Frankenšteino“ motyvų sudėlioti savitą, tegu ir daug ginčų sukėlusią dėlionę filme „Prasti reikalai“).
Tačiau blaškydamiesi tarp stilių ir žanrų, cituodami hičkokiškus („Vertigo“) spiralės ir labirintų motyvus, bandydami supinti visas įmanomas siužeto situacijas, nevengiantys kraštutinumų (reklaminio blizgesio ir elegantiško santūrumo) filmo autoriai nepasiekia nieko daugiau, negu tai, ką neseniai matėme išgirtame Rubeno Östlundo „Liūdesio trikampyje“. (Gediminas Jankauskas)
9. „ROŽIŲ KRŪMŲ GENĖJIMAS“ (Rosebush Pruning, 2026)
Šį Berlyno kino festivalyje šiemet startavusį filmą mums šiuo metu pristato Šiuolaikinio kino festivalis „Lokys, liūtas ir šakelė“, kurio kūrybinis motto – kruopščiai atrinkti filmai, nagrinėjantys drąsą būti savimi, laisvai rinktis ir gyventi pagal savo taisykles.
Brazilas režisierius Karimas Aïnouzas, kurdamas savo naujausią filmą „Rožių krūmų genėjimas“ atsispyrė nuo italų režisieriaus Marco Bellocchio klasikinio filmo „Kumščiai kišenėse” (I pugni in tasca, 1965 m.).
Savo metu būtent šis maištingas jaunojo režisieriaus debiutinis filmas pridarė daug triukšmo. Vieni žavėjosi jaunuolio drąsa be skrupulų kalbėti apie sočios buržuazinės visuomenės pagimdytas ydas, kiti kaip tik už tai smerkė jauną menininką, neva, „teršiantį į gimtąjį lizdą“ ir viešinantį tai, ko kitiems (ypač užsieniečiams) žinoti nereikėtų, kad, anot politikų, „nebūtų teršiamas švarus mylimos šalies įvaizdis“.
Originaliame filme veiksmas plėtojosi skurdžios provincijos namuose, kuriuose akla motina gyvena su keturiais vaikais. Vienas iš trijų berniukų – Leonas – yra protiškai atsilikęs, kitą – Alesandrą – kamuoja epilepsijos priepuoliai, o trečiasis – Augustas, regis, išvengė genetinių komplikacijų ir rūpinasi artimaisiais kiek tik gali, net nedrįsta vesti ir pradėti savarankišką gyvenimą, kol yra atsakingas už visus. Pagelbėti broliui imasi neapykantos visiems kupinas Alesandras (jį suvaidino anuometinės maištininkų kartos lyderiu tapęs aktorius Lou Castelis), kuris ryžtasi pašalinti visas kliūtis brolio kelyje į jo asmeninę laimę – kitaip sakant, nužudyti visus, kurie tam trukdo… Ir savo planą įvykdo, finale tarsi pasityčiojimas skambant melodijai „Gyvenimas nuostabus“…
Tačiau nereikėtų naująjį režisieriaus K. Aïnouzo filmo vadinti ano klasikinio radikalaus kino šedevro perdirbiniu. Jis ir vadinasi visai kitaip, ir veiksmas plėtojasi ne septintojo dešimtmečio Italijos provincijoje, o dabar Ispanijoje, kur prabangioje Katalonijos viloje gyvena turtinga amerikiečių šeima. Aklas tėvas (akt. Tracy Lettsas), dukra Ana (Riley Keough), sūnūs Robertas (Lukas Gage’as), Džekas (Jamie Bellas) ir Edas (Callumas Turneris).
Pastarasis ir pasakoja pačiią istoriją, o žiūrovai visą laiką kartu su personažais privesti kapstytis painiame paveldėtų ligų bet problemų rate, kurį suplėšyti gali tik labai radikalūs veiksmai. Būtent Edas ir nuspręs, kad pagrindinė visus šeimos narius laikanti grandis – brolis Džekas – yra tas gražiausias ir verčiausias žiedas…
Aišku, kad pavadinimas „Rožių krūmų genėjimas“ reiškia negiliai paslėptą metaforą. Anot filmą su pirmaisiais žiūrovais Berlyne pamačiusio kino kritiko Gedimino Kuktos, „brazilas Karimas Aïnouzas šeimą palygina su rožių krūmu, kurią kartais reikia nugenėti, jei nori, kad ji išskleistų sveikiausius žiedus. Scenarijų filmui rašė etatinis Yorgoso Lanthimoso scenaristas Efthimis Filippou, todėl jau galite numanyti, kad keistumų, švelniai tariant, netrūksta…“
Visi šeimos jaunieji nariai, išskyrus Edą, yra išlepę, savanaudiški, susitelkę į tai, kaip atrodo (dėvi brangius dizainerių drabužius), bet iš vidaus yra supuvę žmonės, ką režisierius ne kartą pabrėžia kad ir nuolat prie pietų stalo zyziančiomis musėmis.
Rašinio finalui puikiai tinka jau minėto G. Kuktos komentaras: “Lyginti senąją ir naująją versijas visada rizikinga, nes dažnai viskas baigiasi pirmtako naudai, ir mažų mažiausiai neteisinga. Todėl geriau į kūrinius žvelgti kaip į savo laikmečio ženklus. Būtent taip sureguliavus optiką, „ Rožių krūmų genėjimą“ galima matyti kaip savalaikę, nors minties gyliu toli gražu nestebinančią parabolę apie moralę praradusius šių dienų turtuolius ir vis labiau infantilėjančius žmones, kuriems protus taip susuko socialiniai tinklai, jog šie prarado ryšį su tikrove, aplinkiniais ir savimi“. (G.J.)
