Dažnai ne visi Marvel ar DC filmų superherojai palieka tokį patį ryškų įspūdį kaip kad kine vaizduojami psichopatai. Jie nėra vien žiaurūs nusikaltėliai – jie psichologiškai sudėtingos ir protingos asmenybės, kurių veiksmai prasilenkia su visomis žmogiškumo ir moralės ribomis. Jų nenuspėjamumas ir manipuliacijos pritraukia žiūrovus prie ekrano ir priverčia susidurti su didžiausiomis jų baimėmis.
Kino industrijoje seniai žavimasi tamsiąja žmogaus psichologija, tad bijoti žiūrovams tikrai yra dėl ko – filmuose dažnai atskleidžiamos tikros psichopatų asmenybės ir jų įvykdyti nusikaltimai. Nors pagalvojus apie psichopatus žmonėms prieš akis gali iškilti Džokerio (Joker, 2019) ar Patriko Beitmano (American Psycho, 2000) atvaizdai, negalima pamiršti ir kitų kiek realistiškesnių šiurpią keliančių psichopatų.
10. „Šioje šalyje nėra vietos senukams“ (No Country for Old Men, 2007)
Pagal Pulitzerio premiją apdovanotą Cormac’o McCarthy romaną sukurta kriminalinė drama hipnotizuoja nuo pirmųjų kadrų ir neleidžia atsipalaiduoti iki paties finalo.
Filmo pavadinimas paimtas iš Williamo Yateso poemos „Kelionė į Bizantiją”. Tiesa, poezijos klasiko autoritetu, išskyrus vieną eilutę, autoriai daugiau niekaip nesiremia. Ir labai keistai elgiasi su viskuo, kuo tik bando pasinaudoti. Filmo siužetas ne kartą „mėto pėdas“, nuklysdamas į šalutines linijas, kad artėjant atomazgai susietų visas padrikas gijas į tamprų nelogiškų atsitiktinumų kamuolį.
Nuo kai kurių kitų savo filmų, pasižymėjusių ryškiu barokiniu spalvingumu, šis brolių Coenų opusas skiriasi lakonišku minimalizmu. Čia negailestingai „amputuota“ viskas, kas tik gali blaškyti dėmesį. O tai, kas liko, prikausto žiūrovo žvilgsnį prie taikliai pastebėtų detalių, kurios kuria ir bendrą filmo atmosferą, ir ypatingą emocinį klimatą.
Kažkur gūdžiuose Teksaso valstijos užkampio prerijose Vietnamo karo veteranas Levelynas Mosas (akt. Joshas Brolinas) aptinka šiurpą keliantį vaizdelį – penkis dykumoje paliktus automobilius, krūvą ginkluotų lavonų, didžiulę partiją meksikietiško heroino, o netoliese lagaminą su dviem milijonais „žaliųjų“. Kadangi numirėliams pinigai nereikalingi, kaubojus nusprendžia šį niekieno turtą priglausti savo namuose. Kad ši netikėta sėkmė žada naujas dideles problemas, herojui aišku iš karto.
Po šių antikine lemtimi dvelkiančių žodžių tampa aišku, kad pražūčiai save pasmerkusio Levelyno kelias dabar neišvengiamai artės prie filmo pradžioje šmėstelėjusio žudiko Antono Čiguro. Rusiškai (o gal čečėniškai?) pavadintas galvažudys, kurį suvaidino ispanų aktorius Javieras Bardemas, yra totalaus blogio įsikūnijimas, negailestingas monstras, nepermaldaujamas ir baisesnis už patį marą. Jis niekad neprašauna pro šalį, bet labiausiai mėgsta darbuotis visai ne šaunamaisiais ginklais, o… balionu su suspaustu oru. Tai nepriekaištingai funkcionuojanti žudymo mašina, kurios pergudrauti neįmanoma. Į fantastinius kiborgus ar komiksų personažus panašų veikėją aktorius apdovanojo tokiais vos pastebimais niuansais, kad šis perdėm amoralus herojus užvaldo mūsų dėmesį (ir netgi simpatiją).
