Tuo metu, kai numylėta televizija rodydavo animacinį serialą „Beavis and Butt-head“ man buvo per mažai metų, kad tėvai leistų tai žiūrėti. Bet visada žinodavau, kas jie ir jeigu negalima į juos žiūrėti, jie yra kažkuo ypatingi.
Gali pasirodyti, jog Pasivaikščiojimai su ilgamečiu Ryčio draugu Algiu Ramanausku (o jie abu ir įgarsino „Beavis and Butt-head“) bus itin lengvi ir kupini vyriško draugiško humoro. Taip ir yra. Tačiau… šie Pasivaikščiojimai yra dualūs – paviršiuje padengtas savimeilės ir arogancijos apvalkalu, kurį paduoda Algis, na, o gilumoje – viskas tėra tik ironija ir sveika savęs ir, žinoma, aplinkinių, kritika. Gal todėl viskas taip nestandartiška ir tuo pat metu labai jauku?
Man Algis Ramanauskas kažkuo primena brolį – tokia pat eisena, kalbėjimo maniera ir vis neaišku ką iš tiesų šis žmogus galvoja. Gal todėl ši laida tokia keista ir neįmanoma jos aprašyti? Kaip neįmanoma aprašyti brolio ir sesers pokalbių – visada su paslėpta mintimi, tikslaus atsakymo apėjimu ir šiokiu tokiu priešgyniavimu vienas kitam. „Bet mes susikalbam, būtų bloga kalba jei nesusikalbėtumėme“ – ši citata išnyra išPasivaikščiojinėtojų pokalbio apie taisyklingą kalbos naudojimą, tačiau toks pasakymas puikiai tinka kalbant apie viską.
Šventos karvės, kalbininkai (ar „Kalbajobai“?), parkvietės ir Facebook‘o bei kamerų ateitis. Nieko susieto. Bet nieko ir atskiro. Pasivaikščiojimai primena postmodernų teatrą – viskas fragmentiška, nuorodos į praeitį (istoriją): susidėliok fragmentinę dėlionę taip kaip nori arba nedėliok visai. Ir šiaip jau laikas peržiūrėti „Beavis and Butt-head“.
Neringa
