Sengirės gyventojas / Sengirės fondo nuotr.

Profesorius Vytautas Smailys „Sengirės fondui“ padovanojo pirmąjį miško sklypą, esantį Kauno rajone, Žalgirio miške, ateityje galintį virsti sengire. Visąlaik vertinęs Lietuvos miškų paveldą ir puoselėjęs mintį apie jo išsaugojimą, profesorius tiki, kad tai – dovana ne tik gyvajai gamtai, bet ir ateities kartoms.

„Sengirės fondas“ sulaukė netikėtos, tačiau itin malonios staigmenos – pirmojo miško sklypo. Sklypą, esantį Kauno rajone, Pažėrų kaime, Žalgirio miške fondui padovanojo mechanikos inžinierius, buvęs tremtinys, profesorius Vytautas Smailys, kuriam dar vaikystėje įsišaknijusi gamtos, kaip vertybės, samprata išliko iki pat šių dienų. Mindaugas Survila, idėjos iniciatorius ir vienas iš fondo įkūrėjų, teigė, jog dovana – lemtinga, nes ji parodo iniciatyvos aktualumą ir tai, jog projektas „Sengirės fondas“ juda tinkama linkme.

 Profesorius Vytautas Smailys  / Sengirės fondo nuotr.

Profesoriui V. Smailiui gamtosauginės idėjos visada buvo svarbios. V. Smailys gimė 1931 m. Girininkuose. Vaikystė, praleista miškų apsuptyje, lėmė pomėgį laisvadienius leisti gamtoje bei įgūdį pamokyti kolegas, kaip derėtų elgtis svečiuojantis vienoje ar kitoje girioje. 1952 m. V. Smailys buvo ištremtas į Krasnojarską, kuriame 1959 m. baigė Sibiro technologijos institutą ir iki 1961 m. dirbo mokslinį darbą. 1961–1993 m. mokslinę veiklą tęsė Leningrade (dabartiniame Sankt Peterburge). 1993 m. grįžo į Lietuvą, pradėjo profesoriauti Klaipėdos universitete, kuriame dėstė ir vykdė mokslinius tyrimus jūrų inžinerijos ir jūrų aplinkosaugos mokslo kryptyse, buvo Jūreivystės instituto Laivų mechanikos katedros vedėjas.

Sengirės fondo nuotr.

Sklypą V. Smailys paveldėjo jau grįžęs į Lietuvą: šeima po tėvų mirties taip ir neatgavo visos jai priklausiusios žemės, tad trūkstama dalis buvo atiduota 1,5 ha miško plotu. Šis buvo po lygiai išdalintas 6 vaikams, tarp jų – ir Vytautui. Profesorius nuo mažų dienų puoselėjo tvirtą ryšį su gamta, o būtis tremtyje tik sustiprino meilę gimtajai žemei. Tad siekdamas apsaugoti paveldėtą sklypą nuo galimų kirtimų, profesorius susitarė su seserimis dėl miško perdavimo jam bei pradėjo aktyviai ieškoti organizacijos, galinčios jį apsaugoti – tai lėmė pažintį su „Sengirės fondu“.

Sengirės fondo nuotr.

„Krasnojarske studijavau miško pramonės mechaniką, taigi einant mokslus mus mokė kaip „išnaudoti” mišką, o ne kaip sumažinti žmogaus daromą žalą, ar, juolab, jį apsaugoti“, – pasakojo prof. V. Smailys. „Nūdienos žmogus retai kada susimąsto, kas suformavo aplinką, kurioje taip patogu gyventi. O juk švarus oras, vanduo Lietuvoje – tai miškų nuopelnas. Aš šią mintį su savimi nešiojuosi jau labai seniai, nesvarbu kur bebūtų nubloškęs gyvenimas. Tad noriu, kad šiuo turtu galėtų pasidžiaugti dar ne viena karta“.

Dovanotame sklype gausu skroblų, galima rasti pavienių klevų, drebulių, ąžuolų. Tai – didelis privalumas, nes mišrus miškas sąlygoja derlingą dirvožemį ir spartesnę biologinę kaitą: trumpaamžes rūšis keičiant ilgaamžėms, formuojasi sengirėms būdinga miško struktūrinė mozaika.

Sengirės fondo nuotr.

Nors miškas dar palyginus jaunas (vidutinis amžius apie 75 metus), jame jau galima rasti keletą kertinių samanų, vabalų rūšių, parodančių biologinės įvairovės potencialą. Pasak mokslų daktaro, ornitologo Žydrūno Preikšos, sklypas kol kas yra per mažas, jog išaugtų į solidų miško branduolį, tačiau jis gali tapti itin svarbia tarpine stotele, palengvinančia rūšių migraciją.