„Senukų“ siužetas primena sniego griūtį, kurią išprovokuoja vienas neatsakingas poelgis. Taip brolių Coenų filmuose buvo ne kartą. O kai smurto banga išsilieja plačiai, užkirsti kelią jai nebeįmanoma. Nors baisių nusikaltimų logiką miestelio šerifui Tomui Belui (aktorius Tommy Lee Jonesas) pavyksta perkasti anksčiau už kitus, net šis gyvenimo vėtytas ir mėtytas žmogus nepajėgus pasipriešinti stichijai. Ne todėl, kad būtų per senas šiam reikalui. Juk lemties neįmanoma permaldauti, o įveikti titanus žmogus niekada nepajėgs. Todėl šį brolių Coenų filmą negali vainikuoti tradicinė holivudinė pabaiga arba ryški gėrio pergalė prieš blogį.
Tokią pesimistinę nuotaiką galima vadinti realizmu. O gal ji paprasčiausiai reiškia tai, kad laikas daro savo, ir dar visai neseniai jaunatvišku azartu spinduliavęs originalių kino kūrėjų tandemas palengva pereina į „senukų“ kategoriją. O tokiems pesimistams šiuolaikinėje Holivudo šalyje vietos nebelieka. (Gediminas Jankauskas)
9. „Hanibalas“ (Hannibal, 2001)
Pirmasis filmas apie Hanibalą Lekterį – „Avinėlių tylėjimas“ (The Silence of the Lambs, rež. Janathanas Demme) pasaulio ekranuose pasirodė 1991-aisiais ir pelnė penkis Oskarus. O tokia sėkmė, žinoma, paskatina tolimesniems žygiams tęsti populiarų kino projektą.
Lygiai po dešimties metų pasirodžiusiame tęsinyje „Hanibalas“ (2001 m., rež. R. Scottas) vienoje filmo scenoje lyg tarp kitko šmėstelėjo tokia FTB slaptųjų archyvų bylą ženklinanti informacija: „daktaro Hanibalo Lekterio gimimo vieta nežinoma. Tikėtina, kad tai Lietuva“. Keista, kad Wikipedijos ir Google laikais bestselerių autorius nepasivargino pasitikslinti istorinius faktus ir garsių asmenybių biografijas. Bet argi tai kam nors išskyrus saujelę istorikų rūpi? Bestselerių taisyklės leidžia su istoriniais faktais elgtis kaip kam patogiau.
Scotto filme pavojingas maniakas, žmogėdra ir psichopatas Hanibalas Lekteris paspruko nuo persekiotojų į Europą ir apsigyveno Florencijoje. Pričiupti Lekterį už senas ir naujas nuodėmes trokšta FTB agentė Klarisa Starling (ją šįkart vaidina nebe Jodie Foster, o Julianne Moore).
Savas sąskaitas Lekteriui pasiruošęs pateikti ir milijonierius Meisonas Vergeris (akt. Gary Oldmanas), svajojantis bet kokia kaina atsilyginti kanibalui už klaikiai subjaurotą savo išvaizdą. Prikaustytas prie gyvybę palaikančio aparato, Vergeris stebi pasaulį pro vienintelę jam likusią akį. Jis atiduotų visus savo turtus, kad galėtų stebėti paties Lekterio agoniją.
Tai, ką žiūrovai pamatė ekrane tikrai gali traumuoti jautrios psichikos žiūrovus, tačiau tai tikrai puikiai surežisuota, paveikianti, juosta. (Gediminas Jankauskas)
8. „PRISUKAMAS APELSINAS“ (A Clockwork Orange, 1971)
„Prisukamą apelsiną“ įprasta vadinti pačiu kontroversiškiausių Stanlley Kubricko filmu.