8. „ELITINIS JAUNIMAS“ (The Bling Ring, 2013)
Šio filmo režisierė Sofia Coppola, be jokios abejonės, pati priklauso elitiniam jaunimui ir seniai apsiprato su tokiu statusu. Būdama vos metukų ji jau vaidino krikštijamą berniuką (!) F. F. Coppolos „Krikštatėvyje“ (1972 m.), nors jos pavardės titruose dar nebuvo. Vėliau ją vis labiau augančią galima buvo pamatyti kituose jos tėčio režisuotuose filmuose, iš kurių išsiskyrė „Krikštatėvis 3“ (1990 m.). Jame Sofija suvaidino Maiklo Korleonės (akt. Alas Pacino) dukrą Merę, finale uždengusią savo kūnu tėvą nuo žudiko kulkos. Ši gangsterinės sagos scena tapo ne tik emocingiausiu finaliniu akcentu, bet ir puikiai iliustravo seną kaip pasaulis mintį apie tai, kad tėvų nuodėmės krenta ant jų vaikų.
Keista, bet kaip tik tuomet, kai, regis, atsivėrė puikios aktorinės karjeros galimybės, Sofija ryžtingai keičia jau nužymėtą jos gyvenimo vektorių ir ima eksperimentuoti. Talentinga mergina veikia iš karto keliais frontais – rašo scenarijus, išmėgina rūbų dizainerės amatą, pasimatuoja fotomodelio amplua ir nusifilmuoja keliuose muzikiniuose klipuose. Bet tai tebuvo įžanga į režisierės profesiją, kuriai Sofija nuo šiol skiria visą savo dėmesį.
Garsiu kinematografinio pasaulio įvykiu tapo jau pirmasis Sofijos pilnametražis filmas „Skaistuolės savižudės“ (1999 m.). Realiais faktais pagrįsta penkių seserų ritualinės savižudybės istorija buvo sustyguota labai tvirtai. Dar didesnio rezonanso kino pasaulyje susilaukė antrasis Sofijos filmas „Pasiklydę vertime” (2003 m.), apdovanotas Oskaru už geriausią scenarijų. Trečiasis filmas „Marija Antuanetė“ (2006 m.) gavo Oskarą už geriausius kostiumus: ši 40 milijonų JAV dolerių kainavusi kostiuminė drama, atkurianti svarbiausius Prancūzijos karaliaus Liudviko XVI žmonos gyvenimo etapus, buvo filmuojamas autentiškuose Versalio interjeruose. O labiausiai autobiografiniais faktais pagrįstas filmas „Kažkur tarp ten ir čia“ (2010 m.) susilaukė Venecijos kino festivalio aukščiausio apdovanojimo Auksinio liūto.
Jos režisuotas „Elitinis jaunimas“ startavo Kanų kino festivalyje. Originalus šio filmo pavadinimas „The Bling Ring“ reiškia „Blizgantį žiedą“. O filmo herojai iš tikrųjų mėgsta viską, kas blizga.
„Blizgančiu žiedu“ pasivadinusi jaunų žmonių kompanija nelanko pamokų ir vartoja alkoholį. Jie pripažįsta tik tuos autoritetus, kurie padarė karjerą Holivude. Ir rengtis šis „elitinis jaunimas“ trokšta taip, kaip rengiasi jų dievaičiai. Visai nesvarbu, kad tokiems apdarams įsigyti nėra pinigų. Juk galima įsibrauti į kokios nors garsenybės butą ir gerokai „palaisvinti“ jos madingais drabužiais prigrūstą spintą. Juk aktorių ir turtuolių dienotvarkę bet kada galima patikrinti socialiniuose tinkluose Twitter bei Facebook, o adresus susirasti Google žemėlapiuose. Vadinasi, operaciją galima suplanuoti taip, kad rizika bus minimali, o grobis įspūdingas.
P.S. Panašiai organizuojamų apiplėšimų po šio filmo padaugėjo ir realiame gyvenime. Pirmasis buvo įvykdytas jau Kanų kino festivalio metu, kai ten S. Coppolos filmas buvo rodomas. Prabangiame viešbutyje „Eden Roc“, kuriame dalyvavo Paris Hilton, Sharon Stone ir kitos žvaigždės, viena elito atstovė pasigedo 1,9 mln. eurų vertės briliantų vėrinio. Ir tai tikrai ne vienintelis toks atsitikimas… (G.J.)
7. „KALNO VIRŠŪNĖ” (Mountainhead, 2025)
„Kalno viršūnę“ sukūrė britų režisierius Jesse Armstrongas, kurio ir mums žinomas HBO satyrinis serialas „Paveldėtojai“ (Succession) susilaukė fenomenalaus populiarumo bei laimėjo begalę Emmy ir Auksinių gaublių apdovanojimų (pats Jesse Armstrongas už keturis sezonus rodyto serialo režisūrą ir scenarijus pelnė net keturias Emmy statulėles).
„Paveldėtojai“ pasakoja apie itin įtakingą ir disfunkcinę turtuolių šeimą, kuri pradeda bekompromisę, intrigoje ir išdavystėse paskendusią tarpusavio kovą dėl valdžios bei žiniasklaidos ir pramogų konglomerato „Waystar RoyCo“ perėmimo po to, kai sušlubuoja patriarcho Logano Rojaus (jį suvaidino britų teatro ir kino patriarchas Brianas Cox‘as) sveikata.
Nors serialo veikėjai yra išgalvoti, kurdamas šią istoriją Jesse Armstrongas rėmėsi realiomis galingiausiomis pasaulio medijų šeimomis, o pagrindinis personažas buvo modeliuojamas pagal žiniasklaidos magnatą Rupertą Murdochą, kuris visai neseniai tapo centriniu personažu ir Venecijos kino festivalį šiemet atidariusiame filme „Rašalas“ (Ink, rež. Danny Boyle).
Intrigų tikrai netrūksta ir „Kalno viršūnėje“. Ar galėjo būti kitaip – juk ir čia veiksmas plėtojasi tokioje aplinkoje, kurioje sukasi milžiniški pinigai, o būtent jie visais laikais yra ne tik progreso variklis, bet ir neribotos galios įrankis, leidžiantis realiai valdyti pasaulį.
Prabangiame dvare, įsikūrusiame kažkur kalnuose, tarp vaizdingų snieguotų peizažų, keturi nepaprastai turtingi baltaodžiai vyrai, susieti ilgalaikės ir artimos draugystės, susirenka smagiai praleisti vakarą. Vienas šio kvarteto narių – populiariausio pasaulyje socialinio tinklo „Traam“ savininkas Venis (akt. Cory Michaelas Smithas), neseniai įdiegęs naują įrankį realistiškoms giliosioms klastotėms generuoti, o jos savo ruožtu gali priartinti pasaulio pabaigą, nes dėl jos rezultatų žmonės pamažu kraustosi iš proto jau dabar, ypač trečiojo pasaulio šalyse.
Antrojo – Džefo (akt. Ramy Youssefas) valdoma įmonė taip pat turi galingą valdžios svertą, nes sukūrė revoliuciją galintį sukelti įrankį – neuroninį detektorių, kuris gali atskirti dirbtinio intelekto šlamštą nuo tikrų nuotraukų ir vaizdo įrašų, tačiau savo išradimo dar nepristatė.
Trečiasis, kaip manoma, yra visų šių startuolių bosų bosas– buvęs grupės mentorius Randalas (Steve‘as Carellas), kuriam pinigai ir valdžia jau neberūpi: pralaimintis kovą su vėžiu guru svajoja tik apie nemirtingumą kur nors skaitmeniniame debesyje. Tik ketvirtasis šios kompanijos narys – didžiausias kompanijos nevykėlis Hugas (akt. Jasonas Schwartzmanas) , niekada nepasiekęs milijardo dolerių ribos – kol kas negali pasigirti realiais pasiekimais, bet turi apsčiai ambicijų ir nusiteikęs pasitaikius puikiai progai iš savo bendražygių išvilioti milijardą dolerių savo abejotinos vertės projektui.
Filmą „Kalno viršūnėje“ režisierius Jesse Armstrongas sukūrė per rekordiškai trumpą laiką, vertinant pagal šiuolaikinius kino kūrimo standartus: scenarijų pradėjo rašyti sausio mėnesį, o premjera HBO kanale įvyko jau paskutinę gegužės dieną. Tokio skubėjimo priežastis tikriausiai akivaizdi. Satyra paprastai geriausiai nuskamba, kai ji atitinka dabartinę situaciją. Juk gyvename tokiais laikais, kai viskas aplink mus sparčiai keičiasi, ir tai, kas šiandien madinga, rytoj jau bus pamiršta.
„Paveldėtojų“ finale, kaip pamename, Logano Rojaus imperiją ir visą jos turtą nupirko ekscentriškas Skandinavijos IT magnatas, kurį suvaidino Alexanderis Skarsgårdas. Filme „Kalno viršūnėje“, kurį, remiantis keletu požymių, pelnytai galima laikyti savotišku „Paveldėjimo“ tęsiniu, jau matome, kaip tie patys ekscentriški ir jokių skrupulų nepripažįstantys IT magnatai valdo įtakingus svertus „naujame nuostabiame“ pasaulyje.
Žinoma, režisierius Armstrongas šiek tiek sutirština spalvas, vaizduodamas į visišką krizę ir aklavietę stumiamą modernų pasaulį. Tačiau tokia menininkų pozicija visiškai suprantama. Juk kaip seniai pasakyta – menininkai yra tarsi barometras: jie pranašauja ryškią klimato kaitą, kai dar skaisčiai šviečia saulė… (G.J.)
6. „RŪMAI“ (The Palace, 2023)
Idealus mano FB rubrikos „Po devyniasdešimties kiekvieni metai jubiliejiniai“ herojus lenkų režisierius Romanas Polanskis per ilgą karjerą sukūręs daug įsimintinu filmu, savo devyniasdešimtąjį jubiliejų pasitiko didžiai pikta aukštuomenės pasaulio satyra „Rūmai“.
Filmo įvykiai plėtojasi prabangiame viešbutyje Gštado kaime pietvakarių Šveicarijoje, Berno kantone. 1050 m virš jūros lygio Alpėse įsikūrusi gyvenvietė turi vieną brangiausių ir prabangiausių slidinėjimo kurortų pasaulyje. Tačiau slidžių šiame filme beveik niekam neprireiks.
Režisierius taip paaiškino, kodėl pasirinko šį turtuolių pamėgtą žemiškąjį rojų: „Beveik pusę amžiaus lankausi Gštado rūmuose Šveicarijoje, kuriuose gyvena itin turtingas ir įvairiakalbis elitas, aptarnaujamas viešbučio darbuotojų proletarų. Šie du pasauliai, kiekvienas savaip, yra linksmi, kartais net groteskiški. Šiuos žmones skiria praraja, prasidedanti nuo jų politinių pažiūrų. Vienintelis dalykas, kuris juos vienija, yra viešbučio vadovo figūra, kuri rūpinasi visais ir stengiasi juos visus patenkinti, o tai iš tikrųjų reiškia, kad kartais jam tenka išnaudoti ir svečius, ir personalą. Jis pasitelkia savo diplomatinius gebėjimus, kad rastų išeitį iš labiausiai tikėtinų situacijų.
Iš karto kilo mintis sukurti filmą apie šį egzotišką pasaulį. Tai turėjo būti komedija, gana šiurkštoka ir sarkastiška, griežta savo požiūriu į filmo personažus, bet ne be atlaidumo ir meilės užuominos“.
Prabangus penkių žvaigždučių viešbutis „Palace“ – tai nepaprasta pilis, suprojektuota dvidešimtojo amžiaus pradžioje ir esanti pačiame sniegu padengto slėnio viduryje Šveicarijoje. Kasmet šioje gotikinėje ir pasakiškoje atmosferoje priimami turtingi ir išlepę svečiai iš viso pasaulio.