„Mūsų miškai yra fragmentuoti: rezervatai, senosios buveinės ar išlikę didesni sengirių plotai vienas nuo kito yra labai nutolę. Ne visos gyvūnų rūšys sugeba perskristi, perplaukti ar pereiti tokius atstumus norėdamos patekti į kitą tinkamą gyvenamąjį plotą. Didelė tikimybė, kad šioje kelionėje jos tiesiog žūtų“, – teigė Ž. Preikša. „Tad tokie ploteliai gali tapti svarbiais migraciniais koridoriais ir suteikti galimybę apjungti didelius miško branduolius: tai būtų tarsi tarpinė stotelė, kurioje rūšys galėtų prisiglausti, įsitvirtinti ir, atėjus tinkamam laikui, keliauti toliau“.

Mindaugas Lapelė, gamtos mokslų daktaras bei iniciatyvos bendraįkūrėjas, saugojamą sklypą apibūdino kaip „gelbėjimosi valtį“ gyventojams, siekiantiems nepaklysti miško kelionėse.

„Paukščiai, žvėrys gali migruoti gana dideliais atstumais, ieškodami sau maisto ar patogesnės vietos. O visam miškui gyvybiškai svarbiems organizmams – kerpėms, grybams, samanoms, kai kuriems vabzdžiams – dažnai reikia pastovių, lėtai kintančių buveinių sąlygų, o ir įveikti didelius atstumus gana sudėtinga. Šis apsaugotas sklypas “gyvasčiai” bus kaip „gelbėjimosi valtis”. Aplinkui po truputį atsikuriant iškirstiems sklypams, šios rūšys galės sparčiai sugrįžti į aplinkines teritorijas ir taip praturtinti visą mišką“, – pasakojo M. Lapelė.

Sengirės fondo nuotr.

Anot Mindaugo Survilos, šis prof. Vytauto Smailio saugojimui patikėtas miškas – ne tik postūmis toliau tikslingai plėtoti iniciatyvą, bet ir įrodymas, jog iki šiol įdėtos projekto komandos pastangos jau „duoda vaisių”, o projektas sparčiai juda tinkama linkme.

„Simboliška, jog prof. Vytautas Smailys susisiekė su manimi būtent tą akimirką, kai į Registrų Centrą nešiau registruoti „Sengirės fondo” įstatus. Taigi, padovanotas miško sklypas ne tik labai nudžiugino, bet ir tapo dar vienu įrodymu, kad „Sengirės fondo” idėja jau senai „sklandė ore”. Ir užteko žengti pirmus žingsnius, kurie paskatino žmones vienytis ir kurti tai, kuo dar ilgai džiaugsis ateities kartos“, – pasakojo M. Survila.

„Sengirės fondas“ buvo įkurtas siekiant įsigyti miško plotus, turinčius potencialą tapti sengirėmis, ir išsaugoti retas ar nykstančias augalų bei gyvūnų rūšis ateities kartoms. Prisidėti prie gyvosios gamtos išsaugojimo galima skiriant 1,2% pajamų mokesčio (VšĮ „Sengirės fondas“, gavėjo kodas 305433631) arba apsilankius „Sengirės fondo“ svetainėje. Norintys paremti idėją taip pat kviečiami siūlyti miško plotus, turinčius potencialą virsti sengirėmis, kurie bus peržiūrėti ir įvertinti „Sengirės fondo” mokslininkų komandos.

Daugiau informacijos apie fondą galite rasti puslapyje www.sengiresfondas.lt

 APIE SENGIRĖS FONDĄ

„Sengirės fondas“ įsteigtas po filmo „Sengirė“ premjeros Lietuvoje, kuri įvyko 2018 m. kovą, tarptautinio „Kino pavasario“ festivalio metu. Daugybę nacionalinių bei tarptautinių apdovanojimų pelnęs dokumentinis filmas Lietuvoje pritraukė rekordinį 67 tūkstančių žiūrovų skaičių, buvo apdovanotas dvejomis „Sidabrinėmis gervėmis“, rodomas 30 valstybių ir virš 50 tarptautinių festivalių. Pusė seansuose surinktų lėšų skirta „Sengirės fondui“ – išsaugoti dokumentikoje pristatytas senąsias Lietuvos girias kaip prieglobstį nykstančioms gyvūnų ir augalų rūšims.

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: