Plokščiapėdystė ar šleivapėdystė yra liga, kuri dažniausiai įgyjama vaikystėje ir paskui sukelia daug nemalonių pasekmių.
Tėvų klaidos
Pėdų deformacijos dažniausiai būna įgytos, o ne įgimtos. Su šiomis ydomis gimsta 35,8 proc. šleivapėdžių ir 5–15 proc. plokščiapėdžių, visi kiti atvejai yra įgyjami žmogui augant.
Kaip sakė Kauno klinikinės ligoninės gydytoja ortopedė-traumatologė Veronika Juodienė, įgimtą plokščiapadystę ir švleivapėdystę gali lemti teršalai ore, nitratai, prisotintas hormonais maistas, nėštumo metu vartotas alkoholis, rūkymas, migdomieji ar raminamieji vaistai. „Tačiau didžiąją dalį ortopedinių ydų sudaro įgyta plokščiapėdystė. Vaikai gimsta sveikomis kojytėmis, bet dėl netinkamo auginimo ir priežiūros tampa plokščiapadžiai. Tėvai svajoja, kad jų vaikų eisena būtų taisyklinga, tačiau nepagalvoja, kad ją formuoti reikia nuo mažens. Taip pat įgyta plokščiapėdystė gali atsirasti sergant rachitu ar trūkstant vitamino D“, – sakė V.Juodienė.
Pasak medikės, pirmaisiais gyvenimo mėnesiais visi vaikų audiniai gležni, kaulai dar nesusiformavę, todėl vaiką statyti ant kojyčių yra nusikaltimas. „Mamos dažnai sako, kad vaikas lovytėje remiasi kreivai statydamas pėdas, bet paklausus vaiko amžiaus, sako, kad jam 5–6 mėnesiai. Dažnai reabilitologai pataria kuo anksčiau statyti vaiką ant kojų, kad jos būtų stiprios, bet tai yra neteisinga“, – tvirtino V.Juodienė.
7–9 mėnesių vaikas pats bando stotis įsitvėręs rankytėmis, bet namiškiams nereikėtų jam padėti, nevedžioti už rankyčių, nes taip žalojamos vaiko pėdos dėl per didelio krūvio. Medikė kritiškai žiūri ir į vaikštynes, nes tada pėdutės irgi kraiposi, atsiranda plokščiapėdystės grėsmė.
Varginanti yda
Žmogaus pėda sukurta atlaikyti didelius svorius. Pėdos kaulai tarpusavyje jungiasi taip, kad susidaro trys skliautai: du išilginiai (vidinis ir išorinis) ir vienas skersinis. Didžiausias krūvis tenka vidiniam skliautui. Pėdos padeda išlaikyti amortizacinę sistemą ir kūno balansą. „Plokščiapadžiai vaikai nuo turinčiųjų sveikas pėdas skiriasi tuo, kad greit pavargsta žaisdami, lenktyniaudami. Kartais jiems atrodo, kad kas nors degina pėdas. Į vakarą skauda ne tik jas, bet ir blauzdas, šlaunis, nugarą. Kartais sutraukia mėšlungis. Plokščia pėda neamortizuoja, todėl atsiranda nuovargis, kinta eisena. Pavyzdžiui, einant plačiai mojuojama rankomis. Jei raumenys ir raiščiai tampa silpni ar nevisaverčiai, pėda neatlaiko kūno svorio, jos skliautai ima mažėti ir formuojasi plokščiapėdystė. Kai didelis krūvis tenka vidiniam pėdos skliautui, nuvargsta blauzdos raumenys ir persvarą ima šeiviniai raumenys, kurie pėdą nutempia į išorę“, – kalbėjo V.Juodienė. Plokščiapėdyste yra laikoma ne tik pažemėjęs vidinis pėdos skliautas, bet ir pėdos pasisukimas į išorę. Plokščia pėda pailgėja, priekinė dalis ir kulnas krypsta į išorę, tai – vadinamosios „Čarlio Čaplino“ pėdos.
Gydymą reikia pradėti anksti Korekcinį gydymą svarbu pradėti kuo ankstyvesniame amžiuje iki susiformuojant kauliniam skliautui. Medikė siūlo atkreipti dėmesį ir į nežymius ortopedinius pakitimus. Pavyzdžiui, vaikams, kuriems šleivapėdystė negydoma, dažnai pinasi kojos, jie vaikšto „meškos eisena“. Plokščiapadžių vaikų pakitusi eisena primena šlepsėjimą.
Esant plokščiapėdystei arba šleivapėdystei, kai yra pakitę raiščiai (laisvi ar įtempti), ribotas pėdos lenkimas, reikalingas koreguojantis gydymas. Patariama kreiptis į specialistus ir atlikti reikalingas procedūras.
Įgytą plokščiapėdystę galima pakoreguoti mankštomis, baseinu, masažais ir tinkama avalyne. „Tokią korekciją reikia pradėti kiek įmanoma anksčiau, vos tik pastebėjus pirmus ženklus. Kokie bus rezultatai, priklauso tiek nuo vaiko amžiaus, tiek ir nuo įdėto darbo. Žinoma, kuo vaikas jaunesnis, tuo lengviau jam padėti. Visas korekcijos procesas gali užtrukti metus ar net dvejus“, – pasakojo V.Juodienė. Kartais ydas tenka gydyti ir chirurginiu būdu.
Gydytoja pabrėžė, kad tėvai, auginantys plokščiapadžius vaikus, turi atkreipti dėmesį ir į jų svorį. Jei vaikas turi antsvorio ar yra nutukęs, didesnė apkrova tenka ir pėdos skliautui.
Būtina tinkama avalynė
„Mūsų vaikai vaikšto ant kietų grindų. Jeigu pėda apauta minkštu bateliu su plonais padukais ar tik kojinaitėmis, pėdutės plokštėja. Iš viršaus slegia kūno svoris, o iš apačios yra kieta plokščia atrama. Pėdų kauliukai silpnai sujungti, minkšti, nusėda ir išnyksta vidinis skliautas, pėda prisitaiko prie grindų paviršiaus“, – aiškino V.Juodienė. Dėl to darželyje ir namuose reikia avėti batelius su kietais padukais. Avalynė turi būti su užkulniu, pakulniu ir pakeltais vidinio vidpadžio kraštais. Perkant vaikui batukus reikia rinktis su aukštesniu vidiniu šoneliu, padukas turi būti kietas, bet lankstus, pakulnio aukštis 0,5–1 centimetro storio, pakeltas vidinis vidpadžio kraštas. Noselės turi būti platesnės, kad būtų laisvi pirštukai. Mergaitėms nuo 7–10 metų amžiaus galima avėti batelius su 3–4 cm aukščio pakulniu (proginiai bateliai). Vyresnėms proginių batelių pakulnio aukštis gali būti 5–6 cm, bet juos reikia dėvėti kuo rečiau, tik labai ypatingomis progomis. Vaiko kojoms kenkia ir per dideli batai. Sportiniais bateliais galima avėti visą dieną, bet jie turi būti kokybiški, pagaminti iš natūralių žaliavų ir turėti vidpadį pakeltą iš vidinės pusės. Per maži batukai deformuoja pirštukus ir spaudžia, gali atsirasti nuospaudos.
