Vienas žymiausių pasaulio ekonomistų, Nobelio premijos laureatas, neoliberalizmo ideologas Miltonas Friedmanas socialiai atsakingą verslą įvardija kaip pelno siekimą pagal nustatytas taisykles. Mano giliu įsitikinimu, pelnas yra verslo širdis, kuriai sustojus įvyksta mirtis. Ilgalaikėje perspektyvoje neįžvelgdamas pelno socialiai atsakingų priemonių nesiimtų joks verslininkas. Todėl vartojimo (pardavimų) mažinimas nėra verslo objektas.
Prekybos tinklų vadovų pasirašyto memorandumo nuostata parduodant alkoholį iš visų pirkėjų prašyti dokumento yra labai gera proga pakalbėti apie socialiai atsakingą prekybą alkoholiu. Alkoholio kontrolės įstatymas ir kiti teisės aktai apibrėžia taisykles, kurių turi laikytis licencijuoti alkoholio pardavėjai. Tarp šių taisyklių yra draudimai alkoholinius gėrimus parduoti jaunesniems kaip 18 metų bei neblaiviems asmenims. Tokie draudimai yra daugelyje šalių. Socialiai atsakinga prekyba alkoholiu šiose šalyse telkiasi ties diskusijomis ir priemonėmis kaip praktiškai įgyvendinti tokius įstatymo reikalavimus. Dokumento rodymas, idant, kilus abejonėms, būtų patikslintas jauno žmogaus amžius, yra įprasta praktika.
Kad draudimas parduoti alkoholį nepilnamečiams ir neblaiviems asmenims būtų realizuotas praktikoje, nemažai turi nuveikti patys prekybininkai bei taisykles kuriančios ir jų įgyvendinimą kontroliuojančios institucijos. Šioje srityje Lietuvoje dar „nearti dirvonai“. Kitų šalių praktika rodo, kad prekybininkai vienijasi, kad kuo pigiau pravestų mokymus klientus aptarnaujančiam personalui apie egzistuojančius draudimus, alkoholio žalą, neblaivių asmenų atpažinimą, konfliktinių situacijų valdymą, saugios aplinkos sau ir aplinkiniams užtikrinimą.
Kyla klausimas, ar tai daryti jiems naudinga? Tyrimai rodo, kad tokios socialiai atsakingos priemonės prekybininkams atsiperka, nes gerina įvaizdį, lankytojų pasitenkinimą, mažina žalą, kuri gali būti padaroma neblaivių asmenų, padeda išvengti problemų su teisėsauga, didėja darbuotojų produktyvumas, mažėja jų kaita. Norėdami didinti pardavimus prekybininkai kuria atitinkamą atmosferą, rūpinasi saugaus transporto prieinamumu, pavyzdžiui, paskambina taksi arba kliento šeimos nariui, draugui, kad parvežtų į namus, sudaro galimybę išsikviesti taksi leisdami naudotis telefonu, viešai skelbdami taksi kompanijų telefono numerius, viešojo transporto tvarkaraščius, teikia transporto paslaugą, kad naktį uždarius barą, restoraną lankytojai saugiai būtų parvežti į namus ir panašiai. Greta to, jie kuria strategijas, kaip užimti lankytoją, kad šis neprisigertų, t.y. vartotų alkoholį saikingai, pavyzdžiui, identifikuodami potencialias problemas (greitas stiprių gėrimų vartojimas ir pan.), pasiūlydami silpnesnių gėrimų, maisto. Prekybininkai moko darbuotojus, kaip atpažinti neblaivų klientą ir atsisakyti parduoti alkoholį, kaip valdyti konfliktines situacijas, kaip elgtis smurto atveju ir pan. Manyčiau, kad skaitytojui aišku, jog dokumento prašymas iš visų pirkėjų – tikros socialiai atsakingos prekybos alkoholiu imitavimas.
Valdžios institucijos, kuriančios taisykles ir jas įgyvendinančios, taip pat ieško būdų, kaip efektyviau realizuoti įstatymo nuostatas neparduoti alkoholio nepilnamečiams ir neblaiviems asmenims, idant būtų išvengta žalos. Dažniausiai tai apsiriboja sankcijomis už taisyklių nesilaikymą bei nuolatine kontrole.
Taisyklės laikomasi, jei ji yra aiškiai suvokiama, o pasekmės už jos nesilaikymą yra atgrasančios. Atgrasymo priemonėmis dažniausiai tampa baudos, o kraštutiniu atveju – licencijos atėmimas. Lietuvoje ši sritis ypač silpna. Priešingai nei mūsų šalyje, daugumoje Amerikos valstijų yra taikoma atsakomybė pardavėjams už žalą, padarytą nepilnamečio ar neblaivaus asmens. Tam reikia įrodyti, kad konkrečioje vietoje nelegaliai (nepilnamečiui arba neblaiviam žmogui) buvo parduotas alkoholis ir dėl to buvo sužalotas, nužudytas žmogus ar padaryta kita žala. Tokiu atveju atsakomybė už žalą krenta ir alkoholio prekeiviui. Tarpinis variantas, kurio Lietuvoje taip pat nėra, yra identifikavimas vietų, kuriose alkoholis parduodamas neblaiviems asmenims ar nepilnamečiams. Šiuo atveju policija fiksuoja sulaikytų asmenų paskutinio gėrimo (įsigijimo) vietą. Taip nustatomi „karštieji“ taškai, kuriuos policija ypatingai kontroliuoja.
Asmens dokumento reikalavimas iš jaunimo, siekiant įsitikinti, kad alkoholis nėra parduodamas nepilnamečiui, yra tik mažytė socialiai atsakingos prekybos alkoholiu dalis. Nei prekybininkai, nei parlamentarai neturėtų imituoti socialinės atsakomybės, susiaurindami ją iki dokumento parodymo.
VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto Viešojo administravimo katedros profesorė Ilona Tamutienė
