Žinau, kad šiuo rašiniu rizikuoju tik dar labiau padidinti Lietuvos, kaip cepelinų valstybės, įspūdį, vis dėlto tokios vietos kaip Karmėlava, nelyginant žvakutės ant torto, turi įvykti bent kartą per metus.
Taigi prieš tai pasigūglinęs, kurią gi cepelinį gimdyklą pasirinkti, nusprendžiau aplankyti „Tigrasą“. Lai neįsižeidžia „Briedžių medžioklė“, bet apie pastarąją vietą įtartinai daug nusiskundimų, netgi apsinuodijimų atvejų randama. Tik pikti komentatoriai ir konkurentai? – galbūt, tačiau, vienaip ar kitaip, „Tigrasa“ skamba paprasčiau ir mažiau įpareigojančiai nei restoranu atsiduodantis „Briedžių medžioklės“ pavadinimas.
Kadangi retai lankausi Karmėlavoje, pirmąjį kartą „Tigrasos“ nepastebiu ir ją pravažiuojame, tuo tarpu „Briedžių medžioklė“ yra kiek matomesnė, iškilesnė. Po penkių minučių, pasisukinėję ženklų perpildytu plentu, grįžtame prie „Tigrasos“, juokingai linksmo pavadinimo užeigos.
Tiek pirmas, tiek antras aukštai skoningai apipavidalinti, netrūksta televizorių ir projektorių, žmonės čia jauni ir gražūs, atrodo, niekad niekam čia netrūksta ir visi viskuo pasidalina. Senesni žmonės čia taip pat žydi ir kaip senais gerais laikais daužo taureles ir atlieka sudėtingiausius brūderšaftus. Prie baro stovi tikros tigriukės, atitinkačios pavadinimą ir Kauno miesto moderniąją simboliką.
© Aidos Januševičiūtės nuotr. / KaunoZinios.lt
Kaip tikri cepelinų tautos atstovai užsisakome po vieną didįjį cepeliną (atsiranda drąsuolių, kurie užsisako ir du), taip pat apetitaizeriais pasirenkame „Aštrią ispanišką sriubą“, alučio bei reklamuojamų obuolių sulčių, dabar ištempkit ausis, už litą penkiasdešimt. Kadangi čia jau kartą esu valgęs cepelinų su pievagrybių padažu, antrą kartą to pačio slystelėjimo nedarau ir užsisakau tiesiog su grietine ir spirgučiais. Draugės, tiesa, mano perspėjimai negąsdina, ir ji pasirengia susigrumti su slaptingaisiais šampinjonais.
© Aidos Januševičiūtės nuotr. / KaunoZinios.lt
Cepelinus valgome pakankamai ilgai. Dviem etapais, gal kalta per pusę suvartota „Aštri ispaniška“ sriubikė vos už penkis litus, o gal ir „Švyturio Baltijos“ alus, kurio už jokius pinigus negertų jokia save gerbianti feministė. Poilsiaudami nuo maisto, dairomės aplinkui į išpustytas eglutes ir esame priversti klausytis kažko tarp Radžio ir Rojaus tūzų.
Pavalgę ir norėdami susimokėti kortele, esame priversti nusileisti laiptais žemyn, matai, aparatas čia stacionarus. Tai, deja, suvalgo padavėjos arbatą. Įsivaizduokit situaciją, kaip jūs išmetę en burnelių, nulipate žemyn, po to vėl užlipate pasiimti likusių draugų, daiktų ar sėbrų ir po to vėl nulipate žemyn. Bent jau nosį susigurinti rizikuotumėt kokius papildomus du kartus.
© Aidos Januševičiūtės nuotr. / KaunoZinios.lt
Maistas: 3 Nors cepelinai suėjo ir gerai, neišgąsdino net šampinjonai, o į aštriąją sriubytę kečupo nebuvo prišaudyta daugiau nei kitose kavinėse, galėtų būti platesnis pačių cepakų pasirinkimas. Trijų minimaliai besiskiriančių pasirinkimų (neskaitant su varške) cepelinų tautos gurmanui tikrai gali pasirodyti maža.
Aplinka: 3 „Tigrasos“ aplinka ir atmosfera paliko šiltą įspūdį. Čia ne tik jau pasiruošta Kalėdoms, bet ir nestokojama šypsenų, taurelių, bučinukų ir jaukių namudinių suokalbių. Jau matau, kaip kur nors kampe prisėda meras Kupčinskas ir tyliai tarsteli kokiam nors rausvam milijonieriui: „Sūnau, supranti, jog naujuosius X-boxus gausim tik mes du, visi kiti tiesiog nebus įleisti į parduotuvę…“.
Aptarnavimas: 3 Tigriukės čia malonios ir nebijo būt prašnekintos. Taip pat nesijuokia iš mūsų kvailų pasiteiravimų apie šį ir apie aną. Žodžiu, praspjauna daugumą Kauno centro užeigėlių rimtuolių.
Verta apsilankyti: 4 Nors „Tigrasa“ tikrai ne ta vieta, kur būtų galima filmuoti lietuviškąją „Barfly“ versiją, tačiau norint skanių cepakų būtų vienas išmintingesnių pasirinkimų. Tačiau būnant biednam, bet teisingam, reiktų paminėti, kad iš sostinės ar juo labiau – Klaipėdos, „Tigrason“ sukti kažin ar verta: dydis įspūdingas, tačiau ar burnoje liks tikrai tai, ką palikdavo močiutė?
Galutinis įvertinimas:
