Šiandienos socialinių tinklų kultūroje neretai galime pastebėti išsireiškimą „karen“. Šis žodis itin paplitęs Jungtinėse Amerikos valstijose, taip apibūdinant dažniausiai moterį, kuri dėl įprastu ar kasdienių aplinkybių, nepagrįstai piktinasi, kelia tam tikrus reikalavimus bei galvoja, jog ji yra pranašesnė už kitus. Nors terminas išpopuliarėjo kitose valstybėse, jis pasiekė mus visus. Tikėtina, kad Lietuvoje esame taip pat susidūrę su pikta kaimyne ar praeiviu, nuolat reiškiančiu nepasitenkinimą, kurie agresyviai bendrauja, bando peršaukti kitus ar įstato save į aukos poziciją. Tačiau ar kada nors susimąstėte, kad ta pikta, bet iš pirmo žvilgsnio neatrodanti grėsminga kaimynė, gali būti mirtinas pavojus jums ar jūsų šeimai?
Režisierė Geet Gandbhir dokumentiniame filme „Tobula kaimynė” (The Perfect Neighbor), pasitelkusi policijos kūno kamerų filmuotą medžiagą, perteikia siaubingą Floridos istoriją, kurios baigties nesitikėjo nei vienas apylinkėse gyvenantis kaimynas. Pagrindinė šios šiurpios dokumentikos veikėja – Susan Lorincz. Nors iš pažiūros atrodanti kaip įprasta vidutino amžiaus amerikietė, ji buvo gerai žinoma savo Ocalos kaimynystėje dėl nesiliaujančios neapykantos vaikams, žaidžiantiems netoli jos kiemo, vaikai tokius jos skundus pašiepdavo ir ją vadindavo jau minėtu žodžiu „karen”. Tačiau tai buvo tik nekaltas terminas, slėpęs kur kas daugiau neapykantos, baimės, paranojos ar galimos psichozės požymių. Nors kartais atrodo, kad galbūt vaikų triukšmas tikrai gali išvaryti iš proto, Lorincz kivirčai su kaimynų vaikais pamažu virto nesibaigiančia manija kontroliuoti visą teritoriją, net ir tas vietas, kurios jai nepriklauso. Skirtingai nei pati Susan, jos kaimynystė atrodė draugiška ir bendruomeniška, puiki vieta gyventi šeimoms su vaikais.
Nors pats filmas prasideda netikėtu vaizdu, tačiau įtampa ir konfliktas yra formuojamas chronologiškai, nuo pat pirmo policijos iškvietimo iki paskutinio, taip siekiant parodyti, jog tai nebuvo baimės ar netikėtumo vedinas poelgis, tai buvo kelerius metus trukusios neapykantos padariniai. Dokumentinėje juostoje parodyti mažiausiai šeši nufilmuoti policijos iškvietimai, kuriuose Susan skundžiasi vaikų žaidimu lauke, pasitaikė atvejų, kuomet tie patys policininkai atvykdavo jau antrą kartą ir žinodavo visą situaciją. Kiekvienas Susan pasipiktinimas buvo lydimas policijos skambučiu ir atvykimu į tą pačią ramią kaimynystę, kurioje vienintelė problema, Susan nuomone, buvo vaikai. Nors buvo jaučiamas policijos pareigūnų palaikymas, tačiau nė karto veiksmų nebuvo imtasi nei Susan, nei vaikų atžvilgiu, nes pritrūkdavo įrodymų ar jie buvo nepakankami. Sunku atsakyti, ar policijos veiksmai būtų padėję išvengti mirtinos tragedijos, kurią teko išgyventi visai kaimynų bendruomenei, tačiau viena iš priežasčių, kodėl taip nutiko gali būti neveiksnumas.
Ši dokumentika iš visų kitų išsiskiria tuo, kad beveik visi matomi vaizdai yra nufilmuoti policijos kūno kameromis (angl. body-cam). Nors dokumentikose, kuriose nagrinėjami kriminaliniai įvykiai, tai tapo įprastu medžiagos šaltiniu, tačiau sunku būtų rasti filmą, kuriame net didžioji dalis apklausų ar interviu nėra pateikiami su vaizdu. Tarp policijos iškvietimų ir kūno kamerų medžiagos buvo integruojami apklausų įrašai, kurie taip pat neturėjo vaizdo, jų metu buvo rodomi profesionaliai nufilmuoti kaimynystės vaizdai, gatvės, šaligatviai, namai. Nors tokia kino kalba gali atrodyti nuobodi, kadangi visą laiką tenka žiūrėti tarsi policijos suvestinės įrašus, tai yra didelis privalumas norint emociškai paveikti žiūrovą per tikrus, nesuvaidintus ar nesurežisuotus vaizdus.
Labiausiai policijos kūno kamerų vaizdai gali šokiruoti žiūrovą vaizduose iš nužudymo nakties. Sunku patikėti, kad viskas vyksta gyvai, kad yra girdimas namo kameros užfiksuotas šūvio garsas, verkiantys vaikai bėgioja ir šaukia „skambinkite 911“. Daugiausiai stiprybės pareikalavusi scena buvo policijos pranešimas artimiesiems, kad Owens neišgyveno. Vaizduose matoma, kad suaugusieji praneša nužudytosios vaikams, o visa kaimynystė paskęsta ašarose ir skausme.
Nors iš pažiūros tai atrodo eilinė Amerikos „true crime“ (liet. tikrų nusikaltimų žanras) istorija, tačiau ši bylą kelia kur kas daugiau klausimų. Pirmiausia, dokumentika atskleidžia Amerikos teisingumo sistemos spragas, kurios leido Susan po nužudymo grįžti namo ir šiltai miegoti savo lovoje, kai už kelių namų vaikai pirmą kartą gyvenime turėjo užmigti be savo mamos.
Oskarui nominuota dokumentika kelia klausimus, kodėl Susan nebuvo iškart sulaikyta po nusikaltimo, nors buvo matomi akivaizdūs nužudymo įrodymai. Filme susipina ir vis dar aktualūs rasiniai aspektai, kartu su melais ir piktnaudžiavimais dėl neįprasto Floridos įstatymo pavadinimu „Stand Your Ground“ (liet. savigyna be pareigos trauktis). Toks įstatymas leidžia panaudoti mirtiną jėgą savigynai, jei aukai gresia mirtinas pavojus ar sunkūs kūno sužalojimai. Tokiais atvejais asmuo neprivalo pasišalinti ar vengti konflikto, o viską išspręsti gali ginklu. Būtent šis įstatymas tapo kertiniu Susan Lorincz byloje, tačiau net ir tai nepadėjo jai išvengti bausmės.
