Prieš pradėdamas dėstyti savo mintis, noriu padaryti keletą įspėjimų:
– silpnų nervų ar itin jautrios sielos žmonės, geriau neskaitykit, nes kai kurios mano mintys šiame tekste yra kraštutinės. Bet situacija kaip tik tokių priemonių ir reikalauja.
– patvirtinu, pilnai suvokiu, kad galiu užsitraukti kai kurių visuomenės grupių rūstybę. Bet kažkas juk turi pasakyti be užuolankų, kaip yra.
– iš anksto suteikiu leidimą naudoti čia išdėstytas idėjas. Net autorystės galit nenurodyti. Tik imkit ir įgyvendinkit. Kad tik išplauktume, nes dabar jau atsiranda abejonių net man (o aš – užkietėjęs optimistas).
– įspėju, nesu švietimo ekspertas, tik labai savo šalies ateitimi susirūpinęs pilietis, darbdavys, švietimo inovacijų rėmėjas. Todėl savo jėgomis pažangias konferencijas mokytojams bei mokiniams organizuoju, pavyzdžiui, renginį #Switch!, prie atskirų mokyklų, pavyzdžiui, KITM, pažangios raidos prisidedu, ir su mokiniais bei mokytojais nuolat bendrauju. Tiesiog man rūpi.
O dabar įkvėpkite ir važiuojam.
Vyriausybė
Švietimo politika turi kisti iš esmės. Tai kas tiko prieš 20 metų, šiandien akivaizdžiai nebeatitinka realybės, o tuo labiau – ateities poreikių. Kas tiko ruošti gamyklų darbuotojus, nebetinka interneto ekonomikos proveržiui. Sistema, kai švietimo pinigai decentralizuoti, ištrupinti per 60 savivaldybių, neveikia. Vizija, kur link švietimas turi judėti, buksuoja. Krapštomės taktikos dalykuose, pamiršdami platų strateginį matymą. Ne penkmečiui, bent dešimtmečiui į priekį turime surikiuoti užduotis mūsų švietimo sistemai.
Siūlau sukurti švietimo sistemos progresui skirtą Fondą, kurio lėšos būtų skirstomos, matant visos Lietuvos situaciją. Ir čia ne apie atlyginimų pinigus kalbu. Čia kalbu apie tas lėšas, kurios skirtos inovacijoms, pažangioms idėjoms skatinti ir įgyvendinti. O pinigų yra. Jau esu tą ne kartą sakęs. Laisvosios rinkos institutas atliko analizę, kuri atskleidžia, kad per metus galima sutaupyti mažiausiai 24,7 mln. eurų efektyviau naudojant mokyklų infrastruktūrą.
Iš Fondo skirkime lėšų šiuolaikinei infrastruktūrai kiekvienoje mokykloje, ne tik toms, prestižinėms, kurios švietimo skyriuose turi geresnių ryšių. Finansuokime modernių mokymo programų kūrimą. Pasisamdykim ekspertų, kad ir iš tos pačios išliaupsintos Suomijos. Mokymo programų turinys privalo būti aktualus ir nukreiptas į pilietiškų, kūrybiškų, gebančių savarankiškai mokytis asmenybių ugdymą. Nebe dailyraščio reikia mokytis, o programavimo. Kasmet išdalinkime bent 3000 solidžių stipendijų patiems geriausiems mokytojams, siekiantiems įsisavinti naujus ugdymo metodus, vykdantiems mokslinę, kūrybinę veiklą.
Labai taiklus internete populiarus „memas“: jeigu devyniolikto amžiaus žmogų išleistume šiandienos gatvėse ar verslo įmonėje – jį apimtų siaubas: inovacijos, greitis, komandinis darbas. Jeigu jį įleistume į mokyklą – jam būtų iš karto ramiau, nes atpažintų savo laikų mokymosi aplinką: mokytojas prie lentos, vaikai suoluose po du ar vieną, pageidautina kuo ramesni. Nebegalime taip tęsti.
Ministerija
Ištisos Vyriausybės prieš krizę, per krizę, po krizės lopė, kepė švietimo „reformas“. Šita Vyriausybė tą palikimą kuopia, bet reikia dar drąsiau, nes dugne dirva derlingiausia. Kitos krizės nebelaukime.
Švietimo ir mokslo ministerijos biurokratinis aparatas morališkai paseno. Ministro, dviejų ar trijų ilgamečių kadrų pakeitimas jokio rezultato neduos. Institucijai reikia atsinaujinimo. Aiškių tikslų, atitinkančių darbo rinkos poreikius. Ekspertų su moderniu išsilavinimu, įvairių patirčių turinčių entuziastų. Versle neefektyviai veikiančios organizacijos keičia ne po kelis darbuotojus. Jos bankrutuoja, pergalvoja strategiją ir, pradedant nuo vadovo, atsinaujina iš esmės.