Naujųjų 2000-ųjų metų išvakarėse marga kompanija susirinko į nepakartojamą įvykį. Daugybė padavėjų, virėjų ir registratūros darbuotojų čia ne tik aptarnauja svečius, bet ir tenkina savo keistus poreikius. Penkiasdešimtmetis viešbučio vadovas, prieš atvykstant svečiams, apžiūri visą personalą, pabrėždamas, kad visiems šį kartą lemta tapti naujojo tūkstantmečio aušros liudininkais, bet tai tikrai nebus pasaulio pabaiga.
Bet jau ko tikrai netruks, tai svečių ekscentriškumo, nepadorių keiksmažodžių ir kitokių ryškiai absurdiškai ir provokuojančiai juodajai komedijai būdingų ingredientų.
Paskutinį 1999-ųjų vakarą, šventiškai išsipustę privilegijuoti viešbučio svečiai kiekvienas įsijautė į savo viešai vaidinamą personažą, bet visi yra neįprastai sudirgę, nes tiki anuo metu gyvavusiu prietaru (mes jį taip pat puikiai prisimename!) kad tuoj po vidurnakčio, kai elektroniniuose laikrodžiuose pasirodys keturženklis skaičius su trimis nuliais, turėtų „išprotėti“ viso pasaulio kompiuteriai.
Kita labai konkreti tikslaus kalendorinio laiko fiksavimo detalė – scena, kurioje per televiziją visai prieš pat Kremliaus laikrodžio dūžius anuometinės Rusijos prezidentas B. Jelcinas ištaria savo garsųjį „aš pavargau, aš išeinu“ ir pristato savo susto paveldėtoją niekam nežinomą neužaugą kagebistą. „Panašu, kad girtas tas prezidentas, tikriausiai rytoj išsiblaivys“, – nedrąsiai prasitaria vienas sutrikęs svečias. Užtai „naujas rusas“, su savimi visur tampantis lagaminus su pinigais, tuoj pat siūlo išgerti už tokią Kremliaus šeimininko rokiruotę.
Filmo siužetą tarsi mozaika sudaro virtinė gero tuzino ryškių personažų paradas lygiagrečiai besiplėtojančiose istorijose, atvedančiose į neišvengiamą susitikimą finaliniame bankete su vėliau sekančiais fejerverkais.
Kiekvienas iš prabangaus vakarėlio svečias – skirtingo piktumo detalėmis apdovanotas kolektyvinės burleskos personažas, suvaidintas skirtingo žinomumo aktoriaus. Bet viskas sustyguota taip, kad visi jie puikiai dera tarpusavyje.
Seniausias šventinės kompanijos dalyvis – 97 metų milijardierius Arthuras Williamas Dallasas III (jį karikatūriškai suvaidino „Monty Pythono“ komikas Johnas Cleese’as) bando įtikti savo 22 metų žmonai Magnolijai jų vestuvių metinių proga padovanojęs… gyvą pingviną. Pensininkas buvęs pornografijos aktorius Bongo (Luca Barbareschi) iš paskutinių jėgų stengiasi nustebinti aplinkinius savo grakštumu. Senstantis, soliariumuose įdegęs pleibojus Bilas, užsimaukšlinęs neįtikėtiną peruką (Mickey Rourke‘as), bando pamokyti kuklų šveicarą bankininką Kasparą, kad šis nesismulkindamas sukčiautų ir vogtų. Pasaulinio garso plastikos chirurgas dr. Lima (Joaquimas de Almeida) čia laukia pelningų užsakymų ir dėl jų nesibodi žemintis prieš turtuolius, kantriai klausydamasis jų kaprizų.
Ypatingo dėmesio nusipelno prancūzų kino žvaigždės Fanny Ardant suvaidinta Markizė, kurios šunelis pasituštino tiesiai ant prabangaus liukso numerio paklodžių. O linksmiausia kompanija – visur pasaulio valdovais besijaučianti „naujųjų rusų“ grupė, atvykusi šarvuotais džipais, lydima girtų modelių ir paniurusių apsaugos darbuotojų (vadovauja jiems akt. Aleksandro Petrovo bevardis mafijozas).
O vainikuoja visą šį nesąmonių paradą paryčiais sukelto baisaus chaoso vaizdai su tradiciniais pasigėrusių svečių veidais, nurimusiais mišrainės lėkštėje ir… finalinis pornografinis paveiksliukas su santykiaujančiais jau paminėtais keturkojais veikėjais – pingvinu ir čichuachua… (sakoma, kad juos sugeneravo dirbtinis intelektas, todėl piktintis nereikėtų, o atvirkščiai – užrašyti, kad filmavimo metu nė vienas gyvūnėlis nenukentėjo.
Panašu, kad būtent šis finalinis nepadorus vaizdelis tapo tuo šiaudeliu, kuris, kaip sakoma senoje patarlėje, gali perlaužti stuburą kupranugariui. Nors R. Polanskiui ne kartą savo adresu teko girdėti piktą kritiką, tokio modernia kalba šnekant heito, koks ant vargšo režisieriaus galvos pasipylė pirmose recenzijose po premjeros Venecijos kino festivalyje, turbūt daugiau nesulaukė niekas. O tai jau galima laikyti pačiu geriausiu įvertinimu – labiausiai įsižeidė tie, kuriuos filmo autoriai ir norėjo įžeisti… (G.J.)
5. „MAIŠTININKŲ KLUBAS“ (The Riot Club, 2014)
„Maištininkų klubą” sukūrė danų režisierė Lone Scherfig, prieš gerus tris dešimtmečius kinematografiniame pasaulyje iškilusi su anuomet daug triukšmo pasaulyje pridariusia „Dogma’95“. Larso von Triero ir Thomaso Vinterbergo paskelbtas manifestas tada pasiūlė daug investicijų nereikalaujančio kino modelį, kuris visame pasaulyje išjudino jaunus kino kūrėjus, neturinčius pinigų, tačiau nestokojančius originalių idėjų.
Lone Scherfig tada buvo pirmoji moteris režisierė, sukūrusi dvyliktąjį „Dogmos“ filmą „Italų pradžiamokslis“ (2000 m.). Sėkmingai debiutavusi gimtinėje režisierė per trumpą laiką susišlavė dvi dešimtis tarptautinių apdovanojimų ir išplaukė į plačiuosius vandenis, paprasčiau kalbant, kitus filmus susuko Amerikoje ir Europos šalyse.
Režisierė ne kartą sakė, kad ypatingai ją žavi Didžioji Britanija – jos istorija bei kultūrą, o ypatingai tai, kad „sena gera Anglija“ daug šimtmečių puoselėja savo tradicijas, šventai saugoja monarchijos ritualus, nors pripažino, kad šioje šalyje ant, regis, nepajudinamų konservatyvaus kanoninio įvaizdžio ramsčių, klesti nacionalinis snobizmas, „tvarkinga“ klasių nelygybė ir Oksfordo kultas.
Kaip tik į pastarąjį L. Scherfig ir nusitaikė Didžiojoje Britanijoje sukurtame psichologiniame trileryje „Maištininkų klubas“, kurio pagrindą sudaro Lauros Wade pjesė „Posh“ („Spindesys“).
Spindesio ir snobizmo, kaip ir buvo galima tikėtis, uždaros elitinių aristokratų palikuonims skirtoje citadelėje tikrai netrūksta. Bet filmo autorių pagrindinis dėmesys ir satyros smaigalys nukreiptas į prestižinės „alma mater“ menėse seniai veikiantį uždarą „Maištininkų klubą“ (Riot Club), garsėjantis jo narių hedonizmu ir įsitikinimu, kad už pinigus galima nusipirkti viską.
Šio klubo narių skaičius yra griežtai fiksuotas – tik dešimt narių! Būtina ir privaloma sąlyga – visi privalo būti baigę privačias mokyklas. Kai kas nors iškrentą arba yra pašalinamas, reikia surasti pamainą, kad dešimtuko sudėtis išliktų stabili.
Kai iškyla reikalas ieškoti naujus narius, Oksfordo universitete pradeda studijas du naujokai – iš aristokratiškų sluoksnių kilę pirmakursiai istorijos studentai Alistairas Railas (akt. Samas Claflinas) ir Mailsas Ričardsas (jį suvaidino dabar sparčiai populiarėjantis Max‘as Ironsas, Jeremy Ironso ir Sinéad Cusack sūnus).
Mailsas yra draugiškas ir nuovokus vaikinas: jis maloniai pasiūlo apsikeisti kambariais, kai Alistairui paskirtasis kambarys neįtinka jo tėvams, ir užmezga artimus santykius su iš Šiaurės Anglijos kilusia Lauren (akt. Holliday Grainger, kurios šeima priklauso darbininkų klasei.
Alistairas gi yra išlepintas, nepasitikintis savimi, arogantiškas ir nejautrus snobas. Oksforde abu naujokai kartu lanko seminarus, ir čia Alistairas neslėpdamas niekina Mailsą už jo kairiąsias politines pažiūras.
Tačiau nepaisant akivaizdžių ir labai prieštaringų reputacijų abu vaikinai pakviečiami tapti „Maištininkų klubo“ nariais: Alistairą pakviečia charizmatiškas studentas iš gana turtingos šeimos Haris Viljersas, su kuriuo jis susipažino mokslo metų pradžioje, o Mailsui (tiesiog aludėje!) prisijungti pasiūlo kitas klubo narys Hugo.
Alistairas susidraugauja su Hariu, kuris supažindina jį su savo dėde Džeremiu – aukšto rango parlamento nariu; tokiu politiku ateityje norėtų tapti ir pats Alistairas.
Po ne itin malonios įšventinimo ceremonijos abu naujokai tampa klubo nariais. Kadangi klubo nariams uždrausta lankytis daugelyje Oksfordo įstaigų, kasmetinę vakarienę nariai rengia užmiesčio aludės pobūvių salėje, kurios savininkas pradžioje džiaugiasi, kad jo įstaigoje vakarieniauja turtinga aristokratų kompanija, tačiau triukšmingas jų elgesys ima erzinti kitus lankytojus. Galiausiai supykęs šeimininkas Krisas pasipiktina vaikinų elgesiu ir pareiškia, kad jie trukdo verslui. O kai ramybės drumstėjai pabando užglaistyti konfliktą pinigais, Krisas pareiškia, kad jie niekuo nesiskiria nuo parduotuvių vitrinas daužančių paauglių ir yra tik išlepinti padaužos.
Galiausiai Alistairas padaro Mailsui nedovanotiną kiaulystę, siekdamas draugą supykdyti su jo mylimąja…
Nesunku pastebėti, kad režisierė nesirenka nė vienos konfliktuojančios pusės, o užsiima patogią stebėtojos poziciją. O filmą pabaigia ne kokia nors pasmerkimo gaida, o tiesiog neutraliu finalu, gal kiek ironišku, bet visgi tradiciniu happy end‘u… (G.J.)
4. „KVADRATAS“ (The Square, 2017)
Kanų žiūri 2017-tais geriausiu festivalio filmu ir Auksinės palmės šakelės laimėtoju pripažino švedišką „Kvadratą“. Paskelbus šį verdiktą pasigirdo nemažai nepasitenkinimo balsų, nes filmas favoritu nebuvo laikomas nei žiūrovų, nei kritikų. Tačiau laikui bėgant tapo aišku, kad toks sprendimas buvo toliaregiškas.
Galbūt čia kaip tik tas atvejis, kai kūrinio vertę didina ne dėmesys aktualijoms, o skubos nemėgstanti diskusija apie meno reikšmę šiuolaikiniame pasaulyje. Režisieriaus Rubeno Östlundo filme moderni instaliacija šiuolaikinio meno muziejuje, pavadinta „Kvadratu“, jos kuratoriui (ir žiūrovams) tampa savotišku testu, į kurio politinio korektiškumo pasaulėžiūrą atspindinčius klausimus sąžiningai atsakyti ne taip paprasta.
„Kvadratas“ pasirodė esąs ženklus mūsų laikų kūrinys, užčiuopęs ir įprasminęs svarbus laikmečio bruožus. Pats režisierius taip apibrėžė filmo problemų ratą: „Tai mūsų pasaulio, kuriame dūstame, problemos. Pasaulio, kuriame primetėme sau griežtas taisykles, kaip turime elgtis. Kuriame vis bandome prilygti įsivaizdavimams apie save, kuriame svaidomės žodžiais „sėkmė“ ir „laimė“ ir prarandame save“.
Apibendrindamas savo kūrybos ypatumus režisierius sakė: „Mano filmai laviruoja tarp sociologinio kasdienybės stebėjimo … ir egzistencinio siaubo filmo“. Naujausiame filme „Kvadratas“ jis pasinaudoja dar ir stand-up komedijos elementais, kai nuo scenos (arba tiesiog užlipę ant stalo) juokintojai sako savo komiškus monologus publikai.
Pagrindinis „Kvadrato“ veikėjas Kristianas (Claesas Bangas) vadovauja šiuolaikinio meno muziejui Stokholme. Jis yra tikras savo darbo profesionalas, mokantis ir mecenatams pataikauti, ir diplomatiškai atsakinėti į keblius bei provokuojančius žurnalistų klausimus. Kartą pakeliui į darbą Kristianą meistriškai apšvarina vagišių grupelė: patekęs į suvaidinto incidento epicentrą vyrukas tik po kurio laiko supranta netekęs piniginės ir mobiliojo telefono. Bendradarbiui pasiūlius ir pasinaudojus kompiuterine programa Kristianas nustato pavogto telefono buvimo vietą. Dabar belieka sužinoti, kas iš daugiabučio gyventojų yra nusikaltėlis.
Tai tik viena – detektyvinė – filmo siužetinė linija, skirta, regis tik tam, kad pamatytume, kaip inteligentiškas meno žmogus ekstremaliomis aplinkybėmis gali pavirsti visiška priešingybe – necivilizuotu laukiniu žvėrimi.
Antroji filmo siužetinė linija, taip pat susijusi su Kristianu, šįkart su jo profesine veikla, kvestionuoja šiuolaikinės visuomenės dviveidiškumą. Seniai įpratome galvoti vieną, sakyti kitą, o elgtis trečiaip. Galime valandų valandas viešai diskutuoti apie socialinės atsakomybės svarbą, apie būtinybę mažinti socialinę atskirtį, moralinę prievolę padėti žemiau skurdo ribos gyvenantiems žmonėms (neretai dar apeliuojama ir į krikščioniškąsias vertybes) ir pan. Šitokį elgesį ir panašią retoriką mums demonstruoja demagogai politikai. Bet ne kitaip yra ir modernaus meno pasaulyje, ypač kai meno kuratoriai imasi vizualizuoti aktualias problemas, bet pasirenka abstrakčius kalbėjimo būdus.
Prieš sukurdamas filmą „Kvadratas“ Rubenas Östlundas keliavo per pasaulį su tokio paties pavadinimo instaliacija. Šio mediaprojekto esmė buvo parodyti, kaip griežtai apibrėžtoje erdvėje atsidūrusio vieno žmogaus elgesys įtakoja kitus: tai yra kolektyvinės atsakomybės metafora.
Filmas „Kvadratas“ šią metaforą kartoja, tik išskleidžia ją gerokai plačiau – per muziejaus kieme įrengiamą naują instaliaciją, Pietų Amerikos menininkės Lolos Arias projektą „Kvadratas“, skatinantį lygiateisiškumą, altruizmą, jautrumą kitiems bei socialinę atsakomybę. Kartu tai ir bandymas išeiti už griežtai apibrėžtos erdvės ir pasamprotauti apie politinio korektiškumo grimasas bei tolerancijos ribas. (G.J.)
3. „Meniu“ (2022)
Keistas, šokiruojantis, trikdantis – toks apibūdinimas tiktų neseniai kino teatruose pasirodžiusiam Marko Mailodo režisuotam filmui „Meniu“, kuriame vaidina garsusis Ralfas Fainsas ir „Valdovės gambito“ žvaigždė Ania Teilor-Joy. Šis filmas ne tik išplės jūsų akis iki dviejų mėnulių dydžio, bet dar ir suteiks gurmaniškų kino potyrių. Paradoksalu, tačiau Mailodas su komanda parodijuodamas pakvaišusius maisto gurmanus pats yra neblogas kino gurmanas.
Juostos režisierius dar yra darbavęsis su tokiais projektais kaip „Sostų karai“ ir „Begėdis“, o Ralfo Fainso, šiame filme vaidinusio išprotėjusį virtuvės šefą, nepakartojamus pasirodymus kine net sunku suskaičiuoti, tačiau pagrindiniai vaidmenys kino juostose „Didysis viešbutis Budapeštas“, „Ištikimasis sodininkas“, „Šindlerio sąrašas“, Hario Poterio sagoje mums žinomi iki kaulų smegenų. Jau vien šio asmens dalyvavimas projekte žada gerą kokybę.
Nes filmas išties geras. Ne tik vaidyba, bet ir scenografija, kinematografiniai sprendimai bei scenarijus nepriekaištingi. Veikėjai spalvingi ir nevienpusiški, sužaista su jų psichologija, už ką turime būti dėkingi scenaristams Setui Raisui ir Vilui Treisiui, pirmą kartą savo karjeroje taip įspūdingai sužibėjusiems, tačiau užsitikrinusiems dar daug dėmesio vertų pasiūlymų ateityje.
