Kino filmo “Jackie” kadras

Kol kino mokyklose sėdintys studentai ir kritikai diskutuoja kodėl filmuose yra tiek mažai moteriškų personažų, visgi galime konstatuoti situacija su stiprių moterų portretais kine nėra katastrofiška. Žinoma, bėgant metams moterys aktorės ne kartą buvo prašomos vaidinti princeses, damas ar įkyrias žmonas, prieraišias merginas, visgi joms pavykdavo įkūnyti ir itin įdomias veikėjas. Šis sąrašas apžvelgia geriausius netipinius moteriškus personažus kino istorijoje. Nesistengėme moralizuoti atrinktų herojų, vertinti jų poelgių, tad sąraše galite susipažinti su gana plačiu realistiškų portretų spektru.

10. „Žaklina“ (Jackie, 2016)

Vieno garsiausių Čilės režisierių, Pablo Larraín biografinė drama „Žaklina“ apie pirmąją Baltųjų rūmų damą, 35-ojo Amerikos prezidento Johno F. Kenedžio žmoną. Ir jeigu tikitės plataus politinio konteksto, supažindinimo su prezidento biografija, svarbiausiais to meto JAV pasiekimais ir kruopščia jo žmogžudystės analize, šioje kino juostoje viso to nerasite. Juostos istorija sukoncentruota į pirmosios ledi portretą (vaidina Natalie Portman) ir tą, nematomą istorijos pusę – jos gyvenimą, o tiksliau, jauseną ir išgyvenimus po vyro mirties. Kai pasauliui tai tik dar viena tragedija, o žiniasklaidai – tik dar viena sensacinga, nesurežisuota istorija, palengvinanti gyvenimą, pagaliau jie turės apie ką rašyti ilgiau nei vieną savaitgalį. O jai, Žaklinai, – absoliuti pasaulio griūtis, kuomet sustoja laikas, ir viskas skyla į gyvenimą „prieš“ ir „po“ lemtingojo šūvio, arba laikiną, auksinio Kameloto skambesį iš vinilinės plokštelės ir juodą šydą, atimantį tau norą gyventi. Filmo genialumas slypi pasakojimo būde – neskubriame, jausmingame, per dialogus (atvirą interviu „Life“ reporteriui, praėjus vos savaitei po tragedijos, ar pokalbį su kunigu) iš prisiminimų sulipdytame Žaklinos pasakojime. Iš pirmo žvilgsnio kuliminaciją juostoje pakelia tik du momentai – prezidento nužudymas ir laidotuvių procesija. O visa kita, tarsi pasiruošimas „tarp“, t. y. laidotuvėms, ir klausimas – kaip gyventi toliau. Vis dėlto, filmas ir yra būtent apie šitą „tarp“, kuris žymi visą iki tol buvusį išorinės ir vidinės, arba politinės, viešos ir asmeninės monotonijos arba, kitaip tariant, kasdienio gyvenimo sugriuvimą. Pagrindinį, pirmosios ledi vaidmenį Natalie Portman atlieka puikiai, parodydama visą jos įvaizdžio ir emocijų spektrą – nuo koketiškai besišypsančios mados ikonos, prieš televizijos kameras aprodinėjančios ištaigingus prezidento apartamentus, meno ir muzikos gerbėjos, valdingos ir įtakingos moters, atviros ir tuo pačiu uždaros bei sarkastiškos interviu respondentės ir sensacingos žiniasklaidos ekspertės, du vaikus praradusios ir du užauginusios motinos, iki šoko, širdgėlos ir nevilties pilnos buvusios pirmosios damos.

9. „Nematomas siūlas“ (Phantom thread, 2017)

Reynoldsas Woodcockas (akt. Daniel Day-Lewis) – Anglijoje gyvenantis, XX a. vidurio mados genijus, pamišęs dėl disciplinos, tobulumo ir elegancijos. Jo suknelės skirtos ne bet kam – progą nešioti mados šedevrus gauna tik Anglijos aukštuomenės damos ir kilmingos moterys. Kol Woodcockas turi visišką kūrybinę laisvę, visais buhalteriniais ir kitais, ne tokiais įdomiais reikalais jo mados salone rūpinasi jo sesuo Sirilė (akt. Lesley Manville). Režisierius Paulas Thomas Andersonas yra keistų santykių šeimoje mėgėjas. Woodcocko santykis su Sirile yra sukuriamas keistai motiniškas, lyg jo sesuo atstotų jam jų mirusią motiną. Iš pirmo žvilgsnio gali pagalvoti, kad „Nematomas siūlas“ yra apie to amžiaus madą, jos svarbą visuomenėje, bet tuo pat metu prasideda ir neįprasta meilės istorija, kuri leis suprasti, kad ne visi romanai yra tobuli ir kupini nuoširdžios meilės. Alma (akt. Vicky Krieps) į Reynoldso gyvenimą įžengia netikėtai, kai jis apsilanko viešbučio restorane, kuriame mergina dirba padavėja. Ji jauna, kilusi iš paprastos šeimos, daug besišypsanti mergina, kurią pakeri Woodcocko brandumas ir pasitikėjimas savimi. Toliau seka vakarienė, kurios metu vyras pasakoja apie savo motiną ir kaip ji padėjo tapti jam tokiu siuvėju, kokiu jis yra dabar. Santykiams įsibėgėjant Alma net nenutuokia, kokia ateitis jos laukia. Reynoldsas toli gražu nėra romantiškų santykių šalininkas, jo galvoje sukasi tik mada ir jo darbas. Visas pasaulis pradeda virsti aukštyn kojomis, kai Alma atsikrausto į jo namus, norėdama įnešti naujų jausmų ir ryškių spalvų į Woodcocko gyvenimą. Žmogui, kuriam tvarka, rutina ir jo taisyklės yra aukščiau visko, bet koks pokytis nėra tai, ko jis tikisi. Jei žiūrėtume tik iš tos pusės, kur Alma yra šalto, bejausmio ir žymiai vyresnio vyro valdžioje, būtų labai akivaizdu, kad „Nematomas siūlas“ būtų tik dar vienas kino filmas apie moterų nelygybę ir jų išnaudojimą. Tačiau režisierius labiau suinteresuotas parodyti, kaip vyksta patys santykiai ir jų kūrimas tarp tokio apatiško vyro ir daug stipresnės moters, nei pastarajam atrodo.

8. „Temple Grandin“  (2010)

Tai biografija moters, kuri serga autizmu. Filmas parodo,  jog liga jai nesutrukdė pasiekti savo tikslo – tapti mokslininke. Priešingai, pasaulio matymas per savotišką, kiek kitokią prizmę padėjo į pasaulį pažvelgti naujai. Temple Grandin yra kelių knygų autorė. Viena iš jų pavadinimu „Thinking in pictures“ pasakoja apie tą kitokią tikrovę.

„Aš esu Temple Grandin ir aš ne tokia kaip kiti žmonės“ – šiais žodžiais prasideda filmas. Juos ištaria aktorė Claire Danes, įkūnijusi panelę Grandin. Koks tas pasaulio matymas iš savotiškos, kitokios prizmės? Temple Grandin viską mato paveikslėliais. Ji tarsi fotografuoja akimirkas savo mintyse. Dėl tokio matymo mąstymas pasidaro konstruktyvus.  Pavyzdžiui, matydama atsiveriančius vartus ir juos mintyse „nufotografuodama“,  ji geba pritaikyti matematinius skaičiavimus ir suprasti, kokiu kampu atsiveria vartai. Dėl šių savo unikalių gebėjimų kasdieniams daiktams pritaikyti fiziką ir matematiką ji sukuria nuostabių išradimų. Juosta  atskleidžia tamsiąją autistų gyvenimo pusę, bet tai padaro visai neliūdnai. Priešingai – su švelniu humoru. Iš Temple šaiposi bendraamžiai, nes ji yra kitokia nei jie. Temple nesupranta paprastų dalykų – pavyzdžiui, kodėl jai reikia eiti į koledžą, juk jos mokytojas yra jį baigęs. Ji išsigąsta automatiškai atsiveriančiu durų prekybos centre arba indų barškėjimo koledžo valgykloje. Visos jos emocijos atsispindi veide – kaip pas vaiką. Jos baimės ir emocijų kaita kelia bendraamžiams juoką. Juosta  atskleidžia tamsiąją autistų gyvenimo pusę, bet tai padaro visai neliūdnai. Priešingai – su švelniu humoru. Iš Temple šaiposi bendraamžiai, nes ji yra kitokia nei jie. Temple nesupranta paprastų dalykų – pavyzdžiui, kodėl jai reikia eiti į koledžą, juk jos mokytojas yra jį baigęs. Ji išsigąsta automatiškai atsiveriančiu durų prekybos centre arba indų barškėjimo koledžo valgykloje. Visos jos emocijos atsispindi veide – kaip pas vaiką. Jos baimės ir emocijų kaita kelia bendraamžiams juoką.

