Pasivaikščiojimas su Juozu Statkevičiumi toks lengvas ir toks estetiškas, jog į galvą šauna vienintelis epitetas, apibūdinti visa tai – secesiška.
Juozas kalba daug, tačiau kalba, o ne plepa. Taip, jis žino savo vertę, žino, ką jis gali ir žino kaip gali geriau nei gali kiti. Jis jausmo žmogus, nes tik toks gali kurti kostiumus teatrui ir savo kūriniais daryti pasaulį gražesnį. Tačiau jis nesivadina bohema, nes… matyt tokių jau senai nebelikę. Jie kaip vinilinės plokštelės – kažkur dar tėvų laikais matyti, tačiau dabar tai tik antikvaras.
Šiuose Pasivaikščiojimuose kalbama daug. Ir apie daug ką. Paliečiama politika, paliečiama architektūra, paliečiami ir santykiai tarp žmonių. Juozas itin moka pasakoti. Jis kalba apie Paryžių – ir štai, jau matome nuostabias kavinukes ir jau beveik uodžiame kavos kvapą.
Ir nors šioje laidoje dar sniegas nenutirpęs, tačiau saulė jau ima viršų. Gal todėl Pasivaikščiojimas toks šiltas ir spalvingas. Ir gal todėl Juozas visą laiką šypsosi.
Neringa