Vos pabaigęs montuoti fantastinį filmą „2001: Kosminė odisėja“ režisierius užsimanė pabendradarbiauti su prieštaringos reputacijos britų rašytoju Anthony Burgessu. Abiems labai patiko mintis sukurti didingą kostiuminę dramą apie Napoleoną, apimančią svarbiausius karvedžio gyvenimo įvykius. Tačiau laikas parodė, kad dviem labai ambicingoms asmenybėms sunku susitarti dėl bendros vizijos. Drauge rašytas scenarijus režisieriui nepatiko, todėl jis šį kino projektą atidėjo. O rašytojas ėmėsi savarankiškai rašyti knygą „Napoleono simfonija“ (Napoleon Symphony: A Novel in Four Movements), kurią baigė 1974 m. ir dedikavo ją savo žmonai ir… S. Kubrickui.
Drauge su A. Burgessu S. Kubrickas visgi sėkmingai padirbėjo, ekranizuojant „Prisukamą apelsiną“, ekranuose pasirodžiusį 1971 metais. Tai labai niūri ir šokiruojanti futuristinė satyra, vaizduojanti netolimos ateities pasaulį, kuriame klesti smurtas. Veiksmas plėtojasi autoritarinėje Didžiojoje Britanijoje, o dėmesio centre atsiduria chuliganų gauja, vadovaujama ekscentriško jaunuolio Alekso (Malcolmas McDowellas) – sadisto, narkomano ir… klasikinės muzikos fano. Drauge su kitais gaujos nariais jie šlaistosi gatvėmis, šokiruoja aplinkinius savo išvaizda ir vulgariomis manieromis, daug laiko praleidžia landynėje, kurioje galima pasivaišinti pienu su kvaišalais, o tarpusavy bendrauja kalbėdami ypatingu mišiniu, sudarytų iš rusiško slengo ir Londono koknių (žemiausių sluoksnių atstovų) prastakalbės žargonu. O apsvaigę nuo narkotikų jie gatvėse užsipuola praeivius, terorizuoja benamius ir niekieno netrukdomi smurtauja.
Po vieno žiauraus smurto akto Aleksas patenka į policininkų rankas. Ir labai susirūpinusi visuomenėje augančiu smurtu vadovybė imasi eksperimento, pavadinto „Liudviko metodu“. Šios medicininės terapijos esmė – priverstinai rodyti sadistui žiauraus smurto scenas (net II pasaulinio karo žudynių kroniką), kad jis negalėtų net užsimerkti. Vaizdus lydi Alekso mėgstamiausia klasikinė muzika. Eksperimento esmė – Alekso organizme sukelti atmetimo reakciją, kurios veikiamas vyrukas pasveiktų nuo smurto priklausomybės.
Amerikos ekranuose filmas pasirodė su indeksu „X“ (skirta tik suaugusiems), o Didžiojoje Britanijoje filmas netrukus buvo uždraustas demonstruoti, ir šios iniciatyvos autorius buvo pats S. Kubrickas. Mat filmo sukeltas skandalingas atgarsis Anglijos visuomenėje pasiekė aukštumas, kai žiaurų nusikaltimą įvykdė viena gauja, kurios nariai buvo apsirengę kaip „Prisukamo apelsino“ veikėjai, o režisieriaus šeima pradėjo gauti anoniminius grasinimus nužudyti.
Didžiojoje Britanijoje „Prisukamo apelsino“ boikotas nustojo galioti tik 2000 m., jau po režisieriaus mirties. (Gediminas Jankauskas)
7. „BUS KRAUJO“ (There Will Be Blood, 2007)
Režisieriaus Paulo Thomaso Andersono 2007 m. filme „Bus kraujo“ pasakojama apie Danielio Plainvudo (Daniel Day-Lewis) ir jo kelią nuo ambicingo kalnakasio iki naftos barono. Dviem Oskarais apdovanota drama „Bus kraujo“ yra tikra žmogiškų ambicijų epopėja. Tai biblines asociacijas žadinanti istorija apie triumfą ir žlugimą, godumą ir žiaurią ambicijų kainą, kurią savo kailiu patyrė amerikietišką svajonę pagauti panūdęs šachtininkas Danielis Pleinvju.