7. „Dingusi“ (Gone Girl, 2014

Eimi (Rosamund Pike) ir Nikas (Ben Affleck) Danai yra jauna, stilinga ir, iš pirmo žvilgsnio, žavinga šeima. Ko ne svajonių pora? Taip ir atrodo. Bent jau išoriškai. Kol neištikimybė ir piniginės problemos pradeda lėtai, bet užtikrintai trupinti šį idilišką fasadą. Vieną rytą, be jokių pėdsakų, dingsta Eimi. Nikas tuo tarpu tampa pagrindiniu įtariamuoju. Žiniasklaidos pradedamas vaizduoti kaip žmona nesirūpinantis vyras, Nikas desperatiškai bando pataisyti savo įvaizdį ir įtikinti aplinkinius, jog iš tiesų yra niekuo dėtas. Deividas Finčeris be jokios abejonės yra vienas geriausių „tamsių“ filmų kūrėjų po šiai dienai. Tai įrodė ir su pribloškiančiu „Septyni“, ir su kultiniu „Kovos klubu“, ir tik dar sykį patvirtino su „Dingusi“. Tai ne tik kriminalinė drama. Ją visą gaubia paslapties, misterijos šydas. Ko jau ko, bet iš šio režisieriaus reikėjo tikėtis būtent to. Tiesa, režisierius nėra vienintelis teigiamas dalykas šiame filme. Belaukiant filmo, atrodė, kad savo pasirodymu visus nustelbti turėtų Benas Aflekas. Pastarasis netgi atidėjo kitus svarbius darbus į šoną – nukėlė savo, kaip režisieriaus, veiklą filme „Nakties įstatymai“ (Live by Night). Teisybės dėlei būtina paminėti, kad aktorius tikrai puikiai susidorojo su savo užduotimi ir lig šiol tai turbūt vienas geriausių ir brandžiausių jo vaidmenų. Bet visos gėlės ir nukeltos skrybėlės atitenka Rosamundai Paik. Iškreipta, sociopatiška, nepatikima – viską taip įtikinamai pavaizdavusi aktorė ne veltui buvo nominuota geriausiam moters vaidmeniui 2015-ųjų Oskarų ceremonijoje. Tiesiog puikus pasirodymas, kuriame aktorė sužibo pačiomis ryškiausiomis spalvomis. Aktorė Rosamunda Paik filmo mintį apibūdina, kaip dviejų žmonių bandymą apsimesti kitais, geresniais žmonėmis, savo svajonių vyro ir svajonių žmonos versijomis. Nei vienam iš jų tai nepavyksta, o vietoje to – jie pradeda naikinti vienas kitą. „Dingusi“ nejučiomis iš prikaustančio trilerio perauga į tamsią – nors į akį durk – socialinę satyrą. Iškreipti, groteskiški, toksiški – tokie šiuolaikiniai žmogaus santykiai yra pavaizduojami cinizmu persmelktame filme „Dingusi“. 

6. „Paslėpti skaičiai“ (Hidden Figures, 2016)

Kai kalba pasisuka apie moteris matematikes, mokslininkes ar programuotojas, dažnai tenka girdėti teiginius, esą nieko nepadarysi, jų promotės rankiojo uogas, o jos pačios galbūt tiesiog nenori rinktis šių profesijų. Šiandienos sociologiniai tyrimai rodo, kad vienatvė ir ostrakizmas kolektyve ženkliai prisideda prie to, kad merginos sprunka iš tiksliųjų ir inžinerinių mokslų, net jei visada svajojo dirbti šiose srityse. Filme, kuris mums atskleidžia tris tikras persipynusias NASA dirbančių afroamerikiečių istorijas, matyti, kaip veikėjoms stiprybės suteikia tvirta atsvara. Visų pirma, trys pagrindinės veikėjos (Katherine, Dorothy ir Mary) yra per ugnį ir vandenį kartu einančios artimos draugės. Jų asmeninės savybės puikiai dera tarpusavyje ir viena kitą papildo. Mary – tiesmuka, Dorothy – praktiška, Katherine – drovoka, bet pasiutusiai talentinga. Viena kitą padrąsindamos ir pastūmėdamos, draugės tampa pirmąja afroamerikiete, teisme iškovojusia teisę studijuoti inžineriją segreguotoje aukštojoje mokykloje, pirmąja afroamerikiete NASA komandos vadove ir bene pirmąja nepamainoma matematike, padėjusia pamatus pirmajam amerikiečio skrydžiui į kosmosą. Draugės niekada nesipyksta. Filme „Paslėpti skaičiai“ daug taikliai užfiksuotų pavyzdžių, kaip subtiliais būdais atsiskleidžia rasizmas ir seksizmas. Atskiroje patalpoje dirbančios ir atskiru tualetu priverstos naudotis juodaodės moterys nesulaukia jokio palaikymo ar bent pagarbos iš baltaodžių moterų, kurios, panašu, dirba administracinius darbus. Iškalbinga scena, kai viena iš pastarųjų akmeniniu veidu, bet šilkiniu balsu dievagojasi, kad asmeniškai neturi nieko prieš juodaodę kolegę, kuriai nuolat trukdo kilti karjeros laiptais. Kai matematikė patenka į baltaodžių kolektyvą, kolegos tuoj pat pasirūpina, kad ji nenaudotų jų arbatinuko. Viršininkas į mišrų kolektyvą vis kreipiasi „džentelmenai“, o liepdamas dirbti viršvalandžius neva supratingai burbteli: „paskambinkite savo žmonoms“. Tačiau po visų viršvalandžių, kovų teismuose ar darbovietės koridoriuose ir užtrenktų durų laukia ištikimos draugės, pasiruošusios pavėžėti, išklausyti ir paspardyti į užpakalį, jei dingsta motyvacija. Filmas tarsi teigia mergaitės, žiūrėkite: net segreguotoje Amerikoje juodaodės moterys labai norėdamos pramušė visas lubas ir sienas, vadinasi, ir jūs galite pasiekti savo svajonių. Dar daugiau, jūs galite (ir privalote) svajonės link kaukšėti aukštakulniais, visada būti pasidažiusios ir pasitempusios, užauginti keletą išpuoselėtų vaikų, o jei esate vieniša – sulaukti pačių romantiškiausių piršlybų. Viskas, ko prireiks, tai tik išskirtinis, tas pačias pareigas užimančius baltaodžius vidutiniokus visa galva pranokstantis talentas, kantrybė ir žavus, mielas asmenybės tipas, suprantingas ir mylintis sutuoktinis, ištikimos draugės ir sėkmė (kai įmonei taip stipriai prireiks jūsų sugebėjimų, kad viršininkas nusispjaus į diskriminacines nuostatas). Dauguma moterų aršiose mačistinėse subkultūrose neturi tokios prabangos. Kaip tikra istorija, kurios kažkodėl negirdime oficialiuose pasakojimuose, filmas labai įdomus. Kaip vaizdinys, kokiu būdu pramušamos lubos ir sienos, jis yra vis dėlto labai pesimistinis.

5. „Aš esu Tonia“ („I, Tonya“, 2017)

Jau pačioje 1994-ųjų metų pradžioje visą sporto pasaulį sukrėtė šiurpus įvykis. Po treniruotės buvo užpulta ir sužalota Jungtinių Amerikos Valstijų olimpinės dailiojo čiuožimo moterų komandos narė Nensi Kerigan. Netrukus įtarimų šešėlis krito ant jos aršios konkurentės Tonios Harding, kuri taip pat siekė vietos Lilehamerio žiemos olimpinėse žaidynėse. Tyrimo metu paaiškėjo, kad būtent pastaroji, kartu su savo buvusiu vyru Džefu Giluliu ir jo draugu Šonu Ekhartu planavo šį užpuolimą, kurį įvykdė jų pasamdytas bendras Šeinas Stentas. Visas įvykis susilaukė milžiniško spaudos susidomėjimo, o bene garsiausias pasaulyje laikraštis „The New York Times“ netruko jį pakrikštyti vienu didžiausių skandalų sporto istorijoje. 2017-ųjų pabaigoje pasirodžiusi biografinė drama „Aš esu Tonia“ („I, Tonya“) siūlo į šią tragiškai susiklosčiusią istoriją pažvelgti iš jaunos ir perspektyvios sportininkės Tonios Harding barikadų pusės.„Aš esu Tonia“ nėra kažkoks Tonios Harding alibi ar nekaltumo įrodymas. Filmas nė nebando parodyti, kad galbūt sportininkė nebuvo dėl kažko kalta. Kartu tai nėra ir kino juosta apie piktavališką kito sportininko traumavimą. Tai filmas, kuris bando parodyti jaunos moters gyvenimą tokį, koks jis iš tiesų buvo. Su nuosmukiais, asmeninėmis tragedijomis ir jas lydinčiais pakilimais. 

4. „Ledi Makbet“ (Ledi Macbeth, 2017)

Rusų literatūros klasiko Nikolajaus Leskovo apysaka „Ledi Makbet iš Mcensko apskrities“, pirmą kartą visuomenėje pasirodė dar 1865 metais, kai buvo išspausdinta „Dostojevskio epochos“ laikraštyje. Sukrėtusi daugybę skaitytojų ir teatro žiūrovų, garsioji drama galiausiai įkvėpė ir pripažintą britų teatro ir operos režisierių Williamą Oldroydą, sukurti pirmąjį pilnametražį filmą, atskleidžiantį painiai tragišką jaunos merginos gyvenimą. Ši, naujausia „Ledi Makbet“ ekranizacija, kupina naujovių ir įdomių scenarijaus sprendimų. Iš Rusijos į Viktorijos laikų Angliją perkelta istorija, pripildyta aistros ir maišto, kurie sudaro nervingą troškimo, intrigos ir žudynių kokteilį. O pagrindinį vaidmenį atlikusi jaunoji aktorė Florence Pugh, pasak užsienio kritikų, jau dabar vadinama vienu įdomiausių ekrano talentų. 1865 metai. Šiaurės Anglijos kaimas. Pagrindinė istorijos veikėja, 17-metė Ledi Ketrin, lyg koks gyvulys, kartu su lopinėliu nederlingos žemės, parduodama pasiturinčiam didikui Borisui, tiksliau – jo sūnui Aleksandrui, už kurio Ketrin, paskubomis, ne savo noru ištekinama. Atgrasus, visiškai neišvaizdus ir už nuotaką daug vyresnis jaunikis, jau nuo pirmosios jų santuokos dienos parodo, kad Ketrin jo visiškai nedomina, todėl nelaiminga, niekaip naujoje šeimoje nepritampanti mergina, nuolat tūno izoliuota tvankiame erdvių rūmų kambaryje, prižiūrima tarnaitės Anos. Viskas po truputį ima keistis tik tuomet, kai Aleksandras kuriam laikui išjoja verslo reikalais, o Ketrin, ištrūkusi pasivaikščioti, sutinka tarną Sebastianą, kurį, pasiilgusi artumo, įsivilioja į lovą. Beprotiška ir aistringa dviejų žmonių meilė netrunka išaiškėti, atnešdama siaubingas pasekmes visiems rūmų gyventojams.