Viskas prasideda nuo scenos, kurioje raudonplaukė Margo (Anya Taylor-Joy) stovi prieplaukoje su vaikinu, vardu Taileris (Nicholas Hoult), ir laukia laivo į paslaptingą salą. Taileris iškart leidžia suprasti, kad į tai, ką jiedu netrukus veiks, jis žiūri labai rimtai ir kad jis už viską moka (kaina – per tūkstantį dolerių vienam žmogui). Žinoma, tūkstantis dolerių gali būti nedaug už pasiplaukiojimą prabangia jachta, tačiau jie ruošiasi eiti į… paprasčiausią vakarienę. Ypatinga ji tik tuo, kad ją užsakė dvylika turčių, iš kurių ne visi yra tuo kuo dedasi. Iš pirmo žvilgsnio pastebime, kad Margo nėra iš kelmo spirta. Raudonais plaukais ir kerziniais batais, užsirūkanti kada panorėjusi ir turinti tvirtą nuomonę. Kol Taileris svaigte svaigsta apie maistą ir apie virtuvės šefą Sloviką (Ralph Fiennes), Margo į reikalą žiūri ciniškai. Porelė visai neatrodo kaip įsimylėjėliai, galbūt ką tik į pasimatymus pradėję vaikščioti jaunuoliai. Jie atėjo kartu, taigi kažkas juk privalo juos sieti, ar ne?
Į virtuvės šefą Slovik verta atkreipti ypatingą dėmesį, kadnngi jis – filmo centrinė figūra, kuri mus trikdo ir kartu verčia iš koto. Paskutinis perfekcionistas, šaltas, disciplinuotas virtuvės šefas išalkusiems klientams vieną po kito neša „konceptualius valgius“, kuriais pasisotina ne tiek pilvas, kiek intelektas. „Mes valgome vandenyną“, – taip tarė viena iš svečių, maisto kritikė Liliana. Taip pat prisiminimai, emocinės audros, neišpildytos ambicijos, toksiškas vyriškumas, klasių kova – visa tai įeina į labai įdomią vakarienės koncepciją, kurios, deja, nepakramtysi, nes Slovikas yra ne tik virtuvės šefas, bet ir pasakotojas, menininkas, turintis atskirą maisto filosofiją. Tačiau pamažu klientai ima piktintis, kad niekas jiems neduoda net paprasčiausios duonos, o vėliau tenka patirti šiurpą ne tik dėl nepatenkintų pilvo poreikių, bet ir dėl….
Klasikinės muzikos fone savo spalvas estetiškai atskleidžia maistas ir žmonės, o gal mes visi esame vienos ekosistemos dalis, kurią iš vidaus suskaldo klasių kova? Turtuoliai leidžia savo tūkstančius ir milijonus, kol darbo žmonės jiems nuolankiai patarnauja, o visi mes vienu ar kitu savo gyvenimo laikotarpiu esame patyrę, kad klientų aptarnavimas gali būti rakštis sub…ėj. Bet jeigu galios svertai apsiverstų ir darbo klasė atsirastų dominuojančioje pozicijoje? Ar varguolis visada liks varguoliu, o turčius – turčiumi? (D.Ž.)
2. „PARAZITAS“ (Parasite, 2019)
Kanuose „Parazitas“ buvo apdovanotas Auksine palmės šakele, o ankstesnysis Pietų Korėjos režisieriaus Bong Joon-ho filmas „Okča“ (Okja, 2017) čia susilaukė kontraversiško vertinimo ir piktų festivalio organizatorių priekaištų. Vasario 10 d. naktį Los Andžele iškilmingoje ceremonije JAV Kino meno ir mokslo akademija „Parazitas“ įvertintas net 4 „Oskarų“statulėlėmis. Ir tikrai ne be reikalo. Juosta pripažinta geriausiu filmu, geriausiu užsienio filmu, apdovanota už geriausią originalų scenarijų, o Bong Joon-ho atsiėmė „Oskarą“ už geriausią režisūrą. „Parazitas“ taip pat yra pirmasis filmas sukurtas ne anglų kalba laimėjęs „geriausio filmo” kategorijoje.
„Parazitą“ jo režisierius Bong Joon-ho apibudino kaip „komediją be klounų ir tragediją be piktadarių“. Kaip ir jo kolega Hirokazu Koreeda, Bong Joon-ho žvelgia į savo filmo herojus su neslepiama simpatija ir neskuba jų teisti, nors abejuose filmuose dėmesio centre atsidūrusios šeimos elgiasi aiškiai nusižengdamos įstatymams. Tokijo lūšnynuose gyvenanti „Vagiliautojų“ šeima maisto ir būtinų daiktų prasimano juos tiesiog pavogdama parduotuvėse. Maisto produktų vagystė jiems – ne tik vienintelis prasimaitinimo šaltinis, bet ir savotiškas smagus ritualas. Šią savo veiklą šeima net nelaiko nusikaltimu ir mėgsta sakyti: „Kol daiktai guli ant parduotuvės lentynos, jie niekam nepriklauso“. Vadinasi, ir jų pasisavinimas nėra vagystė.
„Parazito“ herojus nusikalsti verčia ta pati socialinė bėda – skurdas, kuris, kaip matome „Vagiliautojuose“, labai stimuliuoja išradingumą. Išradingi yra ir Kitcheko šeimos nariai. Jie su šiuolaikine socialine atskirtimi kovoja labai originaliu būdu – susiranda pasiturinčią šeimą ir pamažu užgrobia jų namus. Anekdotiška situacija palengva išsirutuliuoja į gražią metaforą, kur „parazitų“ etiketės nusipelno visi – ir tie, kurie ne visai dorais būdais susikrauna kapitalą ir jo dėka susikuria savo prabangų gerbūvį, ir tie, kurie svetimomis gėrybėmis įžūliai bei savanaudiškai pasinaudoja.
Gimęs nepasiturinčioje šeimoje Bong Joon-ho „Parazito“ scenarijų rašė, prisiminęs jaunystėje įgytą patirtį. Būdamas studentas jis prie stipendijos prisidurdavo dirbdamas repetitoriumi. Kartą ši veikla jaunuolį atvedė į prabangius namus su sauna ir baseinu. „Parazito“ siužetas taip pat prasideda jauno repetitoriaus vizitu į turtuolių Pakų namus. Atvykėlio tikslas – išmokyti šeimininkų dukrą anglų kalbos. Bet netrukus Pakų namuose vienas po kito atsiranda ir kiti naujojo „įnamio“ šeimos nariai. Tada ir prasideda tai, ką režisierius apibudino kaip vis dažnėjančius atvejus, kai viena žmonių grupė tampa psichologiškai priklausoma nuo kitos: „Negalima pasakyti, kad parazitais filmo herojai tapo iš pat pradžių. Jie yra mūsų kaimynai, draugai ir kolegos, atsidūrę ant bedugnės krašto. Gyvendami tokiame pasaulyje, kaip mūsų, kas galėtų pasmerkti už išlikimą kovojančią šeimą ir pavadinti tokius žmones parazitais?“
Pamąstyti tikrai yra apie ką. (G.J.)
1. „Liūdesio trikampis“ (Triangle of Sadness, 2022)
Rubeno Ostlundo režisuotas 2022-ųjų metų filmas „Liūdesio trikampis“ (Triangle of Sadness), ką tik pasirodęs Lietuvos kino teatruose festivalio „Lokys, liūtas ir šakelė“ metu – visiškai nurauta, pačiuožusi, nesveikai juokinga absurdo komedija su fantastiška pabaiga ir muzika, kuri skamba taip, lyg jai būtų pakrikę nervai. Nes šiame filme nervai pakrikę visiems. Iš pažiūros tai pasakojimas apie turtuolių ir vargšų skirtumus, tuštybių mugę, nelygybę pasaulyje, lyčių vaidmenis, tačiau iš tikrųjų filmo kūrėjai, regis, žvelgia į pačią visuomenės šerdį, į pačią žmogaus prigimtį, kurioje visada slypėjo ir slypės galios troškimas. O valdžia, kaip vėliau pamatysime, yra kaip neištikima sutuoktinė – prižada amžiną meilę, tačiau išduoda su geriau atrodančiu, turinčiu daugiau pinigų banko sąskaitoje ar daugiau sekėjų instagrame. Šuo irgi nekanda į jį maitinančią ranką. Kino juostos premjera Kanų filmų festivalyje sulaukė aštuonias minutes trukusių žiūrovų ovacijų ir laimėjo Palmės šakelę.
Filmas prikausto dėmesį nuo pat pirmos scenos, kurioje būrys dailių, jaunų, pusnuogių modelių vyrų lūkuriuoja laukiamajame, kol modelių atrankos komisija juos pakvies peržiūrai. Dėmesio centre – Karlas (filmo „Ten, kur gieda vėžiai“ žvaigždė Harris Dickinsonas). Vis dar jaunas, vis dar gražus, tačiau atsiliekantis nuo naujausių tendencijų mados versle – juk dabar jame svarbu ne tik išorė, bet ir vidus. O dar tas liūdesio trikampis, kuris šviečia Karlo kaktoje… Karlui liepia nustatyti rimtą miną – jis tą ir daro. Karlui liepia šypsotis – jis tą ir daro. Gal gera poza išgelbės jo karjerą.
Toliau sužinome, kad jis turi merginą – modelį Jaja (Charlbi Dean). Jaja moka neblogai manipuliuoti ir siekia tapti kažkieno trofėjinė žmona, nes reikia juk kaip nors suktis, ar ne? Negi dirbsi restorane ar viešbutyje, jeigu modelio karjera sužlugs? Juk gražūs žmonės irgi sensta, o mados verslas nemėgsta raukšlių. Tačiau pakolkas Jaja su Karlu gerai žiūrisi instagramo nuotraukose, be to, vienas kitam patinka. Karlas, kaip vėliau išaiškėja, yra feministas ir nori lygių teisių vyrams ir moterims. O tai reiškia, kad Jajai irgi kartais reikia lygiomis teisėmis apmokėti jųdviejų sąskaitas. Tačiau mergina Karlo nenori klausyti.
Kaip instagramo žvaigždės, jiedu nemokamai gauna prabangų kruizą jachta, kurioje susirenka nepaprastai turtingi, daugiausiai senyvo amžiaus žmonės, visada pratę gauti tai, ko nori, visada galintys daryti tai, kas jiems šauna į galvą. Jie arba nekreipia dėmesio į dirbantį personalą, arba jaučiasi galį su juo kalbėti ir elgtis globėjiškai. Tuo tarpu laivo kapitonas Tomas (Woody Harrelson) neišlenda iš savo kajutės ir skandina liūdesį alkoholyje. Taip jau sutampa, kad jis, būdamas atsakingas už būrį turčių, pasirodo beesantis dar ir marksistinių pažiūrų idealistas… Ir tai tik viena nedidelė detalė, dėl kurios užverda visa košė laive…
Filmas iš esmės nagrinėja socialinius vaidmenis ir tai, kaip jie gali apsiversti aukštyn kojomis keičiantis aplinkybėms. Turčiai ir vargšai, moterys ir vyrai, darbdaviai ir jų pavaldiniai staiga apsikeičia vietomis ir galia, kuri iš pradžių priklausė vienam, atitenka kitam, kai turtai bei šlovė nebetenka savo reikšmės, o pamatiniai išgyvenimo įgūdžiai tampa pačiu svarbiausiu dalyku.
Turtuoliai, atsiradę apleistoje saloje, visiškai nemoka savimi pasirūpinti ir kaip maži vaikai klauso „tualetų valymo vadybininkės“ (Dolly de Leon), staiga tapusios kapitone ir grupės viršininke. Jie džiūgauja sumedžioję savo pirmą grobį ir negali užmiršti savo turtų. Vyrai, įprastoje visuomenėje turėję visus galios svertus, tampa priklausomi nuo moters, kai kurie perimdami stereotipinę moters socialinę rolę, o moteris tuo tarpu perima stereotipinę vyro socialinę rolę. Tai tik iliustruoja, kad nė vieno žmogaus padėtis visuomenėje nėra natūrali ar priklausanti jam pagal prigimtį. Mes aliekame socialinius vaidmenis, kurie keičiantis aplinkybėms ir tradicijoms taip pat kinta. (D.Ž.)
