Studentavimas, kaip dauguma vyresnio amžiaus žmonių pasakytų, yra vienas iš geriausių, gražiausių, įdomiausių gyvenimo periodų. Bet ar tikrai šis metas, jaunam ir neįsitvirtinusiam žmogui, yra toks gražus ir lengvas? Tikriausiai ne, bent jau mūsų gimtinėje studentas nėra „lepinamas“. Emigracija tapo visuotiniu reiškiniu Lietuvoje. Šį pavadinimą skanduoja laikraščiai, televizijos laidos, radijas, apie tai šnekamasi autobuse, gatvėje ar prie kavos puodelio. Sunku būtų rasti tokį žmogų, kuris galėtų tvirtai teigti, jog niekada nesvarstė, kas geriau – tėvynė ar svetima šalis.
Šis klausimas labiausiai domina jaunus, kupinus vilčių ir svajonių, nepažaboto maksimalizmo turinčius jaunuolius, kurie ruošiasi baigti mokyklą, laiko egzaminus, susiduria su stresu ir po viso to turi priimti vieną iš svarbiausių sprendimų – likti tęsti mokslų tėvynėje kaip tikram patriotui ar skaudančia širdimi atsisveikinti su šeima, draugais, gimtinės vaizdais ir keliauti ieškoti vietos po saule svetur.
Pakalbinus dvidešimt abiturientų, bent jau viena džiuginančia žinia tapo tai, jog aštuoniolika iš jų yra tvirtai apsisprendę tęsti mokslus. Taigi, kad ir kaip sunku mūsų gimtinėje, vertybes ir atsakomybę už savo ateitį įskiepyti sugebame. Vis dėlto, paklausus abiturientų, kur jie ketina studijuoti – Lietuvoje ar užsienyje – skaičiai tampa nebe tokie džiuginantys. Pusė apklaustųjų yra tvirtai apsisprendę tęsti mokslus užsienyje. Jaunuoliai tokį savo sprendimą argumentuoja tuo, kad svetur sudaromos geresnės sąlygos mokytis, nes galima užsidirbti tiek pragyvenimui, tiek mokslui. Taip pat užsienyje yra geresnės perspektyvos kopti karjeros laiptais. Deja, bet šiuos faktus nuginčyti iš tiesų ganėtinai sunku, nes šiuo metu mūsų tėvynėje studentui rasti darbą yra kone neįmanoma užduotis, nors, žinoma, išimčių yra visur.
Kiti apklausos dalyviai žada likti Lietuvoje, pateikdami tokias priežastis: gimtosios kalbos vertybė, šeimos ir draugų artumas, gera mokymosi sistema. Atsirado keletas tokių abiturientų ( mūsų tautai be galo reikalingų ir vertingų), kurie teigė, jog liks Lietuvoje ir kovos už ją, nes jei visi išvažiuos – Lietuva išnyks. Už tokį požiūrį reikėtų ne tik pagirti, bet ir apdovanoti, nes mūsų laikais tėvynė – ne kažin kokia vertybė, o atvirkščiai – ji tapo tokiu objektu, kuris sugeria visą tautos pyktį, pagiežą ir nepasitenkinimą.
Tam, kad nereikėtų emigruoti, Lietuvoje trūksta mažesnių kainų, didesnių atlyginimų, daugiau darbo ir nemokamų mokslo vietų – samprotauja abiturientai. Nemoralizuojant galima tik pastebėti, jog be pastangų net ir „auksu tviskančiose“ užsienio šalyse nėra lengva.
Nors abiturientai yra viena iš svarbiausių mūsų tautos grandžių, nuo kurios priklauso mūsų ateitis ( taip, taip, brangieji, jūs esate visos Lietuvos viltis ir švyturys!), bet esami studentai yra ne mažiau svarbūs ir reikšmingi tautai. Buvo įdomu sužinoti, ką studentai mano apie Lietuvos studijų kokybę, darbo galimybes po studijų ir apie jų požiūrio skirtumus į studijas prieš pradedant studijuoti ir dabar.
Vilniaus universiteto istorijos studijų programos studentas Arminas Jurgaitis yra ganėtinai nusivylęs studijų kokybe, nes, jo nuomone, daugumos dėstytojų kompetencija yra prasta, dėstytojai nesugeba įdomiai ir tikslingai pateikti informacijos. Deja, bet šio studento požiūris į studijas mokyklos laikotarpiu ir dabar kardinaliai pasikeitė – dideli siekiai ir žinių troškimas pradėjus studijuoti „stebuklingai“ išblėso, nes lūkesčiai neatitiko realybės. Deividas Lukoševičius, studijuojantis Šiaulių valstybinėje kolegijoje teigė, jog studijų kokybe taip pat nėra patenkintas dėl to, kad nėra suteikiama pakankamai galimybių siekti gero rezultato, mokslo įstaiga nėra aprūpinta tinkama ir reikalinga mokslui įranga. Pasidomėjus ar ketina ieškoti darbo pagal savo specialybę, išgirstamas neigiamas atsakymas, kuris pagrindžiamas tuo, jog per visus mokslų metus studentas nesugebėjo surinkti ir įsisavinti tiek informacijos, jog galėtų efektyviai dirbti savo specialybės sferoje.
Atlikus tokią apklausą, galima teigti, jog šiuo metu Lietuvoje tiek abiturientai, tiek esami studentai nėra patenkinti teikiamomis aukštojo mokslo galimybėmis. Nenuostabu, jog abiturientai yra susidarę tikrai ne geriausią nuomonę apie aukštąjį mokslą Lietuvoje, tačiau verta pastebėti ir tai, jog esama ir tokių jaunuolių, kurie yra iš tiesų pasiryžę kovoti dėl savo tėvynės, siekti aukštojo mokslo būtent čia ir kelti jos ekonominį bei kultūrinį lygį.
Straipsnis parengtas VU KHF LFR8 grupės studentės Agnės Gailiūnaitės