 3. „Vis dar Elis“ (Still Alice, 20014)

Itin įsimintinas kinomatografinis kūrinys, pasakojantis universiteto dėstytojos, kuriai diagnozuojama ankstyva Alzhaimerio liga, istoriją. „Vis dar Elis“ pelnė per 30 įvairių kino pasaulio apdovanojimų, tarp kurių – ir Oskaro statulėlė aktorei Julianne‘ai Moore už geriausią moters vaidmenį. Alice Howland (Julianne Moore) – talentinga universiteto profesorė ir puikiai žinoma rašytoja. Moters gyvenimas, regis, yra tobulas – ji dirba mylimą darbą, yra laimingai ištekėjusi ir turi tris puikius vaikus. Idilė suskaldoma, kai Alice, garsėjančiai savo intelektu ir sąmoju, nustatoma ankstyvos stadijos Alzhaimerio liga. Moteris ima pamiršti žodžius, datas, ilgainiui net savo vaikų vardus. Liga tampa šeimos išbandymu, tačiau Alice sveikatai sparčiai prastėjant, moteris suvokia, kuo galų gale baigsis jos liga ir stengiasi savo likimą pasitikti oriai, praleisdama kuo daugiau laiko mylinčių žmonių apsuptyje. Visi filmai, kalbantys apie neišgydomas ligas, vienaip ar kitaip paliečia žiūrovus, tačiau Alzhaimerio liga siaubinga tuo, jog sunaikina žmogaus tapatybę, protą, palikdama tik kūną, kaip prieš tai jame egzistavusios sielos įrodymą. Pagrindinės herojės siekis oriai pasitikti ligą ir kiek įmanoma ilgiau su ja kovoti – puikus pavyzdys ir įkvėpimas visiems, vienaip ar kitaip susidūrusiems su Alzhaimerio liga.

2. „Ji“ (Elle, 2016)

Dienos šviesos nutviekstame bute ant grindų guli prievartaujama moteris. Dejonės. Prievartautojas su juodomis pirštinėmis, ant veido – kaukė. Lytinį aktą abejingai stebi naminė katė. Pasiekęs kulminaciją prievartautojas atsistoja, paskubomis nusišluosto kraują, mat įsipjovė į ant žemės pabirusias šukes, ir išeina laukan. Moteris pakilusi ramiai šluoja šukes, guli karštoje vonioje. Paryžius. 2016-ieji. Ima kilti įtarimų, kad ji visai nebuvo išprievartauta – gal tai tiesiog porelės sado-mazo mėgėjų žaidimas, kur kiekvienas atlieka savo vaidmenį? Mišelė. Ji – turtinga kompiuterinius žaidimus gaminančios įmonės bendrasavininkė, į IT sritį dirbti atėjusi iš literatūros pasaulio, todėl ir iš savo darbuotojų reikalaujanti įtikinančių, jausmingų virtualybės scenarijų. Stebint šios moters gyvenimą buvo įdomu sužinoti, kad kompiuteriniai žaidimai kuriami lyg filmai – kažkas parašo istoriją, kažkas kuria psichologinius fantastinių veikėjų portretus, kažkas užsiima technine įgyvendinimo puse, kol galiausiai visi komandos nariai audringai diskutuoja susirinkimų kambaryje. „Aš čia bosė“ – argumentus nukerta Mišelė. Jos daug kas nemėgsta. Griežta, valdinga, moteris be sentimentų. Kartais ima atrodyti, kad mėginama net patį žiūrovą užkrėsti neapykanta Mišelei. Jos elgesio motyvai keisti, nesuprantami, o ir ji pati, regis, nesistengia būti mylima, ypač kai be jokios priežasties įvažiuoja į savo bičiulio automobilį. Bet tuomet Mišelė konsultuojasi su gydytoju dėl galimo ŽIV užkrato, ir imi įtarti, kad moteris vis tik buvo išprievartauta. Tik kodėl ji tokia rami? Stulbinantis kino klasiko režisieriaus Paul Verhoeven filmas „Ji“ iki pat pabaigos verčia abejoti, trikdo, griauna tradicinį išprievartautos aukos įvaizdį ir net patį kino filmo žanrų apibrėžtumą. Vieną akimirką rodosi, kad žiūriu įtempto siužeto trilerį, kai staigiai bet nejučia ir visai neparodijuojant filmas ima rodytis tartum gera prancūziška komedija. Apie savo išprievartavimą atsainiai prie vakarienės stalo bičiuliams pranešusi Mišelė tiesiog neturi laiko palūžti – jos laukia daugybė darbų ir naujų projektų. Veikėjų čia daug. Buvęs Mišelės vyras. Mišelės meilužis. Sūnus. Jos buvusio vyro meilužė. Jos sena motina begėdiškai besisamdanti jaunus žigolo. Prabangių Paryžiaus butų ir restoranų fone nuolat vyksta pikantiški pokalbiai apie meilę, kurių metu nesunku užsimiršti, ir gal net imti pritariamam šypsotis. Bet tik iki to meto, kai Mišelė lieka viena, ir tą pačią minutę kiekvienas garsas, užuolaidos virptelėjimas ar tolimas žingsnių aidas sukausto raumenis stingdančia baime. 

