Režisierius Osgood Perkins jaučia trauką istorijoms apie tylias, emociškai izoliuotas moteris, kurias aplanko dvasios. ,,The Blackcoat’s Daughter” tai tamsi, niūri ir nervus kelianti siaubo istorija, kurioje kuriama išgąstį kelianti atmosfera ir didėjanti įtampa. Filmo struktūra panaši į galvosūkį ir režisierius leidžia visiškai įsitraukti ir įsigilinti į siužetą.
Kurti filmus apie demoniškus apsėdimus yra labai sunku, nes tai darosi nuvalkiota ir sugalvoti kažką naujo yra gana sunku. Perkins vengia egzorcizmo ir kūno laužymo scenų, būtent dėl šio išskirtinumo, šis filmas susilaukia didelio dėmesio.
,,The Blackcoat‘s Daughter“ yra tarsi ledinio vandens dozė tiesiai į veną. Kiekviena akimirka, beveik kiekvienas kadras, buvo kruopščiai suplanuotas ir nufilmuotas taip, kad pabaigoje pasišiauštų plaukai. Jau nuo pat pirmų akimirkų atskleidžiamas šiurpus filmo tonas, vaizduojama pasibaisėtino košmaro scena: pilna mašina, kurią seka ilgą ir tamsų kostiumą vilkinti figūra, piktai slenkanti šešėliuose. Sapnas baigiasi taip pat greitai, kaip ir prasidėjo, tačiau jo sukurta atmosfera išlieka visą filmą.
Veiksmas vyksta religinėje merginų mokykloje, besiruošiant ilgam atostogų savaitgaliui. Visi mokiniai išvyksta atostogauti namo, tačiau kelioms merginoms tenka pasilikti mokykloje su keliais mokytojais, kurie gyvena nuošaliau. Tamsūs ir tušti mokyklos pastatai, apsupti šiurpių medžių kelia nejaukią atmosferą. Šviesos daugumoje pastatų yra išjungtos, klasės tuščios ir vaikščioti po mokyklą darosi nejauku.
Rose (akt. Lucy Boynton), jaudinasi, kad yra nėščia ir nori pasikalbėti su savo draugu, tačiau turi rūpintis naujoke Kat (akt. Kiernan Shipka), laukiančia atvykstančių savo tėvų, kurie vėluoja jau vieną parą. Bėda ta, kad merginos tėvai iš tikrųjų neatvyksta ir jiems nutiko kažkas baisaus. Rose užklumpa Kat rūsyje, kai ji elgiasi labai keistai ir kalba su savimi. Tuo metu, kita jauna mergina Joan (akt. Emma Roberts), keliauja į miegantį miestelį, kuriame yra mokykla.
Perkins yra išties kantrus ir viską atskleidžia iš lėto, kas dažniausiai nėra būdinga siaubo filmams. Tokiems filmams yra būdinga atskleisti piktųjų kėslus, kad puolamieji galėtų imtis gynybos ir išsiaiškintų kas ir kodėl nori juos nuskriausti. ,,The Blackcoat‘s Daughter“ taip paprastai nesuprasi kas vyksta.
Šiurpuliukus šiame siaubo filme kelia ne tai, kas vyksta, bet kaip tai vyksta. Perkins žaidžia žaidimus su filmo chronologija: maišo laiko juostas, atkartoja tuos pačius įvykius, tačiau iš skirtingų kampų ir kartais pašalindamas vietas, kurios turėtų sujungti scenas. Aktoriai taip pat atlieka didelį vaidmenį žaidžiant su žiūrovų nervais. Shipka, kuri atrodo labai miela ir žavi, dabar įsijaučia į tamsų personažą, kuris netinka jos išvaizdai, tačiau jai nekyla bėdų su tuo susitvarkyti. Visi personažai kurti taip, kad atrodo, kad kiekvienas turi blogų ketinimų ir sunku nuspėti kas yra blogasis.
Režisierus nesunkiai sukuria šiurpią nuotaiką, jis suranda baimę paprastume, tyloje ir izoliacijoje, elementuose, kurie žiūrint filmą verčia pasijausti tarsi pabudus vienam tamsiame name. Vienatvė šiame filme yra stiprus ginklas ir kelia įtampą iki pat paskutinės minutės.
Taip pat skaitykite: TOP 10 geriausių siaubo filmų, nufilmuotų uždaroje erdvėje
