Garsaus Holokaustą išgyvenusio neurologo ir psichiatro Viktoro Franklio teigimu, išlikimą koncentracijos stovykloje lemia vienas esminis dalykas. Tai ne fizinė sveikata, ne sėkmė, ne pataikavimas aplinkiniams. Svarbiausia yra turėti tikslą. Pamatyti žmoną, parašyti knygą, perduoti žinią. Palaidoti vaiką… Pastarasis yra pagrindinio filmo herojaus Sauliaus gyvenimo vokiečių koncentracijos stovykloje ašis. Vengrų režisieriaus László Nemes juosta „Sauliaus sūnus“ 2016 m. laimėjo Oskarą kaip geriausias užsienio filmas ir Kanų festivalio „Didyjį prizą“ (Grand Prix).
Saulius yra vengras, kaip ir daugelis jo likimo draugų, vokiečių įdarbintas pasirūpinti po dujų kameros egzekucijų ten likusiais kūnais. Surinkti aukų drabužius, nuplauti ant grindų likusį kraują. Tiesa, į kamerą varomiems žydams per mikrofoną skelbiama, kad jų laukia karštas dušas, o po to bus duota darbo.
Uždarius kameros duris girdisi aimanos, o atidarius jas – jau tik tyli kūnų masė. Tačiau ten per stebuklą išgyveno berniukas. Vokiečių pakviestas specialistas sako, kad taip nutinka labai labai retai. Persimetę pora žodžių vokiečiai čia pat ant stalo paguldytą berniuką uždusina. Saulius stebi tuos įvykius nerodydamas emocijų, galiausiai nuskuba pas kūnus skrodžiantį daktarą ir meldžia jo nepjaustyti vaiko. Visą šį laiką žiūrovo neapleidžia kraupi nuojauta, kad Soulas ką tik du kartus išgyveno berniuko žūtį.
Kino filmo “Son of Saul” kadras
„Turiu palaidoti sūnų“ daugybę kartų sako Saulius rizikuodamas savo ir bičiulių gyvybe, ieškodamas rabino, nutrūkgalviškai muilindamas vokiečiams akis, ir net susitikęs su savo žmona Soaulius išlieka keistai ramus. Vyriškio tikslas suteikia jam drąsos, užsispyrimas tinkamai palaidoti sūnų virsta kone apsėdimu, tačiau Soulo emocinė būklė ir aplinkinių reakcijos tartum sufleruoja, jog kažkas čia vis dėl to ne taip.
Kino filmo “Son of Saul” kadras
Filmas niūrus, slegiantis, tačiau suteikiantis šansą pamatyti gan neįprastą koncentracijos stovyklos pusę – ten dirbančiųjų kalinių gyvenimą, kurie iš tiesų taip yra aukos, tik priverstos imtis budelio vaidmens. Tautybė čia neturi prasmės – lenkai, žydai, vengrai, visi jie susiję slaptais paslaugų ir skolų saitais. Visi jie žino esantys pasmerkti mirti – kai tik bus baigti darbai. Soulo planas palaidoti berniuką nepatogiai susikerta su jo bičiulių ketinimais pabėgti.
Kino filmo “Son of Saul” kadras
Rudai pilki drabužiai, papilkėje ir išsekę žmonių veidai, spigios nacių komandos ir tamsoje per sumaištį bėgantys nuogi kūnai – būtent kūnai, nes žmoniškumo apraiškų čia rasti sunku. Tikriausiai todėl dėl savo tikslo viskam pasiryžęs Soulas šiame makabriškame kontekste ima atrodyti kone mitinis herojus. Vienintelis, kuriam rūpi ritualas. O gal tik žmogus susigalvojęs tikslą, kad išgyventų?
Filmas suteikia nemalonų pojūtį – tarsi būtum pakliuvusi į spąstus. Žiūrėti negera, nežiūrėti – negali. O pažiūrėjus, nepaisant visos tamsos ir siaubo, kažkodėl jautiesi pakylėta į saldaus gedulo katarsio, tyro kaip į tave žvelgiančio berniuko akys, padanges.
Taip pat skaitykite: „Lenktynės“ – intriguojanti sporto drama apie 1936 Olimpines žaidynes