Kartą jis sužinojo, kad valstijos pietvakariuose esančio miestelio žemėje glūdi milžiniški naftos klodai. Kartu su mažu sūneliu vyras apsigyveno Mažajame Bostone ir iš tikrųjų netrukus bevaisėje žemėje aptiko „juodąjį auksą“. Kartu su juo keliauja ir Eli Sunday (Paulas Dano), kurio šeimos ūkį Danielis įsigyja dėl žemėje esančios naftos. Eli yra vietinis pamokslininkas ir nori iš Danieliaus gauti pinigų, kad galėtų sumokėti už savo bažnyčią.
„Bus kraujo“ nuo pat pasirodymo buvo plačiai giriamas kaip šedevras, tinklalapis Gawker.com jį įtraukė į bendrą kino kritikų sudarytą geriausių dešimtmečio filmų sąrašą, o 2016 m. BBC jį įvardijo kaip 3 geriausią XXI a. filmą. Filmo „Bus kraujo“ pabaigoje Danielis tampa alkoholiku ir atsiskyrėliu, gyvenančiu savo dvare. Eli apsilanko pas Danielių, ieškodamas pinigų, ir Danielis užpuola Eli, sudaužydamas jam galvą boulingo kėgliu.
Kai kas teigia, kad Danieliaus ir Eli istorija filme „Bus kraujo“ yra kapitalizmo ir religijos Amerikoje metafora ir kas nutinka, kai šios dvi jėgos susiduria ir konfliktuoja tarpusavyje. Paskutinėje scenoje Danieliaus tarnas nusileidžia laiptais patikrinti, kas atsitiko, ir Danielius pareiškia: „Man galas“. (Gediminas Jankauskas)
6. „Švytėjimas“ (The Shining, 1980)
1980-ųjų metų gegužės dvidešimt trečiąją pirmiesiems žiūrovams Amerikoje buvo parodytas naujas režisieriaus Stanley Kubricko šedevras „Švytėjimas“. Visą vasarą filmas buvo labai populiarus, ir pagal šį rodiklį žurnalas „Variety“ filmui skyrė dešimtą vietą pelningiausių sezono hitų sąraše. Su triumfu filmas buvo demonstruojamas ir kitose šalyse, ypač Didžiojoje Britanijoje bei Japonijoje.
Bet Stephenui Kingui, pagal kurio romaną filmas buvo sukurtas, jis visai nepatiko. „Siaubų karaliumi“ jau tada pramintas rašytojas ilgai negalėjo pamiršti nuoskaudos, ir 1997-aisiais pats prodiusavo dar vieną „Švytėjimo“ versiją (rež. Mickas Garrisas ją pavertė puspenktos valandos trunkančiu nuobodžiu TV serialu).
Užtai Stanley Kubricko „Švytėjimas“, anot įtakingo „New York Times“ kino kritiko Vincento Canby, „nežinia kokios prietaringą baimę keliančios priežasties dėka kasmet darosi vis geresnis“.
Studija „Warner Bros“ romano ekranizavimo teises nusipirko anksčiau, nei knyga pasirodė rinkoje. Tada vienas iš vadovų, žinodamas S. Kubricko meilę mistikai, nusiuntė jam į Angliją vieną teksto egzempliorių. Susipažinęs su knygos turiniu režisierius pareiškė: „Tai viena labiausiai jaudinančių istorijų, kokią kada nors esu skaitęs“.
Kubrickas iš karto suprato, kad pagrindiniam vaidmeniui kvies Jacką Nicholsoną, su kuriuo buvo seniai pažįstamas ir kelis kartus net ketino pradėti taip ir nesukurtą filmą apie Napoleoną.
Kingo romano ekranizacija „Švytėjimas“ skirta visai ne rašytojo mėgiamoms mistinėms pabaisoms. Tai labai reali vienos beprotybės istorija. Į nuošalų kalnų kurortą su žmona ir mažamečiu sūnumi atvykęs rašytojas Džekas Toransas ketina čia praleisti žiemą, pasargauti viešbutyje ir, galbūt, parašyti naują knygą. Jau pirmąją viešnagės dieną Toransas išgirsta keistas užuominas apie šioje vietoje įvykusius košmarus. O netrukus prasideda protu nesuvokiami dalykai, kurie pamažu stumia Džeką į beprotybės nasrus.
Tačiau savo sumanymų nemėgęs komentuoti režisierius, regis, idealiai vykdo jam labai svarbią kūrybinę nuostatą: „Nesistenkite paaiškinti tai, ko patys nesuprantate“. „Švytėjime“ išties nuolat susilieja realybė ir košmaras, nors Kubrickas deda daug pastangų, kad jo filme, kaip ir knygoje būtų „puikiai išlaikytas balansas tarp psichologinių ir antgamtinių dalykų“.
Ginčai apie „Švytėjimą“ trunka jau beveik 40 metų. Ir, panašu, kad jie dar ilgai nesibaigs. Todėl verta pritarti „New York Times“ kino kritikui Vincentui Canby, kuris parašė: „Jeigu jūs seniai matėte „Švytėjimą“, kuo greičiau vėl jį pažiūrėkite. Nes „nežinia kokios prietaringą baimę keliančios priežasties dėka jis kasmet darosi vis geresnis“. (Gediminas Jankauskas)
5. „DINGUSI“ (Gone Girl, 2014)
Paremtas to paties pavadinimo Gillian‘o Flynno bestseleriu, David‘o Fincher‘io režisuota „Dingusi“ yra stilingas, tačiau sujauktas trileris, pasakojantis apie griūvančią santuoką ir naikinantį keršto troškimą.
Istorija pradedama Niko grįžimu namo jo ir žmonos Eimės penktųjų vestuvių metinių dieną – grįžęs, namie žmonos neranda. Name radus kraujo ir grumtynių pėdsakų, Nikas tampa įtariamuoju nužudymu, nepaisant jo ryžtingo savo nekaltumo gynimo. Policija taip pat randa Eimės dienoraštį, kuriame ji detaliai aprašo, kaip Nikas tariamai smurtavo prieš ją. Nikas tampa pagrindiniu įtariamuoju, žiniasklaidos pradedamas vaizduoti kaip žmona nesirūpinantis vyras, Nikas desperatiškai bando pataisyti savo įvaizdį ir įtikinti aplinkinius, jog iš tiesų yra niekuo dėtas.
Filmui nė neįpusėjus, siužetas pasisuka netikėta linkme – Eimė gyva ir sveika, ir savo nužudymo sceną suplanavo siekdama sukompromituoti Niką ir gauti pinigų. Ji atrado, kad jis buvo užmezgęs santykius su viena iš savo studenčių, ir siekė jam už tai atkeršyti. Šis faktas pakeičia filmo nuotaiką, ir netikėtai užklumpa žiūrovus. Toks netikėtas ir ankstyvas siužeto posūkis suteikia didžiulį adrenalino pliūpsnį.
Deividas Finčeris be jokios abejonės yra vienas geriausių „tamsių“ filmų kūrėjų po šiai dienai. Tai įrodė ir su pribloškiančiu „Septyni“, ir su kultiniu „Kovos klubu“, ir tik dar sykį patvirtino su „Dingusi“. Tai ne tik kriminalinė drama. Ją visą gaubia paslapties šydas. Ko jau ko, bet iš šio režisieriaus reikėjo tikėtis būtent to.
Kaip ir knyga, filmas yra sklandus ir išskirtinis, jame – daug daugiau nei mįslingos žmogžudystės išaiškinimas. Klaidingas įsitikinimas, kad istorija teka viena vaga, kelis kartus tarsi ištraukia tvirtą pagrindą žiūrovui iš po kojų, ir tai padaro filmą jaudinančiu ir stebinančiu reginiu.
4. „SEPTYNI“ („Se7en“, 1995)
Pastebima ir ryški kryptis link psichologinio kino, kai meistriškai painiojant siužeto linijas, pagrindinis konfliktas tarp rafinuoto nusikaltėlio ir jo kėslus bandančio perprasti detektyvo (policininko, FTB agento, žurnalisto) tampa panašus į metafizinį Gėrio ir Blogio susirėmimą. Kad būtų galima pasiekti tokių beveik filosofinių apibendrinimų, reikalingi neeilinių sugebėjimų antagonistai. Todėl šiuolaikinis žudikas kine jau nė iš tolo neprimena savo tolimojo protėvio Londono siaubo Džeko Skerdiko. Dabartinio maniako charakteristiką „puošia“ sadistiškas šaltakraujiškumas, hipnotizuojantis poveikis savo aukai, patologiška savidestrukcija ir neeilinis intelektas. Kurį laiką tokiam „etalonui“ idealiai tiko Anthony Hopkinso suvaidintas Hanibalas Lekteris („Avinėlių tylėjimas“ ir jo tęsiniai). Būtent šiomis savybėmis galima charakterizuoti ilgai liekantį už kadro itin žiaurų filmo „Septyni“ žudiką.
Mažame miestelyje, kur nuolat pliaupia lietūs, viena po kitos įvykdomos kelios brutalios žmogžudystės. Visus nusikaltimus sieja tik neregėtas žiaurumas ir prie lavonų krauju užrašyti žodžiai „Apsirijimas“, „Godumas“, „Puikybė“. Dviem bylą tiriantiems detektyvams Viljamui Somersetui (Morganas Freemanas) ir Deividui Milsui (Bradas Pittas) greitai taps aišku, kad kažkas pasiryžo kovoti su septynių mirtinų nuodėmių platintojais. Tik kas šis paslaptingas „angelas naikintojas“? Atsakymą padiktuos ne tik dedukcija, bet ir klasikinės literatūros šedevrai – Dantės „Dieviškoji komedija“, Geoffrey Chaucerio „Kenterberio istorijos“ ir Johno Miltono „Prarastasis rojus“.
Pakeliui į šokiruojančią atomazgą žiūrovams primenamos ir septynios didžiosios dorybės. Beje, ne pro šalį būtų priminti, kad magišką skaičių „septyni“ kinematografininkai itin mėgsta. Jis labai prasmingai panaudotas Ingmaro Bergmano šedevre „Septintasis antspaudas“ (1957), Comptono Bennetto „Septintajame šyde“ (1945) ar Umberto Eco viduramžių detektyvo „Rožės vardas“ ekranizacijoje (1987, rež, Jeanas Jacues Annaud). (Gediminas Jankauskas)
3. „PIRMYKŠTĖ BAIMĖ“ (Primal Fear, 1996)
Kai jaunas vyras, Aaron‘as Stampler‘is, yra teisiamas už siaubingą Arkivyskupo Rushman‘o žmogžudystę, garsus ir ciniškas Čikagos advokatas Martin‘as Vail‘as prisiima ginti vyruką nemokamai. Dėl šlovės, žinoma, nes jis šventai tiki, kad jaunuolis yra nekaltas. Aaron‘as buvo benamis gatvės vaikas prieš Arkivyskupui jį priglaudžiant po savo stogu. Jis labai drovus ir kalbėdamas mikčioja. Visi įkalčiai nukreipti prieš ramų ir tylų vaikinuką, protiškai atsilikusį našlaitį, patarnaujantį bažnyčioje. Vaikinas atrodo toks nekaltas ir bejėgis, kad sunku patikėti jo kalte.
Martinas Vailas greitai sužino, kad jo klientas Aronas turi susidvejinusios asmenybės sutrikimą, dėl kurio jis buvo pripažintas nepakaltinamu ir bus uždarytas į psichiatrijos ligoninę. Nors Vail‘as yra įsitikinęs, kad vaikinas nekaltas, netrukus randa pornografinę juostą, kurioje Arkivyskupas filmuoja išnaudojamus vaikus ir patį Aaroną bei supranta, kad vaikinas vis dėlto galėjo turėti svarią priežastį Arkivyskupo nužudymui.
Jis pradeda abejoti vaikino nekaltumu. Kai Aaron‘ą egzaminuoja psichologai, yra atskleidžiama kita asmenybė – Roy. Kadangi teismo procesas jau įsibėgėjęs ir advokatas negali pakeisti Aaron‘o prašymo, jis nusprendžia surasti būdą parodyti teisėjams jo dvilypę asmenybę ir, tikėtina, psichinę ligą. Bet Aaron‘as taip pat turi paruošęs siurprizų advokatui. Filmo pabaigoje išaiškėja, kad Aaron‘as/Roy yra visiškai sveikas, iš tiesų nužudė Arkivyskupą, tačiau pamatęs, kad sausas iš balos neišlips, nusprendė apsimesti psichiškai nesveiku ir kai nusikaltėlis įtikins daktarus, jog jis pasveiko, Aronas bus paleistas į laisvę ir išsisuks nuo žmogžudystės. Apmulkintas savo paties kliento, Vail‘as išeina iš Aaron‘o/Roy kalėjimo kameros pro galines duris ir nebesirodo viešumoje.
2. „NAKTIES KLAJŪNAS“ (Nightcrawler, 2014)
Filmas nėra itin sudėtingas. Žmones domina televizijos reportažų turinys, bet jiems visai nusispjaut, kokiais metodais tas turinys gaunamas. Pagrindinis filmo personažas, bedarbis vagišius, greitai pamėgsta klajoti naktimis ir ieškoti sensacijų. Dažniausiai tokių, kuriose kraujas liejasi laisvai. Tokias geriausiai perka iš savarankiškų operatorių televizijų kanalai. Mūsų personažas Louis Bloom įsigija kamerą ir filmuoja įvairius nutikimus neteisėtais, įžūliais ir dažnai nusikalstamais metodais. Jam nerūpi aplinkiniai žmonės. Jis meluoja, išduoda ir šaltakraujiškai stebi mirštančius. Svarbiausia jam pasiekti tikslą. Užfiksuoti retus ir žiūrovą dominančius kadrus.
„Nakties klajūnas“ yra tipiškas nepriklausomas amerikietiškas kinas su mažu biudžetu. Gana netikėtai jis tapo sezono hitu bei žiūrovų ir kritikų numylėtiniu. Filmo sėkmę sąlygoja trys priežastys.
Pirma: Siužetas. Kiekvienas tolimesnis veikėjo žingsnis žiūrovui yra suprantamas ir logiškai paaiškinamas. Nesvarbu, kad jis amoralus ir žiaurus. Antra: Filmo atmosfera. Jeigu ne šiuolaikiniai dinamiški kadrai, galima būtų pagalvoti esą filmas yra 1980–1990-ųjų metų. Nakties gatvės vaizdas ir garso takelis primena to laikotarpio kriminalus bei policijos filmus. Tik operatorius nenustoja judėti. Jis nuolat keliauja kartu su pagrindiniu personažu, bet nepamiršta ir stambių planų, kurie parodo pagrindinių veikėjų emocijas.
Režisūroje debiutuojantis scenaristas Dan Gilroy negaišta laiko sentimentams ir humorui. Vietoj jų jis dovanoja mums dvi valandas įtampos ir adrenalino. Filmą įdomu žiūrėti, jis parodo žiaurią teisybę ir amoralų personažą, bet nemoralizuoja. Ir trečioji pagrindinė sėkmės priežastis – vis geriau vaidinantis ir šiame filme tiesiog stebėtinai pasikeitęs aktorius Jake Gyllenhaal`as. Šiam filmui jis numetė nemažai svorio ir taip pasikeitė, kad nė kiek nėra panašus į savo kažkada vaidintus romantiškus jaunuolius-gražuolius. Tikras Holivudas, tikra žvaigždė. Šiame filme Jake Gyllenhaalas primena kažką tarpinio tarp Ch. Bale „Mašinisto” ir Roberto De Niro „Taksisto”. Nors iš esmės sukuria savą amerikietiško psichopato paveikslą. (Marijus Kulvietis)
1. „PSICHOPATAS“ (Psycho, 1960)
Įdomu, kad jau dirbdamas Amerikoje A. Hitchcockas filmavo garsiausias Holivudo gražuoles ir simpatiškiausius aktorius. Nesunku pastebėti, kad pastarieji dažnai vaidino charakteringus piktadarius, sadistus bei žudikus. Taip režisierius griovė seną Holivudo kanoną, kuris teigė, kad simpatiškos išvaizdos aktoriai privalo vaidinti tik teigiamus personažus. A. Hitchcockas elgėsi priešingai, tarsi norėdamas perspėti, kad nespręstume apie žmogų iš jo išvaizdos, juk dažnai už patrauklaus fasado gali slypėti visai ne tobulas vidus.
Šios taisyklės laikomasi ir filme „Psichopatas“, sukurtame pagal Roberto Blocho romaną. Filmas prasideda nuo banalios vagystės: simpatiška sekretorė Marion Krein (Janet Leigh) pasisavina didelę pinigų sumą ir su šiuo grobiu skuba pas savo meilužį, bet pasinaudoti lengvais pinigais jai nebeteks. Nuolat augančią įtampą režisierius sumaniai kuria jau nuo titrų (tai irgi vienas svarbus A. Hitchcocko stiliaus elementas). Kaip gerai žmogaus prigimtį ir baimės mechanizmuose susigaudantis psichologas jis žino, kad baimių šaltiniai yra ne išorėje, o mumyse.
Geriausiais savo filmais režisierius įrodė ir tai, kad didžiausias košmaras žmogų tyko banalioje kasdienybėje. Todėl net ir filmo originalų pavadinimą „Psycho“ galima traktuoti kaip specifinę psichozės rūšį, kai mirtina grėsmė gali užklupti jokio ypatingo įtarimo nekeliančioje realybėje. Apie tai nuolat perspėja Bernardo Herrmanno muzika, įtampos kupinais disonansais nuo filmo pradžios atvesdama prie pirmosios veiksmo kulminacijos pakelės motelio vonios kambaryje. Virtuoziškas šios scenos montažas (kai per 45 sekundes žiūrovai pamato 70 skirtingais rakursais nufilmuotų uždaros aplinkos planų) yra tikras meistriškumo šedevras.
Į motelio prižiūrėtoją Normaną Beitsą persikūnijęs aktorius Anthony Perkinsas taip įtikinamai suvaidino komplikuotą šizofrenijos atvejį, kad jį finale ilgai tenka komentuoti profesionaliam psichopatologui. O A. Perkinsui šis aktorinis triumfas, galima sakyti, sugadino karjerą – jis buvo tiesiog pasmerktas ir toliau vaidinti panašius monstrus, slypinčius po simpatiško ir jautraus žmogaus išore. Vien Normaną Beitsą aktoriui vėliau teko vaidinti dar tris kartus (1983, 1986 ir 1990 m.) – vieną jų jis net pats režisavo. Bet tai jau buvo tik dėmesio nevertos blankios A. Hitchcocko šedevro kopijos. (Gediminas Jankauskas)