Siūlau, kad ir kaip sunku tai įsivaizduoti, uždaryti dabartinę Švietimo ir mokslo ministeriją. Ir sukurkime naujos kokybės išsilavinimo ir talentų instituciją. Kad įvyktų kokybinis pokytis, reikia sukrėtimo. O šiuo atveju jau net ir 8 balų žemės drebėjimo reikėtų. Tam, kad peržvelgtumėme, kur esame. Tam, kad surastume naujus metodus kokybiškam šuoliui į priekį. Tam, kad nesigręžiotume atgal. Tam, kad valdininkams stiprūs derybų, bendradarbiavimo, komunikacijos, technologiniai įgūdžiai būtų savaime suprantamas dalykas. Taip pat kaip anglų ir kitų kalbų mokėjimas. Tam, kad dialogas su švietimo bendruomene ir visomis suinteresuotomis grupėmis būtų paremtas bendravimo, kaip su klientu, o ne prašytoju, principu.
Pripažįstu, tie žmonės, kurie dabar jau dešimtmečius Švietimo ir mokslo ministerijos koridoriuose skaičiuoja, yra tikrai nusipelnę ir davę rimtą indėlį Nepriklausomos Lietuvos pamatų sukūrimui. Tinkamai pagerbkime juos. Padėkokime. Išmokėkime labai solidžias išeitines, pensijas ministerijoje dešimtmečius dirbusiems. Atleiskime visus, atsisveikinime ir judėkime pirmyn. Taip, išeitinėms išleisime milijonus. Tačiau tai atsipirks samdant mažesnį kiekį, bet su nauju matymu, šiuolaikiniais įgūdžiais ir progresyviomis idėjomis ateinančius ekspertus. Turime pasiūlyti ypač konkurencingas algas ir pritraukti stipriausius talentus, pasiryžusius dirbti su itin ambicingais uždaviniais. Taip, turėsime neapibrėžtą pereinamąjį laikotarpį. Tačiau visose rinkos grandyse tokių laikotarpių reikia.
Mokytojai
Šiandien mūsų mokyklose yra 50% mokytojų, vyresnių nei 50 metų. Kitaip tariant, daugiau nei pusės Lietuvos mokytojų už artimiausio posūkio laukia pensija. Kas nutiks mūsų švietimui, kai prieisime tą posūkį? „Krachas“? Ar turime prabangą tai leisti? Kita problema – kompetencija. Šiandien gerų mokytojų trūksta, netinkamų – per daug. ŠMM duomenimis, 2017 m. reikiamos kvalifikacijos nebuvo įgiję net ketvirtadalis ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo mokytojų ir penktadalis pagalbos mokiniui specialistų. Dar viena bėda – tas visų išsvajotas mokytojo profesijos prestižas. Apie jį visi daug kalba, o kas tai yra, niekas nežino.
Siūlau reikalingus mokymo įgūdžius praradusius, nemotyvuotus atleisti, norintiems likti mokyklose – skubos tvarka suteikti naujų žinių ir kompetencijos. Tą padėtų atlikti nacionalinis kvalifikacijos testas. Identifikuokime geriausius ir turėkime instrumentus juos motyvuoti. Sudarykime sąlygas mokytojams, praradusiems kvalifikaciją ir žinias, pasiekti reikalinga kartelę. Sudarykime sąlygas išmokti kalbą. Bent pagrindus. Motyvuokime lavinti užsienio kalbą. Skatinkime išmokti papildomų kalbų ir plėsti savo kompetenciją.
Sukurkime kompensavimo knygoms ir kitoms savišvietos priemonėms mechanizmą. Mokytojai turėtų turėti krepšelį profesinei literatūrai įsigyti, kultūros įstaigoms lankyti. Geras spektaklis, filmas ar klasikinės muzikos koncertas mokytojui turėtų būti ne prabangos prekė, o su pareigomis susijusi galimybė. Užtikrinkime tinkamą atlyginimą ne tik bendrojo lavinimo mokyklų mokytojams, tačiau ir aukštųjų mokyklų, kolegijų dėstytojams, kitiems švietimo darbuotojams.
Tik tiek. Paprasta. Įgyvendinę šias priemones, turėsime daugiau kvalifikuotų, motyvuotų, gerą atlygį už tikrai labai sunkų darbą gaunančių mokytojų. O kartu ateis ir profesijos prestižas. Jei durys bus uždarytos, tai per langą įlips. Pamatysit.