1. „Trys stendai prie Ebingo, Misūryje“ (Three Billboards Outside Ebbing, Missouri, 2017)

Tai neįprasta istorija, įtraukianti žiūrovą į ypatingą juodojo humoro, satyros bei draminių elementų žaismo virsmą. Juostoje parodoma skaudi, dar vis į „tabu“ sąrašą patenkanti realybė: moteris, netekusi savo dukros, po septynerių mėnesių nesėkmingų policijos paieškų, bando surasti siaubingo nužudymo kaltininką. Iš pirmo žvilgnio, Ebingas, rodos, atitinka visus ramaus ir patikimo miestelio standartus, kurie suteikia savotiško žavesio. Bendruomenėje visi draugiški, galintys padėti kaimynui nelaimėje, o nusikalstamumo lygmuo toks mažas, kad policijos nuovadai paprasčiausiai neapsimoka dirbti tamsiuoju paros metu. Tiesa, viskas drastiškai pasikeičia, kuomet tylųjį miestelį sudrebina netikėtas jaunos paauglės nužudymo atvejis. Praėjus daugiau nei pusmečiui, vietos policija vis dar nesiruošia akylai tirti mįslingos žmogžudystės ir nepilnametės išžaginimo, nes jų manymu, toks procesas reikalauja daug pastangų bei laiko resursų, kurie negarantuoja painiosios mįslės išsiaiškinimo sėkmės.

Pagrindine filmo žvaigžde ir bene ryškiausia juostos veikėja galime laikyti Mildred Hayes (Frances McDormand) – aukos motiną – liejančią savo įtūžį ir nežmonišką sielvartą visai kitomis formomis, nei esame įpratę matyti. Būtent dėl šios priežasties, jau pačioje filmo pradžioje žiūrovas jaučia ironijos prieskonį, kuris pristatomas plačiajame ekrane kartu su filme nuolat akcentuojamais žymiaisiais reklaminiais stendais. Trys milžiniški stendai, nudažyti ryškiausios aguonos raudonumo spalva, rodos, maldaute prašo pro šalį važiuojančius miestiečius pažvelgti pro automobilio stiklą. Jų centre išdidžiai puikuojasi provokuojantys užrašai, už kurių reklamą Mildred paklojo nemenką sumą. „Mirštanti išprievartauta“, „Ir vis tiek nėra suimtų?“ bei „Kaip suprasti, vyriausiasis pareigūne Willoughby“ – skelbia netektį išgyvenančios mamos pyktį įrodantys žodžiai.

Baisiausia, kad Ebingo gyventojai puikiai suvokia brutalaus nusikaltimo aplinkybes, tačiau jas priima kaip įprastą, gyvenimišką ir natūralų atsitiktinumą: moterys kartais tiesiog pakliūna į prievartautojų ar žmogžudžių pinkles. Tokia tragikomiška istorija apie nusivylusios moters Dievo imituojamą kerštą leidžia susimąstyti, ar atleidimas sau ir kitiems, visgi, neatneštų ramybės į taip jos iškankintą gyvenimą.

Taip pat skaitykite: 10 moterų, įkūnijusių įsimintiniausius mokslinės fantastikos personažus

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: