Kol Rusija tęsia karą prieš Ukrainą, o Baltarusijoje nesiliauja represijos, verslo sandoriai su šių šalių autoritariniais lyderiais neturėtų būti sudaromi, sako Baltarusijos opozicijos lyderė Sviatlana Cichanouskaja. Taip ji reagavo į Jungtinių Valstijų prezidento Donaldo Trumpo sprendimą laikinai sušvelninti rusiškam dyzelinui taikomas sankcijas, jog Maskva galėtų atnaujinti jo pardavimą tarptautinėse rinkose.
„Mūsų pozicija yra tokia: kol vyksta karas prieš Ukrainą ir kol Baltarusijoje tęsiasi represijos, su šiais diktatoriais neturėtų būti sudaromi jokie verslo sandoriai. Manau, kad visas pasaulis turėtų dėti visas įmanomas pastangas, kad padėtų Ukrainai laimėti, o ne imtis veiksmų, kurie galėtų susilpninti Ukrainos galią ir atsparumą“, – interviu Eltai teigė Vilniuje praėjusią savaitę viešėjusi S. Cichanouskaja.
Baltarusijos opozicijos lyderė taip pat sako suprantanti pragmatišką Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) administracijos požiūrį, tačiau, jos teigimu, šiuo metu valstybės turėtų dėti visas pastangas remiant kare kovojančią Ukrainą.
„Žinoma, suprantu pragmatišką JAV administracijos požiūrį, tačiau dabar ne laikas plėtoti verslo santykius su diktatoriais. Manau, kad visas pasaulis žavisi Ukrainos žmonių drąsa ir ryžtu. Jie atsidūrė nepaprastai sunkioje situacijoje, tačiau kovoja už mus visus. Todėl raginu valstybes ir žmones įvairiuose žemynuose daryti viską, kas įmanoma, kad parama Ukrainai būtų tęsiama, o Rusijos agresijos prieš Ukrainą kaina būtų kuo didesnė“, – akcentavo Baltarusijos opozicijos lyderė.
D. Trumpas penktadienį pasirašė vykdomąjį įsaką, kuriuo sustabdė plataus masto JAV sankcijas ir muitus, nukreiptus prieš Rusijos pajamas iš energetikos, nors rugsėjį pats pasirašė atitinkamą įstatymą. Velionio respublikonų senatoriaus Lindsey Grahamo vardu pavadintame įstatyme buvo numatyta įvesti muitus šalims, kurios ir toliau importuoja rusišką naftą.
S. Cichanouskajos teigimu, dabartinis JAV vadovo sprendimas rodo nenuoseklumą.
„Prisimenu, kaip visi džiaugėsi, kai prezidentas D. Trumpas priėmė L. Grahamo inicijuotą įstatymą. Tai rodė tvirtą poziciją – visoms su Rusija verslo santykius palaikančioms valstybėms grės sankcijos. O kitas žingsnis yra visiškai priešingas… Todėl raginame valstybes laikytis nuoseklios politikos Ukrainos ir Baltarusijos atžvilgiu“, – teigė ji.
Mano, kad Lietuvos ir ES pozicija dėl sankcijų nesikeis
– Jau kurį laiką stebime šiltėjančius Vašingtono santykius su Minsku. Švelninamos sankcijos, mainais paleidžiami politiniai kaliniai. Tačiau ar dėl to nekyla šiokio tokio nerimo? Kur turėtų būti nubrėžta riba tarp pragmatiškų derybų, padedančių išlaisvinti politinius kalinius, ir nuolaidų režimui, kurios gali silpninti spaudimą siekti demokratinių pokyčių?
– Visų pirma, šio humanitarinio proceso nevadinčiau santykių atšilimu, nes specialiojo pasiuntinio Johno Coale’o tikslas yra išlaisvinti politinius kalinius, o ne legitimizuoti Aliaksandro Lukašenkos režimą. Tai nėra santykių atšilimas. Šis procesas turi konkrečių tikslų. Žinoma, A. Lukašenka šį bendravimą pateikia kaip jo legitimumo pripažinimo ženklą, tačiau tai įprasti propagandiniai pareiškimai.
Žinoma, yra nerimo, kad šios humanitarinės pastangos gali peraugti į politines. Raginame Amerikos partnerius, dalyvaujančius šiame procese, neleisti, kad taip nutiktų. Šiuo metu skatiname amerikiečius tęsti šį procesą humanitarine kryptimi. Suprantame, kad A. Lukašenka nori kuo brangiau „parduoti“ politinius kalinius ir gali pareikalauti iš amerikiečių tam tikrų politinių žingsnių. Tačiau mūsų žinia yra tokia: nedarykite to, nes A. Lukašenka pasinaudos šiuo bendravimu vien tam, kad pasigirtų ir parodytų pasauliui: „Štai, aš esu svarbus politinis veikėjas. Aš kalbuosi su JAV.“ Jis taip pat pasinaudos tuo, kad paskatintų Europoje veikiančius lobistus raginti užmegzti dialogą su režimu. Tačiau visa tai neturėtų lemti santykių su šiuo režimu normalizavimo.
– Nuo praėjusių metų Baltarusija paleido šimtus politinių kalinių. Rugsėjį 25 kaliniai atvyko į Vilnių po to, kai Jungtinės Valstijos sutiko panaikinti sankcijas dviem Baltarusijos bendrovėms. Kur dabar yra šie asmenys? Ar jau tariamasi dėl kitos kalinių grupės paleidimo? Kada tai galėtų įvykti?
– Pirmiausia norėčiau pabrėžti, kad politinių kalinių paleidimas yra bendrų JAV ir Europos Sąjungos (ES) pastangų rezultatas. Suprantu, kad de facto žmonių paleidimą užtikrina amerikiečiai, tačiau esu įsitikinusi, kad be tvirtos ir principingos ES, ypač – Lietuvos, pozicijos sankcijų klausimu, A. Lukašenka net nebūtų ketinęs paleisti žmonių, nes jis siekia, kad sankcijos būtų panaikintos. Tai rodo, kad sankcijų politika iš tiesų veikia. Todėl, kol amerikiečių sankcijos panaikinamos mainais į žmonių paleidimą, Europos sankcijos, kurios yra gerokai griežtesnės, turėtų būti naudojamos siekiant pirmiausia ištraukti Baltarusiją iš karo, o vėliau paskatinti sisteminius pokyčius Baltarusijoje.
Raginame režimą ir toliau paleisti politinius kalinius – ne tik vykstant dialogui su amerikiečiais. A. Lukašenka geriausiai žino, ką turi padaryti, kad sankcijos būtų panaikintos: paleisti žmones ir nutraukti represijas.
Kalbant apie paskutinę paleistų 25 žmonių grupę, pirmiausia noriu nuoširdžiai padėkoti Lietuvai už tai, kad šių žmonių sugrįžimo į laisvę procesas vyko taip sklandžiai ir greitai. (…) Esame labai dėkingi už greitą jų teisinio statuso įforminimo procesą.
Dalis žmonių išvyko iš Lietuvos į Lenkiją ar kitas šalis, tačiau dauguma liko čia. Šiuo metu jie išgyvena reabilitacijos laikotarpį – tiek psichologinės, tiek fizinės. Po daugelio kalėjime praleistų metų jie jaučiasi šiek tiek sutrikę, tačiau mes, demokratinio judėjimo organizacijos, stengiamės jais pasirūpinti.
Šiandien (ketvirtadienį – ELTA) susitikau su politiniais kaliniais. Atvykau į Lietuvą vos vienai dienai, tačiau man svarbu palaikyti ryšį su žmonėmis. Tikiuosi, kad kitas kalinių paleidimas įvyks labai greitai. J. Coale’as pažadėjo kitą mėnesį sugrįžti į Baltarusiją. Norėčiau, kad jis užbaigtų šį procesą Baltarusijoje ir neprarastų dėmesio šiam klausimui. Lygiai taip pat svarbu išlaisvinti visus neteisėtai sulaikytus žmones visame pasaulyje.
Nuolat palaikome ryšį su J. Coale’u ir čia, Lietuvoje, veikiančiu Baltarusijos reikalų skyriumi. Galime teikti informaciją apie politinius kalinius, jų sveikatos būklę ir naujus įkalinimo atvejus. Taip pat pabrėžiame, kad nors vieni žmonės paleidžiami, daug daugiau jų sulaikoma, o politinių kalinių skaičius auga. Žmonių sulaikymai tęsiasi.
Todėl reikalaujame ne tik paleisti žmones, bet ir nutraukti represijas, nes jos A. Lukašenkai taps nesibaigiančiu pajamų šaltiniu.
– Lietuvoje taip pat būta ir tebėra diskusijų dėl galimo santykių su Baltarusija atšilimo. Surengti dvišalį susitikimą su Minsku užsienio reikalų viceministrų lygmeniu Lietuvą ragino JAV specialusis pasiuntinys Baltarusijai J. Coale’as. Tačiau bent kol kas Lietuvos Vyriausybės pozicija išlieka principinga. Kokių rizikų matote, jei ji keistųsi?
– Visus šiuos metus Lietuva buvo viena tvirčiausių ir principingiausių Europos valstybių šiuo klausimu. Šiuo metu nematau jokių ženklų, kad Lietuvos pozicija galėtų pasikeisti. Matome, kad premjeras Mindaugas Sinkevičius, užsienio reikalų ministras Kęstutis Budrys ir prezidentas Gitanas Nausėda tvirtai laikosi pozicijos, jog pokyčiai Baltarusijoje turi būti sisteminiai. Be to, šis klausimas neatsiejamas nuo A. Lukašenkos dalyvavimo kare.
Nėra jokio pagrindo keisti poziciją. Žinau, kad daugelis Europos valstybių įsiklauso į Lietuvos nuomonę, nes būtent jūs geriausiai suprantate mūsų situaciją. Visos sankcijos yra susietos su tam tikromis sąlygomis, o A. Lukašenkos ir jo režimo nepripažinimo politika Lietuvos Vyriausybėje išlieka tvirta.
Žinote, tai būtų tas pats, kas paklausti: „O kas būtų, jei Lietuva nustotų remti Ukrainą?“
Šiandien Baltarusijos klausimas nebėra vien politinių kalinių, žmogaus teisių pažeidimų ar represijų klausimas. Tai yra jau ir saugumo klausimas. Matome, kaip A. Lukašenkos režimas terorizuoja Lietuvą – kontrabandiniai balionai, migracijos atakos, antenos, padedančios dronams orientuotis, neseniai Lietuvoje pasirodęs dronas. Todėl nėra jokio pagrindo keisti poziciją, nes dabar šis klausimas yra gerokai platesnis.
– Ar jau buvote susitikusi su premjeru M. Sinkevičiumi?
– Asmeniškai su juo oficialiai dar nebuvau susitikusi, tačiau mano komanda Vilniuje nuolat palaiko ryšį su ministro pirmininko komanda. Tikimės, kad pavyks surengti tokį susitikimą, tačiau ir dabar nuolat bendraujame. Taip pat labai dažnai susitinkame su ministru K. Budriu. Jis atsakingas už užsienio politiką, todėl labai svarbu nuolat jį informuoti apie naujausius įvykius. Mums taip pat svarbu, kad Baltarusijos klausimas įtrauktas į Vyriausybės programą. Tai reiškia, kad ši tema sulauks pakankamai dėmesio.
– Kalbėdama Varšuvos saugumo forume sakėte, kad neturėtų būti verslo su diktatoriais, raginote išlaikyti sankcijas Baltarusijai. ES jas pratęsė iki 2027 metų vasario pabaigos. Kaip manote kas nutiks kitąmet?
– Esu beveik tikra, kad sankcijos bus pratęstos, nes, pasikartosiu, nėra jokių priežasčių jas panaikinti. A. Lukašenkos politika nepasikeitė. A. Lukašenka vis dar dalyvauja kare, represijos tęsiasi, tad kokios priežastys galėtų paskatinti keisti sankcijų politiką?
Tikrai žinau, kad A. Lukašenkos režimo lobistai labai aktyviai dirba ES, siekdami susilpninti bendrą poziciją ir suskaldyti valstybių nuomones. Tačiau mes taip pat labai aktyviai dirbame, kad tam užkirstume kelią. Teikiame duomenis apie tai, kas vyksta Baltarusijoje. Mūsų organizacijos – žmogaus teisių gynėjai, nepriklausoma žiniasklaida ir įvairios iniciatyvos – taip pat dirba savo srityse, siekdamos parodyti, kad situacija iš esmės nepasikeitė. Mums labai padeda ir pastaruoju metu stiprėjantys santykiai su Ukraina, nes ukrainiečiai taip pat tvirtai pasisako už laisvą ir demokratinę Baltarusiją. Jie nuolat pabrėžia, kad demokratija Baltarusijoje ir regiono saugumas yra neatsiejami dalykai.
Kai pastebime galimo dvejojimo ženklų kai kuriose valstybėse, stengiamės su jomis dirbti dar aktyviau. Pavyzdžiui, paimkime Vengriją. Ji daugeliu klausimų laikosi savitos pozicijos, tačiau Baltarusijos atžvilgiu ji palaikė visas sankcijas ir pasisako už paramą Baltarusijos nepriklausomam demokratiniam judėjimui. Todėl šiuo metu nematau didelių rizikų. Kita vertus, pasaulis keičiasi, ir turime atsakingai dirbti, kad ES pozicija išliktų nepakitusi.
– Ar amerikiečiai gali spausti Lietuvą atnaujinti trąšų tranzitą?
– Lietuva yra nepriklausoma, suvereni ir stipri valstybė. Žinoma, kai kurie partneriai gali rekomenduoti imtis vienokių ar kitokių veiksmų, tačiau Lietuva ir kitos valstybės yra pakankamai nepriklausomos, kad sprendimus priimtų pačios. Kiek man žinoma, J. Coale’as kalbėjo apie galimybę gabenti baltarusiškas kalio trąšas tranzitu per Lietuvą, Latviją, Lenkiją ir net Ukrainą. Visos šios šalys atsakė: „Ne, mes nesame pasirengusios keisti savo politikos.“ Kiek man žinoma, šiuo metu jokio spaudimo nėra.
Nejaučia nuoskaudų dėl sumažinto apsaugos lygio
– Pakalbėkime apie jūsų apsaugą. Prieš metus, kai ministrų kabinetui vadovavo Inga Ruginienė, buvo priimtas sprendimas ją sumažinti – iš Vadovybės apsaugos tarnybos (VAT) perduoti policijai. Vėliau jūs pranešėte apie sprendimą persikelti į Lenkiją. Ar jaučiate dėl to nuoskaudą?
– Lietuva tapo mano antraisiais namais. Visą gyvenimą būsiu dėkinga šiai nuostabiai šaliai, jos žmonėms ir Vyriausybei. Suprantu, kad aplinkybės Lietuvoje pasikeitė, pasikeitė ir Vyriausybė. Žinoma, būtent Vyriausybė turi nuspręsti, kokio lygio apsauga man turėtų būti skiriama.
Esu labai dėkinga Lietuvai už tai, kad mūsų biurui čia išsaugotas diplomatinis statusas. Mūsų santykiai su Lietuvos Vyriausybe yra puikūs. Stengiuosi kuo dažniau atvykti į Lietuvą, nes, viena vertus, jaučiu didžiulę nostalgiją. Labai džiaugiuosi kiekvieną kartą sugrįžusi, vėl matydama savo mėgstamas gatves, pastatus ir žmones. Situacija yra tokia, kokia yra. Negaliu nieko smerkti dėl šio sprendimo. Jis buvo priimtas.
Dabar atidarome biurą Varšuvoje, tad galbūt galime įžvelgti ir teigiamą šios situacijos pusę – išplėtėme savo veiklą abiejose šalyse. Lenkijoje gyvena daug baltarusių, veikia daug organizacijų ir iniciatyvų. Galbūt dabar galėsime dar geriau koordinuoti Lietuvoje ir Lenkijoje gyvenančių baltarusių veiklą. Taip pat turiu pasakyti, kad visi mes, aktyvistai, kovojantys su režimu, esame jo taikiniai. Žmonės nesijaučia visiškai saugūs net būdami Lietuvoje ar Lenkijoje. Todėl, žinoma, turiu stengtis apsaugoti mūsų biuruose dirbančius žmones. Režimas nuolat į juos taikosi – daro spaudimą per jų artimuosius, rengia išpuolius susirašinėjimo programėlėse. Žmonės nori dirbti saugioje aplinkoje.
– Nors persikėlėte į Varšuvą, biuras Vilniuje tęsia darbą. Kaip šiandien atrodo jo veikla?
– Noriu labai aiškiai pasakyti: mūsų biuras Vilniuje veikia, mūsų komanda ten dirba ir aš nepalikau Lietuvos. Nors dabar daugiau laiko praleidžiu Lenkijoje ir užsienyje, į Vilnių atvykstu kiekvieną mėnesį ir taip darysiu toliau. Lietuva jau daugelį metų yra mūsų namai ir viena stipriausių mūsų rėmėjų. Čia užmezgėme daugybę ryšių su valdžios institucijomis, parlamentu, diplomatais, pilietine visuomene ir, žinoma, baltarusių bendruomene. Visų šių ryšių negalima tiesiog perkelti kitur ir mes neketiname to daryti.
Pasikeitė tai, kaip organizuojame savo darbą. Dabar turime du svarbius veiklos centrus – Vilniuje ir Varšuvoje. Manau, kad tai yra privalumas. Galime dar glaudžiau bendradarbiauti tiek su Lietuva, tiek su Lenkija – dviem šalimis, kurios galbūt geriau nei bet kas kitas supranta Baltarusiją.
Mūsų biurui Vilniuje vadovauja mano diplomatinis patarėjas Dzianis Kučynskis, kuris taip pat eina biuro Lietuvoje direktoriaus pareigas ir vadovauja mūsų tarptautinių reikalų komandai. Didžioji dalis mūsų komandos, įskaitant tarptautinių ryšių skyrių, tebėra Vilniuje. Biuras išlaiko diplomatinę akreditaciją, o mūsų ryšiai su Lietuvos institucijomis palaikomi beveik kasdien. Vilniuje esantį biurą laikome pagrindiniu savo diplomatiniu centru. (…)
– Kaip jums sekasi Lenkijoje? Kai dirbote Lietuvoje sulaukėte nemažai kritikos, nes neišmokote lietuvių kalbos. Ar mokotės lenkiškai?
– Žinoma, negaliu pasiteisinti dėl to, kad neišmokau lietuvių kalbos. Galėčiau sakyti, kad buvau labai užsiėmusi, nes išlaikyti Baltarusijos klausimą tarptautinėje darbotvarkėje yra labai sunkus darbas. Net savo vaikams negalėjau skirti pakankamai laiko ar kokybiškai pailsėti. Tačiau, žinoma, turėjau išmokti lietuvių kalbą.
Noriu pasakyti, kad dauguma čia gyvenančių baltarusių nori mokytis lietuvių kalbos, nes mes labai gerbiame šalį, kuri tiek daug prisideda prie Baltarusijos žmonių ir jos laisvės. Taip pat norėčiau šiek tiek pasiskųsti. Neseniai susitikau su politiniais kaliniais. Jie nori mokytis lietuvių kalbos, tačiau susiduria su problema – trūksta lietuvių kalbos kursų. Kaip man pasakoja žmonės, šimtui norinčiųjų tenka vos viena vieta, o mokėti už kursus gali ne visi. Raginame Seimą ir savivaldybes sudaryti daugiau galimybių nuo represijų išsilaisvinusiems žmonėms mokytis kalbos. Noras mokytis tikrai yra. Mano atvejis kitoks, nes galbūt turėjau galimybę, bet neturėjau laiko.
Kalbant apie lenkų kalbą, baltarusiams ji gerokai lengvesnė, nes mūsų kalbos turi panašumų. Man gėda prisipažinti, bet specialiai mokytis lenkų kalbos dar nepradėjau. Daug klausausi ir, žinoma, dėl kalbų panašumo lenkiškai suprantu gerokai daugiau nei lietuviškai. Tačiau galbūt neturėčiau kartoti tos pačios klaidos.
– Tai ar planuojate lankyti lenkų kalbos kursus?
– Manau, kad taip. Galbūt suorganizuosime pamokas visai komandai.
Baltarusija turi sulaukti pasėkmių dėl savo veiksmų
– Rusijai tęsiant karą Ukrainoje, o Baltarusijai išliekant artima Maskvos sąjungininke, Lenkija ir kitos regiono šalys susiduria su įvairiomis hibridinėmis grėsmėmis. Kaip vertinate Baltarusijos režimo vaidmenį šiame kontekste ir kokio atsako iš Lietuvos, Lenkijos bei visos ES reikėtų, kad šios grėsmės būtų atremtos?
– Visiškai akivaizdu, kad kol Baltarusijos valdžioje bus A. Lukašenka, mūsų kaimynėms nuolat kils grėsmių. A. Lukašenka nėra ištikimas Baltarusijos interesams – jis tarnauja Rusijos interesams. Šiuo metu matome, kad Baltarusijos teritorijoje statomi įvairūs objektai ir infrastruktūra, kurių ten neturėtų būti, jei šalis nesirengtų karui ar konflikto eskalacijai. Jau minėjau antenas, kurios keičia dronų navigacijos signalus. Jos įrengiamos ne tik pasienyje su Ukraina, bet ir prie ES sienos. Taip pat kuriama infrastruktūra raketų sistemoms „Orešnik“ ir branduoliniams ginklams. Mūsų geležinkeliai gali būti lengvai panaudoti kaip Rusijos logistikos grandinė, leidžianti į Baltarusiją atgabenti visą reikalingą karinę įrangą.
Labai abejoju, kad Baltarusijos žmonės ar kariai dalyvautų kokioje nors konflikto eskalacijoje, nes baltarusiai yra prieš karą. Mes nejaučiame jokio priešiškumo Europai ar Ukrainai. Esame tvirtai proukrainietiški ir proeuropietiški. Norime sugrįžti į Europos tautų šeimą, tačiau režimas suinteresuotas daryti spaudimą Europai. Matome migrantus, kurie telkiami pasienyje ir mėgina prasiveržti per sienas. Matome kontrabandinius balionus. Režimas puikiai supranta, kad jie trikdo Lietuvos oro erdvę ir kelia daug saugumo problemų, tačiau ir toliau tai daro. A. Lukašenka pelnosi iš ukrainiečių kraujo. Baltarusijoje yra apie 600 įmonių, gaminančių karinę įrangą Rusijai – įvairias važiuokles, optinę įrangą ir kitus gaminius. Taigi A. Lukašenka iš esmės pavertė karą pajamų šaltiniu.
Todėl Lietuvos ir ES reakcija turėtų būti tokia: jūs atakuojate mūsų valstybes ir mūsų sienas, todėl už tai turite sulaukti pasekmių. Tai reiškia sankcijų politiką, įvairias spaudimo priemones ir bent jau tokių veiksmų pasmerkimą tarptautinėse organizacijose. Tačiau tarptautinėje arenoje nuolat pabrėžiu vieną dalyką: atakos prieš Lietuvą nėra vien atakos prieš vieną šalį, tai atakos prieš visą ES. Todėl tos šalys, kurios yra toliau ir galbūt galvoja: „Na, tie balionai yra Lietuvos problema“, turi suprasti – ne, tai ir jūsų problema. Parodykite vienybę. Jei Lietuva kenčia dėl šio neprognozuojamo kaimyno, turite būti kuo griežtesni jo atžvilgiu ir ginti Lietuvą.
Suprantu, kad galbūt nėra tiesioginės grėsmės, jog kariai įsiverš į ES. Tačiau visos šios hibridinės atakos, informaciniai išpuoliai, aktyviai skleidžiama propaganda, šlykštūs šantažo ir grasinimų metodai turi būti visos ES problema. Man tai labai svarbu, nes Lietuva rodo tikrą drąsos, ryžtingumo ir principingumo pavyzdį. Kitos šalys neabejotinai turi ją palaikyti. Raginu valstybes nesirinkti izoliacionistinės politikos, o išlaikyti vienybę, nes būtent to diktatoriai ir siekia. Jie nori mus suskaldyti, nuodyti žmonių protus ir sugriauti šią vienybę. Pagrindinė mūsų žinia – neleiskite A. Lukašenkai jūsų apgauti.
Svarbu dėti pastangas, kad Ukraina laimėtų
– Pastaruoju metu matome aštrėjantį prezidento D. Trumpo toną Ukrainos bei jos prezidento Volodymyro Zelenskio atžvilgiu – susitarimas dėl rusiško dyzelino, pareiškimai apie tariamą Ukrainos vadovo nenorą užbaigti karą ir panašiai. Kaip vertinate šiuos jo veiksmus?
– Mūsų pozicija yra tokia: kol vyksta karas prieš Ukrainą ir kol Baltarusijoje tęsiasi represijos, su šiais diktatoriais neturėtų būti sudaromi jokie verslo sandoriai. Manau, kad visas pasaulis turėtų dėti visas įmanomas pastangas, kad padėtų Ukrainai laimėti, o ne imtis veiksmų, kurie galėtų susilpninti Ukrainos galią ir atsparumą. Žinoma, suprantu pragmatišką JAV administracijos požiūrį, tačiau dabar ne laikas plėtoti verslo santykius su diktatoriais.
Manau, kad visas pasaulis žavisi Ukrainos žmonių drąsa ir ryžtu. Jie atsidūrė nepaprastai sunkioje situacijoje, tačiau kovoja už mus visus. Todėl raginu valstybes ir žmones įvairiuose žemynuose daryti viską, kas įmanoma, kad parama Ukrainai būtų tęsiama, o Rusijos agresijos prieš Ukrainą kaina būtų kuo didesnė.
– Bet apskritai D. Trumpo retorika Ukrainos atžvilgiu keičiasi dažnai. Ar šįkart vertėtų nerimauti?
– Patys Amerikos žmonės turi spręsti, ar kritikuoti savo administracijos veiksmus, ar jiems pritarti. Mūsų pozicija šiuo klausimu aiški – jokie sandoriai su diktatoriais ir joks bendradarbiavimas su agresoriais nėra priimtini. Prisimenu, kaip visi džiaugėsi, kai prezidentas D. Trumpas priėmė L. Grahamo inicijuotą įstatymą. Tai rodė tvirtą poziciją – visoms su Rusija verslo santykius palaikančioms valstybėms grės sankcijos. O kitas žingsnis yra visiškai priešingas… Todėl raginame valstybes laikytis nuoseklios politikos Ukrainos ir Baltarusijos atžvilgiu.
– D. Trumpas neretai pabrėžia savo gebėjimą susitarti su abiem konflikto pusėmis. Tačiau kur, jūsų vertinimu, turėtų būti nubrėžta riba tarp pragmatiškos diplomatijos ir nuolaidų agresoriui? Kokios pasekmės visam regionui kiltų, jei taika būtų pasiekta Ukrainos suvereniteto sąskaita?
– Manau, kad diplomatija yra svarbi, tačiau neturėtume puoselėti jokių iliuzijų dėl to, su kuo turime reikalą. Diktatoriai supranta tik vieną kalbą – jėgos ir galios. Jie negerbia geranoriškumo, silpnumo ir tikrai nekeičia savo elgesio vien todėl, kad kas nors mandagiai jų paprašo.
Todėl, jei kalbamės su diktatoriais, turime tai daryti iš stiprios pozicijos. Darydami spaudimą, turėdami svertų, pasirengę taikyti sankcijas ir aiškiai įvardydami pasekmes, jei jie nepakeis savo elgesio. Šią pamoką išmokome iš savo patirties Baltarusijoje. Diplomatinės pastangos, įskaitant prezidento D. Trumpo ir jo komandos, padėjo išlaisvinti šimtus politinių kalinių, tarp jų ir mano vyrą. Esu už tai nuoširdžiai dėkinga. Kiekviena išgelbėta gyvybė, vėl susivienijusi šeima man reiškia nepaprastai daug.
Tačiau taip pat turime suprasti, kodėl šie žmonės buvo išlaisvinti. Ne todėl, kad A. Lukašenka staiga tapo humaniškesnis. Jis siekia kažką gauti mainais. Būtent todėl turime būti itin atsargūs spręsdami, ką jam suteikiame. Taika negali reikšti atlygio Rusijai už jos agresiją. Ukraina pati turi spręsti dėl savo ateities, savo sienų ir taikos sąlygų. Niekas kitas neturi teisės derėtis dėl Ukrainos suvereniteto atsisakymo.
Istorija mus išmokė labai skaudžios pamokos: nuolaidžiavimas diktatoriams jų nesustabdo, o tik sustiprina jų ambicijas. Kiekvienas silpnumo ženklas, demokratinių valstybių susiskaldymas, nuolaida, nesulaukus realių pokyčių, jiems atrodo kaip kvietimas žengti dar toliau.
Todėl mano pozicija yra visiškai aiški. Turime pasitelkti diplomatiją, bet ji turi būti paremta jėga. Turime derėtis, bet niekada ne iš silpnumo ar desperacijos pozicijų. Turime būti pasirengę pasiūlyti paskatų už realius ir negrįžtamus žingsnius, tačiau niekada neturime atsisakyti savo svertų mainais į tuščius pažadus. Privalome prisiminti, kad derybų tikslas nėra užtikrinti diktatorių komfortą. Tikslas – priversti juos pakeisti savo elgesį.
– Kiek Baltarusijos ateitis šiandien priklauso nuo Ukrainos pergalės?
– Iš tiesų negalime vertinti Baltarusijos kaip atskiro atvejo ar vien vidaus politikos problemos, nes Baltarusija tapo platesnio geopolitinio konteksto įkaite. Žinoma, Baltarusijos likimas labai priklauso nuo Ukrainos likimo. Ir tai susiję ne tik su Baltarusija, bet ir su Moldova, Sakartvelu, Armėnija, o galbūt net visa Europa. Ukrainos pergalė vėl suteiktų galimybę baltarusiams, nes laisva Ukraina reikštų Rusijos pralaimėjimą. Rusija būtų priversta spręsti savo pačios problemas, ir tai atvertų galimybių langą Baltarusijos žmonėms.
Puikiai suprantame, kad jei įtakingos pasaulio valstybės nesuteiks Ukrainai pakankamai pagalbos laimėti šį karą ir užtikrinti teisingą taiką, situacija Baltarusijoje gali būti įšaldyta dešimtmečiams. Jei A. Lukašenka atsidurs laimėtojo pusėje, tai leis jam dar labiau sustiprinti represijas ir išlaikyti valdžią. Tuomet artimiausioje ateityje nebus jokio postūmio pokyčiams. Todėl Ukrainos pergalė atitinka visų mūsų interesus.
Mes, baltarusiai, suprantame, kad negalime padėti Ukrainai tiek, kiek norėtume. Neturime milijonų, neturime ginklų, tačiau galime aktyviai pasisakyti už paramą Ukrainai. Mūsų diaspora Ukrainoje labai daug dirba, kad padėtų ukrainiečiams. Pavyzdžiui, suprantame, kad artėjanti žiema bus nepaprastai sunki, todėl šiuo metu organizuojame lėšų rinkimo kampaniją generatoriams Ukrainai įsigyti. Praėjusią žiemą, ir esu tikra, kad taip bus ir šią, mūsų baltarusių diaspora Kyjive įsteigė pagalbos punktą, į kurį žmonės galėjo atnešti šiltų drabužių ir maisto ukrainiečiams. Tai taip pat yra pagalbos forma. Mūsų savanoriai kariai kovoja Ukrainoje Taigi stengiamės padėti tiek, kiek galime. Tačiau, žinoma, yra galingų valstybių, kurios gali gerokai padidinti Ukrainai teikiamą paramą. Kalbame apie humanitarinę pagalbą, tačiau dar svarbesnė yra oro erdvės apsauga. Matote, kas pastarosiomis dienomis vyksta Ukrainoje. Jai trūksta oro gynybos priemonių, ir manau, kad padėtis gali dar labiau blogėti.
Viena vertus, matome, kaip drąsioji Ukraina savo atakomis prieš kritinę infrastruktūrą ir įvairias įmones sugriovė visagalės Rusijos įvaizdį. Europa dabar gali matyti, kad Rusija nėra tokia stipri, kokia visada bandė save vaizduoti. Tačiau Ukraina negali apsaugoti savo piliečių nuo raketų, ir tai yra skaudžiausia. Oro gynyba priklauso nuo partnerių paramos. Patys ukrainiečiai neturi pakankamai pajėgumų jai užtikrinti. Todėl tai klausimas galingoms valstybėms, kurios turi galimybių padėti Ukrainai. Ir jos privalo tai padaryti.
– Baltarusijos demokratinei opozicijai kartais priekaištaujama, kad ji tampa labiau simboline nei realią įtaką turinčia politine jėga – daug kalba tarptautiniuose forumuose, sulaukia Vakarų paramos, bet sunkiai pasiekia pačioje Baltarusijoje gyvenančius žmones ir negali pasiūlyti aiškaus kelio į politinius pokyčius. Kaip atsakytumėte į tokią kritiką?
– Praėjo šešeri metai. Žmonės nori matyti pokyčius, nori, kad jų artimieji grįžtų namo, trokšta sugrįžti į laisvą Baltarusiją. Patikėkite, niekas to nenori labiau už mane. Tačiau aš griežtai nesutinku su teiginiu, kad esame tik simbolinė jėga. Pirmiausia, mes nesame vien užsienyje gyvenantys politikai. Atstovaujame judėjimui, kuris gimė pačioje Baltarusijoje ir niekur nedingo. Baltarusijoje vis dar turime palaikymą. Žinoma, šiandien žmonės negali jo reikšti taip atvirai, kaip 2020 metais. Dabar net ir nedidelis solidarumo gestas gali baigtis įkalinimu. Tačiau žmonės ir toliau seka nepriklausomą žiniasklaidą, palaiko vieni kitus, puoselėja baltarusių kalbą ir tapatybę bei palaiko ryšius su demokratinėmis iniciatyvomis. Noriu pasakyti kai ką labai svarbaus: diktatūros sąlygomis tyla nereiškia palaikymo diktatoriui. Labai dažnai ji reiškia baimę, todėl neturėtume šių dviejų dalykų painioti.
Antra, mūsų darbas duoda realių rezultatų. Šimtai politinių kalinių buvo išlaisvinti. Įsteigėme Tarptautinį humanitarinį fondą, skirtą represijų aukoms remti, dirbame sankcijų ir atsakomybės už nusikaltimus srityse, viešiname režimo dalyvavimą Rusijos kare, savo tarptautiniams partneriams teikiame įrodymus. Taip pat užtikriname, kad Baltarusijos klausimas išliktų darbotvarkėje, kai prezidentai, ministrai pirmininkai ir užsienio reikalų ministrai aptaria Europos saugumą. (…)
Tokiose šalyse kaip Ispanija, Čekija, Airija, Švedija ir kitose bendradarbiaujame su vyriausybėmis ieškodami sprendimų – tiek siekdami, kad pasibaigusio galiojimo Baltarusijos pasai būtų pripažįstami galiojančiais dokumentais, tiek ieškodami galimybių išduoti užsieniečio pasus ir alternatyvius kelionės dokumentus. Tai gali atrodyti kaip nedideli biurokratiniai klausimai, bet įsivaizduokite motiną, kuri negali keliauti su savo vaiku, arba jaunuolį, kuris negali tęsti studijų, nes baigėsi jo paso galiojimo laikas. Tokiems žmonėms šie sprendimai gali pakeisti gyvenimą. (…)
Tačiau yra ir kita mūsų veiklos dalis, kuri galbūt mažiau matoma, bet man atrodo ne mažiau svarbi. Mes ruošiamės būsimos Baltarusijos ateičiai – ne tik apie ją svajojame, bet ir aktyviai jai rengiamės. Sukūrėme demokratines institucijas – mano biurą, Jungtinį pereinamojo laikotarpio kabinetą, Koordinacinę tarybą, savo biurus ir atstovybes užsienyje. Šios struktūros svarbios, nes padeda išsaugoti politinį atstovavimą, ekspertines žinias, tarptautinius ryšius ir gebėjimą veikti išvien. Rengiame ekonomikos, teismų sistemos, švietimo, viešojo administravimo ir demokratinių rinkimų reformų planus. Bendradarbiaujame su ekspertais ir tarptautiniais partneriais, kad, atsiradus galimybei pokyčiams, jau turėtume pasirengusius žmones, institucijas ir praktinius sprendimus. (…)
